Martyno Liuterio raštai

1. 95 tezės
(95 Thesen, 1517m.).

2. Atviras Martyno Liuterio laiškas popiežiui Leonui X
(1520 m.).

3. Apie krikščionio laisvę
(Von der Freiheit eines Christenmenschen, 1520 m.).

4. Apie pasaulietinę valdžią, kiek privaloma jai paklusti
(Von weltlicher Obrigkeit und Wieweit man ihr Gehorsam schuldig sei, 1523 m.).

5. Mažasis Katekizmas
(Der kleine Katechismus, 1529 m.).

6. Didysis Katekizmas
(Der große Katechismus, 1529 m.).

95 tezės
TEZĖS1
(1517 m.)

Iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti šie toliau surašyti teiginiai bus aptariami Vitenberge vadovaujant garbingajam tė­vui Martynui Liuteriui, laisvųjų menų ir šventosios teologijos magistrui, čia paskirtam jos skleidėju. Todėl jis prašo, kad tie, kurie negali atvykę su mumis žodžiu pasvarstyti, tai pa­darytų laiškais. Vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Amen.

1. Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ,,Atgailaukite“ ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.
2. Šis žodis neturi būti suprantamas kaip sakramentinė atgaila (t. y. išpažintis ir atsiteisimas, kurie atliekami vado­vaujant kunigams).
3. Tai reiškia ne tik vidinę atgailą, nes vidinės atgailos nėra, jei ji nesukelia kokio nors išorinio kūno marinimo.
4. Taigi bausmė išlieka, kol išlieka nepasitenkinimas sa­vimi (t. y. tikroji vidinė atgaila), vadinasi, iki pat įžengimo į dangaus karalystę.
5. Popiežius nenori ir negali atleisti nuo jokių bausmių, išskyrus tas, kurias paskyrė savo nuožiūra ar pagal kanonus.
6. Popiežius negali atleisti jokios kaltės, nebent gali tik paskelbti ir patvirtinti, kad ji atleista Dievo; o kai jis atlei­džia sau pasilaikytais atvejais, tai, jeigu jo galia nepripažįs­tama, kaltė, žinoma, išlieka.
7. Apskritai Dievas niekam neatleidžia kaltės, kartu vi­sais atžvilgiais nepajungdamas pažemintojo jį pavaduojančiai kunigijai.
8. Atgailos kanonai yra skirti tik gyviesiems, o mirštan­tiems nieko pagal juos neturi būti paskirta.
9. Todėl Šventoji Dvasia, veikianti popiežiuje, teikia mums gera tuo, kad savo nutarimuose jis visuomet daro išimtį mir­ties ir neišvengiamybės atvejams.
10. Nemokšiškai ir blogai daro tie kunigai, kurie mirštan­tiesiems nukelia kanoninę atgailą į skaistyklą.
11. Tos piktžolės apie kanoninės bausmės pakeitimą skai­styklos bausme, atrodo, iš tiesų buvo pasėtos vyskupams snau­džiant 2.
12. Seniau kanoninės bausmės buvo skiriamos ne po atlei­dimo, bet prieš jį kaip atgailos tikrumo išbandymas.
13. Mirtis mirštančius nuo visko atpalaiduoja, ir kanonų įstatymams jie jau yra mirę ir teisėtai nuo jų išsilaisvinę.
14. Nevisiškas nuodėmių atsikratymas ar silpna artimo mei­lė kelia mirštančiajam didelę baimę, ir juo didesnę, juo mažiau artimo meilės.
15. Šios baimės ir siaubo užtenka (jau nekalbant apie visa kita), kad jis atkentėtų skaistyklos bausmę, nes tai labai arti­ma nevilties siaubui.
16. Pragaras, skaistykla ir dangus, atrodo, skiriasi, kaip skiriasi neviltis, bemaž neviltis ir sielos ramybė.
17. Atrodo, jog su sielomis skaistykloje būtinai turi būti taip, kad, nykstant baimei, didėtų artimo meilė.
18. Neatrodo, kad kokių samprotavimų ar raštų būtų įro­dyta, jog joms yra nepasiekiama nuopelnų ar artimo meilės didėjimo būsena.
19. Neatrodo, kad būtų įrodyta, jog jos visos yra tikros ir ramios dėl savo palaimos, nors mes būtume ir labai tikri.
20. Taigi popiežius, visuotinai atleisdamas nuo visų baus­mių, turi galvoje ne apskritai visas, bet tik jo paties paskirtas bausmes.
21. Taigi klysta tie indulgencijų skelbėjai, kurie sako, kad popiežiaus indulgencijos atpalaiduoja ir išgelbsti žmogų nuo bet kokios bausmės.
22. Iš tikrųjų jis neatleidžia sielų skaistykloje nuo jokios bausmės, kurią jos šiame gyvenime turėtų atkentėti pagal kanonus.
23. Jei koks nors visiškas atleidimas nuo visų bausmių gali būti kam nors duotas, aišku, kad jis duodamas tobuliausiems, t. y. nedaugeliui.
24. Todėl didesnė dalis žmonių paprastai yra klaidinama šio skirtumo nedarančio didingo pažado atleisti nuo bausmės.
25. Kokią galią apskritai turi popiežius skaistykloje, tokią turi kiekvienas vyskupas ir klebonas skyrium savo vyskupi­joje ir parapijoje.
26. Gerai daro popiežius, kad duoda sieloms atleidimą, naudodamasis ne raktų galia3 (kurios jis neturi), bet kaip savo užtarimą.
27. Per daug iškelia žmogų tie, kurie sako, kad siela kyla į dangų vos skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui.
28. Iš tiesų, skambtelėjus į dėžutę įmestam pinigui, gali išaugti pelnas ir godumas, o bažnyčios užtarimas yra vieno Dievo valioje.
29. Kas žino, ar visos sielos skaistykloje trokšta būti iš­pirktos, kaip pasakojama apie šv. Severiną ir Paskalį 4.
30. Niekas nėra tikras dėl savo atgailos tikrumo ir dar mažiau — dėl visiško atleidimo.
31. Kaip retai kas iš tiesų atgailauja, taip retai kas iš tiesų nusiperka atleidimą; taip įvyksta retų rečiausiai.
32. Amžiams kartu su savo mokytojais bus pasmerkti tie, kurie tiki, kad gali būti ramūs dėl savo išsigelbėjimo per at­laidų raštus.
33. Ypač reikia saugotis tokių, kurie sako, kad tie popie­žiaus atlaidai yra neįkainojama Dievo dovana, kuri sutaiko žmogų su Dievu.
34. Mat anos atlaidų malonės liečia tik žmogaus nustatytas sakramentinės atgailos bausmes.
35. Nekrikščioniškus dalykus skelbia tie, kurie moko, kad išpirkusiems sielas arba išpažinties raštus nebūtina atgaila.
36. Kiekvienas iš tiesų atgailaujantis krikščionis gauna vi­sišką atleidimą nuo bausmės ir kaltės, net ir be atlaidų raštų.
37. Kiekvienas tikras krikščionis, gyvas ar miręs, yra visų Kristaus ir bažnyčios gėrybių dalininkas, net ir be atlaidų raštų, o Dievo valia.
38. Tačiau popiežiaus suteikto atleidimo jokiu būdu nerei­kia atmesti, nes, kaip sakiau, jis skelbia Dievo atleidimą.
39. Net ir mokyčiausiems teologams labai sunku vienodai girti žmonėms atlaidų dosnumą ir tikrąją atgailą.
40. Tikroji atgaila siekia bausmių ir mėgsta jas, o atlaidų dosnumas atpalaiduoja nuo jų ir visai nepagrįstai žadina ne­apykantą joms.
41. Reikia atsargiai skelbti apaštališkus atlaidus, kad žmo­nės klaidingai nesuprastų, jog jie iškeliami virš kitų gerų artimo meilės darbų.
42. Reikia mokyti krikščionis, jog popiežius nemano, kad atlaidų pirkimas kaip nors prilygsta gailestingiems darbams.
43. Reikia mokyti krikščionis, kad, duodami vargšui ar sko­lindami neturtėliui, jie daro geriau negu pirkdami atlaidus.
44. Juk dėl artimo meilės darbų klesti artimo meilė ir žmo­gus darosi geresnis, o dėl atlaidų jis geresnis nesidaro, bet tik laisvesnis nuo bausmės.
45. Reikia mokyti krikščionis, kad tas, kuris, matydamas varguolį, praeina pro jį ir duoda už atlaidus, įsigyja ne po­piežiaus indulgencijas, bet Dievo pyktį.
46. Reikia mokyti krikščionis, kad, jeigu jie nėra visko pertekę, tegu sau turi, ko būtinai reikia namams išlaikyti, o ne mėto atlaidams.
47. Reikia mokyti krikščionis, kad atlaidų pirkimas yra lais­vas, o ne prisakytas.
48. Reikia mokyti krikščionis, kad popiežius, duodamas at­laidus, labiau trokšta dievobaimingos maldos už jį negu aki­moju atkišamų pinigų.
49. Reikia mokyti krikščionis, kad popiežiaus atlaidai yra naudingi, jei ne jais pasikliaujama, ir nepaprastai žalingi, jei dėl jų nustojama bijoti Dievo.
50. Reikia mokyti krikščionis, jog, jei popiežius žinotų apie atlaidų skelbėjų sukčiavimus, jis geriau sutiktų, kad šv. Petro bazilika pavirstų pelenais, negu kad ji būtų statoma iš jo ave­lių kailio, kraujo ir kaulų.
51. Reikia mokyti krikščionis, kad popiežius, kaip jam ir dera, net pardavęs (jei prireiktų) šv. Petro baziliką, norėtų iš savo pinigų duoti tiems, iš kurių atlaidų skelbėjai išgauna pi­nigus.
52. Tuščia tikėtis išganymo per atlaidų raštus, net jei pa­tikėtinis ar net pats popiežius savo sielą už juos atiduotų.
53. Kristaus ir popiežiaus priešai yra tie, kurie, skelbdami atlaidus, kai kuriose bažnyčiose liepia nutilti Dievo žodžiui.
54. Dievo žodžiui daroma skriauda, jei tame pačiame pa­moksle atlaidams skiriama tiek pat ar net daugiau laiko negu jam.
55. Popiežius, aišku, mano, kad jei atlaidai (kaip nesvarbus dalykas) šlovinami vienu varpu, viena procesija ir vienomis pamaldomis, tai evangelija (kaip pats svarbiausias dalykas) turi būti šlovinama šimtu varpų, šimtu procesijų, šimtu pa­maldų.
56. Bažnyčios turtai, iš kurių popiežius duoda indulgenci­jas, nėra išsamiai išvardyti ir žinomi Kristaus žmonėms.
57. Aišku, kad jie nėra laikini, nes daugelis pamokslininkų ne taip jau mielai juos dalija, bet tik kaupia.
58. Jie nėra Kristaus ir šventųjų nuopelnai, nes šie visuo­met, nepriklausomai nuo popiežiaus, teikia išganymą vidiniam žmogui ir kryžių, mirtį, pragarą — išoriniam.
59. Šv. Laurynas5 yra pasakęs, kad bažnyčios turtai — tai bažnyčios skurdžiai, bet jis kalbėjo, vartodamas savo laikų žodyną.
60. Ne karštagalviškai sakome, kad bažnyčios raktai (duo­ti dėl Kristaus nuopelnų) yra tasai turtas.
61. Juk aišku, kad vienos tik popiežiaus galios pakanka atleisti bausmėms ir nuodėmėms.
62. Tikrasis bažnyčios turtas yra šventoji Dievo šlovės ir gailestingumo evangelija.
63. Ir jis, aišku, yra nekenčiamas, nes pirmuosius padaro paskutinius.
64. O indulgencijų turtas, aišku, yra mieliausias, nes iš paskutiniųjų padaro pirmus.
65. Taigi evangelijos turtai yra tinklai, kuriais seniau buvo žvejojami turtingi vyrai.
66. Indulgencijų turtai yra tinklai, kuriais dabar žvejojami vyrų turtai.
67. Indulgencijos, kurias pamokslininkai garsina kaip di­džiausias malones, iš tikrųjų laikomos tokiomis tiek, kiek di­dina jų pelną.
68. Tačiau iš tiesų jos yra mažiausios malonės, palyginti su Dievo malone ir kryžiaus gailestingumu.
69. Vyskupai ir ganytojai turi pagarbiai priimti apaštališ­kųjų atlaidų platintojus.
70. Bet dar labiau jie turi išplėsti akis ir ištempti ausis, kad vietoj popiežiaus pavedimo šie neskelbtų savo sapnų.
71. Kas kalba prieš apaštališkųjų atlaidų teisingumą, tas tebūnie atskirtas ir prakeiktas.
72. O kas iš tikrųjų uoliai veikia prieš atlaidų skelbėjų žodžių palaidumą ir laisvumą, tebūnie pagirtas.
73. Popiežius teisingai prakeikia tuos, kurie kenkia atlai­dų darbui, regzdami visokias gudrybes.
74. Juo labiau jis ketina prakeikti tuos, kurie, prisideng­dami atlaidais, kenkia šventajai artimo meilei ir teisingumui.
75. Manyti, jog popiežiaus atlaidai tokie galingi, kad ga­lėtų atleisti žmogui, išniekinusiam — neįmanomas daiktas — Dievo motiną,— vadinasi, būti bepročiu.
76. Mes sakome priešingai: popiežiaus atlaidai negali pa­naikinti net mažiausios nuodėmės, kiek ji yra kaltė.
77. Pasakymas, kad net jei šv. Petras dabar būtų popie­žius, jis negalėtų dovanoti didesnių malonių, yra piktžodžia­vimas prieš šv. Petrą ir popiežių.
78. Mes sakome priešingai: ir dabartinis, ir kiekvienas kitas popiežius turi didesnių malonių — tai evangelija, gydymo do­vanos ir kita, kaip rašė šv. Paulius (l Kor 12, 28).
79. Pasakymas, kad kryžius, pastatytas tarp popiežiaus her­bo ženklų6, prilygsta Kristaus kryžiui, yra piktžodžiavimas.
80. Vyskupai, ganytojai ir teologai, leidžiantys tokioms kal­boms plisti liaudyje, už tai atsakys.
81. Dėl tokio palaido atlaidų skelbimo net ir mokytiems vyrams nėra lengva apsaugoti popiežiaus garbę nuo šmeižtų arba suktų pasauliečių klausimų.
82. Būtent: kodėl popiežius neištuština skaistyklos iš šven­čiausios artimo meilės ir dėl didžiausio sielų būtinumo — teisingiausio pagrindo, jei išperka be galo daug sielų dėl pra­žūtingiausių pinigų bazilikos statybai — menkiausio pagrindo?
83. Taip pat: kodėl nepanaikinamos gedulingos ir mirties metimų pamaldos ir negrąžinamos arba neleidžiama atiduoti tuo tikslu įsteigtų beneficijų, nes yra neteisinga dar melstis už išpirktuosius?
84. Taip pat: koks tas naujas Dievo ir popiežiaus gailes­tingumas, jeigu jie leidžia netikėliui ir priešui už pinigus nu­sipirkti pamaldžią ir Dievui atsidavusią sielą, tačiau neišperka dievobaimingos ir mylimos sielos, skatinami artimo meilės ir dėl būtinumo?
85. Taip pat: kodėl atgailos kanonai, ne tik nenaudojami, bet iš tikrųjų jau seniai panaikinti ir netekę galios, iki šiol iš­perkami už pinigus teikiant indulgencijas, tarsi jie tebegaliotų?
86. Taip pat: kodėl popiežius, kurio turtai šiandien gau­sesni už turtingiausiųjų turtuolių, mieliau nestato vienos tik šv. Petro bazilikos už savo pinigus, bet stato ją už neturtingų tikinčiųjų pinigus?
87. Taip pat: ką atleidžia ir ką suteikia popiežius tiems, kurie, atlikę atgailą, įgyja visiško atleidimo ir dalyvavimo teisę?
88. Taip pat: kas bažnyčiai būtų geriau dėl to, jei popie­žius, užuot vieną sykį per dieną kiekvienam tikinčiajam sky­ręs atleidimą ir dalyvavimą, kaip daro dabar, skirtų juos šimtą sykių?
89. Kadangi popiežius atlaidais labiau siekia sielų išgany­mo, o ne pinigų, kodėl jis sulaiko raštus ir jau seniai suteiktus atlaidus, nors jie yra vienodai veiksmingi?
90. Nutildyti šiuos labai keblius pasauliečių įrodinėjimus -vien remiantis galia, o ne protingai juos išsprendžiant — va­dinasi, bažnyčią ir popiežių išstatyti priešų pajuokai ir krikš­čionis padaryti nelaimėliais.
91. Taigi, jei atlaidai būtų skelbiami pagal popiežiaus dva­sią ir sumanymą, visi tie klausimai lengvai būtų išspręsti, nes jie nekiltų.
92. Tad tegu pasitraukia visi tie pranašai, kurie sako Kris­taus žmonėms: „Ramybė, ramybė“, o ramybės nėra7.
93. Tebūnie palaiminti visi tie pranašai, kurie sako Kris­taus žmonėms: ,,Kryžius, kryžius“, o kryžiaus nėra.
94. Reikia raginti krikščionis, kad stengtųsi eiti paskui sa­vo vadovą Kristų per bausmes, mirtį ir pragarą.
95. Ir verčiau per daugelį kentėjimų tegu tikisi įžengti į dangų, o ne per nerūpestingą ramybę.

1 Šios M. Liuterio tezės yra nukreiptos prieš vadinamųjų nuodėmių atleidimo raštų — indulgencijų (lot. indulgentia – malonė, atleidimas) – par­davinėjimą. Indulgencijos atsirado popiežiaus Aleksandro II pontifikato metu (1061—1073). Klermono bažnyčios susirinkimas (1095—1096), kad paskatintų tikinčiuosius dalyvauti kryžiaus žygiuose, jų dalyviams pažadėjo piniginę pagalbą, visišką arba dalinį dieviškosios arba kanoninės bausmės atleidimą ne tik jiems patiems, bet ir jų artimiausiems giminaičiams — gyviems ir po mirties. Vėliau ne vienas popiežius piktnaudžiaudavo indulgencijų pardavi­nėjimu. Ypač įžūliai jas platino popiežius Leonas X. 1514—1515 m. karo su turkais priedanga, o iš tikrųjų šv. Petro bazilikos Romoje statybos ir prabangių savo rūmų išlaidoms padengti jis pradėjo prekybą indulgencijo­mis visoje Europoje. Vokietijoje jas platinti įgaliojo Mainco ir Magdeburgo arkivyskupą Albrechtą (1490—1545). Tiesiogiai šioje kampanijoje Albrechto pavedimu uoliai dalyvavo Saksonijos vienuolis dominikonas Johanas Tecelis (Tetzel, apie 1465—1519). Aktyvi ir įžūli jo veikla sukėlė nepasitenkinimą. Tai ir buvo vienas iš pretekstų kilti Reformacijai. 1517 m. spalio 31 d. M. Liuteris ant Vitenbergo bažnyčios durų iškabino 95 tezes kaip atsakymą į ciniškus oratoriaus gabumais pasižymėjusio J. Tecelio pamokslus, propa­gavusius indulgencijas. Į tai J. Tecelis atsakė savo tezėmis, tačiau jas Vi­tenbergo universiteto studentai sudegino.
Mainco arkivyskupas M. Liuterio tezes nusiuntė popiežiui, ir jų auto­riui buvo iškelta byla. Tačiau Romos kurija siekė užglaistyti kilusį religinį, ginčą, nes M. Liuterio globėjas Saksonijos kurfiurstas Frydrichas III (1463— 1525) atsisakė jį išduoti. Tuomet popiežius sutiko perduoti bylą kardinolui legatui Kajetonui, kuris 1518 m. spalio mėnesį atvyko į Augsburgo seimą. Bet M. Liuteris atmetė reikalavimą ištarti 6 raides (revoco — atsižadu); bijo­damas suėmimo, jis pabėgo iš Augsburgo. Popiežius, nenorėdamas pykinti galingo M. Liuterio globėjo (tuo metu artėjo imperatoriaus rinkimai), pamė­gino paveikti tezių autorių per savo kamerherį Milticą, kuris įkalbėjo M. Liu­terį parašyti popiežiui susitaikymo raštą (1519 m.). Bet tai buvo tik formalus susitaikymas. Po disputo Leipcige popiežiaus valdžios dieviškumo klausimu M. Liuterio ir jo šalininkų ryšiai su Roma visiškai nutrūko.
M. Liuteris savo tezėmis pasisakė ne apskritai prieš indulgencijas, o tik prieš piktnaudžiavimą jomis, prievartinį jų platinimą. Jis aiškino, kad indul­gencijos negali atleisti nuodėmių arba išvaduoti nuo Dievo bausmės — jos atleidžiančios tik bažnyčios bausmes, kurios paskirtos pagal kanonų teisę, ir tai tik gyviesiems. Indulgencijos, M. Liuterio supratimu, netgi negali pa­dėti išvengti skaistyklos.
Katalikų bažnyčia iki šiol nėra oficialiai panaikinusi indulgencijų, nors jų platinimo dabar ir nepraktikuoja.
2 Čia M. Liuteris turi galvoje Evangelijoje pagal Matą aprašytą epi­zodą, kaip žmonėms miegant atėjo priešas ir pasėjo jų kviečiuose rauges (Mt 13, 24—25).
3 Raktų galia simbolizuoja aukščiausią bažnyčios valdžią, kurią esą Jėzus Kristus suteikė savo įpėdiniui apaštalui Petrui, sakydamas: „Tau duo­siu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19).
4 Šv. Severinas — popiežius 638—640 m. Paskalis I — popiežius 817— 824 m. Pasakojama, kad ir vienas, ir kitas buvo pasiryžę iškentėti skaistyk­los bausmes tikinčiųjų labui.
5 Šv. Laurynas (Laurentius, miręs 258 m.) — katalikų šventasis, miręs kankinio mirtimi.
6 Per indulgencijų pardavinėjimo ceremoniją, kuri paprastai vykdavo miesto turgaus aikštėje, šalia kryžiaus popiežiaus kariai pastatydavo skydą su popiežiaus Leono X herbu.
7 Čia M. Liuteris primena biblinio pranašo Jeremijo žodžius: „Ramybė, ramybė, ir nebuvo ramybės“ (Jei 6, 14).

Versta iš: Martin Luthers 95 Thesen nebst de Sermon von Ablaß und Gnade 1517. – Bonn, 1917, S. 3 – 9. Vertė Dalia Dilytė.

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius, „Mintis“, 1984, p.292-298.

Atviras Martyno Liuterio laiškas popiežiui Leonui X
At­vi­ras Mar­ty­no Liu­te­rio laiškas po­piežiui Le­o­nui X
(Išsiųstas 1520 m., kartu su traktatu „Apie krikščionio laisvę”)

Švie­siau­sia­jam Die­ve, tėvui Leo X, Ro­mos po­piežiui, linkėda­mas visų pa­lai­mi­nimų Kris­tu­je Jėzu­je, mūsų Viešpa­ty­je, amen!

Šve­nč­iau­siasis Tėve!

Gi­nč­ai ir ne­su­ta­ri­mai, ku­rių jau tre­ti me­tai su­si­lau­kiu iš kai ku­rių bai­sių šio amžiaus žmo­nių, kar­tais ve­rč­ia ma­ne at­sigręžti į Ta­ve ir mąs­ty­ti apie Ta­ve. Ka­dan­gi ma­no­ma, jog Tu esi vie­nin­telė šių gi­nčų te­ma, todėl ne­ga­liu be pa­lio­vos apie Ta­ve ne­gal­vo­ti. Nors aš dėl kai ku­rių Ta­vo ne­gar­bingų pad­laižių, puo­la­nčių ma­ne be jo­kios prie­žas­ties, esu ve­rč­ia­mas kreip­tis į lais­vą krikš­čio­nišką su­važia­vi­mą, šauk­da­ma­sis tei­sin­gu­mo.Tuo la­biau, kad nie­ka­da ne­lai­kiau savęs sve­ti­mu Tau, iš visų jėgų linkėda­mas Tau ir Ta­vo Ro­mos sos­tui vis­ko ge­riau­sio, ir to uo­liai bei nuo­šir­džiai ieško­jau mal­do­je pas Die­vą. Tie­sa, jog iki šio­lei, kol bu­vau gąs­di­na­mas Ta­vo var­do di­dy­be ir valdžia, lei­dau sau nie­kin­ti ir žvelg­ti į Ta­ve iš­di­džiai. Bet yra kažkas to­kio, ko aš nedrįstu pa­nie­kin­ti ir kas ve­rč­ia ma­ne Tau vėl rašyti.

No­riu lais­vai ir at­vi­rai pri­si­pažin­ti, kad ma­no są­monėje ne­bu­vo nie­ko, kaip tik tai, jog, gal­vo­jant apie Ta­vo as­menį, vi­suo­met kalbėda­vau apie Ta­ve gar­bin­gai ir ge­rai, ir, jei aš da­riau ką nors ki­taip, ne­no­riu gir­tis, ta­čiau pa­si­ryžęs mie­lai at­si­sa­ky­ti savo leng­vabū­dišku­mo ir pik­tos iro­ni­jos bei pa­neig­ti ma­ne smer­kia­nč­iuo­sius. Aš pa­va­di­nau Ta­ve Da­nie­liu­mi Ba­bi­lo­ne; o kaip aš uo­liai gy­niau Ta­vo ne­kal­tu­mą prieš niekšą Sil­vest­rą* žino kiek­vie­nas, ku­ris skai­to ma­no raštus.

Iš tiesų Ta­vo mal­dos ir ge­ras var­das per daug ge­rai žino­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je, ap­rašyti dau­ge­lio pui­kių išsi­moks­li­nu­sių vyrų, kad kas nors, kad ir koks di­dis jis būtų, galėtų klas­ta į tai kėsin­tis. Ne­su toks kvai­las, kad vie­nas pu­lč­iau tą, kurį kiek­vie­nas gar­bi­na. Išties aš vi­suo­met sten­giau­si ir no­riu steng­tis nuo šiol taip pat ne­lies­ti net­gi tų, ku­rie pik­tai el­gia­si su kiek­vie­nu žmo­gu­mi. Ne­si­gi­li­nu į kitų nuodėmes, nes žinau, kad taip pat tu­riu rąs­tą sa­vo aky­je, ir dėl to, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne­galėčiau pir­ma­sis mes­ti ak­mens į pa­leis­tuvę (plg J­n 8, 1-11).

Aš, žino­ma, aštriai pul­da­vau, ta­č­iau tik kai ku­riuos ne­krikščio­niškus mo­ky­mus, ir bu­vau kan­dus sa­vo prie­ši­nin­kams, bet ne dėl jų pik­to gy­ve­ni­mo, o dėl jų veid­mai­niško mo­ky­mo, dėl ko aš vi­siškai ne­si­gai­liu ir esu pa­si­ryžęs ir to­liau pa­si­lik­ti to­ks pat uo­lu­s ir aštrus, ne­pai­sy­da­mas to, ką man kai ku­rie aiški­na, nes tu­riu Kris­taus pa­vyzdį, ku­ris taip pat aštriai va­di­na sa­vo priešinin­kus gy­va­čių išpe­ro­mis, veid­mai­niais, ak­lais, vel­nio vai­kais (Mt 23, 13.17.33; Jn 8, 44). Šventasis Pau­lius pa­va­di­no ma­gą Eli­mą vel­nio vai­ku, ku­ris bu­vo pil­nas pik­tu­mo ir ap­gaulės (Apd 3, 10), ir ki­tus ne­tik­rus apašta­lus pa­gal Die­vo žodį jis api­būdi­na kaip šunis, ap­ga­vi­kus ir klai­din­to­jus (Fil 3, 2; 2 Kor 11, 13; 2 Kor 2, 17). Jei vi­so to klau­sy­tum švel­nio­mis au­si­mis, pa­sa­ky­tum, jog ne­bu­vo kan­des­nio ir ne­kan­tres­nio kal­tin­to­jo kaip Pau­lius. O ar at­ras­tum ką nors kan­desnį už pra­našus? Bet šiais lai­kais mūsų au­sys ta­po to­kios jaut­rios dėl dau­gybės pa­taikūnų, kad kai tik vi­suo­se da­ly­kuo­se ne­sa­me gi­ria­mi, ima­me rėkti, jog mus skan­di­na. Ir tuo­met mes ne­ga­li­me at­si­gin­ti prieš tie­są, pa­si­tei­sin­da­mi pra­si­ma­ny­to­mis priežas­ti­mis—dėl kitų kan­du­mo, ne­pa­kan­tu­mo, ne­tak­tišku­mo. Ko­kia nau­da iš drus­kos, jei ji ne­tu­ri sūru­mo? Ko­kia nau­da iš ka­la­vi­jo ašmenų, jei jie ne­pjau­na? Pra­našas sa­ko: pra­keik­tas vy­ras, ku­ris Die­vo įsa­ky­mą vyk­do pa­viršuti­niškai (Jer 48, 10).

Todėl prašau, šven­ta­sis tėve Leo, išklau­sy­ti ma­ne po to, kai at­si­prašiau Tavęs šiuo laišku, ir tikėti ma­ni­mi, kai sa­kau, jog nie­ka­da ne­turėjau nie­ko pik­ta prieš Ta­ve as­me­niškai ir esu toks žmo­gus, ku­ris ne­pa­vy­di ir lin­ki Tau vi­so ko ge­riau­sio amžinai ir ku­ris ne­no­ri turėti su nie­kuo jo­kių gi­nčų, vaidų dėl žmo­nių as­me­ni­nių sa­vy­bių, bet vien tik dėl Die­vo žodžio tie­sos. Vi­suo­se ki­tuo­se da­ly­kuo­se aš nuo­lat linkęs kiek­vie­nam nu­si­leis­ti, bet Die­vo žodžio ne­no­riu ir ne­ga­liu ap­leis­ti ir pa­neig­ti. Jei kas nors tu­ri apie ma­ne ki­to­kią nuo­monę, tas klys­ta ir su­pran­ta ma­ne ne­tei­sin­gai.

Aš išties aštriai pa­lie­č­iau Ro­mos sos­tą, ku­ris va­di­na­mas Ro­mos dva­ru, apie kurį kal­bant, Tu pats ir bet kas kitas žemėje tu­ri pri­pažin­ti, kad jis yra pik­tes­nis ir bjau­res­nis už ka­dai­se bu­vu­sius So­do­mą, Go­mo­rą ar Ba­bi­lo­ną. Kaip aš pa­ste­biu, dėl jo pik­tu­mo neįma­no­ma jam nei pa­tar­ti, nei padėti. Jis ab­so­liu­č­iai su­gedęs ir be­vil­tiškas. Todėl ma­ne er­zi­na tai, kad Ta­vo var­do ir Ro­mos bažny­č­ios išori­nio spin­de­sio ap­gau­ta ir sužeis­ta vargšė tau­ta. Tam aš priešinau­si ir to­liau priešin­siuo­si tol, kol ma­no krikščio­niška dva­sia bus gy­va. Tai ne­reiškia, kad išdrįsiu ko­vo­ti dėl neįma­nomų da­lykų ar vil­tis, kad tik ma­no pa­stangų dėka bus kažkas pa­siek­ta to­je So­do­mo­je ar Ba­bi­lo­ne, ypač tol, kol tiek daug įtūžusių pa­taikūnų man priešta­rau­ja. Bet pri­pažįstu, jog esu sko­lin­gas visų krikščio­nių tar­nas, todėl man pri­de­ra jiems pa­tar­ti ir įspėti, kad jie nuo Ro­mos nai­kin­tojų blo­giau­siu at­ve­ju nu­kentėtų nežymiu skai­č­iu­mi ir pa­tirtų ne­reikšmin­gus nuos­to­lius.

Ka­dan­gi Tau nėra nežino­ma, kaip jau daug metų iš Ro­mos po vi­są pa­saulį plin­ta ne kas ki­ta, kaip žmo­nių kūnų, sielų ir tur­to nio­ko­ji­mas ir kenks­min­giau­sias vi­so to, kas blo­giau­sia, pa­vyz­dys. Vi­siems aki­vaiz­du ir kiek­vie­nas žino, kad Ro­mos bažny­č­ia, kažka­da bu­vu­si šven­čiau­sio­ji tarp bažny­čių, da­bar pa­si­darė žiau­riau­sia plė­ši­kų lin­dy­ne tarp visų lin­dy­nių, visų nuodėmių, mir­ties ir pra­kei­kimų gal­va ir im­pe­ri­ja, kad net pats an­ti­kris­tas, jei jis at­eitų, ne­galėtų nie­ko dau­giau pridėti prie šio blo­gio.

Tuo tar­pu Tu, šven­ta­sis tėve Leo, sėdi kaip avis tarp vilkų, kaip Da­nie­lius tarp liūtų, kaip Eze­chie­lis tarp skor­pionų. Kaip Tu vie­nas ga­li išstovėti prieš tiek daug lau­ki­nių pa­baisų? Net jei Tau padėtų trys ar­ba ke­tu­ri išsi­la­vinę ir die­vo­ti kar­di­no­lai,—kas jie tarp to­kios dau­gybės? Jūs būtumėte nu­nuo­dy­ti dar prieš tai, kol ban­dy­tumėte ką nors pa­keis­ti. Ro­mos ku­ri­ja jau žlu­go, nes ne­nu­mal­do­ma Die­vo rūstybė užgriu­vo ją. Ji yra priešiška ben­driems Bažny­č­ios su­važia­vi­mams, ji bi­jo Re­for­ma­ci­jos, ne­ga­li su­si­tvar­ky­ti su sa­vo pašėlu­siu, ne­krikščio­nišku gy­ve­ni­mo būdu, ir tai, kas yra pa­sa­ky­ta apie jos mo­ti­ną, se­ną Ba­bi­lo­no kekšę, tin­ka taip pat ir jai: “Mes gydėme Ba­bi­lo­ną, bet jis ne­pa­gi­jo; pa­li­ki­te jį” (Jer 51, 9).

Šių vargų pašali­ni­mas bu­vo Ta­vo ir kar­di­nolų pa­rei­ga, vie­nok tų ydų li­gos šai­po­si iš gy­dy­to­jo, ar­klys ir vežimas ne­klau­so vežiko. Ve­da­mas meilės Tau, aš vi­sa­da gailėjau­si, kad ta­pai po­piežiu­mi šiais lai­kais, nes Tu, die­vo­bai­min­ga­sis Leo, esi ver­tas būti po­piežiu­mi ge­res­niais lai­kais. Ro­mos ku­ri­ja ne­ver­ta Tavęs, ir po­piežiu­mi turėtų būti pik­to­ji dva­sia, nes da­bar ji išties val­do ta­me Ba­bi­lo­ne dau­giau nei Tu.

O, jei Die­vas pa­norėtų, kad Tu at­si­kra­ty­tum nuo pa­gyrū­niškų Ta­vo la­biau­siai iškry­pu­sių priešų tvir­ti­nimų,—lyg Ta­vo garbė eg­zis­tuo­ja kuk­lių dva­si­nin­ko pa­jamų ar Ta­vo tėvo pa­li­ki­mo dėka! Nie­kas ne­nu­si­pelnė to­kios pi­gios garbės, išsky­rus Ju­dą Is­ka­rio­tą ir į jį pa­našius, ku­rie at­stu­mia Die­vą. Pa­sa­kyk man, ko Tu pa­sie­kei ku­ri­jo­je? Kuo pik­tes­nis ir blo­ges­nis da­ro­si žmo­gus, tuo dau­giau ir stip­riau jis nau­do­ja Ta­vo var­dą tam, kad žalotų žmo­nių sie­las ir na­mus, dau­gintų nuodėmes ir nu­si­kals­ta­mu­mą, ko­votų prieš tikėji­mą ir tie­są. O, ne­lai­min­ga­sis Leo, tu sėdi pa­č­ia­me pa­vo­jin­giau­sia­me sos­te. Iš tikrųjų aš sa­kau tie­są, nes lin­kiu Tau ge­ro.

Jei šventasis Ber­nar­das* gailėjo­si sa­vo po­piežiaus Eu­ge­ni­jaus ta­da, kai Ro­mos ku­ri­ja, tie­sa jau ir tuo­met pa­kan­ka­mai iškry­pu­si, dar turėjo vil­ties pa­ge­rin­ti sa­vo val­dy­mą, kaip dau­giau turėtu­me gailėti Tavęs mes—tie, ku­rie jau tris šim­tus metų su­si­du­ria­me su to­kiu neįvei­kia­mu blo­gio ir su­ge­di­mo au­gi­mu? Ar ne tie­sa, kad po vi­sais dan­gu­mis nėra nie­ko la­biau pik­tes­nio, užnuo­dy­tesnio, šlykštes­nio nei Ro­mos ku­ri­ja? Ji pra­noks­ta turkų (t.y. musulmonų—vert.past.) be­die­vystę tiek, kad nors ka­dai­se ji ir bu­vo dan­gaus var­tai, tai da­bar yra pra­ga­ro nas­rai, ir, de­ja, to­kie nas­rai, ku­rių be Die­vo rūstybės nie­kas ne­ga­li užver­ti. Todėl ne­lie­ka nie­ko ki­ta, kaip tik perspėti kai ku­riuos, kad jie nebūtų pra­ry­ti Ro­mos nasrų.

Da­bar ma­tai, ma­no šven­ta­sis tėve, priežastį, kodėl aš taip kie­tai išsto­jau prieš tą žudantį sos­tą. Aš bu­vau taip to­li nuo to, kad nirščiau ant Tavęs, jog net tikėjau­si nu­si­pel­ny­ti Ta­vo ma­lonės ir padėkos ir veik­ti Ta­vo nau­dai, jei tik galėčiau sėkmin­gai pul­ti tą kalėji­mą, ku­ris yra Ta­vo pra­ga­ras. Nes ma­nau, kad Tu, Ta­vo išgelbėji­mas ir dau­ge­lio kitų išgelbėji­mas yra vie­nin­te­lis da­ly­kas, kurį pro­tin­gi ir išsi­la­vinę žmonės ga­li priešpa­sta­ty­ti Ta­vo be­die­viškos ku­ri­jos be­tvar­kei. Žmonės, vi­saip ken­kian­tys ku­ri­jai ir at­skleidžiantys jos gėdą, at­lie­ka dar­bą, kurį Tu turėtum da­ry­ti; tie, ku­rie ją pra­kei­kinėja,—gar­bi­na Kristų. Trum­pai sa­kant, jie vi­si yra ge­ri krikščio­nys, ne­pri­klau­san­tys Ro­mai.

No­riu pa­sa­ky­ti dar šį tą. Ma­no šir­dy­je nie­ka­da ne­ki­lo no­ras triukšmau­ti prieš Ro­mos ku­ri­ją ar­ba kažką apie ją dis­ku­tuo­ti. Bet kai pa­ma­č­iau, kad vi­sos pa­stan­gos jai padėti be­vil­tiškos, ėmiau ją nie­kin­ti, nu­siu­n­čiau jai sky­rybų raštą (Įst 24, 1) ir pa­sa­kiau: “Su­die, my­li­moji Ro­ma, nuo šiol ir to­liau te­be­sielk ne­tei­siai ir dar la­biau su­si­tepk” (plg Apr 22, 11). Po to at­sidėjau ra­miam ir nuo­lan­kiam Šven­to­jo Rašto stu­di­ja­vi­mui, kad galėčiau padėti tiems, tarp ku­rių gy­ve­nu. Kai šios ma­no stu­di­jos pa­si­rodė ne to­kios jau ne­vai­sin­gos, pik­to­ji dva­sia atvėrė sa­vo akis ir pa­stebėjo tai; ji vik­riai sukėlė sa­vo tar­nui Jo­ha­nui Ekui, ypa­tin­gam Kris­taus ir Tie­sos priešui, be­pro­tišką garbės troški­mą ir to­kiu būdu pa­ska­ti­no jį įtrauk­ti ma­ne į dis­pu­tą, pri­kišant man vie­no ne­di­de­lio žode­lio, pa­sa­ky­to apie Ro­mos po­piežijos viršenybę, reikšmę. Po to tas sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis pa­gyrū­nas, ki­birkščiuo­da­mas ir griežda­mas dan­ti­mis, pa­reiškė, kad jis at­si­sa­kytų vis­ko dėlei Die­vo šlovės ir šven­tos Ro­mos bažny­č­ios garbės. Vil­da­ma­sis, jog viešai įžei­siu Ta­vo valdžią, bu­vo įsi­ti­kinęs per­ga­le prieš ma­ne. Jis bu­vo ne tiek su­sirū­pinęs Pet­ro viršenybės tei­gi­mu, kiek sa­vo ly­de­rystės tar­p mūsų laik­me­č­io te­ologų de­monst­ra­vi­mu. Siek­da­mas šio tiks­lo, svar­biu pra­našumu laikė per­galę prieš dak­ta­rą Liu­terį. Kai de­ba­tai so­fis­tams ne­pa­vy­ko, neįtikėti­nas pa­mišimas apėmė šį žmogų, nes pa­manė, jog jis vie­nin­te­lis kal­tas dėl to, kad aš at­skleidžiau Ro­mos sos­to ne­garbę ir gėdą.

Leisk man, šven­ta­sis tėve, išdėsty­ti prieš Ta­ve ma­no by­lą ir ap­kal­tin­ti Ta­vo tik­rus priešus. Tau, ne­abe­jo­ti­nai, žino­ma, kaip su ma­ni­mi pa­si­elgė Augs­bur­ge Ta­vo le­ga­tas kar­di­no­las Ka­je­to­nas (To­mas de Vio fon Ca­e­ta ypač aštriai išsto­jo prieš Liu­terį 1518 metais spa­lio 7 dieną Augs­bur­go dis­pu­te—vert. past.), yra įžūlus ir ne­tei­sin­gas. Ka­i aš iš pa­gar­bos Ta­vo var­dui vi­są rei­ka­lą ati­da­viau į jo ran­kas, jis ne­pa­bandė su­da­ry­ti tai­kos. Jis galėjo tai pa­da­ry­ti ištar­da­mas tik vie­ną žodį, nes tuo me­tu aš žadėjau ra­miai tylėti dėl to, kad dis­ku­si­ja baigtųsi, su są­ly­ga, kad ma­no priešinin­kams būtų įsa­ky­ta pa­si­elg­ti taip pat. Ta­č­iau, ka­dan­gi bu­vo garbėtroška, jis pa­nie­ki­no ma­no pa­si­ūly­mą, išdrįso pa­tei­sin­ti ma­no priešinin­kus, neišstodamas prieš juos, o man įsa­ky­da­mas at­sižadėti, nors tai ir neįėjo į jo įga­lio­ji­mus. Kai rei­ka­lai klostėsi ga­na ne­blo­gai, jis sa­vo ty­č­inėmis pik­ta­da­rybėmis la­bai juos ap­sun­ki­no. Tai­gi Liu­te­ris ne­kal­tas dėl to, kas įvy­ko vėliau. Kal­tas kar­di­no­las Ka­je­to­nas, ku­ris ne­lei­do man tylėti, ko aš taip nuoširdžiai jo ta­da prašiau. Ką gi aš turėjau da­ry­ti?

Po to sekė Ka­ro­lis fon Mil­ti­cas*, taip pat Ta­vo Švie­sybės nun­ci­jus, ku­ris įdėjo daug pa­stangų, at­vyk­da­mas ir išvyk­dmas daug kartų, ta­č­iau nie­ko ne­pa­ge­ri­no to­je si­tu­a­ci­jo­je, ku­rią Ka­je­to­nas išdidžiai ir gru­biai pažeidė. Ga­liausiai, su švie­siau­sio­jo kur­fiurs­to Frid­ri­cho Sak­so pa­gal­ba, su­rengė ke­le­tą po­kal­bių* su ma­ni­mi. Čia aš vėl tylėjau Ta­vo var­do gar­bei ir bu­vau pa­si­rengęs pa­klus­ti kaip teisėjams Tri­ro ar­ba Naum­bur­go ar­ki­vys­ku­pams. Bet tuo me­tu, kai vis­kas klostėsi ge­ra lin­kme, su Leip­ci­go dis­pu­tu įsi­kišo dar di­des­nis Ta­vo priešas Jo­ha­nas Ekas, kurį jis sukėlė prieš dak­ta­rą Karlšta­dą. Kai vėl iški­lo klau­si­mas dėl po­piežiaus viršenybės, jis ne­tikėtai at­sigręžė į ma­ne ir vi­siškai su­griovė mūsų tai­kos su­si­ta­ri­mą. Tuo me­tu Ka­ro­lis laukė. Dis­pu­tas bu­vo pa­skir­tas ir išrink­ti teisėjai, bet vėl ne­bu­vo nie­ko nu­spręsta, ir tai manęs visai ne­ste­bi­na. Ekas sa­vo me­lu, at­vi­rais laiškais ir slap­to­mis in­tri­go­mis dar la­biau vis­ką su­ga­di­no, su­pai­nio­jo ir su­daužė, ir vie­to­je ga­li­mo išspren­di­mo užkūrė dar di­desnį laužą. Nes jis ieško­jo šlovės, o ne tie­sos. Ir aš vėl pa­da­riau vis­ką, kas nuo manęs pri­klausė.

Aš su­pran­tu, kad to­kiu at­ve­ju į švie­są neiškiltų nė mažiau­sia užuo­mi­na apie iškry­pu­sius Ro­mos pa­pro­­čius, bet dėl vis­ko, kas būtų da­ro­ma blo­go, būč­iau kal­tas ne aš, bet Ekas, užsibrėžęs užda­vinį ne pa­gal sa­vo jėgas. Ne­pro­tin­gai ieško­da­mas sa­vo šlovės, jis gėdin­gai at­skleidė Ro­mos ne­do­ry­bes vi­sam pa­sau­liui.

Šis žmo­gus, šven­ta­sis tėve Leo, yra Ta­vo ir Ro­mos ku­ri­jos priešas. Vien tik iš jo pa­vyzdžio kiek­vie­nas ga­li pa­si­mo­ky­ti, kad nėra žalin­ges­nio priešo už pa­taik­ūną. Ką jis pa­darė sa­vo pa­tai­ka­vi­mu, jeigu ne tik blogį, ku­rio ne­galėtų pa­da­ry­ti net ka­ra­lius? Ro­mos ku­ri­jos var­das šian­dien vi­sa­me pa­sau­ly­je bai­siai dvo­kia, po­piežiaus val­džia blanks­ta, Ro­mos ne­mokšišku­mas, kažka­da aukštin­tas, da­bar ją kom­pro­mi­tuo­ja. Vi­so to mes būtu­me ne­iš­gir­dę, jei­gu Ekas nebūtų pažeidęs tai­kos su­si­ta­ri­mo, su­da­ry­to tarp Ka­ro­lio ir manęs. Tą jis pats da­bar jau­č­ia ir, nors jau per vėlu ir be­pras­miška, yra ne­pa­ten­kin­tas, kad ma­no kny­gelė išvy­do die­nos švie­są. Jam apie tai derėjo pa­gal­vo­ti ta­da, kai lyg links­mai žven­gian­tis žir­gas jis be­pro­tiškai siekė sa­vo šlovės ir pa­si­rin­ko sa­vo nau­dą Ta­vo­sios są­skai­ta. Šis tuščia­gar­bis žmo­gus manė, kad aš, pri­si­bi­jo­da­mas Ta­vo var­do, su­sto­siu, nu­til­siu ir jam nu­sileisiu, ka­dan­gi ne­su tik­ras, jog vi­siškai pa­si­kliau­nu sa­vo pro­tu ir moks­lišku­mu. Da­bar, kai ma­to, jog ne­nu­ti­lau, jis gai­li­si sa­vo ne­do­va­no­ti­no leng­vabū­dišku­mo, bet per vėlu, ir jis tai su­pran­ta,—jei iš tikrųjų, pa­ga­liau, jam tai su­vo­kia­ma,—kad dan­gu­je yra Tas, ku­ris išdi­diems prie­šina­si, o nuo­lan­kiems tei­kia ma­lonę (1 Pt 5, 5).

Ka­dan­gi iš to dis­pu­to ne­turėjo­me jo­kios nau­dos, išsky­rus dar di­desnę pai­nia­vą Ro­mos įro­dinėji­muo­se, Ka­ro­lis Mil­ti­cas, mėgin­da­mas tre­č­ią kar­tą su­da­ry­ti tai­ką, kreipėsi į ma­no or­di­no tėvus*, su­si­rin­ku­sius į sa­vo ta­ry­bą, ir norėjo gau­ti jų pa­ra­mą nutildant po­le­mi­ką, išau­gu­sią iki pa­vo­jin­go ir gąsdinančio mas­to. Ka­dan­gi, iš Die­vo ge­ru­mo, jie ne­turėjo ga­li­mybės veik­ti prieš ma­ne fi­zi­niais me­to­dais, kai ku­rie drą­ses­ni iš jų bu­vo pa­siųsti pas ma­ne. Tie žmonės rei­ka­la­vo manęs išreikšti pa­gar­bą Ta­vo as­me­niui, šven­ta­sis tėve, ir lo­ja­lia­me laiške ap­gin­ti Ta­vo, o šiuo at­ve­ju ir ma­no, ne­kal­tu­mą. Jie kalbėjo, kad rei­ka­las dar nėra be­vil­tiškas, jei­gu tik šven­ta­sis tėvas Leo X pa­norės ir iš sa­vo įgim­to ir vi­siems žino­mo kil­niašir­dišku­mo į jį įsi­kiš. Ka­dan­gi aš vi­suo­met siū­liau tai­ką ir jos troškau, kad galėčiau pa­sišvęsti ra­mioms ir tai­kioms stu­di­joms, su džiaugs­mu ir dėkin­gu­mu pa­lai­kiau šį pa­si­ūly­mą di­de­le ma­lo­ne man ir tikėjau­si, kad mūsų vil­tys išsi­pil­dys.

Tai­gi, aš at­ei­nu, šven­ta­sis tėve Leo, ir, gulėda­mas prie Ta­vo kojų, meldžiu, kiek tai įma­no­ma, kad Tu įsi­kištum ir su­stab­dy­tum tuos pa­taik­ūnus, tai­kos priešus, nors jie ir me­la­gin­gai ap­si­me­tinėja taik­da­riais. Ta­č­iau te nie­kas ne­gal­vo­ja, kad aš at­sižadėsiu sa­vo mo­ky­mo. Dar dau­giau—aš ne­ga­liu pak­ęsti jo­kių nu­sta­tytų Šven­tojo Rašto aiški­ni­mo tai­syk­lių, nes Die­vo žodis, skel­bian­tis vi­sišką laisvę, yra ne­su­ra­ki­na­mas (2 Tim 2, 9). Jei šie du mo­men­tai pri­pažįsta­mi, tai nėra nie­ko, ko aš ne­pa­da­ry­č­iau su didžiau­siu no­ru ar­ba su kuo aš ne­galėčiau su­si­tai­ky­ti. Aš ne­ke­nč­iu ki­vi­rčų. Nie­kam ne­me­siu iššūkio. Ki­ta ver­tus, ne­no­riu, kad ki­ti mestų iššūkį man. Jei jie tai da­ro, tai Die­vas no­ri, kad aš ne­tylėčiau ir ne­nu­sto­č­iau rašęs. Už­ten­­ka šiam dis­pu­tui iškilti prieš Ta­ve ir Ta­vo Švie­sybė trum­­pais žodžiais galėtų nu­til­dy­ti ir pa­nai­kin­ti vi­sus tuos ki­vi­rč­us ir pri­vers­ti abi pu­ses nu­rim­ti ir su­si­tai­ky­ti. Tai būtent aš vi­sa­da ir troškau išgirs­ti.

Todėl, ma­no šven­ta­sis tėve, ne­klau­sy­ki­te tų saldžių si­renų, gie­da­nčių apie tai, kad Tu esi ne pa­pras­tas žmo­gus, bet pus­die­vis, ga­lin­tis įsa­kinėti ir rei­ka­lau­ti vis­ko, ko pa­norėsi. Taip ne­at­si­tiks, ir Tu ne­turėsi to­kios val­džios. Tu esi visų Die­vo vergų ver­gas (ser­vus ser­vo­rum), ir Ta­vo padėtis bai­sesnė ir var­gin­gesnė, nei visų žmo­nių žemėje. Ne­si­duok ap­gau­na­mas tų, ku­rie Tau me­luo­ja ir veid­mai­niau­ja, sa­ky­da­mi, kad Tu—pa­sau­lio val­do­vas, tu­rin­tis ne­leis­ti nie­kam va­din­tis krikščio­ni­mi tol, kol pri­pažins ta­vo valdžią ir plepės apie tai, jog Tau pri­klau­so valdžia dan­gu­je, pra­ga­re ir skais­tyk­lo­je. Jie yra ta­vo priešai, no­rin­tys pražudy­ti ta­vo sie­lą, kaip sa­ko pra­našas Izai­jas: “Ma­no my­li­ma tau­ta! Ta­vo va­dai su­vedžio­ja ta­ve ir ve­da klai­din­gu ke­liu” (Iz 3, 12)*. Klys­ta vi­si, ku­rie sa­ko, kad Tu esi aukščiau Bažny­tinio su­si­rin­ki­mo (t.y. visuo­tinis katalikų hierarchijos suvažiavimas—vert. past.) ir vi­sos krikščio­nybės. Klys­ta tie, ku­rie tik tau vie­nam su­tei­kia teisę aiškin­ti Raštą. Pri­si­deng­da­mi Ta­vo var­du, jie nie­ko dau­giau ne­sie­kia, kaip tik at­ras­ti pri­ta­ri­mą vi­siems sa­vo ne­krikščio­niškiems veiks­mams Bažny­č­io­je. De­ja! Pik­to­ji dva­sia taip jau su­vedžio­jo daug Ta­vo pirm­takų. Trum­piau sa­kant, ne­tikėk nie­kuo, kas Ta­ve aukšti­na, bet tik tais, ku­rie Ta­ve pažemi­na. Toks Die­vo teis­mas, kaip pa­rašyta: “Jis nu­metė ga­liū­nus nuo sostų ir iš­aukš­ti­no žemuo­sius“ (Lk 1, 52).

Ma­tai, kaip skiriasi Kris­tus ir Jo pa­sekėjai, nors vi­si jie norėtų būti Jo vie­ti­nin­kais. Žmo­gus yra vie­ti­nin­kas tik tuo at­ve­ju, jei to, ku­ris yra aukščiau, nėra. Jei­gu po­piežius val­do, o Kris­taus nėra ir Jis ne­gy­ve­na jo šir­dy­je, tai kas gi jis dau­giau, jei ne Kris­taus vie­ti­nin­kas? Kas gi tuo­met yra Bažny­č­ia, val­do­ma to­kio vie­ti­nin­ko, jei ne žmo­nių be Kris­taus su­si­būri­mas? Kas gi tuo­met iš tikrųjų yra toks po­piežius, jei­gu ne an­ti­kris­tas ir sta­bas? Žymiai ge­riau darė apašta­lai, va­dinę sa­ve juo­se gy­ve­na­nč­io Kris­taus tar­nais, o ne ne­sa­nč­io Kris­taus vie­ti­nin­kais.

Galbūt aš esu įžūlus, mėgin­da­mas pa­mo­ky­ti tokį aukštą as­menį, iš ku­rio kiek­vie­nas tu­ri mo­ky­tis ir ku­ris įta­ko­ja vi­sus ka­ra­lių ir teisėjų sos­tus, kaip gi­ria­si ta­vo pašaipūs pa­taik­ūnai. Ta­č­iau aš se­ku šventojo Ber­nar­do ir jo kny­gos, skir­tos po­piežiui Eu­ge­ni­jui, pa­vyzdžiu,—kny­gos, ku­rią vi­si po­piežiai turėtų mokėti atmin­ti­nai. Aš se­ku jo pa­vyzdžiu ne todėl, kad sie­kč­iau ta­ve pa­mo­ky­ti, bet ska­ti­na­mas ty­ro ir išti­ki­mo rūpe­sč­io bei pa­rei­gos, ver­č­ia­n­č­ios mus rūpin­tis visų mūsų ar­timų rei­ka­lais, net ta­da, kai jie ap­sau­go­ti, ir ne­leidžia­nč­ios kreip­ti dėme­sio į ti­tu­lą, ka­dan­gi tas rūpes­tis lie­č­ia tik pa­vo­jus, su ku­riais jie su­si­du­ria, ar­ba nau­dą, ku­rią jie ga­li turėti. Aš žinau, kad Ta­vo Švie­sybė la­bai ap­krau­ta dar­bais ir pa­ti­ria puo­li­mus Ro­mo­je, tai yra lyg jūro­je Tu esi ap­sup­tas ne­su­skai­č­iuo­jamų pa­vojų ir gy­ve­ni bei dir­bi šia­me var­ge taip, kad Tau rei­ka­lin­ga net mažiau­sia mažiau­sio krikščio­nio pa­gal­ba. Todėl ne­lai­kau kvai­lys­te to, jog užmirštu Ta­vo išaukštin­tą tar­nystę ir vyk­dau tai, ko rei­ka­lau­ja iš manęs bro­liška meilė. Ne­no­riu Tau pa­tai­kau­ti to­kiuo­se rim­tuo­se ir pa­vo­jin­guo­se rei­ka­luo­se. Jei­gu kai ku­rie žmonės ne­su­pran­ta to, kad šia­me rei­ka­le aš esu Ta­vo drau­gas ir nuo­lan­kiau­sias pa­val­di­nys, tai pa­ga­liau yra Ieškan­tis ir Tei­sian­tis (pgl. J­n 8, 50).

Ga­liausiai, kad ne­at­ei­č­iau tuščio­mis ran­ko­mis pas Ta­vo Švie­sybę, siu­nč­iu Tau šią kuk­lią kny­gutę*, skir­tą Tau, kaip tai­kos ir ge­ros vil­ties žen­klą. Iš šios kny­gos Ta­vo Švie­sybė galės spręsti, kuo mie­liau norėčiau užsi­im­ti ir ka­me pa­siek­ti ge­rų re­zul­tatų, jei Ta­vo be­die­viai pa­taik­ūnai tai man leistų at­ei­ty­je. Tai ne­di­delė kny­gelė, kaip ma­ty­ti iš jos ap­im­ties. Ta­č­iau jo­je trum­pai ap­rašytas vi­sas krikščio­niškas gy­ve­ni­mas, jei su­pra­si jos prasmę. Esu vargšas žmo­gus ir ne­ga­liu pa­si­ūly­ti Tau ki­tos do­va­nos, bet Tau ir ne­rei­kia turtėti ki­to­mis do­va­no­mis, išsky­rus dva­sinėmis. Te­sau­go Viešpats Jėzus Kris­tus Ta­vo Švie­sybę per amžius. Amen.

Vi­ten­ber­gas, 1520 metų rugsėjo 6 diena

* Kal­ba­ma apie do­mi­ni­ko­ną Sil­vest­rą Ma­zo­linį (1456 – 1523) iš Prie­ro, ve­dusį dia­lo­gą su Liu­te­riu. Liu­te­ris po­le­mi­za­vo su Ma­zo­li­niu po to, kai 1518 m. ge­gužės 30 d. pastarasis nu­siuntė sa­vo te­zių ko­men­ta­rus po­piežiui. Sa­vo tri­juo­se an­ti­liu­te­riškuo­se trak­ta­tuo­se Ma­zo­li­nis įro­dinėjo, kad po­piežius yra ne tik Bažny­č­ios, bet vi­so pa­sau­lio gal­va.
* *Jis po­piežiui Eu­ge­ni­jui III (1145—1153), sa­vo mo­ki­niui, pa­skyrė sa­vo vei­ka­lą, ku­ria­me apžvelgė po­piežiaus pa­rei­gas ir pa­vo­jus, su­si­ju­sius su šiuo pos­tu.
* * Sak­so­ni­jos ba­jo­ras, ra­ginęs Liu­terį ne­pa­si­sa­ky­ti dis­ku­si­jo­je dėl in­dul­gen­cijų, jei jo opo­nen­tai taip pat tylės.
* *T.y. disputai Ol­den­bur­ge 1519 metais.
* * T. y. au­gus­ti­jonų vie­nuo­ly­no vy­res­niuo­sius
* * Visos šiame traktate naudojamos Šventojo Rašto vietos verstos iš Die Bibel nach der Übersetzung Martin Luthers, Stuttgart, 1985.
* * T.y. traktatą Apie krikščio­nio laisvę.

Iš vokiečių kalbos vertė Deimantas Karvelis

ã Leidykla „Tikėjimo žodis“

Deimantas Karvelis,
Traktato “Apie krikščionio laisvę” pasirodymo aplinkybės
Dr. Martyno Liuterio biografija.

Apie krikščio­nio laisvę
(1520 m.)

Dau­ge­liui krikščio­niškas tikėji­mas yra pa­pras­tas da­ly­kas ir ne­mažai žmo­nių tie­siog pri­ski­ria jį prie kitų do­ry­bių. Jie taip da­ro, nes pa­tys nie­ka­da ne­bandė tikėti ir ne­su­pran­ta tos didžios tikėji­mo jėgos. Tas, ku­ris vie­nu ar ki­tu me­tu vy­riš­kai neišstovėjo, su­si­dūręs su ne­laimėmis ir su­spau­di­mais tikėji­mo ke­ly, ne­ga­li ge­rai pa­rašyti apie tikėji­mą ar su­pras­ti, kas apie jį jau bu­vo pa­rašyta. Bet tas, ku­ris bent kiek pa­ra­ga­vo tikėji­mo, nie­ka­da ne­pa­si­ten­kins vien tuo, kas apie jį pa­ra­šy­ta, pasakyta, ap­mąs­ty­ta ar pri­sik­lau­sy­ta. Tai gy­vas “šal­ti­nis van­dens, trykštan­tis į amžinąjį gy­ve­ni­mą”, kaip Kris­tus va­di­na jį Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną (Jn 4, 14).

Aš ne­ga­liu gir­tis di­de­liu tikėji­mu ir su­vo­kiu, koks men­kas jo re­zer­vas, bet ti­kiuo­si, jog pa­sie­kiau tam tik­rą tikėji­mo lygį, nors ir bu­vau pa­kliuvęs į įvai­rius di­de­lius pa­gun­dy­mus. Vi­liuo­si, jog ga­liu tai ap­tar­ti, gal ir ne­la­bai įmant­riai, bet, be abe­jonės, tiks­liau nei aukščiau minėti rašyto­jai ir gud­ra­gal­viai dis­pu­tan­tai.

Kad ge­riau pažin­tu­me, kas yra krikščio­nis ir jo laisvė, ku­rią įgi­jo ir jam su­teikė Kris­tus—apie tai daug rašo šven­ta­sis Pau­lius—no­riu pa­teik­ti šiuos du tei­gi­nius:

1. Krikščio­nis yra lais­vas nuo visų da­lykų, yra šei­mi­nin­kas ir nie­kam ne­pa­val­dus.

2. Krikščio­nis yra visų pa­klus­nus tar­nas ir pa­val­dus kiek­vie­nam.

At­ro­do, jog abu šie tei­gi­niai priešta­rau­ja vie­nas ki­tam. Bet abu juos aiškiai teigė pats šven­ta­sis Pau­lius: “Nes nors aš esu lais­vas nuo kiek­vie­no, bet ta­pau kiek­vie­no tar­nas, kad dau­giau jų laimėčiau” (1 Kor 9, 19) ir “ne­būki­te nie­kam kažko sko­lin­gi, išsky­rus meilę vie­nas ki­tam” (Rom 13, 8). O meilė yra pa­si­ruošusi tar­nau­ti ir pa­val­di tam, ku­ris my­li­mas. Taip pat ir Kris­tus. “Die­vas pa­siuntė sa­vo Sūnų, gi­musį iš mo­te­riškės ir pa­valdų įsta­ty­mui” (Gal 4, 4).

Kad su­pras­tu­me šiuos du priešta­rau­ja­nč­ius tei­gi­nius apie laisvę ir pa­val­du­mą, tu­ri­me su­vok­ti, jog kiek­vie­nas krikščio­nis yra dve­jo­pos pri­gim­ties: dva­sinės ir kūniškos. Pa­gal sa­vo dva­sinę esmę, ku­rią žmonės apibrėžia kaip sie­lą, krikščio­nis yra va­di­na­mas dva­si­niu, nau­ju, vi­di­niu žmo­gu­mi; pa­gal kūną ir krau­ją jis va­di­na­mas kūnišku, se­nu ir išori­niu žmo­gu­mi, apie kurį apašta­las rašo: “Jei mūsų išori­nis žmo­gus ir nyks­ta, bet vi­di­nis die­na iš die­nos at­si­nau­ji­na” (2 Kor 4, 16). Dėl šito skir­tu­mo Šven­ta­ja­me Rašte yra pa­sa­ky­ti žodžiai, tie­sio­giai priešta­rau­jan­tys vie­ni ki­tiems: “Nes kūnas trokšta priešin­go dva­siai, o dva­sia—priešin­go kūnui” (Gal 5, 17). Sie­los ne­nu­skais­tins šven­ti kūno rūbai, ku­riuos dėvi pa­moks­li­nin­kai ir šven­tie­ji, net jei kūnas lan­ko bažny­č­ias ir šven­tas vie­tas, jei jis lie­č­ia­si prie šventų daiktų; taip pat ne­padės ir kūniška mal­da, pas­nin­kas, šventų vietų lan­ky­mas ir gerų darbų da­ry­mas, ku­rie at­lie­ka­mi tik per kūną. Tu­ri būti dar kažkas, ką sie­lai at­neša ir su­tei­kia mal­din­gu­mas ir laisvė. Nes vi­sus šiuos išvar­din­tus da­ly­kus ir dar­bus ga­li at­lik­ti ir išla­vin­ti pik­tas žmo­gus—veid­mai­nis. An­tra ver­tus, sie­lai ne­pa­kenks kūno “nešven­ti” dra­bužiai—t.y. pa­sau­lie­ti­niai, ir tai, kad būna nešven­to­se vie­to­se, ne­val­go, ne­ge­ria, ne­si­meldžia ir ne­vyk­do visų darbų, ku­riuos da­ro veid­mai­niai. Pa­mal­daus ir lais­vo krikščio­nio sie­la ne­tu­ri jo­kių kitų po­rei­kių dan­gu­je nei žemėje, kaip tik vie­ną—šven­tą Evan­ge­li­ją, Die­vo žodį, pa­moks­lau­tą Kris­taus, kaip Jis pats sa­ko: “Aš esu pri­sikėli­mas ir gy­ve­ni­mas, kas ti­ki ma­ne, gy­vens amžinai” (Jn 11, 25), “Aš esu ke­lias, tie­sa ir gy­ve­ni­mas” (Jn 14, 6), “Žmo­gus bus gy­vas ne vie­na duo­na, bet kiek­vie­nu žodžiu, išei­na­nč­iu iš Die­vo bur­nos” (Mt 4, 4). Aki­vaiz­du, jog sie­la ga­li ap­si­ei­ti be vis­ko, išsky­rus Die­vo žodį, ir be Die­vo žodžio nie­kas ne­galės jai padėti. Bet kai sie­la tu­ri Žodį, jai dau­giau ne­rei­kia jo­kių kitų da­lykų, nes Žody­je tu­ri pa­kan­ka­mai mais­to, džiaugs­mo, ra­mybės, švie­sos, tie­sos, su­gebėjimų, tei­sin­gu­mo, išmin­ties, laisvės ir vi­so­kio gėrio be sai­ko. Todėl psalmėse skai­to­me, jog pra­našas nie­ko dau­giau ne­trokšta, kaip tik Die­vo žodžio (Ps 119), pa­nau­do­da­mas tiek daug epi­tetų jo ap­rašymui.

Ki­ta ver­tus, Šven­ta­ja­me Rašte ne­su­tik­si di­desnės kan­č­ios ir Die­vo rūstybės nei tai, kad Die­vas at­ima iš žmo­gaus sa­vo Žodį, kaip pa­sa­ky­ta pra­našo Amo­so kny­go­je (Am 8, 11). Taip pat nėra di­desnės ma­lonės už tai, kad Die­vas siu­nč­ia sa­vo Žodį, kaip pa­sa­ky­ta: “Jis siuntė sa­vo Žodį ir pa­gydė juos, ir išgelbėjo juos iš mir­ties” (Ps 107, 20). Kris­tus bu­vo pa­siųstas į šį pa­saulį ne ko­kiam nors ki­tam, kaip tik Žodžio tar­na­vi­mui. Ir vi­si apašta­lai, vys­ku­pai, pa­moks­li­nin­kai bei vi­sas dva­si­nis luo­mas bu­vo pašauk­ti ir įtvir­tin­ti Žodžio tar­navimui. Tu ga­li pa­klaus­ti: “Kas gi yra tas Die­vo žodis, ku­ris tei­kia ko­kią di­delę ma­lonę, ir kaip aš turėčiau Jį nau­do­ti, jei eg­zis­tuo­ja daug Die­vo žodžių?” At­sa­ky­siu: “Tai žodžiai, ku­riuos kal­ba tik Evan­ge­li­ja. Jie sa­ko, koks tu tu­ri būti ir ką rei­kia da­ry­ti, kad išgirs­tum sa­vo Die­vą, kal­bantį tau, ir kad vi­sas ta­vo gy­ve­ni­mas bei dar­bai, at­lik­ti Die­vo aki­vaiz­do­je, ne­pražūtų amžiams. Kol ti­ki pa­gal įsta­ty­mą, ne­turėda­mas troški­mo, nu­si­vil­si sa­vi­mi ir pažin­si, jog tei­sin­gai Ozėjas pa­sakė: “O Iz­ra­e­li, tu at­ve­dei sa­ve į ne­laimę, nes tik ma­ny­je yra ta­vo išgelbėji­mas” (Oz 13, 9). Ka­dan­gi tu pats iš savęs nie­ko ne­ga­li, o tai ky­la iš ta­vo su­ge­di­mo, todėl, kai Jis so­di­na ta­ve prieš sa­vo my­li­mą Sūnų Jėzų Kristų ir kal­ba tau sa­vo gy­vu, guodžia­nč­iu Žodžiu, tu tu­ri at­si­duo­ti Jam tvir­tu ir ty­ru pa­si­tikėji­mu. Dėl to­kio tikėji­mo vi­sos ta­vo nuodėmės yra at­leidžia­mos, vi­sas ta­vo su­ge­di­mas pašali­na­mas,—tu tam­pi tei­sus, tei­sin­gas, ro­mus, vyk­dan­tis vi­sus įsa­ky­mus ir lais­vas nuo bet ko, kaip sako šven­ta­sis Pau­lius: “Tei­su­sis gy­vens tikėji­mu” (Rom 1, 17) ir “Kris­tus yra Įsta­ty­mo pa­bai­ga; kas Juo ti­ki, tas yra tei­sus” (Rom 10, 4). Todėl visų krikščio­nių pa­grin­di­nis užda­vi­nys ga­na ne­sun­kus—ap­gy­ven­din­ti sa­vy­je Žodį ir Kristų, tokį tikėji­mą nuo­lat la­vin­ti ir stip­rin­ti. Nes joks ki­tas dar­bas ne­pa­da­ro tavęs krikščio­ni­mi, kaip tas, apie kurį Kris­tus kalbėjo žydams Evan­ge­li­jo­je pa­gal Jo­ną. Kai jie pa­klausė, ką tu­ri da­ry­ti, kad vyk­dytų die­viškus ir krikščio­niškus dar­bus, Jis pa­sakė: “Štai yra Die­vo dar­bas—tikėti Tą, kurį Jis ­siuntė” (Jn 6, 29). Dar­bas, kurį vie­nas Die­vas Tėvas pa­skyrė. Tai neišma­tuo­ja­mas tur­tas—tei­sin­gas tikėji­mas Kris­tu­mi; nes jis at­neša vi­sus pa­lai­mi­ni­mus ir pašali­na bet kokį pra­kei­ki­mą, kaip pa­sa­ky­ta: “Kas tikės ir krikšty­sis, bus išgelbėtas; kas ne­tikės, bus pa­smerk­tas” (Mk 16, 16). Todėl pra­našas Izai­jas, ma­ty­da­mas to­kio tikėji­mo vertę, sa­ko: “Die­vas pa­siųs į žemę trum­pą Žodį, ku­ris su­kels tei­su­mą kaip po­tvynį”; tai reiškia: “Tikėji­mas, ku­ris leng­vai ir to­bu­lai įvyk­do įsta­ty­mą, pri­pil­dys ti­ki­nč­iuo­sius to­kiu didžiu tei­su­mu, kad šiems ne­be­reiks nie­ko, kas padėtų tap­ti tei­siais”. Pa­našiai sa­ko ir šven­ta­sis Pau­lius: “Šir­di­mi ti­ki­ma, ir taip įgy­ja­mas tei­su­mas” (Rom 10, 10).

Kaip at­si­tin­ka, kad vien tik tikėji­mas ga­li pa­da­ry­ti pa­maldžiu ir be darbų su­teik­ti be­saikį tur­tą, kai tuo tar­pu Rašte mums duo­ta daug įsta­tymų, įsa­kymų ir nu­ro­dymų? Čia rei­kia pa­stebėti, kad, kaip minėjau anks­čiau, tik tikėji­mas be jo­kių darbų pa­da­ro ta­ve pa­mal­dų, teisų ir lais­vą. Be to, svar­bu žino­ti, kad vi­sas Šven­tasis Raštas yra pa­da­lin­tas į dvi da­lis: Die­vo įsa­ky­mai, ar­ba įsta­ty­mai, ir Die­vo pažadai, ar­ba įsi­pa­rei­go­ji­mai. Įsa­ky­mai mo­ko mus ir pa­ro­do įvai­rius ge­rus dar­bus, ta­č­iau pas­ta­rie­ji dar nėra at­lik­ti. Jie ro­do į ge­ra, ta­č­iau ne­pa­de­da; mo­ko, ką rei­kia da­ry­ti, bet ne­su­tei­kia tam jėgų. Todėl įsa­ky­mai su­kur­ti tam, kad žmo­gus pa­ma­tytų sa­vy­je ne­su­gebėji­mą da­ry­ti ge­ra ir galėtų vi­siškai nu­si­vil­ti sa­vo su­gebėji­mais. Štai kodėl tie įsa­ky­mai va­di­na­mi Se­nuo­ju Tes­ta­mentu. Tai pa­tvir­ti­na įsa­ky­mas: “Ne­geisk pik­to”. Juk mes vi­si esa­me nu­sidėjėliai ir nėra nė vie­no žmo­gaus, ku­ris ne­geistų blo­go,—jis da­ro, ką no­ri. Todėl įsa­ky­mas ve­rč­ia nu­si­vil­ti pa­č­iu sa­vi­mi ir ieško­ti ki­to pa­gal­bos, kad ne­be­geis­tu­me pik­to ir įvyk­dy­tu­me įsa­ky­mą per kažką ki­ta. Ir visų kitų įsa­kymų mums neįma­no­ma įvyk­dy­ti.

Kai įsa­ky­mas žmo­gui ap­reiškia jo ne­su­gebėji­mą ir šis pa­jun­ta baimę, steng­da­ma­sis įvyk­dy­ti įsa­ky­mą,—ar­ba įsa­ky­mas bus įvyk­dy­tas, ar­ba žmo­gus pra­keik­tas,—tuo­met jis tam­pa nuo­lan­kus ir nie­ko ne­reiškian­tis sa­vo aky­se, ne­ran­dan­tis sa­vyje nie­ko, kuo galėtų būti išgelbėtas. Ta­da at­ei­na ki­tas Žodis—Die­vo pažadas, kal­ban­tis: “Jei no­ri įvyk­dy­ti vi­sus įsa­ky­mus, pa­lik­ti sa­vo geis­mus ir nuodėmes, kaip lie­pia įsa­ky­mai,—tikėk Kris­tu­mi, per kurį Aš tau pažadu ma­lonę, tei­su­mą, ra­mybę ir laisvę. Jei ti­ki, tai tu­ri, jei ne­ti­ki, ta­da to ne­tu­ri. Kaip tau neįma­no­ma įvyk­dy­ti visų įsa­ky­mo darbų, ku­rių yra be ga­lo daug, ly­giai taip pat leng­vai ir daug ga­li gau­ti per tikėji­mą. Nes vi­sus da­ly­kus Aš su­tal­pi­nau tikėji­me, kad tas, ku­ris ti­ki, turėtų ir vi­sus juos ir būtų pa­lai­min­tas; kas ne­ti­ki, ne­turės nie­ko. “Nes Die­vas vi­sus įka­li­no ne­pa­klus­nu­me, kad visų pa­si­gailėtų” (Rom 11, 32)”.

Tai­gi Die­vo pažadai su­tei­kia tai, ko rei­ka­lau­ja įsa­ky­mai, ir at­lie­ka tai, ką nu­sa­ko įsa­ky­mai, kad vis­kas pri­klau­sytų Die­vui—tiek įsa­ky­mas, tiek ir jo įvyk­dy­mas. Jis vie­nas lie­pia, Jis vie­nas ir įvyk­do. Todėl Die­vo pažadai yra Nau­jo­jo Tes­ta­mento žodžiai ir pri­klau­so Nau­ja­jam Tes­ta­mentui.

Vi­si Die­vo žodžiai yra šven­ti, tei­sin­gi, teisūs, tai­kūs, lais­vi ir pil­ni ge­ru­mo; to, ku­ris pri­si­riša prie jų ty­ru tikėji­mu, sie­la taip su­si­lies su jais, kad įgaus vi­sas Žodžio do­ry­bes ir per tikėji­mą taps šven­ta, tei­si, tei­sin­ga, tai­ki, lais­va ir pil­na vi­so­kio ge­ru­mo, taps tik­ru Die­vo vai­ku, kaip pa­sa­ky­ta: “Vi­siems, ku­rie Jį priėmė, Jis davė ga­lią tap­ti Die­vo vai­kais, tiems, ku­rie ti­ki Jo var­dą” (Jn 1, 12).

Iš to leng­va su­pras­ti, kodėl tikėji­mas tiek daug ga­li ir kad jo­kie ge­ri dar­bai ne­ga­li jam pri­lyg­ti. Nes joks ge­ras dar­bas ne­pri­si­riša prie Die­vo žodžio taip, kaip tikėji­mas, ir, be to, ne­ga­li būti at­lik­tas sie­lo­je, bet vien tik Žodis ir tikėji­mas, val­do sie­lą. Sie­la su­si­lie­ja su Žodžiu taip, kaip išly­dy­ta ge­ležis su­si­lie­ja su ug­ni­mi. Tai­gi ma­to­me, jog krikščio­niui vis­ko pa­kan­ka tikėji­me; jam ne­rei­kia darbų, kad būtų ištei­sin­tas. Ir jei jam ne­rei­kia darbų, tai, be abe­jo, jis yra lais­vas ir nuo visų įsa­kymų bei įsta­tymų. Jis yra at­leis­tas nuo jų, tai­gi iš tikrųjų lais­vas.

Tai ir yra krikščio­niška laisvė—mūsų tikėji­mas, vei­kian­tis ne tam, kad ska­tintų gy­ven­ti tuščiai ir ne­do­rai, ne tam, kad siek­tu­me tei­su­mo ir pa­lai­mi­nimų ge­rais dar­bais.

Tikėji­mui būdin­ga tai, jog pa­si­ti­ki­ma tuo, ku­ris yra gerb­ti­nas ir tei­sin­gas, ir tai yra didžiau­sia garbė, ku­rią žmo­gus ga­li su­teik­ti ki­tam; an­tra ver­tus, didžiau­sia ne­garbė pa­si­reiškia tuo, kad ki­tas lai­ko­mas leng­vabū­dišku, ne­pa­ti­ki­mu ir me­la­giu. Tai­gi, kai sie­la tvir­tai ti­ki Die­vo žodžiu, lai­ko jį tei­sin­gu, tei­siu ir tai­kiu, ta­da ji su­tei­kia jam pa­č­ią didžiau­sią garbę, ku­rią tik ga­li pa­ro­dy­ti. Sie­la ger­bia Žodį ir leidžia jam keis­ti ją taip, kaip Jis no­ri; nes ji ne­abe­jo­ja, jog Jis yra ro­mus ir tei­sin­gas vi­suo­se sa­vo žodžiuo­se. Ki­ta ver­tus, nėra di­desnės ne­garbės Die­vui, kai Juo ne­ti­ki­ma, kai sie­la lai­ko Jį me­la­giu ir ne­su­ge­ban­čiu ką nors pa­da­ry­ti, kai to­kiu ne­tikėji­mu at­si­sa­ko­ma Jo ir šir­dy­se prieš Die­vą sta­to­mas sta­bas. Kai Die­vas ma­to, kad sie­la pa­ger­bia Jį tikėji­mu, ta­da Jis sa­vo ruožtu pa­ger­bia ją, pa­da­ry­da­mas ro­mia ir tei­sin­ga. Tai, kad Die­vas duo­da tei­su­mą ir ro­mu­mą per tikėji­mą, yra tei­su ir tei­sin­ga, ir to ne­ga­li pa­siek­ti tie, ku­rie ne­ti­ki ir vargs­ta sa­vo gau­siais ge­rais dar­bais. Tikėji­mas įga­li­na sie­lą ne tik su­si­jung­ti su Die­vo žodžiu, pil­nu ma­lonės, bet taip pat su­jun­gia ją su Kris­tu­mi kaip sužadėtinę su sužadėti­niu. Iš to­kių jung­tu­vių se­ka, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius, kad Kris­tus ir sie­la tam­pa vie­nu kūnu; taip abiejų sėkmė, nuo­ty­kiai, kri­ti­mai ir vi­si ki­ti da­ly­kai tam­pa ben­dri; tai, ką tu­ri Kris­tus, yra ir krikščio­nio. Vi­sos gėrybės ir pa­lai­mi­ni­mai, ku­riuos tu­ri Kris­tus, pri­klau­so ir sie­lai, o vi­sas sie­los ydas ir nuodėmes Kris­tus pa­si­i­ma ant savęs. Nes jei Kris­tus—jau­ni­kis, va­di­na­si, Jis tu­ri pa­si­im­ti sau tai, kas pri­klau­so Jo nuo­ta­kai, ir do­va­no­ti jai tai, kas pri­klau­so Jam. Jei­gu Jis ati­duo­da jai sa­vo kūną ir patį sa­ve, tai kaip­gi Jis ne­duos jai vi­so to, kas pri­klau­so Jam? Ir jei­gu Jis pri­ima sa­vo nuo­ta­kos kūną, kaip Jis ne­pri­ims to, kas pri­klau­so jai? Tai pui­kus ap­si­kei­ti­mas ir tuo pa­č­iu ko­va, nes Kris­tus yra ir Die­vas, ir Žmo­gus,—nie­ka­da ne­nu­sidėjęs, ku­rio tei­su­mas yra ne­nu­ga­li­mas, amžinas ir vi­sa­ga­lis. Jung­tu­vių ke­liu Jis pri­si­i­ma vi­sas ti­ki­nč­ios sie­los nuo­dė­mes, tar­si jos būtų Jo nuo­sa­vybė. Nes Jo neįvei­kia­mas tei­su­mas prieš vi­sas nuodėmes yra per stip­rus. To­kiu būdu ti­kin­ti sie­la lais­va Kris­tu­je, sa­vo Jau­ni­ky­je, lais­va nuo visų nuodėmių, ne­pažeidžia­ma mir­ties bei pra­ga­ro ir ap­do­va­no­ta amžinu Kris­taus tei­su­mu, gy­ve­ni­mu ir išgelbėji­mu. Taip Jis ima sau šlo­vin­gą nuo­ta­ką, be dėmės ir raukš­lės, ap­valęs ją van­de­niu per gy­ve­ni­mo Žodį (Ef 5, 26-27), t. y. tikėji­mu gy­ve­ni­mo, tei­su­mo ir išgelbėji­mo Žodžiu. Jis su­si­jun­gia su ja tie­so­je, ge­ru­me, gai­les­tin­gu­me ir išti­ki­mybėje, kaip pa­sa­ky­ta Ozėjo kny­go­je (Oz 2, 19-20). Ar ne pui­ku, kad tur­tin­gas, kil­nus, ro­mus sužadėti­nis Kris­tus ve­da ne­tur­tin­gą, pa­nie­kin­tą, pik­tą kekšę, išlais­vi­na ją iš visų blo­gy­bių ir pa­da­bi­na vi­so­mis sa­vo do­rybėmis? Nuo šiol neįma­no­ma, kad nuodėmės ją nu­teistų, nes jos uždėtos tik ant Kris­taus ir yra Jo su­ger­tos. Ji tu­ri tą puikų tei­su­mą Sužadėti­ny­je, ku­riuo ga­li didžiuo­tis kaip nuo­sa­vu ir kurį mir­ties ir pra­ga­ro aki­vaiz­do­je ga­li tvir­tai iš­kel­­ti kar­tu su sa­vo nuodėmėmis ir pa­sa­ky­ti: “Jei­gu aš nu­si­dėjau, tai ma­no Kris­tus, kurį ti­kiu, ne­nu­sidėjo. Ir vis­kas, kas pri­klau­so Jam,—yra ma­no, o vis­kas, kas ma­no, pri­klau­so Jam”, kaip sa­ko nuo­ta­ka Sa­lia­mo­no Gies­mių gies­mėje: “Ma­no my­li­ma­sis yra ma­no, ir aš Jo” (Gg 2, 16). Apie tai kal­ba ir šven­ta­sis Pau­lius: “Ačiū Die­vui, ku­ris su­teikė mums per­galę Viešpa­ty­je Kris­tu­je Jėzu­je, ku­ria­me su­nai­kin­tos nuodėmė ir mir­tis” (plg 1 Kor 15, 56-57). Todėl ga­li­ma su­pras­ti, kodėl tikėji­mui pri­ski­ria­ma tiek daug, nes tik jis ga­li įvyk­dy­ti vi­sus įsa­ky­mus ir ištei­sin­ti be jo­kių kitų darbų. Aki­vaiz­du, kad tik jis vie­nas įvyk­do pir­mąjį įsa­ky­mą: “Gar­bink tik sa­vo Die­vą”.

Net jei esi pil­nas gerų darbų nuo gal­vos iki kojų, tu dar ne­si tei­sus ir ne­pa­gar­bi­ni Die­vo, ir taip neįvyk­dai pir­mojo įsa­ky­mo, nes Die­vo neįma­no­ma pa­gar­bin­ti ki­taip, kaip tik pri­pažįstant Jam vi­są išti­ki­mybę ir do­ry­bes, ku­rios iš tiesų yra Jo. To neįma­no­ma at­lik­ti dar­bais, bet tik šir­dies tikėji­mu. Tik tikėji­mu, ne dar­bais mes pašlo­vi­na­me Die­vą ir pri­pažįsta­me Jo išti­ki­mybę bei tei­su­mą. Todėl tik tikėji­mas yra žmo­gaus tei­su­mas ir visų įsa­kymų įvyk­dy­mas, nes tas, kas įvyk­do pir­mąjį įsa­ky­mą, tiks­liai ir ne­sun­kiai įvyk­dys ir vi­sus ki­tus. Dar­bai gi yra mirę ir ne­ga­li pa­gar­bin­ti bei pašlo­vin­ti Die­vo, nors, esant tikėji­mui, ga­li būti da­ro­mi Die­vo gar­bei. Bet mums čia rūpi ne tai, ko­kie dar­bai da­ro­mi, o iš ko ky­la tie dar­bai ir gar­bi­na Die­vą. Tai yra nie­kas ki­tas, taip tik šir­dies tikėji­mas, esan­tis mūsų tei­su­mo pa­grin­das ir esmė. Pa­vo­jin­ga ir ak­la, kai mo­ko­ma vyk­dy­ti Die­vo įsa­ky­mus dar­bais. Įsa­ky­mai tu­ri būti įvyk­dy­ti iki tol, kol da­ro­mi bet ko­kie dar­bai, nes dar­bai ky­la iš įsa­kymų vyk­dy­mo, kaip ma­ty­si­me toliau (Rom 13, 10).

No­rint ge­riau suvokti, ką mes tu­ri­me Kris­tu­je ir koks didžiu­lis gėris yra tei­sin­gas tikėji­mas, rei­kia žino­ti, kad Se­na­ja­me Tes­ta­mente Die­vas pašventė sau vi­sus žmo­nių ir gyvūnų vy­riškos ly­ties pirm­gi­mius. Pirm­gi­mystė bu­vo rink­ti­nis da­ly­kas ir turėjo du di­de­lius pra­našumus prieš ki­tus vai­kus—būtent valdžią ir ku­ni­gystę. To­kiu būdu pirm­gi­mis žemėje bu­vo viešpa­­čiu vi­siems sa­vo bro­liams ir ku­ni­gu prieš Die­vą. Šis įvaiz­dis ro­do į Jėzų Kristų, ku­ris bu­vo Die­vo Tėvo ir mer­gelės Ma­ri­jos pirm­gi­mis. Todėl Jis yra ka­ra­lius ir ku­ni­gas, bet ne pa­gal kūną, o pa­gal dva­sią, nes Jo ka­ra­lystė ne iš šio pa­sau­lio (Jn 18, 36). Jo ka­ra­lystė sly­pi ne žemiškuo­se, bet dva­si­niuo­se tur­tuo­se, to­kiuo­se kaip Tie­sa, Išmin­tis, Ra­mybė, Džiaugs­mas, Išgelbėji­mas ir t.t. Tai nėra lai­ki­ni tur­tai; nes Jam pa­val­du vis­kas dan­gu­je, žemėje ir pra­ga­re, nors Jis ir yra ne­ma­to­mas; taip yra todėl, kad Jis val­do dva­siškai, ne­ma­to­mai. Jo ku­ni­gystė pa­si­reiškia ne išori­niuo­se veiks­muo­se ar bažny­ti­niuo­se rūbuo­se, kaip pa­prastų ku­nigų gy­ve­ni­me, bet ne­ma­to­mai, dva­sio­je, kai Jis be pa­lio­vos užta­ria sa­vuo­sius Die­vo aki­vaiz­do­je, au­ko­ja­si ir da­ro vis­ką, ką pa­mal­dus ku­ni­gas tu­ri da­ry­ti, kaip Jį api­būdi­na šven­ta­sis Pau­lius—“ku­ni­gas Mel­chi­ze­de­ko tvar­ka” (Žyd 6, 7 sk.). Jis meldžia­si bei užta­ria mus (Rom 8, 34) ir mo­ko mū­sų šir­dis,—tai ir yra dvi es­minės tei­sin­gos ku­ni­go pa­rei­gos, ku­rių išorinė išraiška ma­to­ma žemiškų ku­nigų tar­na­vi­me – mal­dos ir pa­moks­lai. Kris­tus, būda­mas pirm­gi­mis, įgi­jo šias tei­ses, todėl da­bar Jis da­li­na­si jo­mis su vi­sais krikščio­ni­mis, kad jie per tikėji­mą taip pat galėtų būti ka­ra­liais ir ku­ni­gais su Juo, kaip sa­ko šven­ta­sis Pet­ras: “Jūs esa­te ku­ni­giška ka­ra­lystė ir ka­ra­liška ku­ni­gystė” (1 Pt 2, 9). Tai reiškia, kad krikščio­nis per sa­vo tikėji­mą yra tiek išaukštin­tas virš visų da­lykų, jog dva­siškai yra vi­siems kaip viešpats, nes joks da­ly­kas ne­ga­li pa­kenk­ti jo išgelbėji­mui. Vis­kas jam yra pa­jung­ta ir pa­de­da įgy­ti iš­gelbėji­mą, kaip mo­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Jo pašauk­tie­siems vis­kas išei­na į ge­ra” (Rom 8, 28), t. y. gy­ve­ni­mas, mir­tis, nuodėmės, tei­su­mas, gėris ir blo­gis. “Vis­kas yra jūsų <…> ar gy­ve­ni­mas, ar mir­tis, ar da­bar­tis, ar at­ei­tis” (1 Kor 3, 21-23) ir t.t. Ta­č­iau ne­reiškia, kad mes val­do­me vi­sus da­ly­kus fi­ziškai, nau­do­ja­me ir dis­po­nuo­ja­me jais kaip žmonės žemėje,—tai be­pro­tybė, ku­ri būdin­ga kai ku­riems dva­si­nin­kams,—nes to­kia valdžia žemėje pri­klau­so ka­ra­liams, ku­ni­gaikščiams ir pa­našiems į juos. Mūsų visų kūnas mirs—nie­kas ne­ga­li išveng­ti mir­ties; taip pat teks daug kentėti ir nuo kitų da­lykų, kaip ma­to­me iš Kris­taus ir Jo šventųjų pa­vyzdžio. Kuo bran­des­nis yra krikščio­nis, tuo dau­giau pa­tirs blo­gio, ka­nč­ios ir mir­ties. Mes kal­ba­me apie dva­sinį val­dy­mą, ku­ris vyks­ta kūno su­spau­di­muo­se. Tai reiškia ne ką ki­ta, kaip tai, kas išreikšta žodžiuo­se “ma­no jėga yra sil­pnu­me” (2 Kor 12, 9), ir vis­kas, kas vyks­ta ap­lin­kui, ga­li tar­nau­ti ma­no išgelbėji­mui (Rom 8, 28), kad net mir­tis ir ka­nč­ia tar­nau­ja išgelbėji­mui. Tai tik­rai vi­sa­ga­lis val­dy­mas, dva­sinė ka­ra­lystė, ku­rio­je nėra blogų ar gerų da­lykų, bet vis­kas tar­nau­ja ge­ram, jei aš ti­kiu. Todėl man ne­rei­kia nie­ko, išsky­rus tikėji­mą. Iš tiesų ko­kia bran­gi ir ver­tin­ga yra krikščio­nio jėga ir laisvė!

Tai­gi mes esa­me ku­ni­gai, ir tai yra žymiai dau­giau, nei būti ka­ra­liu­mi, nes būtent ku­ni­gystė pa­da­ro mus ver­tus at­ei­ti Die­vo aki­vaiz­don ir mels­tis už ki­tus. Stovėti Die­vo aki­vaiz­do­je ir mels­tis ga­li tik ku­ni­gas. Kris­tus įga­li­no mus užtar­ti ir mels­tis dva­sio­je vie­nas už ki­tą, kaip ku­ni­gas kūniškai užtar­da­vo ir mels­da­vo­si už tau­tą. To­kiu būdu mes ga­li­me drą­siai įei­ti į Die­vo bu­vi­mą tikėji­mo dva­sio­je (Žyd 10, 19-22) ir su džiaugs­min­gu “Aba, Tėve” mels­tis vie­nas už ki­tą ir da­ry­ti vis­ką, kas at­si­spin­di išori­niuo­se ir ma­to­muo­se ku­nigų dar­buo­se. Ta­č­iau kas ne­ti­ki Kris­tu­mi, tam nie­kas neišei­na į ge­ra, nes jis yra visų da­lykų ver­gas. Jis vis­kuo pik­ti­na­si ir išnau­do­ja vi­sas ap­lin­ky­bes siekdamas sa­vo nau­dos, o ne Die­vo šlovės. To­kio žmo­gaus mal­da Die­vui yra ne­ma­lo­ni ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia Jo bu­vi­mo, nes Die­vas neišklau­so nu­sidėjėlių (Jn 9, 31).

Kas ga­li su­vok­ti krikščio­nio garbę ir išaukšti­ni­mą? Nau­do­da­ma­sis sa­vo ka­ra­liška valdžia jis val­do vis­ką, o per sa­vo ku­ni­gystę yra vi­sa­ga­lis kar­tu su Die­vu, nes Die­vas da­ro tai, ko jis no­ri ir prašo, kaip pa­rašyta psal­mėse: “Jis su­tei­kia, ko trokšta Jo bi­jan­tys, išgirs­ta jų šauks­mą ir pa­de­da jiems” (Ps 145, 19). Į šią šlovę žmo­gus įei­na tik per tikėji­mą, ne per dar­bus. Iš vi­so to aišku, kodėl krikščio­nis yra nuo vis­ko lais­vas ir yra virš vis­ko, nes jam ne­rei­kia jo­kių gerų darbų, kad būtų tei­sus ir išgelbėtas,—tik tikėji­mas jam tai suteikia. Jei jis ap­si­gau­na ir ima ma­ny­ti, jog krikščio­ni­mi taps per ge­rą dar­bą, tai jis pra­ran­da tikėji­mą kar­tu su vis­kuo, ką šis duoda. Tai pa­našu į šunį, ku­ris, bėgda­mas šalia upe­lio su mėsos ga­ba­lu dan­ty­se, pa­ma­to tos mėsos at­vaiz­dą van­de­ny­je ir pa­kvaišęs puo­la jį, pra­ras­da­mas ir mėsą, ir jos at­vaiz­dą.

Tu pa­klau­si: “Koks ta­da skir­tu­mas bažny­č­io­je tarp ku­nigų ir pa­sau­lie­čių*, jei­gu vi­si yra ku­ni­gai?” At­sa­kau: “Ne­tei­sin­ga žodžius “ku­ni­gas”, “dva­si­nin­kas” ir pa­našius į juos sie­ti ne su vi­sais krikščio­ni­mis, o tik su ne­di­de­le gru­pe žmo­nių, ku­rie šian­dien va­di­na­mi dva­si­niu luo­mu”. Šven­ta­sis Raštas ne­duo­da jo­kio ki­to skirs­ty­mo, kaip tik pa­va­din­da­mas kai ku­riuos “tar­nau­to­jais” (mi­nist­res), “tar­nais” (ser­vos), “val­dy­to­jais” (oeco­no­mus), ku­rie tu­ri pa­moks­lau­ti ki­tiems Kristų, tikėji­mą ir krikščio­nišką laisvę. Nors mes vi­si esa­me ku­ni­gai, ta­č­iau ne­ga­li­me vi­si viešai tar­nau­ti, ad­mi­nist­ruo­ti ir pa­moks­lau­ti. Apie tai rašo šven­ta­sis Pau­lius: “Todėl bet ku­ris žmo­gus te­lai­ko mus Kris­taus tar­nais ir Die­vo pa­sla­pčių prie­vaiz­dais” (1 Kor 4, 1). Ta­č­iau da­bar ši ad­mi­nist­ra­vi­mo tar­nystė išsi­vystė į žemišką, išorinę, pra­ban­gią ir ti­ro­nišką valdžią ir jėgą. Šios tar­nystės jo­kiu būdu ne­ga­li­ma pri­ly­gin­ti pa­sau­lie­ti­nei valdžiai, o pa­sau­lie­čių—krikščio­nims. Dėl to iškry­po vi­sas su­pra­ti­mas apie krikščio­nišką ma­lonę, laisvę, tikėji­mą, apie tai, ką mes tu­ri­me Kris­tu­je, ir apie patį Kristų taip pat; visa tai pa­keitė žmo­nių su­gal­voti prie­sakai ir darbai, at­ve­dę iki to, kad mes ta­po­me pa­našūs į žmo­nes, apie ku­riuos kal­ba Je­re­mi­jas Raudų kny­go­je (Rd 1 sk.),—ne­do­riau­sių ir blo­giau­sių žmo­nių žemėje ver­gai.

Iš vi­so to ga­li­me pa­si­mo­ky­ti, jog ne­pa­kan­ka pa­moks­lau­ti apie Kris­taus gy­ve­ni­mą ir dar­bus tik kaip apie is­to­ri­ją ar met­raščių įvy­kius, ne­mi­nint to, kad dažnas žmo­gus iš vi­so apie Kristų nekalba ir vie­toj Jo pa­moks­lau­ja kitų žmo­nių įsa­ky­mus, mo­ky­mą ar ka­nonų teisę*. Tarp jų ne­mažai to­kių, ku­rie pa­moks­lau­da­mi ir pri­sta­ty­da­mi Kristų, su­ke­lia žmonėse užuo­jau­tą Jam, pyktį prieš žydus (už tai, kad jie nu­kryžia­vo Jį) ir pa­našius vai­kiškus įsi­vaiz­da­vi­mus. Kris­tus pri­va­lo būti pa­moks­lau­ja­mas visapusiškai, kad ma­no ir ta­vo tikėji­mas Juo būtų išsau­go­tas ir au­gi­na­mas.

Tikėji­mas išsau­go­mas ir stip­ri­na­mas ta­da, kai kal­ba­ma, dėl ko Kris­tus atėjo, ką Jis at­nešė ir su­teikė, ko­kia nau­da iš vi­so to. Tai įvyks­ta, kai tei­sin­gai aiški­na­ma apie krikščio­nišką laisvę, ku­rią mes Ja­me tu­ri­me, apie tai, jog mes, krikščio­nys, esa­me ka­ra­liai ir ku­ni­gai ir ga­li­me tvir­tai tikėti, kad vis­kas, ką mes da­ro­me, yra Die­vo išklau­so­ma ir pri­im­ti­na Jo aki­vaiz­do­je, kaip aš minėjau ank­s­čiau. Kai šir­dis gir­di apie tokį Kristų, ji pra­linksmėja, pri­ima pa­guo­dą ir džiau­gia­si Juo, pa­mil­da­ma Jį. To nie­kuo­met ne­pa­siek­si vyk­dy­da­mas įsta­ty­mus ar da­ry­da­mas dar­bus. Kas ga­li pa­kenk­ti to­kiai širdžiai ar ją išgąs­din­ti? Kai nuodėmė ir mir­tis įsi­veržia į ją, ji ti­ki, jog yra Kris­taus tei­su­mas, ir nie­kuo­met ne­si­ta­pa­ti­na su nuodėme, bet su Kris­tu­mi. Kai nuodėmės at­si­du­ria prieš Kris­taus tei­su­mą, jos išnyks­ta. Taip šir­dis mo­ko­si duo­ti at­kirtį mi­rč­iai ir nuodėmei ir sa­ko kar­tu su apašta­lu: “Mir­tie, kur ta­vo per­galė? Mir­tie, kur ta­vo ge­luo­nis? Ta­vo ge­luo­nis yra nuodėmė. Ta­č­iau, ačiū Die­vui, su­tei­ku­siam mums per­galę per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Mir­tis pa­skan­din­ta Jo per­galėje ir t. t.” (pgl. 1 Kor 15, 55-57). Turbūt pa­kaks kalbėti apie vi­dinį žmogų, apie jo laisvę ir jos šal­tinį—tei­su­mą, ku­riam ne­rei­kia jo­kio įsta­ty­mo, nei gerų darbų, nes šie jam ken­kia—jis ap­si­gau­na, jei per juos no­ri pa­si­da­ry­ti tei­sus.

Per­ei­ki­me prie ant­ro­sios da­lies—prie išori­nio žmo­gaus. Čia norėčiau at­sa­ky­ti vi­siems, ku­rie jau pik­ti­na­si tuo, kas bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau, ir klau­sia: “Jei tikėji­mas vis­ką ku­ria ir jo vie­no užten­ka, kad būtum ištei­sin­tas, kodėl yra įsa­ky­mai apie ge­rus dar­bus? Tai­gi ne­be­da­ry­ki­me gerų darbų ir pa­si­ten­kin­ki­me tikėji­mu”. Ne, my­li­mas žmo­gau, ne taip! Tai tiktų, jei tu būtum tik vi­di­nis žmo­gus, to­bu­lai dva­si­nis, ta­č­iau to­kiu tap­si tik pas­ku­tinę die­ną. Čia, žemėje, vyks­ta tik au­gi­mas ir to­bu­li­ni­mas to, kas bus to­bu­lai at­lik­ta ki­ta­me gy­ve­ni­me. Vi­sa tai apašta­las va­di­na pir­mai­siais dva­sios vai­siais (pri­mi­tias spi­ri­tus) (pgl. Rom 8, 23), ir mes iš tiesų at­ei­ty­je gau­si­me dau­giau,—net­gi dva­sios pil­natvę. Tai pa­tvir­ti­na, kas bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau: krikščio­nis yra pa­klus­nus tar­nas ir vis­kam pa­val­dus; ka­dan­gi jis yra lais­vas—nie­ko ne­da­ro, ka­dan­gi yra tar­nas—pri­va­lo da­ry­ti vis­ką. Kaip tai pa­vyks­ta, pa­ma­ty­si­me vėliau.

Nors žmo­gus per tikėji­mą yra visiškai ištei­sin­tas sa­vo dva­sio­je ir tu­ri vis­ką, ko rei­kia, vis dėl to, kol kas jis pa­si­lie­ka šia­me mir­tin­ga­me gy­ve­ni­me žemėje ir tu­ri val­dy­ti sa­vo pa­ties kūną, taip pat ben­drau­ti su ki­tais žmo­nė­mis. Čia pra­si­de­da dar­bai. Žmo­gus ne­ga­li be­tiks­liai ir tuš­čiai gy­ven­ti; jis tu­ri rūpin­tis sa­vo kūno la­vi­ni­mu pas­nin­kais, budėji­mais, dar­bais ir ki­to­kiais nuo­sai­kios draus­mės me­to­dais, kad būtų pa­našus į vi­dinį žmogų ir pak­lus­nus tikėji­mui bei jam nekliudytų ir nesipriešintų. Nes vi­di­nis žmo­gus yra vie­na su Die­vu, links­mas ir lai­min­gas dėl Kris­taus, ku­ris tiek daug dėl jo pa­darė, todėl jo vie­nin­te­lis užsiėmi­mas yra džiaugs­min­gas ir ne­sa­va­nau­diškas tar­na­vi­mas Die­vui, my­lint laisvėje. Bet tuo pat me­tu jis at­ran­da sa­vo kūne priešin­gą no­rą—no­rą tar­nau­ti pa­sau­liui ir ieško­ti pa­si­ten­ki­ni­mo sau. To tikėji­mas ne­ga­li pak­ęsti ir su džiaugs­mu spaudžia kūną, siek­da­mas jį slo­pin­ti ir ge­sin­ti, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Ma­no vi­di­nis žmo­gus su džiaugs­mu pri­ta­ria Die­vo įsta­ty­mui, bet sa­vo kūno na­riuo­se pa­ste­biu ki­tą įsta­ty­mą, priešta­rau­jantį ma­no pro­to įsta­ty­mui, no­rintį įka­lin­ti ma­ne nuodėmėje” (Rom 7, 22-23); ir “aš nu­ga­liu sa­vo kūną ir su­tram­dau jį, kad aš, pa­moks­lau­da­mas ki­tiems, pats ne­pa­si­da­ry­č­iau at­mes­ti­nas” (1 Kor 9, 27); taip pat: “ku­rie pri­klau­so Kris­tui Jėzui, tie nu­kryžia­vo kūną su jo aist­ro­mis ir gei­du­liais” (Gal 5, 24). Ta­č­iau to­kie dar­bai ne­reiškia, kad per juos žmo­gus tam­pa tei­sus prieš Die­vą. Tikėji­mas, ku­ris vie­nin­te­lis ištei­si­na prieš Die­vą, ne­ga­li pak­ęsti to­kio me­lo. Rei­kia siek­ti, kad kūnas būtų pa­klus­nus ir ap­va­ly­tas nuo piktų įgeidžių. Ka­dan­gi sie­la ap­va­ly­ta ir my­li Die­vą per tikėji­mą, ji no­ri, kad vi­si da­ly­kai būtų ty­ri, pir­miau­sia jos kūnas, ir kad kiek­vie­nas kar­tu su ja mylėtų ir šlo­vintų Die­vą. Va­di­na­si, žmo­gus dėl sa­vo kūno dvi­ly­pu­mo ne­ga­li pa­lai­dai gy­ven­ti ir tu­ri da­ry­ti daug gerų darbų tam, kad pažabotų kūną. Tai­gi dar­bai nėra ge­ri tuo, kad jie ištei­si­na prieš Die­vą, bet žmo­gus juos da­ro ne­sa­va­nau­diškai, iš lais­vos meilės, norėda­mas pa­tik­ti Die­vui. Jis neieško nie­ko ki­to, kaip tik pa­tik­ti Die­vui, ku­rio no­rus jis trokšta to­bu­lai įvyk­dy­ti. Čia kiek­vie­nas ga­li nu­sta­ty­ti sau kūno ma­ri­ni­mo mas­tą ir sai­ką, nes jis pas­nin­kau­ja, bu­di ir dir­ba tiek, kiek ma­no esant rei­ka­lin­ga kūno gei­du­liams su­tram­dy­ti. Bet ki­ti, ku­rie gal­vo­ja tap­ti teisūs per dar­bus, ne­si­do­mi kūno ma­ri­ni­mu, žiū­ri tik į dar­bus ir gal­vo­ja, kad jei­gu jie at­liks tiek gerų darbų, kiek tik įma­no­ma, tai juos ištei­sins. Jie vel­tui eik­vo­ja fi­zi­nes jėgas sa­vo be­ve­rč­iams dar­bams. Ma­ny­mas, jog ištei­sin­tu ir pa­lai­min­tu ga­li­ma tap­ti be tikėji­mo ir per dar­bus, yra didžiulė kvai­lystė ir vi­siškas krikščio­niško gy­ve­ni­mo ir tikėji­mo ne­su­vo­ki­mas.

Kad leng­viau su­pras­tu­me, kas pa­sa­ky­ta, pa­nag­rinėki­me ke­le­tą pa­ly­gi­nimų. Į krikščio­nio, ku­ris ištei­sin­tas per sa­vo tikėji­mą ir di­delę Die­vo ma­lonę, dar­bus reiktų žiūrėti kaip į Ado­mo ir Ie­vos dar­bus Ede­no so­de. Pradžios kny­gos 2 sky­riu­je, 15 ei­lutėje, skai­to­me, kad Die­vas su­kur­tą žmogų ap­gy­ven­di­no Ede­no so­de, kurį šis turėjo įdirb­ti ir sau­go­ti. Die­vas sukūrė Ado­mą teisų, svei­ką ir be nuodėmės, ir jam ne­reikėjo būti ištei­sin­tam so­do įdir­bi­mo ir sau­go­ji­mo dar­bais; ta­č­iau jis ne­galėjo leis­ti lai­ko tuščiai, todėl Die­vas davė jam užduotį—įdirb­ti ir sau­go­ti so­dą. Šis dar­bas turėjo būti vi­siškai sa­va­no­riškas, at­lie­ka­mas tik sie­kiant pa­tik­ti Die­vui, o ne gau­ti ištei­si­ni­mą, kurį Ado­mas jau bu­vo įgijęs ir ku­ris yra pri­ei­na­mas vi­siems mums per pirm­gi­mystę. Ti­ki­nč­ia­jam rei­kia tik vie­no dar­bo, ku­ris jį at­sta­tytų Ede­no so­de ir at­gim­dytų iš nau­jo,—jam ne­rei­kia kitų darbų, ku­riais pats galėtų pa­siek­ti ir išlai­ky­ti ištei­si­ni­mą; bet tam, kad ne­veltėdžiautų ir įvyk­dytų sa­vo kūno po­rei­kius, ti­ki­nč­ia­jam skir­ta tuos dar­bus da­ry­ti lais­vai ir vien tik tam, kad pa­tiktų Die­vui. Ka­dan­gi ne­sa­me vi­siškai išgelbėti ir mūsų tikėji­mas bei meilė kol kas nėra to­bu­li, todėl jie tu­ri stiprėti bei aug­ti—bet ne išori­niais dar­bais, o pa­tys.

Pa­našiai kaip įšven­tin­tas vys­ku­pas—jis šven­ti­na bažny­č­ią, at­lie­ka vaikų kon­fir­ma­ci­ją ar ki­tas sa­vo pa­rei­gas, bet šie dar­bai jo ne­da­ro vys­ku­pu. Jei prieš tai jis nebūtų įšven­tin­tas į vys­ku­pus, tai vi­si šie jo at­lie­ka­mi dar­bai būtų ne­tik­ri. Taip pat ir krikščio­nis, pašven­tin­tas per tikėji­mą, da­ro ge­rus dar­bus, bet šie ne­da­ro jo ge­res­niu ir dau­giau ne­pašven­ti­na, nes tai at­lie­ka tik tikėji­mas. Jei žmo­gus pir­miau ne­pa­ti­ki ir ne­tam­pa krikščio­ni­mi, vi­si jo dar­bai yra ne­tikę—tie­siog kvai­los, baus­ti­nos, vel­niškos nuodėmės.

Todėl tei­sin­gi šie du tvir­ti­ni­mai: “Ge­ri, die­vo­bai­min­gi dar­bai nie­kuo­met ne­pa­da­ro žmo­gaus ge­ru ir die­vo­bai­min­gu, bet ge­ras, pa­mal­dus žmo­gus da­ro to­kius dar­bus”. “Blo­gi dar­bai nie­ka­da ne­da­ro žmo­gaus blogu, bet blogas žmo­gus da­ro blogus dar­bus”. Būti­na, jog, prieš da­ry­da­mas ge­rus dar­bus, as­muo visų pir­ma būtų ge­ras ir pa­mal­dus, o šie ge­ri dar­bai ky­la iš žmo­gaus jau ta­pu­sio ge­ru, kaip pa­sakė Kris­tus: “Ge­ras me­dis ne­ga­li nešti blogų vai­sių, nei blo­gas me­dis—gerų” (Mt, 7, 18). Aki­vaiz­du, jog ne vai­siai “neša” medį, kad medžiai ne­au­ga ant vai­sių, bet medžiai neša vai­sius ir vai­siai au­ga ant medžių. Todėl kaip yra būti­na, kad medžiai būtų ank­sč­iau už vai­sius, ir kaip vai­siai ne­da­ro medžių nei ge­rais, nei blo­gais, taip ir žmo­gus, kaip as­muo, pir­miau­sia tu­ri būtų ge­ras ar­ba blo­gas, kad galėtų da­ry­ti ge­rus ar­ba pik­tus dar­bus. Ir tie dar­bai ne­pa­da­ro jo ge­ru ar blo­gu, bet būtent jis da­ro ge­rus ar­ba blo­gus dar­bus.

Tai mes ma­to­me vi­suo­se kūri­niuo­se: ge­ras ar­ba blo­gas na­mas ne­su­ku­ria ge­ro ar­ba blo­go dai­lidės, bet ge­ras ar­ba blo­gas dai­lidė pa­sta­to ge­rą ar­ba blo­gą na­mą. Joks dar­bas ne­pa­da­ro meist­ro pa­gal sa­vo pa­vi­da­lą, priešin­gai—jis yra toks, koks yra meist­ras. Taip yra ir su žmo­gaus dar­bais. Jis ti­ki ar­ba ne­ti­ki, todėl ir jo dar­bai yra ge­ri ar­ba pik­ti. Ir ne at­virkščiai—lyg jo dar­bai nuspręstų, ar žmo­gus tei­sus ir ti­kin­tis. Kaip dar­bai žmo­gaus ne­pa­da­ro ti­ki­nč­io, taip ne­pa­da­ro jo ir tei­saus. Bet kaip tikėji­mas pa­da­ro tei­siu, taip tikėji­mas da­ro ir ge­rus dar­bus.

Ka­dan­gi dar­bai nie­ko neištei­si­na, ir žmo­gus tu­ri būti tei­sus prieš tai, kol im­sis ge­ro dar­bo, aki­vaiz­du, kad vien tikėji­mas iš ma­lonės per Kristų ir Jo žodį pa­kan­ka­mai žmogų ištei­si­na ir išgelbs­ti. Kad įgytų išgelbėji­mą, krikščio­niui ne­rei­ka­lin­gi jo­kie dar­bai, jo­kie įsta­ty­mai, nes jis lais­vas nuo visų įsta­tymų ir todėl laisvėje da­ro vis­ką, neieško­da­mas sa­vo nau­dos ar išgelbėji­mo, nes jis jau yra išgelbėtas ir vis­ko tu­ri dėl sa­vo tikėji­mo ir Die­vo ma­lonės; da­bar jis tik sten­gia­si pa­tik­ti Die­vui. Ki­ta ver­tus, ne­ti­kin­č­io­jo joks ge­ras dar­bas ne­ve­da į ištei­si­ni­mą ir išgelbėji­mą. Bet ir jo­kie blo­gi dar­bai ne­ga­li pa­da­ry­ti jo blogu ir pra­keik­tu,—tik ne­tikėji­mas, ku­ris as­menį pa­da­ro blogu ir da­ra­nč­iu blogus dar­bus. Žmo­gus yra ge­ras ar­ba blo­gas, ir tai ky­la ne iš darbų, bet iš tikėji­mo ar­ba ne­tikėji­mo, kaip sa­ko vie­nas išmin­tin­gas vy­ras: “Visų nuodėmių pradžia yra pa­si­trau­ki­mas nuo Die­vo ir ne­pa­si­tikėji­mas Juo”. Ir šven­ta­sis Pau­lius sa­ko: “Nes at­ei­nan­tis pas Die­vą tu­ri tikėti” (Žyd 11, 6). Taip pat mo­ko ir Kris­tus: “Jei me­dis yra ge­ras, tai ir jo vai­sius bus ge­ras; jei me­dis blo­gas, tai ir jo vai­sius bus blo­gas”, lyg norėda­mas pa­sa­ky­ti: “Kas no­ri turėti ge­rus vai­sius, pir­miau­sia te­gu pa­so­di­na ir išau­gi­na ge­rą medį”. Tai­gi kas no­ri da­ry­ti ge­rus dar­bus, tu­ri pradėti ne nuo darbų, bet nuo as­mens, ku­ris da­rys tuos dar­bus. As­mens gi nie­kas ne­pa­da­ro ge­ru, vien tik tikėji­mas, ir nie­kas ne­pa­da­ro blo­gu, kaip vien ne­tikėji­mas. Tai tie­sa, jog žmo­nių aky­se dar­bai da­ro žmogų ge­ru ar­ba blo­gu, jie išskir­ti­nai pa­ro­do, kas yra ge­ras ar blo­gas, kaip sa­ko Kris­tus Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą: “Iš jų vai­sių pažin­si­te juos” (Mt 7, 20). Bet vi­sa tai yra pa­viršuti­niška, ir dau­ge­lis žmo­nių klys­ta, pa­si­kliau­da­mi šia išore; rašyda­mi, mo­ky­da­mi, kaip rei­kia da­ry­ti ge­rus dar­bus ir jais būti ištei­sin­tam, nie­ka­da taip ir ne­su­si­mąs­ty­da­mi apie tikėji­mą. Jie ei­na ke­liu, ku­riuo ak­las ve­da ak­lą, kan­ki­na­si dėl dau­ge­lio da­lykų ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia tik­ro ištei­si­ni­mo; apie to­kius šven­ta­sis Pau­lius kal­ba: “Jie lai­ko pa­mal­du­mo išorę, bet išsižada jo jėgos <…> vi­suo­met mo­ko­si, bet nie­ka­da taip ir ne­pa­sie­kia tie­sos pažini­mo” (2 Tim 3, 5.7).

Tas, ku­ris ne­no­ri nu­klys­ti su to­kiais ak­lai­siais, tu­ri žvelg­ti to­liau nei tik į dar­bus, įsa­ky­mus ir mo­ky­mus apie dar­bus. Jis tu­ri pažvelg­ti į žmogų ir pa­klaus­ti—kaip jis ištei­si­na­mas? Nes žmogų ištei­si­na ne įsa­ky­mai ar dar­bai, bet tik Die­vo žodis (tai yra Jo ma­lonės pažadas) ir tikėji­mas, jog vi­sa garbė pri­klau­so Die­vui, jog Jis ištei­si­na mus ne dėl mūsų darbų, bet dėl sa­vo ma­lo­nin­go Žo­džio, do­va­nai ir iš di­de­lio gai­les­tin­gu­mo (1 Kor 1, 21). Vien iš to leng­va su­pras­ti, kodėl ge­ri dar­bai yra at­me­ta­mi ar­ba pri­pažįsta­mi, ir kaip rei­kia ver­tin­ti vi­sus mo­ky­mus, mo­ka­nč­ius apie ge­rus dar­bus. Nes iškrypę aiški­ni­mai ir klai­din­gos nuo­monės apie tai, jog esa­me ištei­sin­ti ir išgelbėti per dar­bus, yra ne­ge­ri ir vi­siškai pa­smerk­ti,—to­kie mo­ky­mai neneša laisvės ir ne­ger­bia Die­vo ma­lonės, ku­ri vie­nin­telė per tikėji­mą ištei­si­na ir gelbs­ti. Dar­bai neįsten­gia to at­lik­ti, nors to ir sie­kia, pri­skir­da­mi sau vi­są garbę ir ma­lonę.

Mes ne­at­me­ta­me gerų darbų dėl jų pa­čių, o tik dėl iškreip­to aiški­ni­mo ir klai­dingų su­vedžio­ja­nčių nuo­mo­nių, ku­rios nėra ge­ros ir kiek­vie­ną ap­gau­dinėja lyg plėšrūs vil­kai avių kai­liuo­se (Mt 7, 15). Ta­č­iau šio klai­din­go aiški­ni­mo apie dar­bus neįma­no­ma nu­galėti ten, kur nėra tikėji­mo. Tie “šven­tie­ji pa­gal dar­bus” klys­ta tol, kol atėjęs tikėji­mas ne­su­griau­na to ap­si­ga­vi­mo. Kūnas ne­pajėgia pats iš savęs nei jo išva­ry­ti, nei at­pažin­ti, bet lai­ko jį bran­giu, pa­lai­min­tu da­ly­ku; dėl to tiek daug žmo­nių yra su­klai­din­ti. Rašyti ir pa­moks­lau­ti apie at­gai­lą, išpažintį ir nuodėmių at­lei­di­mą yra ge­rai, bet jei tai ne­ve­da į tikėji­mą, tai vi­so la­bo tėra vel­niškas, su­vedžio­jan­tis mo­ky­mas. Kris­tus, kaip ir Jo­nas Krikšty­to­jas, tarė ne tik­tai “At­gai­lau­ki­te” (Mt 3, 2; 4, 17), bet ir pridėjo tikėji­mo žodį: “Pri­siar­ti­no Die­vo ka­ra­lystė”. Rei­kia pa­moks­lau­ti ne tik pir­mąjį, bet abu Die­vo žodžius. Tu­ri­me skelb­ti ir se­na, ir nau­ja iš sa­vo šir­dies lo­by­no: kaip įsta­ty­mo bal­są, ly­giai taip ir ma­lonės žodį (Mt 13, 52). Įsta­ty­mą rei­kia pa­moks­lau­ti, kad nu­sidėjėlius apimtų baimė ir jie su­voktų sa­vo nuodėmes, kad jie imtų gailėtis ir at­si­verstų. Ta­č­iau to ne­pa­kan­ka, tu­ri­me skelb­ti ir ki­tą žodį—ma­lonės pažadą, mo­ky­ti tikėji­mo, be ku­rio įsta­ty­mas, at­gai­la ir vi­sa ki­ta yra be­reikšmiai. Daug pa­moks­li­ninkų pa­moks­lau­ja apie at­gai­lą dėl nuodėmių ir ma­lonę, bet jie ne­aiški­na Die­vo įsta­ty­mo, ku­ris mo­ko, iš kur ir kaip at­ei­na at­gai­la ir ma­lonė. Nes at­gai­la ky­la iš įsta­ty­mo, tikėji­mas—iš Die­vo pažadų (Rom 10, 17), ir taip žmo­gus tikėda­mas die­viškais žodžiais yra ištei­si­na­mas ir išaukšti­na­mas po to, kai jis per Die­vo įsta­ty­mo baimę bu­vo at­ves­tas į Jo pažini­mą. “Va­ka­re būna verks­mas, bet ry­te džiaugs­mas” (Ps 30, 6). Tai pa­sa­ky­ta apie vi­sus dar­bus ap­skri­tai ir apie dar­bus, ku­riuos krikščio­nis da­ro sa­vo nau­dai.

Da­bar pa­kalbėki­me dau­giau apie dar­bus, ku­riuos jis da­ro ki­tiems žmonėms. Nes žmo­gus gy­ve­na ne tik sau vie­nam ir ne tik sa­vo mir­tin­gam kūnui, bet ir vi­siems žmonėms. Krikščio­nis pažabo­ja sa­vo kūną, kad galėtų nuoširdžiau ir lais­viau tar­nau­ti ki­tiems, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Nie­kas iš mūsų ne­gy­ve­na sau, ir nie­kas ne­miršta sau. Jei gy­ve­na­me—gy­ve­na­me Viešpa­č­iui, jei miršta­me—miršta­me Viešpa­č­iui” (Rom 14, 7-8). Todėl krikščio­nis ne­ga­li gy­ven­ti be darbų ki­tiems; jis tu­ri su jais kalbėti, kur­ti, nors šie dar­bai ne­at­neša jo­kios nau­dos jo tei­su­mui ir išgelbėji­mui. Todėl jo nuo­sta­ta—tar­nau­ti ir būti nau­din­gam ki­tiems žmonėms ir ne­si­im­ti nie­ko, išsky­rus tai, kas at­neša nau­dą ar­ti­mui.

Apašta­las ra­gi­na mus dar­buo­tis taip, kad su­gebėtu­me duo­ti sto­ko­ja­nč­iam, nors jis taip pat galėtų pa­sa­ky­ti, jog mums rei­kia dirb­ti tam, kad apr­ūpin­tu­me pa­tys sa­ve. Vis dėlto jis sa­ko: “<…> kad galėtų duo­ti sto­ko­ja­nč­iam” (Ef 4, 28). Tai yra krikščio­niškų darbų pa­grin­das—turėda­mi pa­guo­dą, ga­li­me dar­buo­tis, įgy­ti ir atidėti lėšas, padėda­mi tiems, kas sto­ko­ja, kad to­kiu būdu stip­rie­ji na­riai galėtų tar­nau­ti sil­pnie­siems ir galėtu­me būti Die­vo sūnu­mis, kiek­vie­nas rūpin­da­ma­sis ki­tu ir dar­buo­da­ma­sis dėl ki­to, nešda­mi vie­ni kitų naštas ir tuo įvyk­dy­da­mi Kris­taus įsta­ty­mą (Gal 6, 2). Tai yra tik­ras krikščio­niškas gy­ve­ni­mas. Taip tikėji­mas iš tiesų vei­kia kar­tu su mei­le ir džiaugs­mu, kaip mo­ko šven­ta­sis Pau­lius ga­la­tus (Gal 5, 6). Todėl jis, mokęs fi­li­pie­č­ius apie tai, kiek jie tur­tin­gi per tikėji­mą Kris­tu­mi, sa­ko: “Tai­gi, jei yra pas jus koks pa­ra­gi­ni­mas Kris­tu­je, jei ko­kia meilės pa­guo­da, jei koks ben­dra­vi­mas dva­sio­je, jei nuošir­di meilė ir gai­les­tin­gu­mas, tai pa­da­ry­ki­te ma­no džiaugs­mą to­bu­lą, būda­mi vie­nos min­ties, turėda­mi to­kią pat meilę, būda­mi vie­nin­gi ir darnūs. Ne­da­ry­ki­te nie­ko iš sa­va­nau­dišku­mo ar dėl tuščios garbės, bet nuo­lan­kiai lai­ky­ki­te vie­nas ki­tą aukštes­niu už sa­ve; ir kiek­vie­nas težiū­ri ne sa­vo, bet to, kas tar­nau­ja ki­tam” (Fil 2, 1-4). Ma­tosi, jog šven­ta­sis Pau­lius tai pa­tei­kia kaip krikščio­niško gy­ve­ni­mo tai­syklę, teig­da­mas, kad vi­si dar­bai tu­ri būti nu­kreip­ti ki­to gerbū­viui, nes kiek­vie­no tikėji­me yra to­kie di­de­li tur­tai, kad vi­si ki­ti jo dar­bai ir vi­sas gy­ve­ni­mas pa­pra­sč­iau­siai yra li­ku­tis ar­ba per­tek­lius, ku­riuo jis lais­va va­lia ir tau­riai da­li­na­si su sa­vo ar­ti­mu,—t.y. da­ro jam ge­ra ir tar­nau­ja iš lais­vos meilės. To pa­vyz­dys Pau­liui yra Kris­tus: “Kiek­vie­nas te­mąs­to kaip Kris­tus: Jis, būda­mas Die­vo at­vaiz­das, ne­lai­ky­da­mas apiplėšimu būti ly­giu Die­vui, at­si­sakė to ir pri­siėmė tar­no pa­vi­da­lą, pa­si­darė pa­našus į žmo­nes ir ta­po išvaiz­da kaip žmo­gus. Jis nu­sižemi­no ir ta­po klus­nus iki mir­ties” (Fil 2, 5-8). Šį ma­lo­nin­gą apašta­lo žodį mums bu­vo užtemdę tie, ku­rie vi­siškai ne­su­pran­ta to­kių jo žodžių, kaip “Die­vo at­vaiz­das”, “tar­no pa­vi­da­las”, “pa­našus į žmo­nes”, “išvaiz­da tapęs kaip žmo­gus”. Štai ką šven­ta­sis Pau­lius tu­ri ome­ny: nors Kris­tus bu­vo pil­nas Die­vo at­vaiz­das, turėjo to­bu­las do­ry­bes ir Jam ne­reikėjo nei darbų, nei ka­nč­ios tam, kad įgytų tei­su­mą ir išgelbėji­mą, vis dėlto Jis tuo ne­pa­si­didžia­vo ir prieš mus ne­si­aukšti­no, nors teisėtai galėjo taip elg­tis. Bet, priešin­gai, Jis gy­ve­no, dir­bo, kentėjo ir mirė taip, kad būtų pa­našus į ki­tus žmo­nes,—ir išvaiz­da, ir po­el­giais būtų žmo­gu­mi—taip, lyg Jam vi­so to reikėtų ir Jis nebūtų Die­vo at­vaiz­das. Bet vi­sa tai Jis darė dėl mūsų, kad pa­tar­nautų mums, ir kad vis­kas, ko Jis pa­si­ekė, būda­mas tar­nu, galėtų pri­klau­sy­ti mums.

Krikščio­nis, kaip ir jo gal­va Kris­tus, tu­ri būti pil­nas tikėji­mo ir pa­si­ten­kinęs sa­vo tikėji­mu, pas­ta­rąjį stip­rin­da­mas, nes tikėji­mas yra krikščio­nio gy­ve­ni­mas, tei­su­mas ir išgelbėji­mas, tikėji­mas duo­da jam vis­ką, ką tu­ri Kris­tus ir Die­vas, kaip bu­vo pa­sa­ky­ta ank­sč­iau ir kaip kal­ba šven­ta­sis Pau­lius: “Nes da­bar, gy­ven­da­mas kūne, gy­ve­nu tikėji­mu į Die­vo Sūnų” (Gal 2, 20). Ir nors krikščio­nis yra vi­siškai lais­vas, ta­č­iau, ki­ta ver­tus, tu­ri sa­va­no­riškai tap­ti tar­nu, padėti sa­vo ar­ti­mui, ben­drau­ti ir elg­tis su juo taip, kaip Die­vas per Kristų pa­si­elgė ir te­be­siel­gia su juo. Tai jis tu­ri da­ry­ti lais­vai, ne­siek­da­mas nie­ko, išsky­rus Die­vo pa­lan­ku­mo, ir gal­vo­da­mas: “Man, ne­do­ram ir pra­keik­tam žmo­gui, ma­no Die­vas be jo­kių nuo­pelnų, vi­siškai vel­tui ir vien iš gai­les­tin­gu­mo per Kristų ir Ja­me su­teikė vi­siško tei­su­mo ir išgelbėji­mo tur­tus, todėl nuo šiol dau­giau nie­ko ne­be­rei­kia, tik tikėti, ir vis­kas. Kodėl gi man tuo­met su džiaugs­mu ir no­riai, iš vi­sos šir­dies ne­da­ry­ti to, kas to­kiam Tėvui, ku­ris išlie­jo man sa­vo neįkai­no­ja­mas gėry­bes, pa­tin­ka ir yra pri­im­ti­na? Todėl aš pa­sišvęsiu sa­vo ar­ti­mui, kaip ir Kris­tus man, ne­da­ry­siu šia­me gy­ve­ni­me nie­ko, išsky­rus tai, kas, ma­no aki­mis žiū­rint, yra būti­na, nau­din­ga ir ge­ra ma­no ar­ti­mui, ka­dan­gi per tikėji­mą tu­riu Kris­tu­je visų gėry­bių per­tek­lių”. Su­pras­ki­te, kad iš tikėji­mo ky­la meilė ir džiaugs­mas Viešpa­ty­je, o iš meilės—lais­vas ir džiaugs­min­gas gy­ve­ni­mas, ku­rio esmė—tar­nau­ti ar­ti­mui, ne­sie­kiant at­ly­gi­ni­mo. Nes žmo­gus tar­nau­ja ne tam, kad kuo nors įpa­rei­gotų ki­tus. Jis neišski­ria draugų ir priešų ir ne­mąs­to apie tai, ar šie liks jam dėkin­gi, ar ne, bet no­riai ati­duo­da sa­ve ir vis­ką, ką tu­ri, ne­pai­sant to, ar jis tuo nu­si­pel­no at­ly­gio, ar at­lie­ka ne­pel­nin­gą dar­bą. Kaip Tėvas vi­sas gėry­bes skirs­to gau­siai ir be at­ly­gio, įsa­ky­da­mas “sau­lei pa­tekėti virš piktų ir gerų” (Mt 5, 45), taip ir Sūnus vyk­do ir pa­ke­lia vis­ką su ne­sa­va­naudišku džiaugs­mu, ku­ris su­tei­kia Jam pa­si­ten­ki­ni­mą. Jei mes pri­pažįsta­me mums duo­tas didžias ir bran­gias do­va­nas, mūsų šir­dys, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius, per Šven­tą­ją Dva­sią bus pil­nos meilės (Rom 5, 5), ku­ri da­ro mus lais­vus, džiaugs­min­gus, vi­sa ga­lin­čius dar­bi­nin­kus ir nu­galėto­jus vi­suo­se siel­var­tuo­se, mūsų ar­timųjų tar­nus ir, be to, viešpa­č­ius virš vis­ko. Ta­č­iau tiems, ku­rie ne­pri­pažįsta do­vanų, at­ei­na­nčių per Kristų, Kris­tus gimė vel­tui; jie ei­na sa­vo ke­liu, vyk­dy­da­mi sa­vo dar­bus, ir nie­ka­da ne­pa­ti­ria ko nors aukštes­nio. Kaip mūsų ar­ti­mas sto­ko­ja, ko mes esa­me per­tekę, taip ir mes sto­ko­jo­me prieš Die­vą, ne­turėda­mi Jo ma­lonės. Va­di­na­si, mes tu­ri­me ne­sa­va­nau­diškai padėti sa­vo ar­ti­mui, pa­nau­do­da­mi sa­vo kūną ir jo dar­bus, nes dan­giška­sis Tėvas Kris­tu­je ne­sa­va­nau­diškai atėjo mums į pa­gal­bą. Kiek­vie­nas tu­ri tap­ti ki­tam lyg Kris­tus, kad galėtu­me būti Kris­tu­mi vie­nas ki­tam ir Kris­tus galėtų būti tas pats vi­suo­se, t. y. kad galėtu­me tap­ti tik­rais krikščio­ni­mis.

Kas gi tuo­met ga­li sa­vo pro­tu aprėpti krikščio­niško gy­ve­ni­mo tur­tus ir šlovę? Šis gy­ve­ni­mas ga­li vis­ką ir vis­ką tu­ri, ir jam nie­ko ne­trūksta. Jis viešpa­tau­ja virš nuo­dė­mės, mir­ties ir pra­ga­ro ir tuo pat me­tu tar­nau­ja ir at­neša nau­dą vi­siems žmonėms. Bet, de­ja, mūsų die­no­mis toks gy­ve­ni­mas pa­sau­ly­je yra re­te­nybė. Apie jį ne­pa­moks­lau­ja­ma ir jo ne­sie­kia­ma. Mes nie­ko nežino­me apie sa­vąjį var­dą, nežino­me, kodėl esa­me krikščio­nys ir nešio­ja­me šį var­dą. Žino­ma, Kris­taus gar­bei mus va­di­na ne todėl, kad Jo nėra tarp mūsų, bet todėl, kad Jis gy­ve­na mu­my­se,—mes ti­ki­me Juo ir esa­me lyg kristūs vie­nas ki­tam, elg­da­mie­si ar­ti­mo atžvil­giu taip, kaip el­gia­si su mu­mis Kris­tus. Bet šiais lai­kais žmo­giškos dok­tri­nos ne­mo­ko mus siek­ti ko nors ki­to, išsky­rus as­me­ninę nau­dą ir nuo­pel­nus. Iš Kris­taus gi mes pa­darėme “prižiūrėto­ją”, rūstesnį nei Mozė.

Evan­ge­li­jo­je pa­gal Lu­ką (Lk 2, 22) skai­to­me, kad mer­gelė Ma­ri­ja, elg­da­ma­si kaip vi­sos ki­tos mo­te­rys, atėjo į šven­tyk­lą po šešių sa­vai­čių, kai baigėsi Įsta­ty­mo nu­sta­ty­tos ap­si­va­ly­mo die­nos, nors ji ne­bu­vo su­rišta to Įsta­ty­mo ir jai, ly­gi­nant su ki­to­mis, ne­reikėjo ap­si­va­ly­mo. Bet ji tai at­li­ko iš ne­sa­va­nau­diškos meilės, nes ji ne­nie­ki­no kitų mo­terų, todėl ir pa­si­li­ko su jo­mis kar­tu. Ji ne­bu­vo ištei­sin­ta šiuo dar­bu, bet, būda­ma tei­si, at­li­ko jį no­riai ir ne­sa­va­nau­diškai. Taip tu­ri būti at­lie­ka­mi ir mūsų dar­bai,—ne tam, kad per juos būtu­me ištei­sin­ti. Dar prieš juos at­lik­da­mi esa­me teisūs per tikėji­mą, todėl tu­ri­me vis­ką da­ry­ti ne­sa­va­nau­diškai ir su džiaugs­mu kitų la­bui.

Šventasis Pau­lius lei­do api­pjaus­ty­ti Ti­mo­tiejų ne dėl to, kad tai bu­vo būti­na, bet, kad sil­pno tikėji­mo judėjams ne­duotų priežas­ties pa­si­pik­tin­ti. Ki­ta ver­tus, jis ne­norėjo leis­ti api­pjaus­ty­ti Ti­to, nes im­ta aiškin­ti, jog tas api­pjaus­ty­mas rei­ka­lin­gas išgelbėji­mui gau­ti. Šven­ta­sis Pau­lius ne­norėjo įžeis­ti ar pa­nie­kin­ti kie­no nors sil­pną tikėji­mą ir lai­ki­nai nu­si­leis­da­vo to žmo­gaus va­liai, ly­giai taip pat jis troško, kad žmonės, gi­nan­tys gerų darbų būti­nu­mą įgy­jant tei­su­mą, ne­nie­kintų tikėji­mo laisvės. Tam, kad vi­sus at­verstų į tikėji­mo laisvę, jis pa­si­rin­ko kom­pro­mi­so ke­lią: at­sar­giai elgėsi su sil­pnai­siais, bet vi­sa­da išsto­da­vo prieš užsis­pyrėlius. Mes ir­gi tu­ri­me uo­liai pa­lai­ky­ti pa­sil­pu­siuo­sius tikėji­me, kaip pa­sa­ky­ta laiške Ro­mie­čiams (Rom 14, 1), bet tu­ri­me tvir­tai pa­si­priešin­ti mo­ky­to­jams, tei­gian­tiems, jog ge­ri dar­bai at­neša išgelbėji­mą.

Taip ir Kris­tus Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą (Mt 17, 24-27), kai iš Jo mo­ki­nių bu­vo pa­rei­ka­lau­tas mo­kes­tis už šven­tyk­lą, pa­klausė Pet­ro, ar ka­ra­liaus vai­kai yra lais­vi nuo šio mo­ke­sč­io, Pet­ras at­sakė, jog taip. Bet vėliau Jėzus liepė Pet­rui ei­ti prie ežero, sa­ky­da­mas: “Kad mes jų ne­pa­pik­tin­tu­me, eik, iš pir­mos su­gau­tos žuvies išimk pi­ni­gą ir duok jį už ma­ne ir už sa­ve”. Tai pui­kus šio mo­ky­mo pa­vyz­dys, nes Kris­tus sa­ve ir sa­vuo­sius va­di­na ka­ra­liaus vai­kais, tais, ku­rie nie­ko ne­sto­ko­ja, ta­č­iau sa­va­no­riškai pa­klūsta ki­tiems, tar­nau­ja ir mo­ka mo­ke­sč­ius. Šis Kris­taus dar­bas bu­vo rei­ka­lin­gas ir pa­si­tar­na­vo Jo tei­su­mui ir išgelbėji­mui, taip ir vi­si ki­ti Jo ir Jo krikščio­nių dar­bai yra nau­din­gi išgelbėji­mui, nes vi­si jie yra tar­na­vi­mas lais­va va­lia kitų no­rams ir la­bui. Taip pat vi­si pa­moks­li­ninkų, vie­nuo­lynų ir se­ne­lių prie­glaudų at­lie­ka­mi dar­bai tu­ri būti nu­kreip­ti kitų no­rams įgy­ven­din­ti, pažabo­ti sa­vo kūną, duo­ti ki­tiems pa­vyzdį. Ta­č­iau vi­suo­met rei­kia at­si­min­ti, kad per tai neįgy­ja­mas tei­su­mas ir išgelbėji­mas,—tai pa­sie­kia­ma tik tikėji­mu.

To mo­ko ir šven­ta­sis Pau­lius (Rom 13, 1-7, Tit 3, 1); krikščio­nys tu­ri pa­klus­ti pa­sau­lie­ti­nei valdžiai ne todėl, kad per tai būtų ištei­sin­ti, bet kad jie ki­tiems ir vy­res­ny­bei tar­nautų sa­vo no­ru ir da­rytų sa­vo dar­bus iš meilės ir lais­va va­lia.

Kiek­vie­nas, ku­ris tai su­pran­ta, ga­li leng­vai įvyk­dy­ti ne­su­skai­č­iuo­ja­mus po­piežiaus, vys­kupų, vie­nuo­lynų, ku­ni­gaikščių ir val­di­ninkų įsa­ky­mus ir įsta­ty­mus, ku­riuos kai ku­rie pa­mišę ga­ny­to­jai vyk­do, lyg jie būtų rei­ka­lin­gi išgelbėji­mui, ir va­di­na juos “bažny­č­ios įsa­ky­mais”, nors tai ne­tei­sin­ga. Nes lais­vas krikš­čio­nis kal­ba taip: “No­riu pas­nin­kau­ti, mels­tis, da­ry­ti tai ir tai, kaip pa­rašyta, ne to­dėl, kad taip rei­kia ar kad per tai at­ei­na tei­su­mas ir išgelbėji­mas, bet todėl, kad no­riu gerb­ti po­piežiaus, vys­ku­­po, ben­druo­menės, ma­no po­no ar ma­no bro­lio no­rus, tar­nau­ti jiems ir pa­ro­dy­ti pa­vyzdį,—taip, kaip Kris­tus, ku­ris pa­darė ir at­li­ko daug di­des­nių da­lykų, nors Jam to daug mažiau reikėjo. Ir nors ti­ro­nai da­ro ne­tei­sy­bes, prie­šin­tis tam man ne­nau­din­ga tol, kol tai ne­su­ky­la prieš Die­vą”. Iš to kiek­vie­nas ga­li su­si­da­ry­ti aiškią nuo­monę apie vi­sus dar­bus ir įsa­ky­mus, apie skir­tu­mus tarp jų ir taip ga­li at­skir­ti ak­lus ir blo­gus ga­ny­to­jus nuo tei­singų. Nes bet koks dar­bas, ku­ris nėra da­ro­mas, kad pa­tar­nautų ki­tam, ar­ba ku­ris su­ky­la prieš Die­vą, nėra ge­ras krikščio­niškas dar­bas. Dėl to aš bai­mi­nuo­si, jog mūsų lai­kais yra la­bai mažai bažny­čių, prie­glaudų, vie­nuo­lynų, pa­maldų, su­da­rytų tes­ta­mentų, ku­rie būtų iš tiesų krikščio­niški, taip pat tikrų pas­ninkų ir maldų, prak­ti­kuo­jamų kai ku­rių šventųjų die­no­mis. Bi­jau, kad vi­sa­me ta­me dažnas žmo­gus ieško tik sa­vo nau­dos, veng­da­mas at­gai­lau­ti už sa­vo nuodėmes ir tap­ti pa­lai­min­tu. Vi­sa tai ky­la dėl to, kad ne­­pažįsta­ma tikėji­mo ir krikščio­niškos laisvės. Taip pat dėl to, kad kai ku­rie ak­li ga­ny­to­jai ga­no žmo­nes ir pa­moks­lau­ja, su­gal­vo­da­mi įvai­riau­sių bažny­ti­nių at­lei­dimų* ir ne­pa­moks­lau­ja tikėji­mo. Todėl krikščio­niška laisvė žūsta. Bet aš tau pa­ta­riu: jei no­ri šelp­ti, mels­tis, pas­nin­kau­ti—da­ryk tai ne­mąs­ty­da­mas, jog da­rai kažką ge­ro, ir turėsi iš to nau­dą. Būk lais­vas, kad ki­ti žmonės galėtų mėgau­tis ta­vo ge­ru­mu ir tai išeitų jiems į ge­ra,—tuo­met būsi ge­ras krikščio­nis. Ką tau ga­li duo­ti ta­vo ge­ri dar­bai, ku­rie rei­ka­lin­gi kūnui pažabo­ti? Tau užten­ka tik tikėti, nes per tai Die­vas tau su­teikė vi­sus da­ly­kus. Žiūrėk, vi­sos Die­vo gėrybės te­ka nuo vie­no žmo­gaus prie ki­to ir yra tos pa­č­ios vi­siems, kad kiekvienas galėtų pri­im­ti jas iš sa­vo ar­ti­mo. Iš Kris­taus vi­sos gėrybės te­ka į mus, nes Jis priėmė mus, lyg būtų kaip mes. Iš mūsų jos tu­ri tekėti į tuos, ku­riems jų rei­kia, ir taip aš tar­si ga­liu pa­teik­ti Die­vui sa­vo ti­kėji­mą ir tei­su­mą, kad pri­den­gč­iau sa­vo ar­ti­mo nuo­dė­mes, pa­si­im­da­mas jas ant savęs, ir ne­da­ry­ti nie­ko ki­to dau­giau, kaip ir Kris­tus pa­si­elgė mūsų atžvil­giu. Tai yra meilės esmė ir tik­ro­ji pri­gim­tis. Todėl apašta­las kal­ba, kad meilė ieško ne sa­vo, bet ar­ti­mo nau­dos (1 Kor 13, 5). Tad ga­li­ma pa­da­ry­ti išva­dą, jog krikščio­nis ne­gy­ve­na sa­vy­je, bet gy­ve­na Kris­tu­je ir sa­vo ar­ti­ma­ja­me: Kris­tu­je gy­ve­na tikėji­mu, ar­ti­ma­ja­me—mei­le. Tikėji­mu jis ky­la į Die­vą, to­liau vėl grįžta mei­le iš Die­vo ir pa­si­lie­ka Die­ve ir Jo meilėje, kaip pa­sakė Kris­tus: “Jūs ma­ty­si­te at­vi­rą dangų ir an­ge­lus, nužen­gia­nč­ius ir užžen­gia­nč­ius ant Žmo­gaus Sūnaus” (Jn 1, 51). Kaip ma­to­me ir kaip šven­ta­sis Pau­lius sa­ko, tai yra tik­ra dva­sinė krikščio­niška laisvė, ku­ri išlais­vi­na širdį nuo visų nuodėmių, įsta­tymų ir įsa­kymų (1 Tim 1, 9). Ji pra­noks­ta vi­sas ki­tas lais­ves taip, kaip dan­gus pra­našes­nis už žemę. Te­su­tei­kia mums Die­vas to­kią laisvę, kad galėtu­me ją su­pras­ti ir išsau­go­ti! Amen.

Pa­ga­liau reikėtų pri­dur­ti dar šį tą dėl tų, ku­riems neįma­no­ma pa­sa­ky­ti taip ge­rai, kad jie su­prastų tai tei­sin­gai. Abe­jo­ju, ar jie su­pras net tai, kas čia bus pa­sa­ky­ta. Dau­ge­lis, išgirdę apie tikėji­mo laisvę, kaip­mat pa­da­ro ją pre­teks­tu kūno dar­bams, ma­ny­da­mi, jog da­bar jiems vis­kas leis­ta. Jie sie­kia pa­ro­dy­ti, kad da­bar esą lais­vi žmonės ir krikščio­nys, nes nie­ki­na ir ne­vyk­do ri­tu­alų, tra­di­cijų ir žmo­giškų įsta­tymų. Lyg jie būtų krikščio­nys todėl, kad ne­pas­nin­kau­ja, kai ki­ti pas­nin­kau­ja, ar ne­val­go mėsos nu­sta­ty­to­mis die­no­mis, ar­ba todėl, kad ne­si­meldžia tra­di­cinėmis mal­do­mis ir ty­č­io­ja­si iš žmo­giškų prie­sakų, nors tuo pa­č­iu vis dėlto nie­ki­na ir vi­sa ki­ta, kas yra krikščio­nybėje. Jų priešin­gybė yra tie, ku­rie pa­si­kliau­ja ri­tu­alų vyk­dy­mu, lyg jie būtų išgelbėti dėl to, jog nu­sta­ty­to­mis die­no­mis pas­nin­kau­ja ar­ba su­si­lai­ko nuo mėsos, ar­ba meldžia­si tam tik­ro­mis mal­do­mis. To­kie žmonės bažny­č­ios ar jos tėvų įsa­kus pa­ve­rč­ia pa­si­didžia­vi­mo da­ly­ku ir vi­siškai ne­sirū­pi­na tikėji­mo es­me. Aki­vaiz­du, jog ir vie­ni, ir ki­ti klys­ta, nes ne­su­pran­ta pa­grin­di­nių išgelbėji­mo da­lykų ir su­ke­lia daug triukšmo dėl ant­ra­ei­lių ir ne­reikšmingų da­lykų. Bet daug pui­kes­nis apašta­lo Pau­liaus mo­ky­mas, ku­ris ra­gi­na pa­si­rink­ti “auk­so vi­durį” ir smer­kia abu kraštu­ti­nu­mus, sa­ky­da­mas: “Kas val­go, te­ne­nie­ki­na to, ku­ris ne­val­go; kas ne­val­go, te­ne­tei­sia val­ga­nč­io­jo” (Rom 14, 3). Matosi, kad tie, ku­rie ne­ger­bia apeigų ne iš tikėji­mo ir įsi­ti­ki­ni­mo, o vien iš nie­ki­ni­mo, ap­si­gau­na, nes apašta­las ne­mo­ko jų nie­kin­ti. To­kie žmonės pu­č­ia­si prieš ki­tus, ro­dy­da­mi sa­vo pažini­mą. An­tra ver­tus, tuos, ku­rie lai­ko­si apeigų, šven­ta­sis Pau­lius mo­ko ne­teis­ti kitų, nes nė vie­nos tų pu­sių veiks­mai vie­na ki­tos atžvil­giu ne­ky­la iš meilės, ku­ri sta­ty­di­na. Dėl šios priežas­ties ver­ta klau­sy­ti Rašto, ku­ris mo­ko, jog ne­tu­ri­me pa­suk­ti nei į dešinę, nei į kairę (Įst 28, 14), bet vyk­dy­ti įsa­ky­mus Vieš­pa­ties, ku­ris yra tei­sus,—įsa­ky­mus, ku­rie “džiu­gi­na širdį” (Ps 18, 9). Kaip žmo­gus ne­tam­pa tei­sus todėl, kad da­ro ge­rus dar­bus ir at­lie­ka apei­gas, ly­giai taip pat jis ne­tam­pa tei­sus vien todėl, kad jų ne­vyk­do ir nie­ki­na.

Mūsų tikėji­mas Kris­tu­mi išlais­vi­na mus ne iš darbų, bet iš klai­din­go požiū­rio į juos—iš kvai­lo manymo, jog ištei­si­ni­mas pa­sie­kia­mas dar­bais. Tikėji­mas gelbs­ti, tai­so ir sau­go mūsų mąs­ty­mą, todėl mes žino­me, kad tei­su­mas ky­la ne iš darbų. Ta­č­iau be darbų ne­ga­li­me ir ne­tu­ri­me ap­si­ei­ti, ly­giai kaip mūsų mir­tin­gas kūnas ne­ga­li ap­si­ei­ti be mais­to ir gėri­mo, nors mūsų tei­su­mas pagrįstas ne jais, bet tikėji­mu. Ne­pai­sant to, šių kūno darbų ne­derėtų at­mes­ti. Šia­me pa­sau­ly­je mes tar­nau­ja­me kūniško gy­ve­ni­mo po­rei­kiams, bet vis dėlto ne­tam­pa­me teisūs dėl jų. “Ma­no ka­ra­lystė ne iš šio pa­sau­lio” (Jn 18, 36),—sa­ko Kris­tus. Vie­nok, Jis ne­sa­ko, kad “ma­no ka­ra­lystė ne čia, t. y. ne šia­me pa­sau­ly­je”. Ir šven­ta­sis Pau­lius sa­ko: “Nors mes esa­me kūne, bet ne­ko­vo­ja­me kūniškai” (2 Kor 10, 3); taip pat: “O da­bar, gy­ven­da­mas kūne, gy­ve­nu tikėji­mu į Die­vo Sūnų” (Gal 2, 20). Tai, ką da­ro­me,—vi­sas mūsų gy­ve­ni­mas, dar­bai ir apei­gos,—yra šio gy­ve­ni­mo po­rei­kiai, są­ly­go­ti mėgi­ni­mo pažabo­ti kūną. Ne­pai­sant to, esa­me teisūs ne dėl darbų ir apeigų vyk­dy­mo, bet dėl tikėji­mo į Die­vo Sūnų.

Tai­gi krikščio­nis tu­ri pa­si­rink­ti ba­lan­so ke­lią ir pasi­priešin­ti tų dviejų kraštu­ti­numų šali­ninkams. Pradžio­je jis su­tiks ne­kal­bius ir užsis­py­ru­sius apeigų vyk­dy­to­jus, ku­rie, pa­našiai kaip “ku­rč­ios gy­vatės”, ne­no­ri klau­sy­ti išlais­vi­na­nč­ios tie­sos (Ps 58, 5) ir ne­turėda­mi tikėji­mo gi­ria­si sa­vo ce­re­mo­ni­jo­mis, pri­me­ta jas ki­tiems ir sie­kia, kad jos būtų vyk­do­mos, ma­ny­da­mi, jog jos ištei­si­na. To­kie bu­vo pra­ei­ty­je gy­venę judėjai, ne­norėję klau­sy­tis, kaip tei­sin­gai elg­tis. To­kiems krikščio­nis tu­ri priešin­tis, elg­da­ma­sis ne taip, kaip jie rei­ka­lau­ja, bet at­virkščiai,—ašt­riai bei at­vi­rai juos kri­ti­kuo­ti, nes ki­taip jie sa­vo be­die­viš­ko­mis pažiū­ro­mis dau­gelį įtrauks į pa­kly­di­mą. To­kių žmo­nių aki­vaiz­do­je net­gi nau­din­ga val­gy­ti mėsą, pa­žei­džiant pas­nin­kus, ir dėlei tikėji­mo laisvės da­ry­ti tai, ką jie lai­ko didžiulėmis nuodėmėmis. Apie to­kius pa­sa­ky­čiau: “Pa­li­ki­te juos, jie ak­li va­dai”. Būtent taip mąs­ty­da­mas šven­ta­sis Pau­lius ne­apip­jaustė Ti­to, kai judėjai to rei­ka­la­vo. Taip ir Kris­tus pa­tei­si­no sa­vo mo­ki­nius, kai jie sa­ba­to die­ną “išal­ko ir ėmė skin­ti var­pas bei val­gy­ti” (Mt 12, 1-8). Pa­našių pa­vyzdžių yra ir dau­giau.

Ki­ta žmo­nių ka­te­go­ri­ja, su ku­ria su­si­du­ria krikščio­nis, tai neišmin­tin­gi, tamsūs žmonės, sil­pni tikėji­me,—kaip juos va­di­na apašta­las,—ku­rie kol kas ne­ga­li su­vok­ti tikėji­mo laisvės, net jei­gu to ir pa­norėtų (Rom 14, 1). Su to­kiais rei­kia elg­tis at­sar­giai, kad neįžeis­tum jų jaus­mų. Rei­kia nu­si­leis­ti jų sil­pnybėms, kol ga­liau­siai jie įsit­vir­tins tikėji­me. Ka­dan­gi jie mąs­to ir el­gia­si sa­vaip ne dėl užsis­py­ri­mo, bet dėl sil­pno tikėji­mo, tai pas­nin­kai ir vi­sa ki­ta, ką jie lai­ko būti­nais da­ly­kais, te­būna at­lie­ka­mi, kad jų neįžeistų. Tai meilės įsa­ky­mas—meilės, ku­ri nie­kam ne­pa­kenks, bet galės tar­nau­ti vi­siems. Tie žmonės sil­pni ne dėl sa­vo kaltės, bet dėl kaltės sa­vo ga­ny­tojų, ku­rie juos įkinkė į apeigų jun­gą. Jie tu­ri būti išlais­vin­ti nuo to­kių ga­ny­tojų tik vie­nu būdu—pa­moks­lau­jant jiems tikėji­mą ir laisvę. Taip ir šven­ta­sis Pau­lius mo­ko: “Ge­riau ne­val­gy­ti mėsos, ne­ger­ti vy­no ir ne­da­ry­ti nie­ko, dėl ko su­kluptų ta­vo bro­lis” (Rom 14, 21; 1 Kor 8, 13). Ir dar: “Aš žinau, ir esu įsi­ti­kinęs Viešpa­ty­je Jėzu­je, jog nėra nie­ko ne­ty­ro pa­č­io sa­vy­je; tik tam, ku­ris lai­ko tai ne­ty­ra, yra tai ne­ty­ra” (Rom 14, 14). Dėl šios priežas­ties—nors mes ir tu­ri­me ryžtin­gai pa­si­priešin­ti “ri­tu­alų mo­ky­to­jams” ir kruopščiai peržiūrėti po­piežių įsta­ty­mus, ku­riais jie plėšia Die­vo tau­tą—tu­ri­me gailėtis tos ne­di­delės mažumos žmo­­nių, ku­riuos tie be­die­viai ti­ro­nai lai­ko ver­gi­jo­je,—gailėtis jų tol, kol jie išsi­lais­vins. Uo­liai ko­vo­ki­te prieš vil­kus, ta­č­iau gin­ki­te kai­menę. Taip da­ry­si­te, jei aršiai pul­si­te tuos įsta­ty­mus ir jų su­da­ry­to­jus ir tuo pat me­tu vyk­dy­si­te įsta­ty­mus kar­tu su sil­pnai­siais, kol šie at­pažins ti­ro­ni­ją ir su­voks sa­vo laisvę. Jei no­ri­te nau­do­tis sa­vo lais­ve, da­ry­ki­te tai slap­to­je, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius: “Tikėji­mą, kurį tu­ri, išlai­kyk sa­vy­je prieš Die­vą” (Rom 14, 22). Bet būki­te atidūs, kad ne­nau­do­tumėte sa­vo laisvės prieš sil­pnuo­sius. Ki­ta ver­tus, nau­do­kitės sa­vo lais­ve nuo­la­tos ir at­kak­liai prieš ti­ro­nus ir užsis­pyrėlius, kad jie taip pat galėtų pažin­ti, jog yra ne­teisūs, jog jų įsta­ty­mai nie­ko ne­duo­da tei­su­mui ir jie ne­tu­ri teisės tų įsta­tymų nu­sta­tinėti.

Ka­dan­gi mes ne­ga­li­me pra­gy­ven­ti gy­ve­ni­mo be jo­kių apeigų ir darbų, o kap­ri­zin­gam, su­ge­du­siam ir neišsi­la­vi­nu­siam jau­ni­mui rei­kia šių varžtų, kad būtų ap­sau­go­ti nuo ydų, ir ka­dan­gi kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri pažabo­ti sa­vo kūną to­kiais dar­bais, tai būti­na, kad Kris­taus tar­nas būtų įžval­gus ir išti­ki­mas. Jam de­ra taip val­dy­ti krikščio­nis ir taip mo­ky­ti juos vis­ko, kad neįžeistų jų mąs­ty­mo ir tikėji­mo ir kad juo­se neišaugtų kar­ti įta­ri­mo šak­nis, ir kad vi­sa tai jų ne­su­teptų, kaip sa­ko šven­ta­sis Pau­lius (Žyd 12, 15). Kad jie ne­pra­rastų tikėji­mo ir nebūtų su­klai­din­ti klai­din­go su­pra­ti­mo apie dar­bus,—gal­vo­jant, kad šie ištei­si­na. Jei apie tikėji­mą ne­mo­ko­ma nuo­la­tos, la­bai leng­vai tai išsik­rei­pia ir su­teršia dau­gelį; būtent tai vy­ko iki šios die­nos per žuda­nč­ias, be­die­viškas, sie­lą griau­na­nč­ias mūsų po­piežių ir te­ologų pažiū­ras. Per tai ne­su­skai­č­iuo­ja­ma dau­gybė sielų nuėjo į pra­ga­rą, ir ta­me ga­li­me įžvelg­ti an­ti­kris­to vei­ki­mą.

Trum­piau sa­kant, kaip tur­tas išmėgi­na skur­dą, sėk­min­gas sandėris—išti­ki­mybę, pa­gar­ba—pažemi­ni­mą, iš­kil­mės—sai­kin­gu­mą, ma­lo­nu­mai—išmintį, taip apei­gos ir ce­re­mo­ni­jos išmėgi­na tikėji­mo tei­su­mą. “Ar kas nors ga­li,—klau­sia Sa­lia­mo­nas,—pa­im­ti į užantį ugnį, kad ne­su­degtų jo dra­bužis?” Taip, kaip žmo­gus gy­ve­na tur­te, pa­gar­bo­je, ma­lo­nu­muo­se, taip jis tu­ri gy­ven­ti ir tarp apei­gų, t. y. pa­vojų. Iš tiesų kūdi­kiai, kad nežūtų, tu­ri būti iš­nešio­ti įsč­io­se ir pa­mai­tin­ti auk­lių ran­ko­se, bet jų gy­ve­ni­mui gre­sia pa­vo­jus, jei po to, kai jie pa­au­ga, yra pa­lie­ka­mi tų pa­čių auk­lių priežiū­rai. Ly­giai taip pat ne­pa­tyręs ir užsis­pyręs jau­ni­mas tu­ri būti su­lai­ko­mas ir ap­mo­ko­mas “ge­ležiniais apeigų pa­nč­iais”, nes, priešin­gu at­ve­ju, ne­su­val­dy­ta ener­gi­ja ves juos nuo vie­nos ydos prie ki­tos. Ki­ta ver­tus, jei nuo­lat juos lai­ky­si­me apeigų ver­gi­jo­je, tvir­tin­da­mi, kad tai at­neš ištei­si­ni­mą—pražudy­si­me juos. Ve­rč­iau juos rei­kia mo­ky­ti taip, kad vyk­dytų apei­gas ne tam, kad taptų teisūs, bet kad tos apei­gos su­lai­kytų juos nuo blo­gio, kad būtų ga­li­ma leng­viau juos įtvir­tin­ti tikėji­mo tei­su­me. To neįma­no­ma pa­da­ry­ti, ne­ap­ri­bo­jant jau­nat­viško cha­rak­te­rio karštu­mo.

Apei­gos krikščio­nio gy­ve­ni­me tu­ri užim­ti to­kią vie­tą, ko­kią sta­ty­bi­ninkų ir ama­ti­ninkų gy­ve­ni­me užima mo­de­liai ir brėžiniai. Jie ku­ria­mi ne kaip pa­sto­vi ir ga­lu­tinė kon­struk­ci­ja, bet tik todėl, kad be jų neįma­no­ma nie­ko pa­sta­ty­ti ar su­kur­ti. Kai pa­grin­dinės kon­struk­ci­jos sta­ty­ba baig­ta, mo­de­liai ir brėžiniai ati­de­da­mi į šalį. Ne­pai­sant to, jie nėra nie­ki­na­mi, tie­siog jie ne­be­svarbūs; jei­gu juos nie­ki­na­me, va­di­na­si, ne­tei­sin­gai ver­ti­na­me jų vaid­menį, nes nie­kas ne­lai­ko jų tik­rą­ja ir ga­lu­ti­ne kon­struk­ci­ja. Jei koks nors žmo­gus yra toks kvai­las, kad vi­są gy­ve­ni­mą ne­sirū­pi­na nie­kuo, o tik at­kak­liai ruošia bran­giai kai­nuo­ja­nč­ius pla­nus, mo­de­lius ir sche­mas ir nie­ka­da ne­su­si­mąs­to apie pa­č­ią kon­struk­ci­ją, yra pa­ten­kin­tas to­kiu sa­vo dar­bu, didžiuo­ja­si ir gi­ria­si tuo, tai ne­gi žmo­nės ne­jaus jo atžvil­giu gai­le­sč­io, lai­ky­da­mi jį sie­los li­go­niu? Į apei­gas ir dar­bus mes nežiū­ri­me at­sai­niai, at­virkščiai, tei­kia­me jiems didžiulę reikšmę. Ta­č­iau mes nie­ki­na­me klai­din­gą darbų ver­ti­ni­mą, kad nie­kas ne­gal­votų, jog tai yra tik­ra­sis tei­su­mas, kaip tei­gia tie veid­mai­niai, ku­rie išti­sus gy­ve­ni­mus pašve­nč­ia, kad vyk­dytų uo­lius dar­bus, ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia tiks­lo, dėl ku­rio tie dar­bai tu­ri būti at­lie­ka­mi. Apie juos apašta­las kal­ba, kaip apie “vi­sa­da be­si­mo­ka­nč­ius ir nie­ka­da ne­pa­sie­kia­nč­ius tie­sos pažini­mo” (2 Tim 3, 7). Tai da­ry­da­mi, jie pa­si­ten­ki­na sa­vo pa­stan­go­mis ir net drįsta teis­ti ki­tus—tuos, iš ku­rių, kaip jie ma­no, “ne­ky­la pa­našus gerų darbų spin­de­sys”. Bet tos Die­vo do­va­nos, ku­rias jie tuščiai eik­vo­ja, jei būtų pri­pil­dy­tos tikėji­mu, galėtų būti pa­nau­do­tos dau­ge­liui di­de­lių pa­sie­kimų—sa­vo ir kitų išgelbėji­mui. Ka­dan­gi žmo­giška pri­gim­tis ir pro­tas linkę tikėti prie­ta­rais, žmonės yra ska­ti­na­mi vyk­dy­ti ge­rus dar­bus ir įsta­ty­mus ir leng­vai pa­ti­ki, kad tik taip pa­sie­kia­mas tei­su­mas. Ka­dan­gi že­miš­ki įsta­tym­da­viai mo­ko juos to pa­ties, jiems tam­pa ne­beįma­no­ma išsi­gelbėti iš darbų ver­gi­jos sa­vo jėgo­mis, ir jie ne­ga­li pa­tys pa­siek­ti tikėji­mo laisvės pažini­mo. To­kiu būdu rei­kia mels­ti, kad Die­vas pa­da­rytų mus the­o­di­dac­ti, t. y. “išmo­ky­tais Die­vo” (Jn 6, 45), ir kad Jis pa­gal sa­vo pažadą įrašytų sa­vo įsta­ty­mą mūsų šir­dy­se,—ki­taip mes ­ne­tu­ri­me vil­ties. Jei Jis pats ne­mo­ko mūsų tos bran­gios išmin­ties (1 Kor 2, 7), tai kūnas ga­li tik teis­ti ir lai­ky­ti ją ere­tiška, nes kūną ji įžeidžia ir todėl jis lai­ko ją kvai­lys­te. Ma­to­me, kad taip ank­sč­iau vy­ko ir su apašta­lais bei pra­našais, kad be­die­viai ir ak­li po­piežiai, kar­tu su sa­vo pad­laižiais taip pat elgėsi ma­no ir pa­našių į ma­ne žmo­nių atžvil­giu. Te­būna Die­vas ma­lo­nin­gas jiems ir mums ir te­apšvie­č­ia mus sa­vo vei­du, kad pažin­tu­me žemėje Jo ke­lią, Jo išgelbėji­mą vi­so­se tau­to­se (Ps 67, 2-3). Te­būna Jis pa­lai­min­tas per amžius (2 Kor 11, 31). Amen.

* *T.y. ne­pro­fe­sio­na­lių dva­si­ninkų
* * Bažny­č­ios tėvų mo­ky­mą
* *Tu­ri­mos ome­ny in­dul­gen­ci­jos.

Iš vokiečių kalbos vertė Deimantas Karvelis

ã Leidykla „Tikėjimo žodis“

Apie pasaulietinę valdžią,
kiek privaloma jai paklusti
(1523 m.)
Jo Šviesybei, Jo Prakilnybei Kunigaikščiui ir Valdovui ponui Johanui8, Saksonijos Hercogui, Tiūringijos landgrafui ir Meiseno markgrafui, mano maloningajam valdovui, malonė ir ramybė Kristuje.
Būtinybė ir daugelio žmonių prašymai, o visų pirma – Jūsų Kunigaikštiškosios Malonybės pageidavimas vėl verčia mane, Jūsų Šviesybe, Jūsų Prakilnybe Kunigaikšti, maloningasai val­dove, rašyti apie pasaulietinę valdžią ir jos kalaviją, apie tai, kaip reikia ja krikščioniškai naudotis, bei apie tai, kiek privalome jos klausyti. Juk visiems rūpi Kristaus žodžiai: „Nesipriešink piktam žmogui, bet būk prielankus savo pikta­dariui; jei kas nori paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir ap­siaustą“ (Mt 5, 39—40). Taip pat: ,,Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12, 19). Kadaise tuos žodžius prikišo šventajam Augustinui kunigaikštis Voluzianas, kaltindamas krikščionių mokymą tuo, kad jis leidžiąs piktadariui daryti pikta ir esąs visai nesuderinamas su pasaulietiniu kalaviju. Su tuo susidūrė ir sofistai aukštosiose mokyklose, jie ne­galėjo suderinti šitų dviejų dalykų. Kad nereikėtų valdovų paskelbti pagonimis, jie mokė, jog Kristus tai ne įsakęs, o tik pataręs tobuliesiems. Taigi šitaip Kristus buvo padarytas melagiu ir neteisingu, idant valdovų garbė liktų nesutepta. Mat tie akli neišmanėliai sofistai nemokėjo išaukštinti val­dovų, o turėjo pažeminti Kristų. Šie jų klaidos nuodai paskli­do po visą pasaulį, ir kiekvienas šį Kristaus mokymą laiko tiktai patarimu tobuliesiems, o ne visiems krikščionims priva­lomu priesaku; tai tęsėsi tol, kol jie ir tobulajam vyskupų luomui, ir pačiam tobuliausiam popiežiaus luomui ne tik leido turėti šitą netobulą kalaviją ir pasaulietinę valdžią, bet ir manė, kad niekam žemėje ji taip nepritinkanti kaip jiems. Velnias taip apsėdo sofistus ir aukštąsias mokyklas, kad jie patys nesupranta, ką šneka ir ko moko.
Tačiau aš manau, jog galėsiu pamokyti kunigaikščius ir pasaulietinę valdžią, kaip elgtis, kad jie liktų krikščionimis, o Kristus — valdovu, kad Kristaus įsakymų nereikėtų paversti patarimais. Aš tai padarysiu, nuolankiai tarnaudamas Jūsų Kunigaikštiškąjai Malonybei bei kiekvieno, kuriam šito rei­kia, naudai ir mūsų Viešpaties Kristaus garbei ir šlovei. Pa­vedu Jūsų Kunigaikštiškąją Malonybę ir visą Jūsų giminę Dievo malonei ir prašau jį būti Jums gailestingą. Amen.
Nuolankus Jūsų Kunigaikštiškosios Malonybės tarnas
Martynas Liuteris
Vitenbergas, pirmoji 1523 metų diena
Anksčiau aš jau parašiau knygelę vokiečių kilmingiesiems ir nurodžiau, kokios turi būti jų krikščioniškos pareigos ir darbai; tačiau kaip jie po to elgėsi, visi galime matyti. Todėl aš turiu imtis darbo kita linkme ir dabar parašyti, ko jie turi vengti ir nedaryti. Manau, kad jie lygiai taip pat menkai šito teklausys, kaip menkai teklausė ir pirmojo rašto, norėda­mi išlikti kunigaikščiais ir nepasidaryti krikščionimis. Mat vi­sagalis Dievas sukūrė mūsų kunigaikščius tokius bepročius, kad jie yra įsitikinę, jog gali daryti su savo pavaldiniais ką tik nori ir jiems ką tik nori įsakinėti (o pavaldiniai irgi klysta ir mano, kad privalo viso to klausyti); jie net pradėjo įsakinėti žmonėms išmesti knygas ir tikėti bei elgtis taip, kaip jie lie­pia; šitaip jie drįsta sėstis į paties Dievo sostą, tvarkyti sąžinės bei tikėjimo reikalus ir pagal savo menką protelį mokyti Šven­tosios Dvasios; ir vis tiek tvirtina, kad jiems šito nevalia pasa­kyti, ir reikalauja vadinti juos dar ir maloningaisiais valdovais.
Jie rašo ir leidžia įsakymus, tvirtindami, kad taip liepęs imperatorius, o jie norį būti krikščioniškai paklusnūs kunigaikščiai, lyg jie taip iš tikrųjų manytų ir jų akyse nebūtų matyti klastos. Juk reikėtų tik paklausyti, kaip gudriai jie imtų aiškinti, kodėl turi priešintis imperatoriui ir jo neklau­syti, jei šis atimtų iš jų kokią pilį ar miestą arba duotų dar kokį nors neteisėtą įsakymą. O dabar, kai kalbama apie vargšų niokojimą bei jų veržimosi prie Dievo žodžio slopinimą, tai vadinama paklusnumu imperatoriui. Anksčiau tokius žmones vadindavo galvažudžiais, o dabar juos reikia vadinti krikš­čioniškais ir paklusniais kunigaikščiais. Ir nė vienas iš jų nenori nei šito girdėti, nei ką nors atsakyti, kad ir kaip jų prašytum; o juk jiems patiems būtų tiesiog nepakenčiama, jeigu imperatorius ar kas kitas šitaip su jais elgtųsi. Tai tokie dabar yra kunigaikščiai, kurie valdo vokiškas imperijos že­mes; todėl viskas taip ir yra visose žemėse, kaip mes mato­me. Kadangi šitie kvailiai taip įsisiautėjo, kad pradėjo net naikinti krikščionių tikėjimą, neigti Dievo žodį ir piktinti dieviškąją didybę, aš nenoriu ir negaliu ilgiau ramiai žiūrėti į mano nemaloninguosius ponus ir piktuosius junkerius, bet tu­riu pasipriešinti jiems bent žodžiu. Jeigu jau aš nepabūgau jų stabo popiežiaus 9, kuris grasina atimsiąs iš manęs sielą ir dangų, tai turiu parodyti, kad nebijau nė jo žvynų bei pūslių, grasinančių atimti iš manęs kūną ir žemę. Tegul Dievas duoda, kad jie tol nirštų, kol neliks nė vieno pilkaskvernio vienuo­lio, ir tepadeda jis mums nenumirti nuo jų grasinimų. Amen
PIRMA DALIS
PASAULIETINĖ VALDŽIA
YRA DIEVO NUSTATYTA
Pirmiausia mes turime gerai pagrįsti pasaulietinį įstatymą ir kalaviją, kad niekas neabejotų, jog jis egzistuoja pasau­lyje Dievo valia ir pagal jo sutvarkymą. O tai pagrindžia Šventojo Rašto žodžiai: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, ir visokios veikiančios valdžios yra Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie prie­šinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1—2). Taip pat: „Būkite paklusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek ka­raliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų“ (1 Pt 2, 13—14).
Šita kalavijo teisė buvo nuo pat pasaulio pradžios. Juk kai Kainas užmušė savo brolį Abelį, jis taip labai bijojo, kad ir jį nužudys, jog net Dievas specialiai tai uždraudė, neleido prieš jį panaudoti kalavijo, ir niekas neturėjo teisės jį nužu­dyti; o juk tos baimės jis nebūtų patyręs, jeigu nebūtų pats matęs ir girdėjęs iš Adomo, kad žmogžudžius reikia žudyti. Be to, po tvano Dievas tai dar kartą iš naujo aiškiai pabrėžė ir patvirtino, sakydamas: „Kas nors išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas“ (Pr 9, 6). Ir šito negalima suprasti kaip Dievo siunčiamo persekiojimo ar bausmės žmogžudžiams; juk daug žmogžudžių per atgailavimą ar malonę lieka gyvi ir mirš­ta ne nuo kalavijo; tas sakinys kalba apie kalavijo teisę: žudikas yra nusipelnęs mirties, ir duota teisė nužudyti jį ka­laviju. Dėl to, kad kas nors sukliudė teisingumui ar kalavijas buvo aplaidus, Raštas nepasidaro klaidingas, kai sako: „Kas nors išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas“. Juk žmonės yra kalti, kad tokio Dievo duoto įstatymo nesilaikoma; juk ir kitiems Dievo įsakymams nusižengiama.
Be to, tai patvirtina ir Mozės įstatymas: „Jei kas tačiau užmuštų savo artimą panaudodamas klastą, tokį atitrauksi net nuo mano altoriaus, kad numirtų“ (Iš 21, 14). O greta: „Gy­vybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, įdeginimą už įdeginimą, žaizdą už žaizdą, ran­dą už randą“ (Iš 21, 23—25). Ir Kristus tai patvirtino, tardamas Petrui sode: „Kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo“ (Mt 26, 52). Juk tai reiškia tą patį, kas parašyta Pradžios knygoje (9, 6): „Kas nors išlies žmogaus kraują“ ir t. t. Nėra abejonės, kad Kristus savo žodžiais primena tai ir patvirtina. To paties moko ir Jonas Krikštytojas; kai samdyti kareiviai jo paklau­sė, ką turi daryti, jis atsakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga“. Jeigu kalavijas nebūtų Dievo duotas, tai Jonas būtų liepęs kareiviams jo atsisakyti, nes jo pareiga buvo daryti žmones tobulus ir juos tikrai krikščio­niškai mokyti. Taigi yra pakankamai aišku ir tikra, jog Dievo yra tokia valia, kad pasaulietinis įstatymas ir kalavijas baus­tų piktuosius ir gintų doruosius.
Antra, atrodo, kad tam smarkiai prieštarauja Kristaus žo­džiai: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ,,Akis už akį“ ir „dantis už dantį“. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“ (Mt 5, 38—41). Taip pat ir Paulius Laiške Romiečiams sako: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats““ (Rom 12, 19). Ir: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Ir: „Ne­atsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą“ ir t. t. (1 Pt 3, 9). Šitie ir panašūs žodžiai skamba labai griežtai, at­rodo, kad Naujojo testamento krikščionys neturėtų turėti pasau­lietinio kalavijo.
Todėl sofistai ir sako, kad Kristus tais žodžiais panaikinęs Mozės įstatymą, ir paverčia tokius priesakus patarimais tobu­liesiems, ir taip padalija krikščionių mokymą ir bendruomenę į dvi dalis. Vieną dalį jie laiko tobulaisiais, palikdami jiems šiuos patarimus; o kitą dalį vadina netobulais ir palieka jiems įsakymus. Ir daro tai vien tik dėl savo nuodėmingumo, savo galva, negalėdami šito pagrįsti Raštu, ir nepastebi, kad Kris­tus toje pačioje vietoje taip griežtai įsako laikytis jo moky­mo, jog reikalauja, kad nepražūtų nė menkiausia jo dalelytė, ir pasmerkia pragarui tuos, kurie nemyli savo priešų. Todėl mes turime laikytis kitokios nuomonės ir sakyti, kad Kristaus žodžiai galioja visiems — tiek „tobuliems“, tiek „netobuliems“. Juk tobulumo ir netobulumo nepamatysi iš darbų, nei vieni, nei kiti nesudaro atskiros krikščionių grupės; tobulumas ir ne­tobulumas slypi širdyje, tikėjime ir meilėje; tas, kas daugiau tiki ir myli, yra tobulas, ar jis išore būtų vyras, ar moteris, kunigaikštis ar valstietis, vienuolis ar pasaulietis. Juk meilės ir tikėjimo išoriškai neparodo jokios sektos ir skirtumai.
Trečia, Adomo vaikus ir visus žmones mes turime skirstyti į dvi dalis: vieni priklauso Dievo, o kiti — pasaulio karalys­tei. Dievo karalystei priklauso visi tikrai tikintys Kristuje ir Kristaus valdžioje. Juk Kristus yra Dievo karalystės karalius ir valdovas, kaip rašoma 2-os psalmės 6-oje eilutėje ir visame Rašte; jis tam ir atėjo, kad pradėtų ir įsteigtų pasaulyje Dievo karalystę. Todėl jis ir sakė Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. <.. .> Kas tik brangina tiesą, klauso mano bal­so“ (Jn 18, 36—37). Jis visą laiką evangelijoje primena apie Dievo karalystę ir sako: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus ka­ralystė“ (Mt 3, 2). Taip pat: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės“ (Mt 6, 33). Ir evangeliją jis vadina Dievo karalystės evangelija, nes ji moko Dievo karalystės, ją valdo ir palaiko.
Taigi matai, kad šitiems žmonėms nereikia pasaulietinio ka­lavijo ir įstatymo. Jeigu visas pasaulis susidėtų iš tikrų krikš­čionių, tai yra iš tikrų tikinčiųjų, tai jokie kunigaikščiai, kara­liai, valdovai, kalavijai ar įstatymai nebūtų nei reikalingi, nei naudingi (kam jiems jų reikėtų?); jie turi širdyse Šventąją Dvasią, kuri juos moko ir veda taip, kad jie niekam nedaro skriaudos, visus myli, mielai ir su džiaugsmu pakelia kiek­vieno jiems daromą skriaudą ar net mirtį. Ten, kur Viešpatauja vien tik geradarystė ir pakenčiamos visos skriaudos, nereikalingi ginčai, kivirčai, teismai, teisėjai, bausmės, įstaty­mai ir kalavijas. Todėl ir neįmanoma, kad tarp krikščionių būtų kas veikti pasaulietiniam kalavijui ir įstatymui, nes jie patys savaime daro daug daugiau, negu galėtų reikalauti bet koks įstatymas ar mokymas. Taip ir Paulius sako: „Įstatymas skirtas ne teisiamajam, bet nusikaltėliams“ (1 Tim 1, 9). Ko­dėl gi? Todėl, kad teisusis pats daro viską, ko reikalauja bet koks įstatymas, ir dar daugiau. O neteisusis nedaro nieko ge­ra, todėl jam reikalingas įstatymas, kuris jį mokytų, spaustų ir verstų daryti gera. Geram medžiui nereikia jokio mokymo ar įstatymo, kad jis duotų gerus vaisius; pati jo prigimtis to­kia, kad jis duoda, ką turi duoti, be jokio įstatymo ar pamo­kymo. Juk būtų tikrai kvailas tas žmogus, kuris obeliai pri­rašytų pilną knygą įsakymų ir nurodymų, kaip jai auginti obuolius, o ne spyglius; juk ji pati savaime tai daro geriau, negu tas žmogus gali aprašyti ar įsakyti visomis savo knygo­mis. Taigi visi krikščionys per Dvasią ir tikėjimą yra savaime pašaukti daryti gera labiau, negu juos gali pamokyti visi įsta­tymai, ir jiems patiems nereikia jokio įstatymo ir teisės.
Dabar tu pasakysi: „Tai kodėl Dievas davė tiek daug įsta­tymų visiems žmonėms, o Kristus evangelijoje irgi dažnai mo­ko, ką reikia daryti?“ Apie tai aš jau daug rašiau „Postilėje“ ir kitur. Dabar, trumpai kalbant, Paulius 1-ajame laiške Timo­tiejui (1, 9) sako, kad „įstatymas skirtas nusikaltėliams“, tai yra tam, kad tie, kurie nėra krikščionys, įstatymu būtų išoriškai priverčiami nedaryti blogų darbų. Apie tai dar vėliau girdė­sime. Kadangi nė vienas žmogus iš prigimties nėra nei krikš­čionis, nei doras, o visi yra nusidėjėliai ir pikti, tai Dievas įstatymu visiems draudžia nevaržomai įgyvendinti savo pik­tumą darbais. Be to, šventasis Paulius Laiške Romiečiams (7, 7) bei Laiške Galatams (3, 19 ir 24) teigia, kad įstatymas dar turi ir mokyti pažinti nuodėmę, ir šitaip palenkti žmogų prie ma­lonės ir Kristaus tikėjimo. Taigi ir čia, Evangelijoje pagal Matą (5, 39), Kristus todėl moko nesipriešinti blogiui, kad paaiškintų įstatymą ir pamokytų, kaip tikras krikščionis turi elgtis. Apie tai dar vėliau girdėsime.
Ketvirta, pasaulio karalystei arba įstatymo valdžiai pri­klauso visi tie, kurie nėra krikščionys. Kadangi tikinčiųjų yra nedaug ir tik nedidelė dalis elgiasi krikščioniškai, nesipriešina blogiui ar net patys nedaro blogio, Dievas, greta krikščionybės bei savo karalystės, įsteigė jiems dar ir kitą valdžią ir ati­davė juos kalavijo galiai, kad jie niekaip negalėtų daryti savo piktybių, o jeigu ir darytų, tai ne be baimės, ne ramia ir lai­minga širdimi. Lygiai taip pat laukinis plėšrus žvėris yra sura­kinamas ir sukaustomas grandinėmis, kad jis, net ir labai norė­damas, negalėtų pjauti ir draskyti, kaip yra įpratęs; o švel­niam jaukiam gyvulėliui šito nereikia, jis ir be grandinių nepavojingas. Kadangi visas pasaulis yra piktas ir iš tūkstančių pasitaiko vos vienas kitas tikras krikščionis, tai, jei nebūtų įstatymų, visi vienas kitą suėstų, ir niekas negalėtų turėti nei žmonos, nei vaikų, negalėtų pramisti ir tarnauti Dievui, o pa­saulis taptų dykuma. Todėl Dievas įsteigė dvi karalystes: dva­sinę, kurią sudaro Šventosios Dvasios vienijami ir Kristaus valdomi krikščionys ir dori žmonės, ir pasaulietinę, kuri ver­čia nekrikščionis ir piktuosius saugoti išorinę taiką ir būti ramius, ar jie to nori, ar ne. Taip ir šventasis Paulius aiškina pasaulietinį kalaviją Laiške Romiečiams, sakydamas, kad jo bijoma ne gera darant, o pikta (Rom 13, 3). O Petras sako, kad „jis yra duotas nubausti piktadariams“ (1 Pt 2, 14).
Įsivaizduok, jog kas nors pamėgintų valdyti pasaulį pagal evangeliją, panaikinti visus pasaulietinius įstatymus bei ka­laviją ir tvirtinti, kad visi esą pakrikštyti, taigi krikščionys, kuriems, pagal evangeliją, neturi būti ir nereikalingi įstatymai ir kalavijas. Nagi, atspėk, ką jis padarytų? Ogi paleistų lauki­nius plėšrius žvėris nuo grandinių, ir tie sudraskytų ir su­plėšytų visus, o jis tvirtintų, kad tai esą jo švelnūs, jaukūs gyvulėliai; bet aš greitai pajusčiau teisybę savo kailiu. Taigi piktieji, prisidengę krikščionių vardu, panaudotų piktam evangeliškąją laisvę, užsiiminėtų savo piktadarybėmis ir sakytų, kad jie esą krikščionys ir nepavaldūs jokiam įstatymui ir ka­lavijui; jau dabar kai kas taip siautėja ir kvailioja.
Tokiam reikėtų pasakyti: „Taip, tikra teisybė, kad krikš­čionys nėra pavaldūs jokiam įstatymui ir kalavijui, kad jiems jų nė nereikia; bet žiūrėk, pirmiausia duok mums pasaulį, pilną tikrų krikščionių, o tik tuomet galėsi jį krikščioniškai ir pagal evangeliją valdyti. Tačiau šito tu niekada nepadarysi, nes pasaulis ir minia yra ir bus nekrikščionys, nors ir būtų pakrikštyti ir vadintųsi krikščionimis. Krikščionys, kaip sako­ma, gyvena toli vienas nuo kito. Todėl pasaulyje negali būti, kad krikščioniška tvarka būtų taikoma visai žmonijai ar net vienam kraštui arba šiaip didesniam būriui, nes piktųjų vi­suomet yra daug daugiau negu dorųjų. Todėl ryžtis valdyti visą kraštą arba pasaulį pagal evangeliją būtų tas pat kaip ir tuomet, jei piemuo suvarytų į vieną tvartą vilkus, liūtus, erelius, avis ir leistų visiems laisvai vaikščioti bei sakytų: „Ganykitės, elkitės dorai ir taikiai sugyvenkite, tvartas at­viras, ganyklų visiems užteks, šunų ir lazdų galite nebijoti“. Avys, aišku, elgtųsi taikiai ir duotųsi taikiai ganomos bei valdomos; bet jos neilgai tegyventų, ir žvėrys suėstų vieni kitus.
Todėl abi šias karalystes reikia aiškiai skirti ir abiem leis­ti gyvuoti: vienai, kuri veda į dorą, ir kitai, kuri palaiko išorinę taiką ir užkerta kelią piktiems darbams; vienos iš jų pasauliui neužtenka be kitos. Juk be dvasinės Kristaus kara­lystės, vien per pasaulietinę, niekas negali pasidaryti doras Dievo akyse. Taigi Kristaus valdžia apima ne visus žmones; krikščionių visuomet yra mažuma, ir jie gyvena tarp nekrikš­čionių. Kur valdo vien tik pasaulietinė valdžia ar įstatymas, nors jie ir būtų paremti paties Dievo įsakymais, ten bus tiktai apsimetinėjimas. O ten, kur kraštą ir žmones valdo vien tik dvasinė valdžia, piktybė paleidžiama nuo vadžių ir atveriamas kelias visokiems plėšikavimams, nes pasaulis negali to nei priimti, nei suprasti.
Dabar matai, apie ką kalbėjo Kristus savo žodžiais, ku­riuos mes pirma citavome iš Evangelijos pagal Matą (5, 39), kad krikščionys neturi tarpusavyje nei bylinėtis, nei pripa­žinti pasaulietinio kalavijo. Iš tiesų Kristus tai sako tik savo brangiems krikščionims. Jie vieni šitai priima, šito laikosi ir nepaverčia šito patarimais kaip sofistai, o pačioje širdyje yra Dvasios taip sutvarkyti, kad niekam nedaro bloga ir mielai pakenčia kiekvieną kitų jiems daromą skriaudą. Jeigu visas pasaulis susidėtų iš krikščionių, tai tie žodžiai būtų skirti jiems visiems, jie taip ir elgtųsi. Bet kadangi pasaulis susideda iš nekrikščionių, tai jiems tie žodžiai nėra skirti, ir jie taip ne­daro, o priklauso antrajai valdžiai, kuri nekrikščionis išoriš­kai spaudžia ir verčia laikytis taikos ir gėrio.
Todėl Kristus nenešiojo kalavijo ir neįvedė jo savo kara­lystėje, nes jis yra krikščionių karalius ir valdo be jokio įstatymo, vien tik savo Šventąja Dvasia. Nors jis ir patvir­tina kalavijo teisę, pats jo nenaudoja, nes šis netarnauja jo karalystei, kuriai priklauso vien tik dorieji. Todėl anuo metu Dovydas negalėjo statyti šventyklos, nes jis buvo praliejęs daug kraujo ir nešiojo kalaviją; ne dėl to, kad jis būtų el­gęsis neteisingai, o todėl, kad jis negalėjo būti simboliu Kris­taus, kuris turėjo be kalavijo įkurti taikią karalystę. Šventyklą turėjo pastatyti Saliamonas, kurio vardas vokiškai reiškia „Frydrichas“, arba „taikusis“, ir kuris valdė taikią karalystę, kad šitaip būtų simboliškai pavaizduota tikroji taiki Kristaus, tikrojo Frydricho ir Saliamono, karalystė. Be to, statant šven­tyklą, nė karto nebuvo girdėti geležies skambėjimo, kaip sa­koma l-ojoje Karalių knygoje (6, 7). Ir viskas dėl to, kad Kristus turėjo be prievartos ir jėgos, be įstatymo ir kalavijo gauti savanorišką tautą. Apie tai kalba pranašai: ,,Tavo tauta susidės iš savanorių“; ,,Jie nekenks ir nežudys visame mano šventajame kalne“ (Iz 11, 9): ,,Jie nusikals iš savo kalavijų žagrių ir iš savo iečių pjautuvų. Nė viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, ir jie nebesimokys daugiau kovoti“ ir t. t. (Iz 2, 4). Kas norėtų taikyti šituos ir kitus Rašto žodžius vi­siems, tariantiems Kristaus vardą, tas tiesiog iškreiptų Raštą; jie yra pasakyti vien tik apie tikruosius krikščionis, kurie tar­pusavyje tikrai taip ir elgiasi.
Penkta. Tu pasakysi: ,,Jeigu krikščionims nereikalingas pa­saulietinis kalavijas bei įstatymas, tai kodėl Paulius Laiške Romiečiams sako visiems krikščionims: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnėms valdžioms“ (Rom 13, 1)? Taip pat ir šventasis Petras 1-ajame laiške: „Būkite paklusnūs kiekvie­nai žmonių valdžiai“ ir t. t. (1 Pt 2, 13), kaip jau minėjome anksčiau“. Atsakau: aš dabar pasakiau, kad krikščionims tarpusavyje, tarp saviškių ir sau nereikia jokio įstatymo ir ka­lavijo, nes jis jiems nei reikalingas, nei naudingas. Tačiau kadangi tikras krikščionis gyvena žemėje ne sau, o savo ar­timui, tai jis, vedamas savo dvasios, daro ir tai, ko jam pačiam nereikia, bet kas reikalinga ir naudinga jo artimui. Kadangi kalavijas atneša pasauliui didelę ir reikalingą naudą, padėda­mas išsaugoti taiką, nubausti nuodėmę ir sudrausti piktuosius, tai krikščionis labai noriai paklūsta kalavijo valdžiai, moka mokesčius, gerbia vyresnybę, tarnauja, padeda ir daro viską ką gali, stiprindamas valdžią, kad ji būtų veiksminga, kad ją visi gerbtų ir jos bijotų, nors jam pačiam jos ir nereikia, nors ji jam ir nereikalinga, nes jis rūpinasi tuo, kas kitiems nau­dinga ir gera, kaip moko Paulius Laiške Romiečiams (13, 7—10); lygiai taip pat jis daro ir kitus meilės darbus, kurių jam pa­čiam nereikia. Jis juk lanko ligonius ne tam, kad pats dėl to pasveiktų; jis maitina kitus ne dėl to, kad jam pačiam reikia valgio; taigi ir valdžiai jis tarnauja ne dėl to, kad jam jos reikėtų, o todėl, kad jos reikia kitiems, nes ji juos saugo ir neleidžia piktiesiems pasidaryti dar piktesniems. Juk dėl to jis nieko nenustoja, ir jam tokia tarnyba nedaro skriaudos, o pasauliui atneša didelę naudą. Jeigu jis to nedarytų, tai elgtųsi ne kaip krikščionis, be to, nusižengtų meilės įstaty­mui, rodytų blogą pavyzdį ir kitiems, nenorintiems pakęsti jo­kios vyresnybės, nors jie ir yra nekrikščionys; šitaip evange­lijai būtų užtraukta gėda, lyg ji mokytų maištauti ir ugdytų savanaudžius žmones, kurie niekam nenori būti naudingi ir tarnauti, nors iš tikrųjų ji daro krikščionį visų tarnu. Todėl Kristus davė staterą 10 (Mt 17, 27), kad jų nepapiktintų, nors jam to ir nereikėjo.
Taigi tu matai ir iš Kristaus žodžių, pasakytų Evangelijoje pagal Matą (5, 39), kurie buvo anksčiau cituoti, kad jis tikrai moko krikščionis neturėti tarpusavyje pasaulietinio kalavijo ir įstatymo; tačiau jis neuždraudžia tarnauti ir paklusti tiems, kurie turi pasaulietini kalaviją ir įstatymą. Dar daugiau, ka­dangi tau jo nereikia, ir tu neturi jo turėti, tai privalai tarnauti tiems, kurie dar nepasiekė tokių aukštumų kaip tu ir kuriems jo dar reikia. Nors tau ir nereikia, kad tavo priešas būtų nu­baustas, tai to dar reikia tavo ligotam artimui, ir tu turi jam padėti, kad jis galėtų gyventi ramybėje ir kad jo priešas būtų sudraustas; o to negalėtų būti, jei valdžia ir vyresnybė nebūtų gerbiama ir jei jos nebūtų bijomasi. Kristus nesako: „Netar­nauk ir nepaklusk valdžiai“, o tik moko: „Nesipriešink piktam žmogui“. Tarsi jis būtų norėjęs pasakyti: „Elkis taip, kad viską pakęstum ir kad tau nereikėtų, jog valdžia tau padėtų ar tarnautų, jog ji būtų tau reikalinga ar naudinga; priešingai, daryk taip, kad tu jai padėtum, tarnautum, būtum jai naudin­gas ir reikalingas. Aš noriu, jog tu būtum per daug aukštai ir per daug kilnus, kad jos tau reikėtų; jai turi reikėti tavęs“.
Šešta. Tu klausi: „Ar gali krikščionis nešioti pasaulietinį kalaviją ir bausti piktuosius, jeigu Kristaus žodžiai yra tokie griežti ir aiškūs („Nesipriešink piktam žmogui“), kad sofistai turėjo paversti juos patarimu?“ Atsakau: tu ką tik girdėjai du dalykus. Pirma, kad tarp krikščionių negali būti kalavijo; todėl tu negali naudoti jo tarp krikščionių ir krikščionims, ku­riems jo nereikia. Klausti reikėtų tik apie antrąjį būrį, susi­dedantį iš nekrikščionių,— ar tu gali krikščioniškai naudoti ka­laviją jiems? Tai jau visai kitas reikalas, ir čia tu privalai kiek tik galėdamas kūnu, turtu, garbe bei siela tarnauti kalavijui ir jį remti. Mat tai yra darbas, kurio tau pačiam nereikia, bet kuris yra labai naudingas ir reikalingas visam pasauliui ir tavo artimui. Todėl, jeigu tu pastebėsi, jog kur nors trūksta budelio, teismo raštininko, teisėjo, valdovo ar kunigaikščio, ir jausiesi esąs tinkamas tai tarnybai, tai privalai pasisiūlyti ir siekti jos, kad taip labai reikalinga valdžia nebūtų nieki­nama, nesusilpnėtų ir nepražūtų, nes pasaulis be jos negali išsiversti. Privalai tai daryti todėl, kad šiuo atveju tu tarnausi ir dirbsi kitiems, būsi naudingas ne savo turtui ir garbei, o savo artimui, kitiems žmonėms; ir darysi tai ne todėl, kad norėtum atsikeršyti ar atsilyginti blogiu už blogį, o savo artimo labui bei kitų žmonių ramybės palaikymui ir apsaugojimui. Juk kai reikalas lies tave patį, tu būsi ištikimas evangelijai ir laiky­siesi Kristaus žodžio, taigi mielai iškęsi antrąjį antausi bei atiduosi su palaidine ir apsiaustą, jei tai lies tave ir tavo reikalą.
Taigi abu tuos dalykus galima gražiai suderinti, ir tu gali kartu vidujai ir išoriškai atiduoti duoklę ir Dievo, ir pasau­lio karalystei, gali kartu pakęsti blogį ir skriaudą ir vis dėlto bausti juos, gali kartu ir nesipriešinti blogiui, ir vis dėlto jam priešintis, nes vienu atveju tu žiūri savęs ir savo reikalo, o kitu — savo artimo ir jo reikalo. Kai tai liečia tave ir tavo reikalą, tu elgiesi pagal evangeliją ir dėl savęs pakeli skriau­dą kaip tikras krikščionis; kai tai liečia kitą ir jo reikalą, tu elgiesi pagal meilės įstatymą ir nepakenti skriaudos, da­romos tavo artimui; o šito evangelija ne tik nedraudžia, bet kitose vietose ir įsako taip daryti. Šitaip kalaviją naudojo visi šventieji nuo pat pasaulio pradžios, pradedant Adomu ir jo palikuonimis. Taip jį naudojo Abraomas, kai išgelbėjo savo brolio sūnų Lotą ir užmušė keturis karalius (Pr 14, 14—16), o jis buvo visiškai evangelinis žmogus. Taip šventasis prana­šas Samuelis užmušė karalių Agagą (1 Sam 15, 33), o Elijas — Baalio pranašus (1 Kar 18, 40). Taip elgėsi Mozė, Jozuė, Izraelio vaikai, Samsonas, Dovydas bei visi Senojo testamento karaliai ir kunigaikščiai, taip pat ir Danielius bei jo draugai Ananijas, Asarijas ir Misaelis Babilone, taip pat ir Juozapas Egipte ir t. t.
Tiems, kas norėtų tvirtinti, jog Senasis testamentas esąs panaikintas ir nebegaliojąs ir todėl, girdi, negalima krikščio­nims duoti tokių pavyzdžių, atsakysiu: tai netiesa. Juk šven­tasis Paulius sako: „Visi valgė to paties dvasinio maisto, ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo <.. .> iš uolos, o ta uola buvo Kristus“ (1 Kor 10, 3—4), t. y. jie turėjo tą pačią Dvasią ir tikėjimą Kristumi kaip ir mes ir buvo tokie pat krikščionys kaip ir mes; todėl tai, kas buvo leista daryti jiems, leista daryti ir visiems krikščionims nuo pat pasaulio pradžios iki pabaigos. Juk laikas ir išoriniai pasikeitimai nieko nepakeičia tarp krikščionių. Neteisybė ir tai, jog Senasis testamentas yra taip panaikintas, kad jo nereikia laikytis, arba jog neteisingai elgiasi tas, kas jo vis tiek laikosi, kaip klaidingai teigė šven­tasis Jeronimas ir daugelis kitų; jis yra panaikintas tik ta prasme, kad galima laisvai pasirinkti, ar laikytis jo, ar ne, ir jis nėra privalomas sielos išganymui, kaip buvo anksčiau. Juk Paulius 1-ajame laiške Korintiečiams (7, 19) bei Laiške Galatams (6, 15) sako, kad ne apipjaustymas ar neapipjaustymas ką nors reiškia, o naujas kūnas Kristuje, t. y. kad ne nuodėmė būti neapipjaustytam, kaip manė žydai, ir ne nuodėmė būti apipjaustytam, kaip manė pagonys, bet kad abu dalykai yra pasirinktini ir geri, tik nereikia manyti, kad per tai galima pasidaryti doram ar nusipelnyti dangų. Taip yra ir su visais kitais Senojo testamento dalykais: nėra bloga jų nesilaikyti ir nėra bloga jų laikytis, bet ir viena, ir kita yra pasirinktini ir geri dalykai, ar darytum vienaip, ar kitaip. Tačiau jeigu jie būtų naudingi ar reikalingi artimo išganymui, tai jų visų reikėtų laikytis, nes kiekvienas privalo daryti tai, kas nau­dinga ir reikalinga jo artimui, ar tai būtų iš Naujojo, ar iš Senojo testamento, ar žydiskas, ar pagoniškas dalykas, kaip moko Paulius 1-ajame laiške Korintiečiams (9, 19). Juk meilė apima viską ir yra virš visko, ji žiūri tik to, kas naudinga ir reikalinga artimui, neklausinėdama, ar tai sena, ar nauja. Taigi ir anie pavyzdžiai apie kalaviją yra pasirinktini, gali jais ir sekti, ir nesekti; tačiau jei pamatai, kad to reikia tavo artimui, tai meilė verčia tave būtinai daryti tai, kas šiaip jau yra ne­būtina ir ką gali pasirinktinai daryti arba nedaryti. Tiktai ne­manyk, kad per tai pasidarysi doras ar būsi išganytas, kaip žydai drįso manyti būsią išganyti per savo darbus, o palik tai tikėjimui, kuris tave ir be darbų padarys nauju žmogumi.
O kad tai galima įrodyti ir Naujuoju testamentu, aiškiai patvirtina pavyzdys Jono Krikštytojo (Lk 3, 14), kuris, be abejonės, turėjo liudyti, aiškinti ir mokyti apie Kristų. Taigi jo mokymas turėjo visiškai atitikti Naująjį testamentą ir būti evangelinis, nes jis turėjo atvesti pas Kristų tikrai tobulus žmones. Jonas Krikštytojas pripažįsta kareivių luomą ir sako, kad jie turį pasitenkinti savo alga. Jeigu būtų nekrikščioniška nešioti kalaviją, tai jis būtų turėjęs juos nubausti, liepti atsi­sakyti ir algos, ir kalavijo, nes kitaip būtų juos mokęs netikro krikščionių tikėjimo. Ir šventasis Petras, kai aiškino Korneli­jui apie Kristų (Apd 10, 34—48), neliepė jam mesti savo tar­nybos, o juk būtų turėjęs tai liepti, jeigu toji tarnyba būtų trukdžiusi Kornelijui būti krikščionimi. Be to, prieš krikštą ant Kornelijaus nusileidžia Šventoji Dvasia, o Lukas prieš šven­tojo Petro pamokslą giria jį kaip dorą žmogų ir visai nepeikia jo už tai, kad jis buvo šimtininkas ir tarnavo pagoniškam im­peratoriui. Taigi, ką Šventoji Dvasia leido Kornelijui ir už ką jo nebaudė, tai dera ir mums leisti ir už tai nebausti. Toks pat pavyzdys yra ir maurų karo vadas Eunuchas (Apd 8, 27 ir toliau), kurį evangelistas Pilypas atvertė ir pakrikštijo, bet leido jam ir toliau eiti savo tarnybą ir grįžti namo, nors be kalavijo jis nebūtų galėjęs būti toks galingas karalienės dva­riškis. Taip buvo ir su Kipro prokonsulu Sergijumi Pauliumi (Apd 13, 7—12), kurį šventasis Paulius atvertė, bet vis tiek paliko prokonsulu tarp pagonių ir pagonims. Taip elgėsi ir daugelis šventųjų kankinių, kurie klausė pagoniško Romos imperatoriaus, jo vedami ėjo į kovą, be abejonės, ir žmones žudė, kad būtų išsaugota taika; taip rašoma apie šv. Maurici­jų 11, Achacijų 12, Gereoną 13 ir daugelį kitų, tarnavusių impera­toriui Julianui 14. Apie tai aiškiai ir tvirtai liudija šv. Pauliaus Laiško Romiečiams tekstas, kur jis sako, kad valdžia yra iš Dievo (Rom 13, 1—2); taigi valdžia ne veltui nešioja kalaviją, ji yra Dievo tarnaitė, kuri tau daro gera, nes keršija daran­tiems bloga.
Būk geras, nedaryk nuodėmės ir nesakyk: ,,Krikščionis ne­gali naudotis tuo, kas yra paties Dievo darbas, tvarka ir kū­rinys“. Tada tu turėsi sakyti, kad krikščionis turi nevalgyti, negerti ir nevesti, nes visa tai irgi yra Dievo darbas ir jo tvarka. Jeigu tai yra Dievo darbas ir kūrinys, tai jis yra ge­ras, ir toks geras, kad kiekvienas juo gali krikščioniškai ir išganingai naudotis, kaip sako Paulius: ,,Kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina“ tikintiesiems ir pa­žinusiems tiesą (1 Tim 4, 3—4). Iš visų Dievo kūrinių tu turi pripažinti ne tik valgį ir gėrimą, drabužį ir apavą, bet ir val­džią bei pavaldumą, apsaugą bei bausmę. Be to, summa summarum 15, jeigu čia šventasis Paulius sako, kad valdžia „yra Dievo tarnaitė“ (Rom 13, 4), tai ją reikia laikyti tinkama ne tik pagonims, bet ir visiems žmonėms. Ką gi daugiau reiškia, jog ji yra Dievo tarnaitė, jei ne tai, kad jos prigimtis yra tokia, jog per ją galima tarnauti Dievui? Taigi būtų labai nekrikš­čioniška sakyti, kad yra toks būdas tarnauti Dievui, kuriuo krikščionis neturėtų ar neprivalėtų naudotis; juk tarnavimas Dievui niekam taip labai nepritinka kaip krikščionims, ir būtų labai gerai ir labai reikalinga, kad visi valdovai būtų tikri geri krikščionys, nes kalavijas ir valdžia, kaip ypatingas tar­navimas Dievui, krikščionims tinka labiau nei bet kam kitam pasaulyje.
Todėl tu privalai lygiai taip pat branginti kalaviją bei valdžią kaip ir moterystę ar žemdirbystę bei kokį kitą amatą, kuriuos irgi įsteigė Dievas. Kaip žmogus gali tarnauti Dievui moterystėje ar dirbdamas lauką, ar užsiimdamas kokiu nors kitu amatu kitų naudai ir kaip jis privalo tarnauti, jeigu to reikia jo artimui, taip jis gali tarnauti Dievui ir per valdžią ir privalo tarnauti, jei to reikia artimui, nes jie yra Dievo tarnai ir amatininkai, kurie baudžia blogį ir gina gėri. Tačiau to būtų galima ir nedaryti, jei tai nebūtų būtinai reikalinga, lygiai kaip galima ir atsisakyti moterystės ar žemdirbystės, jei tai nėra būtinai reikalinga.
Dabar tu paklausi: ,,O kodėl tuomet Kristus ir apaštalai ne­nešiojo kalavijo?“ Atsakau: ogi pasakyk, kodėl jis nevedė ko­kios nors moteriškės arba nepasidarė batsiuviu ar siuvėju? Jeigu visos pareigos ir darbai būtų negeri dėl to, kad Kristus pats jų nedirbo, tai ką reikėtų daryti su visomis pareigomis ir darbais, išskyrus pamokslininko darbą, nes jis dirbo tik šitą vieną? Kristus atliko savo pareigą ir dirbo savo darbą; tačiau dėl to jis neatmetė jokių kitų darbų. Jam nepriderėjo nešioti kalavijo, nes jis turėjo daryti tik tą darbą, kuriuo valdoma jo karalystė ir kuriuo jai akivaizdžiai tarnaujama. Taigi jo kara­lystei nepriderėjo, kad jis būtų vedęs, batsiuvys, siuvėjas, žem­dirbys, kunigaikštis, budelis ar teismo tarnautojas, jai nepriderėjo nei kalavijas, nei pasaulietiniai įstatymai, o vien tik Dievo žodis ir Dvasia; per tai jo pavaldiniai valdomi iš vi­daus. Tą darbą jis ir dirbo anuomet ir tebedirba iki šiol, nuolat siųsdamas Dvasią ir Dievo žodį. O šioje tarnyboje juo turėjo sekti apaštalai bei visi dvasiniai vadovai. Juk jie turi tiek darbo su savo dvasiniu kalaviju, su Dievo žodžiu, jei nori kaip reikiant atlikti šį amatą, kad turi atsisakyti pasaulietinio ka­lavijo ir palikti jį kitiems, kuriems nereikia pamokslauti; nors, kaip sakyta, tai ir nėra priešinga jų luomui, nes kiekvienas turi žiūrėti savo tarnybos ir savo darbo. Todėl, nors Kristus ir ne­nešiojo kalavijo ir apie jį nemokė, užtenka to, kad jis jo neuždraudė ir nepanaikino, o patvirtino. Lygiai taip pat, kaip už­tenka to, kad jis ne panaikino, o patvirtino moterystę, nors pats nebuvo vedęs ir nieko apie tai nemokė. Juk jis turėjo dirbti vien tik tą darbą ir eiti tas pareigas, kurios tarnautų vien tik jo karalystei, kad neatsirastų būtinai sektino pavyz­džio ir nekiltų preteksto mokyti ir tikėti, jog Dievo karalystė negali egzistuoti be santuokos ir kalavijo ar panašių išorinių dalykų (nes Kristaus pavyzdžiu yra būtina sekti); juk Dievo karalystė egzistuoja vien tik per Dievo žodį bei Dvasią, ir tai bu­vo ir turėjo būti Kristaus, kaip aukščiausiojo šios karalystės karaliaus, tikroji tarnyba. O kadangi ne visi krikščionys turi šitą tarnybą (nors ir gali ją turėti), tai visai gerai, kad jie turi kokią kitą, išorinę, kuria irgi galima tarnauti Dievui.
Iš viso to aišku, kaip reikia teisingai suprasti Kristaus žo­džius: „Nesipriešink piktam žmogui“ ir t. t. (Mt 5, 39) Būtent taip, jog krikščionis turi mokėti iškęsti visą blogį bei skriau­das, nekeršyti už save ir neginti savęs prieš teismą, kad jam pačiam apskritai neturi būti reikalinga pasaulietinė valdžia ir įstatymai. Tačiau dėl kitų jis gali ir turi siekti keršto, teisin­gumo, apsaugos ir pagalbos kiek tik įstengdamas. Taigi valdžia turi ir jam padėti bei jį saugoti — arba pati, arba kitų paska­tinta, bet be jo paties skundo, prašymo ar paskatinimo. Jeigu ji to nedaro, tai krikščionis turi leistis skriaudžiamas ir plė­šiamas ir nesipriešinti blogiui, kaip to reikalauja Kristaus žo­džiai. Ir būk tikras, kad šis Kristaus mokymas yra ne patarimas tobuliesiems, kaip piktžodžiauja ir meluoja sofistai, o visuotinis ir griežtas įsakymas visiems krikščionims; turi žinoti, kad pa­gonys, prisidengę krikščionių vardu, yra visi tie, kurie keršija arba teisme bylinėjasi dėl savo turtų ar garbės; iš to nieko neišeis, sakau tau. Ir nežiūrėk minios bei visuotinių papročių, nes gali neabejoti, jog krikščionių žemėje yra nedaug; todėl Dievo žodis labai skiriasi nuo visuotinių papročių.
Dabar tu matai, kad Kristus nepanaikina įstatymo, kai kal­ba: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ,,Akis už akį“. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui“ ir t. t. Jis tik pa­aiškina, kaip reikia suprasti įstatymą, lyg norėtų pasakyti: „Jūs, žydai, manote, kad elgiatės teisingai ir gerai Dievo aki­vaizdoje, kai įstatymu atsiimate, kas jums priklauso, ir pasi­kliaujate tuo, jog Mozė sakė: „Akis už akį“ ir t. t. Bet aš jums sakau, jog tokį įstatymą Mozė dėl to davė piktiesiems, nepriklausantiems Dievo karalystei, kad jie patys nekeršytų už save ar nedarytų ko nors dar blogesnio, o kad tokiu išoriniu įstatymu būtų priversti nedaryti pikta, kad jie išoriniu įstaty­mu ir vadovavimu būtų pajungti valdžiai. Tačiau jūs turite taip elgtis, kad jums tokio įstatymo nereikėtų ir kad jo neieš­kotumėte. Nors pasaulietinė valdžia ir turi turėti tokį įstaty­mą, kad galėtų pagal jį teisti netikinčiuosius, nors jis ir jums gali būti reikalingas, kad galėtumėte pagal jį teisti kitus, bet jums neturi jo reikėti jūsų pačių labui ir jūsų reikaluose ir neturite jo ieškoti, nes jums duota dangaus karalystė. Todėl privalote palikti žemės karalystę tam, kas bandytų ją iš jūsų atimti“.
Taigi matai, kad Kristus savo žodžiais nepanaikina Mozės įstatymo ir neuždraudžia pasaulietinės valdžios; jis tik atskiria savuosius, kad jiems jos tarpusavyje nereikėtų ir kad jie pa­liktų ją netikintiesiems, kuriems ji gali tarnauti ir šituo pa­saulietiniu įstatymu, nes anie yra nekrikščionys ir nieko ne­valia prievarta versti į krikščionybę. O kad Kristaus žodžiai skirti tik saviesiems, aišku iš to, kad jis vėliau (Mt 5, 44) sako, jog jie turi mylėti savo priešus ir būti tobuli kaip jų dangiš­kasis Tėvas. Tas, kas myli savo priešus ir yra tobulas, nesišaukia įstatymo, jam jo nereikia, jis nereikalauja akies už akį. Bet Kristus to neuždraudžia nekrikščionims, kurie nemyli savo priešų ir nori naudotis įstatymu; jis netgi padeda, kad tokie įstatymai nubaustų piktuosius, idant jie nepridarytų dar pik­tesnių darbų.
Taigi, mano nuomone, dabar Kristaus žodis jau suderina­mas su tomis Rašto vietomis, kurios įteisina kalaviją, ir suprasti tai reikėtų šitaip: nė vienas krikščionis neturi naudoti ir šauktis kalavijo savo labui ir savo reikaluose; tačiau kitų la­bui jis gali ir turi naudoti kalaviją ir jo šauktis, idant būtų sudrausta piktybė ir apsaugota dorybė. Visai taip pat, kaip Viešpats toje pačioje vietoje sako, kad krikščionis neturi duoti priesaikos, kad jo žodis turi būti: ,,,,Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne“ (Mt 5, 34—37), t. y. savo labui, savo valia ir savo noru jis neturi prisiekinėti. Tačiau kai to reikalauja būtinybė, nauda ir išganymas arba Dievo garbė, jis turi duoti priesaika; taip jis, tarnaudamas kitam, naudojasi uždrausta priesaika, kaip, tarnaudamas kitam, naudojasi uždraustu kalaviju. Ir Kristus bei Paulius dažnai prisiekinėja, kad žmonėms jų mokymas bei liudijimas būtų naudingas ir įtikimas. Ir dabar taip dažnai da­roma ir galima daryti sudarant sandėrius, sąjungas ir t. t. Apie tai kalbama 62-oje psalmėje: „Džiaugsis kiekvienas, kuris juo savo priesaiką remia“ (Ps 62, 12).
Dabar tu toliau paklausi, ar ir teismo raštininkai, budeliai, juristai, gynėjai bei visi kiti to luomo atstovai gali būti krikš­čionys ir išganyti? Atsakau: jeigu valdžia ir kalavijas yra tar­navimas Dievui, kaip anksčiau buvo įrodyta, tai turi būti tar­navimas Dievui ir visa tai, kas reikalinga valdžiai, kad ji ga­lėtų naudoti kalaviją. Turi būti žmonės, kurie gaudo, kaltina, karia ir žudo piktuosius bei saugo, užtaria, gina ir gelbsti ge­ruosius. Todėl, jeigu jie tai daro ne ieškodami sau naudos, o tik padėdami įgyvendinti įstatymą ir valdžią, kad būtų su­drausti piktieji, tai jiems nėra jokio pavojaus, ir jie gali už­siimti tuo, kaip kiti užsiima kitokiais amatais, ir gali iš to maitintis. Juk, kaip sakyta, meilė neieško sau naudos ir ne­žiūri, ar darbas yra didelis, ar menkas, o tiktai rūpinasi, ar jis naudingas ir reikalingas artimui arba bendruomenei.
Tu, ko gera, paklausi: „Argi negali būti taip, kad aš naudosiuosi kalaviju savo labui ir savo reikaluose, bet ne dėl savo naudos, o tam, kad būtų nubausta piktybė?“ Atsakau: toks stebuklas nėra neįmanomas, bet jis pasitaiko retai ir yra pavojingas. Taip gali pasitaikyti, jeigu dvasia yra labai didelė. Juk mes skaitome apie Samsoną, kad jis pasakė: „Kaip jie man padarė, taip aš jiems padariau“ (Ts 15, 11). Nors tam ir prieš­tarauja: „Nesakyk: Kaip jis man padarė, taip aš jam darysiu“ (Pat 24, 29) bei: „Nesakyk: atsilyginsiu piktu“ (Pat 20, 22). Juk Samsoną Dievas pašaukė tam, kad jis kamuotų filistiečius ir išgelbėtų Izraelio vaikus. Nors jis ir pasinaudojo kaip pre­tekstu tuo, kad kovojo prieš juos dėl savo reikalo, bet darė tai ne keršydamas už save ar ieškodamas sau naudos, o tar­naudamas kitiems bei bausdamas filistiečius. Tačiau šituo pa­vyzdžiu niekas neseks, nebent jis būtų tikras krikščionis ir pilnas Dvasios. Jei protas ir bandytų taip daryti, tai jis tik apsimetinės, kad nenori siekti sau naudos; iš tiesų tai bus ne­teisybė, nes be malonės tai yra neįmanoma. Todėl pirma pasi­daryk toks kaip Samsonas, tada ir galėsi daryti kaip jis.
ANTRA DALIS
KIEK APIMA PASAULIETINĖ VALDŽIA
Dabar mes priėjome svarbiausią šio pamokslo dalį. Po to, kai jau išsiaiškinome, kad pasaulietinė valdžia turi būti že­mėje, ir tai, kaip ja reikia krikščioniškai bei išganingai nau­dotis, turime išsiaiškinti ir tai, kiek toli turi siekti jos ranka, kad ji neužgriebtų per daug ir neimtų kištis į Dievo karalystę bei valdymą. O tai labai svarbu žinoti. Mat nepakenčiama ir baisi blogybė kyla iš to, kad valdžiai duodama per daug erd­vės, nors nėra gerai ir tuomet, kai ji per daug apribota. Vie­nur ji baudžia per silpnai, kitur — per smarkiai. Vis dėlto ge­riau, kai ji nusideda, per mažai bausdama, nes visuomet geriau palikti gyvą plėšiką negu nužudyti dorą žmogų; juk banditų pasaulyje yra ir turi būti, o dorųjų yra mažai.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad dvi Adomo vaikų dalys, iš kurių viena gyvena Dievo karalystėje ir yra valdoma Kristaus, o kita — pasaulio karalystėje ir turi klausyti valdžios (kaip anksčiau kalbėjome), turi ir dvejopus įstatymus. Juk kiekvie­na karalystė turi turėti savo įstatymus ir savo teisę, ir be įstatymų negali gyvuoti jokia karalystė bei valdžia; tai pa­kankamai įrodo kasdieninis patyrimas. Pasaulietinė valdžia turi įstatymus, kurie neaprėpia nieko daugiau, tik kūną, turtą ir viską, kas žemėje yra išoriška. Juk Dievas negali ir nenori niekam kitam leisti valdyti sielų, išskyrus patį save. Todėl ten, kur pasaulietinė valdžia išdrįsta duoti įstatymus sielai, ji kišasi į Dievo valdžią ir tiktai suvedžioja bei pražudo sielas. Mes parodysime tai labai aiškiai, kad visiems būtų akivaizdu; tegu mūsų junkeriai, kunigaikščiai ir vyskupai pamato, kokie jie yra kvailiai, bandydami savo įstatymais bei įsakymais privers­ti žmones tikėti vienaip ar kitaip.
Jeigu koks nors žmogus primeta sielai įstatymą, verčiantį ją tikėti vienaip arba kitaip, žodžiu, taip, kaip liepia anas žmo­gus, tai čia, aišku, ne Dievo žodis. O jeigu tai ne Dievo žodis, tai nežinia, ar Dievas to nori, nes ko jis neįsakė, dėl to ne­galima būti tikram, kad jam tai patinka; netgi galima būti tik­ram, kad Dievui tai nepatinka. Mat jis nori, kad mūsų tikėjimas būtų pagrįstas vien tiktai jo dieviškuoju žodžiu, kaip jis sako: „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16, 18) ir: „Manosios avys klauso mano balso ir pažįsta mane“ (Jn 10, 27); „Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta sve­timųjų balso“ (Jn 10, 5). Tad aišku, kad pasaulietinė valdžia tokiais nuodėmingais įstatymais gena žmones į amžiną mirtį, nes verčia tikėti tuo, kas neva yra teisinga ir tikrai patinka Dievui, o tai juk dar visai neaišku ir net aišku, kad jam tai nepatinka, nes apie tai neturime aiškaus Dievo žodžio. Juk tas, kas tiki, kad teisybė yra tai, kas neteisinga arba neaišku, neigia tiesą, kuri yra pats Dievas, ir tiki melais bei klaidomis, laiko esant teisinga tai, kas yra neteisinga.
Todėl yra be galo kvaila, kai jie įsako tikėti bažnyčia, tė­vais, susirinkimais, nors juose ir nėra Dievo žodžio. Velnio apaštalai to reikalauja, o ne bažnyčia, nes bažnyčia nieko ne­įsako, nebūdama tikra, kad tai Dievo žodis. Taip sako ir šv. Petras 1-ajame laiške: „Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žo­džius“ (1 Pt 4, 11). O jie dar labai negreit įrodys, kad susirin­kimų nutarimai yra Dievo žodis. Bet dar kvailiau yra sakyti, kad taip tiki karaliai, kunigaikščiai ir minia. Klausyk, juk mes pakrikštyti ne karalių, kunigaikščių ar minios, o Kristaus ir paties Dievo vardu; ir vadinamės mes ne karaliais, kunigaikš­čiais ar minia, o krikščionimis. Sielai niekas negali ir neturi teisės įsakinėti, išskyrus tą, kuris gali jai parodyti kelią į dan­gų. Bet žmogus to negali padaryti, tai gali vien tik Dievas. Todėl visais klausimais, liečiančiais sielų išganymą, negalima mokyti nei priimti nieko daugiau, tiktai Dievo žodį. Taigi, kad ir kokie jie būtų kvailiai, vis tiek turi pripažinti, jog negali valdyti sielų. Juk nė vienas žmogus negali sielos nužudyti ar suteikti jai gyvybės, negali nuvesti jos į dangų arba į pra­garą. O jeigu jie mumis nenorės tikėti, tai Kristus pakan­kamai griežtai paliudys, sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10, 28). Mano nuomo­ne, čia siela pakankamai aiškiai atimta iš visų žmonių val­džios ir paskelbta pavaldžia vien tik Dievui.
Dabar pasakyk, kiek proto turi turėti galva, kuri duoda įsakymus ten, kur neturi jokios valdžios? Kas nepalaikytų be­pročiu to, kuris imtų įsakinėti mėnuliui šviesti tada, kai jis panorės? Kaip šaunu būtų, jeigu leipcigiečiai užsigeistų įsa­kinėti mums Vitenberge arba mes pamėgintume įsakinėti leipcigiečiams! Tokie įsakinėtojai kaip padėkos ženklą tikrai gautų dovanų čiaudulį sukeliančių žolelių, kad prasivalytų smegenis ir išsigydytų nuo slogos. Tačiau mūsų imperatoriai ir išmintingi kunigaikščiai elgiasi būtent taip: leidžiasi vedami — aklas veda neregį — popiežiaus, vyskupų bei sofistų ir klauso jų, kai tie pataria įsakyti savo pavaldiniams tikėti be Dievo žodžio, kaip tik jiems šaus į galvą, bet vis tiek nori vadintis krikščioniškais kunigaikščiais; sergėk mus nuo to, Dieve! Juk ir taip aišku, kad bet kuri valdžia turi ir gali veikti tik ten, kur ji gali ma­tyti, pažinti, spręsti, teisti, tvarkyti ir keisti. Koks gi būtų tas teisėjas, kuris mėgintų aklai spręsti kokią nors bylą, kurios jis nematė ir apie kurią nieko negirdėjo? O dabar pasakyk, kaip žmogus gali įžvelgti, pažinti, spręsti, teisti bei keisti šir­dis? Juk tai yra tiktai Dievo galioje, kaip pasakyta: ,,Tu gi kiaurai permatai širdis, Dieve teisusis“ (Ps 7, 10). Taip pat ir: „Viešpats — tautų aukščiausias Teisėjas“ (Ps 7, 9). Ir Apaštalų darbuose: „Dievas, kuris skaito žmonių širdyse“ (Apd 15, 8). Ir Jeremijo pranašystėje: „Širdis už visa nedoresnė ir neištiriama; kas ją pažins? Aš Viešpats, kurs tyrinėju širdis ir mė­ginu inkstus“ (Jei 17, 9—10). Teismas, priimdamas koki nors sprendimą, turi būti visiškai tikras ir viską aiškiai matyti. Ta­čiau sielos minčių bei polinkių niekas negali įžvelgti, tiktai Dievas, todėl tuščias ir neįmanomas dalykas yra kam nors įsa­kyti ar prievarta versti jį vienaip ar kitaip tikėti. Čia reikia kitokios galios, prievarta čia nieko negali padaryti. Todėl aš negaliu atsistebėti tais baisiais kvailiais, juo labiau kad jie patys nuolat kartoja: De occultis non iudicat Ecclesia —„baž­nyčia nesprendžia apie paslėptus dalykus“. Jeigu jau bažnyčia savo dvasine valdžia tvarko tik viešus reikalus, tai kaip drįsta pamišusi pasaulietinė valdžia spręsti bei tvarkyti tokius slap­tus, dvasinius, nematomus dalykus kaip tikėjimas?
Taigi kiekvienas pats atsako už tai, kaip jis tiki, ir turi pats rūpintis, kad tikėtų teisingai. Kaip niekas negali už mane nueiti į dangų arba į pragarą, taip niekas negali už mane ir tikėti arba netikėti; kaip jis negali man nei atverti, nei užverti dangaus ar pragaro vartų, taip jis negali ir priversti manęs tikėti ar netikėti. Kadangi tai, kaip žmogus tiki ar netiki, yra kiekvieno sąžinės reikalas ir pasaulietinei valdžiai dėl to nėra jokios žalos, ji turi būti patenkinta, žiūrėti savo reikalų ir leisti žmonėms tikėti vienaip ar kitaip, taip, kaip jie gali ir nori, ir neturi nė vieno prievarta versti. Juk tikėjimas yra laisvas dalykas, ir nevalia nė vieno varu versti tikėti. Jis yra Dievo darbas Dvasioje, jau nekalbant apie tai, kad pasaulie­tinė valdžia neturėtų į jį prievarta versti ar jį skleisti. Todėl ir atsirado visiems žinomas posakis, kurį mini ir Augustinas: „Negalima ir nevalia nė vieno varu versti tikėti“.
Be to, tie kvaili ir menki žmogeliai nemato, kokio visai tuš­čio ir neįmanomo darbo jie imasi. Juk, kad ir kaip griežtai jie įsakinėtų ir kad ir kiek siautėtų, jie negali nieko daugiau pa­siekti, kaip tik priversti žmones klausyti jų lūpomis bei ranka; juk širdies jie negali valdyti, nors ir persiplėštų. Teisingai sako priežodis: „Už mintis muitas neimamas“. Ką gi jie padaro, mė­gindami pasiekti, kad žmonės tikėtų širdimi, ir matydami, jog tai neįmanoma? Jie priverčia silpnąsias sąžines meluoti, atsi­žadėti ir šnekėti kitaip, negu jos mano savo širdyse, ir šitaip apsikrauna baisiomis svetimomis nuodėmėmis. Juk visos tos me­lagystės ir netikri tikėjimo išpažinimai, kuriuos daro tos silp­nos sąžinės, gula ant tų, kurie prievarta juos išgauna. Būtų daug pakenčiamiau, jeigu, kai pavaldiniai klysta, valdovai ir leistų jiems klysti, o ne verstų juos meluoti ir kalbėti ne tai, ką jie mano širdyse; negerai stengtis įveikti blogį dar blogesnėmis priemonėmis.
Bet ar nori žinoti, kodėl Dievas pasiuntė tokį prakeikimą, kad pasaulietiniai valdovai ėmė taip baisiai siautėti? Aš tau pasakysiu. Dievas sumaišė jiems protą ir nori padaryti jiems galą, lygiai kaip ir dvasiniams valdovams. Juk mano nemaloningieji ponai, popiežius bei vyskupai, turėjo būti tikri vys­kupai ir skelbti Dievo žodį; jie šito nedaro, o pavirto pasau­lietiniais valdovais, kurie valdo įstatymais, liečiančiais tik kūną ir turtą. Šauniai jie viską apvertė aukštyn kojomis. Užuot iš vidaus valdę sielas, naudodamiesi Dievo žodžiu, jie išoriškai valdo pilis, miestus, žemę bei žmones ir neapsakomomis žudy­nėmis kamuoja sielas. Taip ir pasaulietiniai valdovai turėjo iš­oriškai valdyti žemę bei žmones, bet jie to nedaro. Jie nieko daugiau nemokėjo, kaip tik kamuoti ir skriausti, užkrauti vieną muitą po kito, vienus mokesčius po kitų, vienoje vietoje paleisti mešką, o kitoje — vilką, nepripažinti jokio įstatymo, iš­tikimybės bei tiesos ir elgtis taip, kad net plėšikams ir galva­žudžiams to būtų buvę jau per daug, todėl jų pasaulietinė val­džia yra taip žemai puolusi, kaip ir dvasinių tironų valdžia. Todėl Dievas jiems taip sumaišo protą, kad jie elgiasi priešin­gai negu reikia ir mėgina dvasiškai valdyti žmones, kaip pir­mieji nori turėti pasaulietinę valdžią; pasaulietiniai valdovai kuo ramiausiai kraunasi sau ant sąžinės svetimas nuodėmes, Dievo ir visų žmonių neapykantą ir darys tai tol, kol patys pražus kartu su visais vyskupais, kunigais bei vienuoliais — kaip galvažudžiai su galvažudžiais,— o paskui dar suvers visą kaltę evangelijai ir, užuot išpažinę savo kaltes, piktins Dievą, sakydami, kad mūsų pamokslai šitai padarė. Dievui priešinga jų piktybė šito nusipelnė ir dabar nuolatos nusipelno; ir ro­mėnai taip elgėsi, kol buvo sunaikinti. Matai, dabar tu žinai Dievo sprendimą didiesiems ponams. Tačiau jie neturi tuo patikėti, kad tokio rimto Dievo sprendimo nesukliudytų įgyven­dinti jų atgaila.
Tu pasakysi: ,,O juk Paulius Laiške Romiečiams kalbėjo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnėms valdžioms“ (Rom 13, 1). O Petras 1-ajame laiške sako: ,,Būkite paklusnūs kiekvienai žmonių valdžiai“ (1 Pt 2, 13)“. Atsakau: tu esi tei­sus, nes tie žodžiai skirti man. Šv. Paulius kalba apie aukštes­nes valdžias. O tu dabar girdėjai, kad sieloms niekas, išskyrus Dievą, negali turėti valdžios; todėl Paulius negalėjo kalbėti apie jokį kitokį paklusnumą kaip tik apie tą, kur gali veikti pasaulietinė valdžia. Vadinasi, jis kalba ne apie tikėjimą, ne apie tai, kad pasaulietinė valdžia turi įsakinėti, kaip tikėti; jis kalba apie išorines gėrybes, kurias ta valdžia turi tvarkyti ir valdyti žemėje. Tai visai aiškiai išreiškia ir jo žodžiai, nes jis tiek valdžiai, tiek paklusnumui nurodo jų ribas, sakydamas: ,,Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę, kam pagarbą — pagarba“ (Rom 13, 7). Matai, kad pasaulietinis paklusnumas bei valdžia apima tik išorinius dalykus — mokesčius, muitą, pagarbą, bai­mę. Be to, sakydamas: ,,Juk vyresnybės bijoma, ne gera da­rant, o pikta“ (Rom 13, 4), jis vėl apriboja valdžią: ji turi tai­syti ne tikėjimą ar Dievo žodį, o piktus darbus.
To siekia ir šventasis Petras, kalbėdamas apie „žmonių val­džią“ (1 Pt 2, 13). Juk žmonių valdžia negali apimti dangaus ir sielos, ji gali veikti tik žemėje ir tvarkyti išorinius žmonių tarpusavio santykius ten, kur žmonės gali matyti, pažinti, teis­ti, spręsti, bausti ir gelbėti. Visa tai ir pats Kristus griežtai atskyrė ir trumpai išreiškė, sakydamas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“ (Mt 22, 21). Jeigu ciesoriaus valdžia apimtų Dievo karalystę bei valdžią, tai jis nebūtų daręs šito skirtumo. Juk, kaip jau sakyta, siela yra nepavaldi imperatoriui, jis negali nei jos mokyti, nei jai vado­vauti, negali jos nei nužudyti, nei atgaivinti, nei surišti, nei atrišti, nei jos teisti, nei nuteisti, nei sulaikyti, nei paleisti (o juk turėtų tai galėti, jeigu turėtų valdžią jai įsakinėti bei duoti jai įstatymus); taip jis gali elgtis tik su kūnu, turtu bei garbe, nes tai yra jo valdžioje.
Visa tai jau daug seniau pasakė ir Dovydas vienu trumpu taikliu sakiniu: „Dangus yra Dievo buveinė, žmonėms jis ati­davė žemę“ (Ps 113 B, 24). Vadinasi, tam, kas yra žemėje ir priklauso laikinajai žemės karalystei, žmogus yra gavęs val­džią iš Dievo; bet tai, kas priklauso dangui bei amžinajai ka­ralystei, yra tik dangiškojo valdovo valdžioje. Ir Mozė šito neužmiršo, sakydamas: „Tarė Dievas: Padarykime žmogų <…>, ir jis tevaldo jūros žuvis, ir dangaus paukščius, ir žvėris“ (Pi1, 26). Žmonėms čia suteikiama tik išorinė valdžia. O svarbiausi yra žodžiai, kuriuos pasakė šv. Petras: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių“ (Apd 5, 29). Šitaip jis aiškiai apribojo pasaulietinę valdžią. Juk jeigu reikėtų klausyti visko, ko reikalauja pasaulietinė valdžia, tai nebūtų reikėję sakyti: ,,Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių“.
Taigi, jeigu tavo kunigaikštis ar pasaulietinis valdovas tau liepia palaikyti popiežių, tikėti vienaip ar kitaip arba liepia tau išmesti knygas, tu privalai šitaip atsakyti: ,,Netinka Liu­ciferiui sėdėti šalia Dievo. Mielasis valdove, aš privalau jūsų klausyti kūnu ir turtu, ir jeigu jūs savo valdžia kaip nors ap­ribosite mane žemėje, tai aš šito laikysiuos. Bet jeigu jūs liep­site man tikėti ir išmesti knygas, tai aš jūsų neklausysiu, nes jūs šiuo atveju elgiatės kaip tironas ir per aukštai šokate, įsa­kydamas tai, kam jūs neturite nei teisės, nei galios ir t.t.“ Jeigu jis iš tavęs už tai atims turtą ir nubaus tave už toki nepaklus­numą, tai tu būsi palaimintas ir dėkok Dievui, kad esi vertas nukentėti dėl dieviškojo žodžio. Tegul jis, kvailys, siautėja — atsiras ir jam teisėjas. Sakau tau: jeigu nesipriešinsi ir jam nusileisi, jei duosiesi, kad jis atimtų iš tavęs tikėjimą ar kny­gas, tai iš tikrųjų išsižadėsi Dievo. Štai aš tau duosiu pavyzdį: Meisene, Bavarijoje, Markoje bei kitose vietose tironai išleido įsakymą, kad Naujuosius testamentus reikia pristatyti į val­džios namus. Šiuo atveju jų pavaldiniai turi taip elgtis: neati­duoti nė lapelio, nė mažiausios raidelės, kad neprarastų išganymo. Juk tas, kas tai padarys, pasielgs taip, lyg atiduotų Kristų į Erodo rankas. Juk tie tironai elgiasi kaip Kristaus žudikai, kaip Erodas. Tačiau jūs turite pakęsti, jeigu jie ateis į jūsų namus ir jėga atims knygas ar turtą. Blogiui nereikia priešin­tis, jį reikia iškęsti; tačiau negalima jam pritarti, o juo la­biau — jam tarnauti, jo klausyti ar jam paklusti nors vienu žingsniu, nors menkiausiu piršto pakrutinimu. Mat tokie ti­ronai elgiasi kaip ir pritinka pasaulietiniams valdovams, jie yra „pagoniški“ valdovai; o pasaulis yra Dievo priešas; todėl jie ir turi daryti tai, kas nepatinka Dievui ir patinka pasauliui, kad neprarastų savo luomo garbės ir išliktų pasaulietiniais val­dovais. Todėl nesistebėk, kad jie siautėja ir kvailioja prieš evangeliją; jie turi atitikti savo titulus ir vardą.
Žinok, kad nuo pat pasaulio pradžios protingas valdovas visada buvo retas paukštis, o doras valdovas — dar retesnis. Dažniausiai jie būna didžiausi kvailiai arba pikčiausi galvažudžiai žemėje; todėl iš jų visuomet reikia tikėtis paties blogiau­sio ir nesitikėti daug gera, ypač dvasiniuose reikaluose, lie­čiančiuose sielos išganymą. Juk jie yra Dievo kalėjimo pri­žiūrėtojai ir budeliai, ir jo dieviškas pyktis naudojasi jais, kad nubaustų piktuosius ir palaikytų išorinę ramybę. Mūsų Dievas yra didis valdovas, todėl jis turi turėti tokius kilmingus ir turtingus budelius bei teismo tarnautojus ir nori, kad jie gautų visokių turtų bei visų žmonių pagarbos ir baimės gausybę ir perteklių. Jo dieviškajai valiai patinka, kad mes vadintume jo budelius maloningaisiais valdovais, pultume jiems po kojų ir kuo nuolankiausiai jiems paklustume, kol jie neima varyti savo amato per daug smarkiai ir neužsimano iš budelių pasidaryti piemenimis. O jeigu pasitaiko, kad kunigaikštis yra protingas, doras arba krikščionis, tai jau yra vienas iš didelių stebuklų ir nepaprastai brangus dieviškos malonės ženklas tai šaliai. Mat dažniausiai yra taip, kaip sako Izaijas: „Aš duosiu jiems kunigaikščiais vaikus, ir išlepusieji Viešpataus jiems“ (Iz 3, 4); taip pat ir Ozėjas: „Aš duosiu tau karalių savo narse ir vėl atimsiu savo užsidegime“ (Oz 13, 11). Pasaulis yra per daug blo­gas ir nevertas turėti daug protingų ir dorų valdovų. Varlėms reikalingi gandrai.
Dabar tu vėl pasakysi: „Juk pasaulietinė valdžia neverčia tikėti, ji tik išoriškai saugo, kad žmonės nebūtų suvedžiojami netikrų mokymų; kaipgi kitaip reikėtų apsiginti nuo eretikų?“ Atsakau: tai turi daryti vyskupai, jiems ši pareiga yra uždėta, o ne valdovams. Juk erezijos niekuomet negalima įveikti prie­varta, tam reikalingos kitokios priemonės, ir kova bei ginčas čia vyksta ne kalaviju. Čia turi kovoti Dievo žodis; jei jis to nepadarys, tai jau tikrai to nepasieks pasaulietinė valdžia, nors ir visą pasaulį paskandintų kraujuje. Erezija yra dvasinis dalykas, jos nesukaposi geležimi, nesudeginsi ugnyje, nepa­skandinsi vandenyje. Tai gali padaryti tiktai Dievo žodis, kaip sako Paulius: „Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet dieviškai pajėgūs griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet ko­kią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jų pagalba priverčiame kiekvieną protaujantį žmogų paklusti Kristui“ (2 Kor 10, 4—5). Be to, niekuomet tikėjimas bei erezijos nebūna tokie stiprūs kaip tuomet, kai prieš juos kovojama ne naudo­jantis Dievo žodžiu, o imantis tik prievartos. Juk visi mano, kad tokia prievarta gina tikrai neteisingą reikalą ir elgiasi neteisėtai, nes ji nesinaudoja Dievo žodžiu ir nieko daugiau negali, kaip tik įsakinėti, remdamasi vien tik jėga, kaip daro neprotingi gyvuliai. Juk ir pasaulietiniuose dalykuose negalima imtis prievartos, kol neteisybė pirma nebus įrodyta pagal įstatymą. Juo labiau negalima be jokios teisės ir nesiremiant Dievo žodžiu imtis prievartos tokiuose aukštuose dvasiniuose dalykuose!
Tad matai, kokie šaunūs ir protingi tie junkeriai! Jie nori išgyvendinti ereziją, o nieko daugiau nedaro, tik stiprina savo priešininkus, pačius save daro įtartinus, o anuos — pateisina­mus. Mielasis, jeigu nori išgyvendinti ereziją, tai turi rasti to­kią priemonę, kad galėtum ją visų pirma išrauti iš širdžių ir įtikinti žmones savo valia nuo jos nusigręžti; o šito tu prie­varta nepasieksi, tik sustiprinsi ją. Kokia tau nauda iš to, kad tu stiprinsi ereziją širdyse ir tik išoriškai susilpninsi ją šne­kose, versdamas meluoti? O Dievo žodis apšviečia širdis; tuo­met širdį savaime palieka visos erezijos bei klaidos. Tokį ere­zijų išnaikinimą pranašavo Izaijas: „Jis užgaus žemę savo bur­nos rykšte, jis užmuš bedievį savo lūpų papūtimu“ (Iz 11, 4). Taigi matai — lūpomis reikia pasiekti, kad bedieviai būtų už­mušti ir atversti. Summa summarum: tokie valdovai ir tironai nežino, kad kovoti su erezija — tai kovoti su velniu, kuris ap­sėda širdis klaidomis, kaip sako Paulius: ,,Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su <.. .> šių tamsybių pasaulio val­dovais ir dvasinėmis blogio jėgomis“ ir t. t. (Ef 6, 12). Todėl, kol žmonės neatsisako velnio ir neišveja jo iš savo širdies, naikindamas kalaviju ar ugnimi jo įrankius, aš padarau jam tik tiek žalos, kaip kovodamas su šiaudu prieš žaibą. Visa tai įtikinamai parodė Jobas, sakydamas, kad velniui geležis yra kaip šiaudai (Job 41, 18) ir kad jis nebijo jokios jėgos žemėje. Tai gerai matome ir iš savo patirties. Nors ir visus žydus bei eretikus prievarta sudegintume, vis tiek nė vieno iš jų ne­įveiksim ir neatversim.
Tačiau tokiame pasaulyje turi būti ir tokių kunigaikščių, kad viena dalis atitiktų kitą. Vyskupai turi apleisti Dievo žodį ir nevaldyti juo sielų, o palikti tą darbą kunigaikščiams, kad jie jas valdytų kalaviju. Savo ruožtu pasaulietiniai valdovai turi palikti ramybėje sukčius, plėšikus, svetimoteriautojus, žmogžudžius ir kitokius piktadarius ir patys daryti tokius nu­sikaltimus, o paskui leisti vyskupams bausti už tai laiškais apie atskyrimą nuo bažnyčios, taigi apversti viską aukštyn kojomis, sielas valdyti geležimi, o kūnus — raštais; pasaulietiniai val­dovai turi tvarkyti dvasinius dalykus, o dvasiniai — pasaulie­tinius. Ką gi daugiau velnias veiktų pasaulyje, jeigu šitaip nekvailiotų ir nevaidintų maskarado su savo tarnais? O tokie tarnai yra mūsų kunigaikščiai, kurie gina tikėjimą ir muša turkus. Taip, jie yra šaunūs velnio bendrininkai, kuriais jis gali pasikliauti: jie nemažai nuveiks savo išmintingumu — tik­rai nusisuks sau sprandus, o šalį ir liaudį įstums į vargą bei sielvartą.
Tiems apakusiems žmonėms norėčiau patarti atkreipti dė­mesį į vieną trumputį sakinį iš 106-osios psalmės: „Effundit contemptum super principes“ 16 (Ps 106, 40). Prisiekiu Dievu, jeigu jūs nepasirūpinsite, kad šitas posakis nebūtų pritaikytas jums, tai pražūsite, nors kiekvienas iš jūsų ir būtų toks ga­lingas kaip turkas, ir nieko nepadės visas jūsų siautėjimas ir įniršis. Juk nedaug tėra kunigaikščių, kurie nebūtų laikomi kvailiais bei galvažudžiais. Jie ir patys tai įrodo, o paprastas žmogus viską supranta, ir bausmė kunigaikščiams, kurią Dievas vadina contemptum 17, jau galingai veržiasi iš minios bei pa­prastų žmonių; bijau, kad jos nebus galima niekaip sulaikyti, jeigu kunigaikščiai neims vėl elgtis kaip kunigaikščiai ir ne­pradės vėl su protu ir tvarkingai valdyti.
Žmonės nebekęs ilgiau, jie negali ir nenori kęsti jūsų ti­ronijos ir savivalės. Brangūs kunigaikščiai ir valdovai, jūs turite apie tai pagalvoti, nes Dievas nebenori ilgiau to kęsti. Dabar pasaulis jau ne tas kaip anksčiau, kai jūs gainiojote ir medžiojote žmones kaip žvėris. Todėl atsisakykite savo pik­tadarybių ir prievartos ir stenkitės elgtis teisėtai, o Dievo žo­džiui leiskite eiti savo keliu, tuo, kuriuo jis nori, turi ir privalo eiti ir kurio jūs vis tiek nepakeisite. Jeigu pasirodys erezija, kovokite su ja, kaip ir pridera, Dievo žodžiu. O jeigu jūs im­site mosuoti kalaviju, tai žiūrėkite, kad kartais neateitų kas nors ir nelieptų įsikišti jo į makštis visai ne Dievo vardu.
Tu gal norėsi pasakyti: ,,Jeigu tarp krikščionių negali būti pasaulietinio kalavijo, tai kaip juos tada reikia išoriškai val­dyti? Juk ir tarp krikščionių turi būti vyresnybė!“ Atsakau: tarp krikščionių neturi ir negali būti jokios vyresnybės, o kiek­vienas yra pavaldus kitam, kaip sako Paulius Laiške Romie­čiams: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10). Taip pat ir Petras 1-ajame laiške: „Visi būkite apsivilkę nuolan­kumu vieni kitiems“ (1 Pt 5, 5). To nori ir Kristus: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje“ (Lk 14, 10). Tarp krikščionių nėra kito valdovo, išskyrus patį Kristų, ir tik jį vieną. O kokia gali būti tarp jų vyresnybė, jeigu jie visi lygūs ir turi vienodas teises, galią, turtą bei garbę, jei nė vienas iš jų nenori būti kito valdovas, o visi nori būti vieni kitų pavaldiniai? Juk, net ir labai norėdamas, negalėtum tarp tokių žmonių įvesti jokios vyresnybės, nes iš tikrųjų neįmanoma, kad butų valdovų ten, kur nė vienas nenori ir negali būti valdovu. O ten, kur žmonės ne tokie, jie nėra ir tikri krikš­čionys.
O kas gi tuomet yra kunigai ir vyskupai? Atsakau: jų rei­kalas — ne valdžia ir prievarta, o tarnavimas bei tarnyba, nes jie nėra nei aukštesni, nei geresni už kitus krikščionis. Todėl jie ir neturi teisės duoti kitiems jokių įstatymų ar įsakymų be pačių žmonių valios ir sutikimo, jų valdymas yra ne kas kita kaip tik skelbimas Dievo žodžio, kuriuo remdamiesi jie vadovauja krikščionims ir įveikia erezijas. Juk, kaip sakyta, krikščionių negalima valdyti niekuo kitu, išskyrus Dievo žodį. Krikščionys turi būti valdomi per tikėjimą, o ne išoriniais dar­bais. O tikėjimas gali ateiti ne per žmonių, bet tik per Dievo žodį, kaip sako Paulius Laiške Romiečiams: „Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas—kai skelbiami Kristaus žodžiai“ (Rom 10, 17). O tie, kurie netiki, nėra krikščionys, jie ir priklauso ne Kristaus, bet pasaulio karalystei ir turi būti valdomi kalaviju bei išorine valdžia. Krikščionys savaime ir be prievartos daro visokį gėrį, jiems patiems užtenka Dievo žodžio. Bet apie tai aš jau ir šiaip dažnai ir daug esu rašęs.
8 Johanas (1469—1532) — Saksonijos hercogas, nuo 1525 m. Saksonijos kurfiurstas, susidorojimo su sukilusiais Tiūringijos valstiečiais organizatorius, vienas iš T. Miuncerio persekiotojų.
9 Popiežius čia suprantamas kaip Antikristas, kaip Leviatanas. Plg.: „Jo kūnas kaip nulieti skydai, sujungtas vienas kitą spaudžiančiais žvynais“ (Job 41, 6).
10 Stateras — senovės graikų moneta, kalta iš aukso ar sidabro ir lygi maždaug dviem drachmoms.
11 Sv. Mauricijus (Mauritius, III a. antroji pusė) vadovavo Romos im­peratoriaus Marko Aurelijaus Valerijaus Maksimiano (Maximianus, 240— 310), o ne Juliano, kaip rašo M. Liuteris, į Galiją pasiųstam legionui, ku­ris turėjo susidoroti su krikščionimis. Tačiau Mauricijus savo pareigų neatliko ir buvo nužudytas.
12 Achacijus (Achatius, III—IV a.) — romėnų imperatoriaus Maksimiano karvedys, nukankintas Bizantijoje.
13 Gereonas — romėnų imperatoriaus Maksimiano legiono karys.
14 Julianas Apostata (Atskalūnas) (Julianus Apostata, 331 ar 332—363) — Romos imperatorius nuo 361 m., mėginęs reformuoti pagoniškąją romėnų religiją ir grąžinti jai viešpataujančią padėtį. Julianas panaikino krikščionių dvasininkų privilegijas, uždraudė jiems dėstyti mokyklose. M. Liuteris klysta, rašydamas, kad šv. Mauricijus, Achacijus ir Gereonas tarnavo Julianui. Pa­gal jų gyvenimo metus, jie buvo imperatoriaus Maksimiano amžininkai ir tarnavo jam, o ne Julianui (žr. 11, 12 ir 13 paaiškinimus).
15 Summa summarum (lot.) — bendra išvada.
16 „Jis ima niekint didžiūnus“ (lot.).
17 Contemptum (lot.) — panieka.

Versta iš: Luther’s Werke für das christliche Haus. Vierte Folge. Vermischte Schriften.— Leipzig, 1924, S. 227—262. Vertė Antanas Gailius

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius, „Mintis“, 1984, p. 298-324.