Apie krikščionio laisvę
(1520 m.)
Daugeliui krikščioniškas tikėjimas yra paprastas dalykas ir nemažai žmonių tiesiog priskiria jį prie kitų dorybių. Jie taip daro, nes patys niekada nebandė tikėti ir nesupranta tos didžios tikėjimo jėgos. Tas, kuris vienu ar kitu metu vyriškai neišstovėjo, susidūręs su nelaimėmis ir suspaudimais tikėjimo kely, negali gerai parašyti apie tikėjimą ar suprasti, kas apie jį jau buvo parašyta. Bet tas, kuris bent kiek paragavo tikėjimo, niekada nepasitenkins vien tuo, kas apie jį parašyta, pasakyta, apmąstyta ar prisiklausyta. Tai gyvas “šaltinis vandens, trykštantis į amžinąjį gyvenimą”, kaip Kristus vadina jį Evangelijoje pagal Joną (Jn 4, 14).
Aš negaliu girtis dideliu tikėjimu ir suvokiu, koks menkas jo rezervas, bet tikiuosi, jog pasiekiau tam tikrą tikėjimo lygį, nors ir buvau pakliuvęs į įvairius didelius pagundymus. Viliuosi, jog galiu tai aptarti, gal ir nelabai įmantriai, bet, be abejonės, tiksliau nei aukščiau minėti rašytojai ir gudragalviai disputantai.
Kad geriau pažintume, kas yra krikščionis ir jo laisvė, kurią įgijo ir jam suteikė Kristus—apie tai daug rašo šventasis Paulius—noriu pateikti šiuos du teiginius:
1. Krikščionis yra laisvas nuo visų dalykų, yra šeimininkas ir niekam nepavaldus.
2. Krikščionis yra visų paklusnus tarnas ir pavaldus kiekvienam.
Atrodo, jog abu šie teiginiai prieštarauja vienas kitam. Bet abu juos aiškiai teigė pats šventasis Paulius: “Nes nors aš esu laisvas nuo kiekvieno, bet tapau kiekvieno tarnas, kad daugiau jų laimėčiau” (1 Kor 9, 19) ir “nebūkite niekam kažko skolingi, išskyrus meilę vienas kitam” (Rom 13, 8). O meilė yra pasiruošusi tarnauti ir pavaldi tam, kuris mylimas. Taip pat ir Kristus. “Dievas pasiuntė savo Sūnų, gimusį iš moteriškės ir pavaldų įstatymui” (Gal 4, 4).
Kad suprastume šiuos du prieštaraujančius teiginius apie laisvę ir pavaldumą, turime suvokti, jog kiekvienas krikščionis yra dvejopos prigimties: dvasinės ir kūniškos. Pagal savo dvasinę esmę, kurią žmonės apibrėžia kaip sielą, krikščionis yra vadinamas dvasiniu, nauju, vidiniu žmogumi; pagal kūną ir kraują jis vadinamas kūnišku, senu ir išoriniu žmogumi, apie kurį apaštalas rašo: “Jei mūsų išorinis žmogus ir nyksta, bet vidinis diena iš dienos atsinaujina” (2 Kor 4, 16). Dėl šito skirtumo Šventajame Rašte yra pasakyti žodžiai, tiesiogiai prieštaraujantys vieni kitiems: “Nes kūnas trokšta priešingo dvasiai, o dvasia—priešingo kūnui” (Gal 5, 17). Sielos nenuskaistins šventi kūno rūbai, kuriuos dėvi pamokslininkai ir šventieji, net jei kūnas lanko bažnyčias ir šventas vietas, jei jis liečiasi prie šventų daiktų; taip pat nepadės ir kūniška malda, pasninkas, šventų vietų lankymas ir gerų darbų darymas, kurie atliekami tik per kūną. Turi būti dar kažkas, ką sielai atneša ir suteikia maldingumas ir laisvė. Nes visus šiuos išvardintus dalykus ir darbus gali atlikti ir išlavinti piktas žmogus—veidmainis. Antra vertus, sielai nepakenks kūno “nešventi” drabužiai—t.y. pasaulietiniai, ir tai, kad būna nešventose vietose, nevalgo, negeria, nesimeldžia ir nevykdo visų darbų, kuriuos daro veidmainiai. Pamaldaus ir laisvo krikščionio siela neturi jokių kitų poreikių danguje nei žemėje, kaip tik vieną—šventą Evangeliją, Dievo žodį, pamokslautą Kristaus, kaip Jis pats sako: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki mane, gyvens amžinai” (Jn 11, 25), “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14, 6), “Žmogus bus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos” (Mt 4, 4). Akivaizdu, jog siela gali apsieiti be visko, išskyrus Dievo žodį, ir be Dievo žodžio niekas negalės jai padėti. Bet kai siela turi Žodį, jai daugiau nereikia jokių kitų dalykų, nes Žodyje turi pakankamai maisto, džiaugsmo, ramybės, šviesos, tiesos, sugebėjimų, teisingumo, išminties, laisvės ir visokio gėrio be saiko. Todėl psalmėse skaitome, jog pranašas nieko daugiau netrokšta, kaip tik Dievo žodžio (Ps 119), panaudodamas tiek daug epitetų jo aprašymui.
Kita vertus, Šventajame Rašte nesutiksi didesnės kančios ir Dievo rūstybės nei tai, kad Dievas atima iš žmogaus savo Žodį, kaip pasakyta pranašo Amoso knygoje (Am 8, 11). Taip pat nėra didesnės malonės už tai, kad Dievas siunčia savo Žodį, kaip pasakyta: “Jis siuntė savo Žodį ir pagydė juos, ir išgelbėjo juos iš mirties” (Ps 107, 20). Kristus buvo pasiųstas į šį pasaulį ne kokiam nors kitam, kaip tik Žodžio tarnavimui. Ir visi apaštalai, vyskupai, pamokslininkai bei visas dvasinis luomas buvo pašaukti ir įtvirtinti Žodžio tarnavimui. Tu gali paklausti: “Kas gi yra tas Dievo žodis, kuris teikia kokią didelę malonę, ir kaip aš turėčiau Jį naudoti, jei egzistuoja daug Dievo žodžių?” Atsakysiu: “Tai žodžiai, kuriuos kalba tik Evangelija. Jie sako, koks tu turi būti ir ką reikia daryti, kad išgirstum savo Dievą, kalbantį tau, ir kad visas tavo gyvenimas bei darbai, atlikti Dievo akivaizdoje, nepražūtų amžiams. Kol tiki pagal įstatymą, neturėdamas troškimo, nusivilsi savimi ir pažinsi, jog teisingai Ozėjas pasakė: “O Izraeli, tu atvedei save į nelaimę, nes tik manyje yra tavo išgelbėjimas” (Oz 13, 9). Kadangi tu pats iš savęs nieko negali, o tai kyla iš tavo sugedimo, todėl, kai Jis sodina tave prieš savo mylimą Sūnų Jėzų Kristų ir kalba tau savo gyvu, guodžiančiu Žodžiu, tu turi atsiduoti Jam tvirtu ir tyru pasitikėjimu. Dėl tokio tikėjimo visos tavo nuodėmės yra atleidžiamos, visas tavo sugedimas pašalinamas,—tu tampi teisus, teisingas, romus, vykdantis visus įsakymus ir laisvas nuo bet ko, kaip sako šventasis Paulius: “Teisusis gyvens tikėjimu” (Rom 1, 17) ir “Kristus yra Įstatymo pabaiga; kas Juo tiki, tas yra teisus” (Rom 10, 4). Todėl visų krikščionių pagrindinis uždavinys gana nesunkus—apgyvendinti savyje Žodį ir Kristų, tokį tikėjimą nuolat lavinti ir stiprinti. Nes joks kitas darbas nepadaro tavęs krikščionimi, kaip tas, apie kurį Kristus kalbėjo žydams Evangelijoje pagal Joną. Kai jie paklausė, ką turi daryti, kad vykdytų dieviškus ir krikščioniškus darbus, Jis pasakė: “Štai yra Dievo darbas—tikėti Tą, kurį Jis siuntė” (Jn 6, 29). Darbas, kurį vienas Dievas Tėvas paskyrė. Tai neišmatuojamas turtas—teisingas tikėjimas Kristumi; nes jis atneša visus palaiminimus ir pašalina bet kokį prakeikimą, kaip pasakyta: “Kas tikės ir krikštysis, bus išgelbėtas; kas netikės, bus pasmerktas” (Mk 16, 16). Todėl pranašas Izaijas, matydamas tokio tikėjimo vertę, sako: “Dievas pasiųs į žemę trumpą Žodį, kuris sukels teisumą kaip potvynį”; tai reiškia: “Tikėjimas, kuris lengvai ir tobulai įvykdo įstatymą, pripildys tikinčiuosius tokiu didžiu teisumu, kad šiems nebereiks nieko, kas padėtų tapti teisiais”. Panašiai sako ir šventasis Paulius: “Širdimi tikima, ir taip įgyjamas teisumas” (Rom 10, 10).
Kaip atsitinka, kad vien tik tikėjimas gali padaryti pamaldžiu ir be darbų suteikti besaikį turtą, kai tuo tarpu Rašte mums duota daug įstatymų, įsakymų ir nurodymų? Čia reikia pastebėti, kad, kaip minėjau anksčiau, tik tikėjimas be jokių darbų padaro tave pamaldų, teisų ir laisvą. Be to, svarbu žinoti, kad visas Šventasis Raštas yra padalintas į dvi dalis: Dievo įsakymai, arba įstatymai, ir Dievo pažadai, arba įsipareigojimai. Įsakymai moko mus ir parodo įvairius gerus darbus, tačiau pastarieji dar nėra atlikti. Jie rodo į gera, tačiau nepadeda; moko, ką reikia daryti, bet nesuteikia tam jėgų. Todėl įsakymai sukurti tam, kad žmogus pamatytų savyje nesugebėjimą daryti gera ir galėtų visiškai nusivilti savo sugebėjimais. Štai kodėl tie įsakymai vadinami Senuoju Testamentu. Tai patvirtina įsakymas: “Negeisk pikto”. Juk mes visi esame nusidėjėliai ir nėra nė vieno žmogaus, kuris negeistų blogo,—jis daro, ką nori. Todėl įsakymas verčia nusivilti pačiu savimi ir ieškoti kito pagalbos, kad nebegeistume pikto ir įvykdytume įsakymą per kažką kita. Ir visų kitų įsakymų mums neįmanoma įvykdyti.
Kai įsakymas žmogui apreiškia jo nesugebėjimą ir šis pajunta baimę, stengdamasis įvykdyti įsakymą,—arba įsakymas bus įvykdytas, arba žmogus prakeiktas,—tuomet jis tampa nuolankus ir nieko nereiškiantis savo akyse, nerandantis savyje nieko, kuo galėtų būti išgelbėtas. Tada ateina kitas Žodis—Dievo pažadas, kalbantis: “Jei nori įvykdyti visus įsakymus, palikti savo geismus ir nuodėmes, kaip liepia įsakymai,—tikėk Kristumi, per kurį Aš tau pažadu malonę, teisumą, ramybę ir laisvę. Jei tiki, tai turi, jei netiki, tada to neturi. Kaip tau neįmanoma įvykdyti visų įsakymo darbų, kurių yra be galo daug, lygiai taip pat lengvai ir daug gali gauti per tikėjimą. Nes visus dalykus Aš sutalpinau tikėjime, kad tas, kuris tiki, turėtų ir visus juos ir būtų palaimintas; kas netiki, neturės nieko. “Nes Dievas visus įkalino nepaklusnume, kad visų pasigailėtų” (Rom 11, 32)”.
Taigi Dievo pažadai suteikia tai, ko reikalauja įsakymai, ir atlieka tai, ką nusako įsakymai, kad viskas priklausytų Dievui—tiek įsakymas, tiek ir jo įvykdymas. Jis vienas liepia, Jis vienas ir įvykdo. Todėl Dievo pažadai yra Naujojo Testamento žodžiai ir priklauso Naujajam Testamentui.
Visi Dievo žodžiai yra šventi, teisingi, teisūs, taikūs, laisvi ir pilni gerumo; to, kuris prisiriša prie jų tyru tikėjimu, siela taip susilies su jais, kad įgaus visas Žodžio dorybes ir per tikėjimą taps šventa, teisi, teisinga, taiki, laisva ir pilna visokio gerumo, taps tikru Dievo vaiku, kaip pasakyta: “Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki Jo vardą” (Jn 1, 12).
Iš to lengva suprasti, kodėl tikėjimas tiek daug gali ir kad jokie geri darbai negali jam prilygti. Nes joks geras darbas neprisiriša prie Dievo žodžio taip, kaip tikėjimas, ir, be to, negali būti atliktas sieloje, bet vien tik Žodis ir tikėjimas, valdo sielą. Siela susilieja su Žodžiu taip, kaip išlydyta geležis susilieja su ugnimi. Taigi matome, jog krikščioniui visko pakanka tikėjime; jam nereikia darbų, kad būtų išteisintas. Ir jei jam nereikia darbų, tai, be abejo, jis yra laisvas ir nuo visų įsakymų bei įstatymų. Jis yra atleistas nuo jų, taigi iš tikrųjų laisvas.
Tai ir yra krikščioniška laisvė—mūsų tikėjimas, veikiantis ne tam, kad skatintų gyventi tuščiai ir nedorai, ne tam, kad siektume teisumo ir palaiminimų gerais darbais.
Tikėjimui būdinga tai, jog pasitikima tuo, kuris yra gerbtinas ir teisingas, ir tai yra didžiausia garbė, kurią žmogus gali suteikti kitam; antra vertus, didžiausia negarbė pasireiškia tuo, kad kitas laikomas lengvabūdišku, nepatikimu ir melagiu. Taigi, kai siela tvirtai tiki Dievo žodžiu, laiko jį teisingu, teisiu ir taikiu, tada ji suteikia jam pačią didžiausią garbę, kurią tik gali parodyti. Siela gerbia Žodį ir leidžia jam keisti ją taip, kaip Jis nori; nes ji neabejoja, jog Jis yra romus ir teisingas visuose savo žodžiuose. Kita vertus, nėra didesnės negarbės Dievui, kai Juo netikima, kai siela laiko Jį melagiu ir nesugebančiu ką nors padaryti, kai tokiu netikėjimu atsisakoma Jo ir širdyse prieš Dievą statomas stabas. Kai Dievas mato, kad siela pagerbia Jį tikėjimu, tada Jis savo ruožtu pagerbia ją, padarydamas romia ir teisinga. Tai, kad Dievas duoda teisumą ir romumą per tikėjimą, yra teisu ir teisinga, ir to negali pasiekti tie, kurie netiki ir vargsta savo gausiais gerais darbais. Tikėjimas įgalina sielą ne tik susijungti su Dievo žodžiu, pilnu malonės, bet taip pat sujungia ją su Kristumi kaip sužadėtinę su sužadėtiniu. Iš tokių jungtuvių seka, kaip sako šventasis Paulius, kad Kristus ir siela tampa vienu kūnu; taip abiejų sėkmė, nuotykiai, kritimai ir visi kiti dalykai tampa bendri; tai, ką turi Kristus, yra ir krikščionio. Visos gėrybės ir palaiminimai, kuriuos turi Kristus, priklauso ir sielai, o visas sielos ydas ir nuodėmes Kristus pasiima ant savęs. Nes jei Kristus—jaunikis, vadinasi, Jis turi pasiimti sau tai, kas priklauso Jo nuotakai, ir dovanoti jai tai, kas priklauso Jam. Jeigu Jis atiduoda jai savo kūną ir patį save, tai kaipgi Jis neduos jai viso to, kas priklauso Jam? Ir jeigu Jis priima savo nuotakos kūną, kaip Jis nepriims to, kas priklauso jai? Tai puikus apsikeitimas ir tuo pačiu kova, nes Kristus yra ir Dievas, ir Žmogus,—niekada nenusidėjęs, kurio teisumas yra nenugalimas, amžinas ir visagalis. Jungtuvių keliu Jis prisiima visas tikinčios sielos nuodėmes, tarsi jos būtų Jo nuosavybė. Nes Jo neįveikiamas teisumas prieš visas nuodėmes yra per stiprus. Tokiu būdu tikinti siela laisva Kristuje, savo Jaunikyje, laisva nuo visų nuodėmių, nepažeidžiama mirties bei pragaro ir apdovanota amžinu Kristaus teisumu, gyvenimu ir išgelbėjimu. Taip Jis ima sau šlovingą nuotaką, be dėmės ir raukšlės, apvalęs ją vandeniu per gyvenimo Žodį (Ef 5, 26-27), t. y. tikėjimu gyvenimo, teisumo ir išgelbėjimo Žodžiu. Jis susijungia su ja tiesoje, gerume, gailestingume ir ištikimybėje, kaip pasakyta Ozėjo knygoje (Oz 2, 19-20). Ar ne puiku, kad turtingas, kilnus, romus sužadėtinis Kristus veda neturtingą, paniekintą, piktą kekšę, išlaisvina ją iš visų blogybių ir padabina visomis savo dorybėmis? Nuo šiol neįmanoma, kad nuodėmės ją nuteistų, nes jos uždėtos tik ant Kristaus ir yra Jo sugertos. Ji turi tą puikų teisumą Sužadėtinyje, kuriuo gali didžiuotis kaip nuosavu ir kurį mirties ir pragaro akivaizdoje gali tvirtai iškelti kartu su savo nuodėmėmis ir pasakyti: “Jeigu aš nusidėjau, tai mano Kristus, kurį tikiu, nenusidėjo. Ir viskas, kas priklauso Jam,—yra mano, o viskas, kas mano, priklauso Jam”, kaip sako nuotaka Saliamono Giesmių giesmėje: “Mano mylimasis yra mano, ir aš Jo” (Gg 2, 16). Apie tai kalba ir šventasis Paulius: “Ačiū Dievui, kuris suteikė mums pergalę Viešpatyje Kristuje Jėzuje, kuriame sunaikintos nuodėmė ir mirtis” (plg 1 Kor 15, 56-57). Todėl galima suprasti, kodėl tikėjimui priskiriama tiek daug, nes tik jis gali įvykdyti visus įsakymus ir išteisinti be jokių kitų darbų. Akivaizdu, kad tik jis vienas įvykdo pirmąjį įsakymą: “Garbink tik savo Dievą”.
Net jei esi pilnas gerų darbų nuo galvos iki kojų, tu dar nesi teisus ir nepagarbini Dievo, ir taip neįvykdai pirmojo įsakymo, nes Dievo neįmanoma pagarbinti kitaip, kaip tik pripažįstant Jam visą ištikimybę ir dorybes, kurios iš tiesų yra Jo. To neįmanoma atlikti darbais, bet tik širdies tikėjimu. Tik tikėjimu, ne darbais mes pašloviname Dievą ir pripažįstame Jo ištikimybę bei teisumą. Todėl tik tikėjimas yra žmogaus teisumas ir visų įsakymų įvykdymas, nes tas, kas įvykdo pirmąjį įsakymą, tiksliai ir nesunkiai įvykdys ir visus kitus. Darbai gi yra mirę ir negali pagarbinti bei pašlovinti Dievo, nors, esant tikėjimui, gali būti daromi Dievo garbei. Bet mums čia rūpi ne tai, kokie darbai daromi, o iš ko kyla tie darbai ir garbina Dievą. Tai yra niekas kitas, taip tik širdies tikėjimas, esantis mūsų teisumo pagrindas ir esmė. Pavojinga ir akla, kai mokoma vykdyti Dievo įsakymus darbais. Įsakymai turi būti įvykdyti iki tol, kol daromi bet kokie darbai, nes darbai kyla iš įsakymų vykdymo, kaip matysime toliau (Rom 13, 10).
Norint geriau suvokti, ką mes turime Kristuje ir koks didžiulis gėris yra teisingas tikėjimas, reikia žinoti, kad Senajame Testamente Dievas pašventė sau visus žmonių ir gyvūnų vyriškos lyties pirmgimius. Pirmgimystė buvo rinktinis dalykas ir turėjo du didelius pranašumus prieš kitus vaikus—būtent valdžią ir kunigystę. Tokiu būdu pirmgimis žemėje buvo viešpačiu visiems savo broliams ir kunigu prieš Dievą. Šis įvaizdis rodo į Jėzų Kristų, kuris buvo Dievo Tėvo ir mergelės Marijos pirmgimis. Todėl Jis yra karalius ir kunigas, bet ne pagal kūną, o pagal dvasią, nes Jo karalystė ne iš šio pasaulio (Jn 18, 36). Jo karalystė slypi ne žemiškuose, bet dvasiniuose turtuose, tokiuose kaip Tiesa, Išmintis, Ramybė, Džiaugsmas, Išgelbėjimas ir t.t. Tai nėra laikini turtai; nes Jam pavaldu viskas danguje, žemėje ir pragare, nors Jis ir yra nematomas; taip yra todėl, kad Jis valdo dvasiškai, nematomai. Jo kunigystė pasireiškia ne išoriniuose veiksmuose ar bažnytiniuose rūbuose, kaip paprastų kunigų gyvenime, bet nematomai, dvasioje, kai Jis be paliovos užtaria savuosius Dievo akivaizdoje, aukojasi ir daro viską, ką pamaldus kunigas turi daryti, kaip Jį apibūdina šventasis Paulius—“kunigas Melchizedeko tvarka” (Žyd 6, 7 sk.). Jis meldžiasi bei užtaria mus (Rom 8, 34) ir moko mūsų širdis,—tai ir yra dvi esminės teisingos kunigo pareigos, kurių išorinė išraiška matoma žemiškų kunigų tarnavime – maldos ir pamokslai. Kristus, būdamas pirmgimis, įgijo šias teises, todėl dabar Jis dalinasi jomis su visais krikščionimis, kad jie per tikėjimą taip pat galėtų būti karaliais ir kunigais su Juo, kaip sako šventasis Petras: “Jūs esate kunigiška karalystė ir karališka kunigystė” (1 Pt 2, 9). Tai reiškia, kad krikščionis per savo tikėjimą yra tiek išaukštintas virš visų dalykų, jog dvasiškai yra visiems kaip viešpats, nes joks dalykas negali pakenkti jo išgelbėjimui. Viskas jam yra pajungta ir padeda įgyti išgelbėjimą, kaip moko šventasis Paulius: “Jo pašauktiesiems viskas išeina į gera” (Rom 8, 28), t. y. gyvenimas, mirtis, nuodėmės, teisumas, gėris ir blogis. “Viskas yra jūsų <…> ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis” (1 Kor 3, 21-23) ir t.t. Tačiau nereiškia, kad mes valdome visus dalykus fiziškai, naudojame ir disponuojame jais kaip žmonės žemėje,—tai beprotybė, kuri būdinga kai kuriems dvasininkams,—nes tokia valdžia žemėje priklauso karaliams, kunigaikščiams ir panašiems į juos. Mūsų visų kūnas mirs—niekas negali išvengti mirties; taip pat teks daug kentėti ir nuo kitų dalykų, kaip matome iš Kristaus ir Jo šventųjų pavyzdžio. Kuo brandesnis yra krikščionis, tuo daugiau patirs blogio, kančios ir mirties. Mes kalbame apie dvasinį valdymą, kuris vyksta kūno suspaudimuose. Tai reiškia ne ką kita, kaip tai, kas išreikšta žodžiuose “mano jėga yra silpnume” (2 Kor 12, 9), ir viskas, kas vyksta aplinkui, gali tarnauti mano išgelbėjimui (Rom 8, 28), kad net mirtis ir kančia tarnauja išgelbėjimui. Tai tikrai visagalis valdymas, dvasinė karalystė, kurioje nėra blogų ar gerų dalykų, bet viskas tarnauja geram, jei aš tikiu. Todėl man nereikia nieko, išskyrus tikėjimą. Iš tiesų kokia brangi ir vertinga yra krikščionio jėga ir laisvė!
Taigi mes esame kunigai, ir tai yra žymiai daugiau, nei būti karaliumi, nes būtent kunigystė padaro mus vertus ateiti Dievo akivaizdon ir melstis už kitus. Stovėti Dievo akivaizdoje ir melstis gali tik kunigas. Kristus įgalino mus užtarti ir melstis dvasioje vienas už kitą, kaip kunigas kūniškai užtardavo ir melsdavosi už tautą. Tokiu būdu mes galime drąsiai įeiti į Dievo buvimą tikėjimo dvasioje (Žyd 10, 19-22) ir su džiaugsmingu “Aba, Tėve” melstis vienas už kitą ir daryti viską, kas atsispindi išoriniuose ir matomuose kunigų darbuose. Tačiau kas netiki Kristumi, tam niekas neišeina į gera, nes jis yra visų dalykų vergas. Jis viskuo piktinasi ir išnaudoja visas aplinkybes siekdamas savo naudos, o ne Dievo šlovės. Tokio žmogaus malda Dievui yra nemaloni ir niekada nepasiekia Jo buvimo, nes Dievas neišklauso nusidėjėlių (Jn 9, 31).
Kas gali suvokti krikščionio garbę ir išaukštinimą? Naudodamasis savo karališka valdžia jis valdo viską, o per savo kunigystę yra visagalis kartu su Dievu, nes Dievas daro tai, ko jis nori ir prašo, kaip parašyta psalmėse: “Jis suteikia, ko trokšta Jo bijantys, išgirsta jų šauksmą ir padeda jiems” (Ps 145, 19). Į šią šlovę žmogus įeina tik per tikėjimą, ne per darbus. Iš viso to aišku, kodėl krikščionis yra nuo visko laisvas ir yra virš visko, nes jam nereikia jokių gerų darbų, kad būtų teisus ir išgelbėtas,—tik tikėjimas jam tai suteikia. Jei jis apsigauna ir ima manyti, jog krikščionimi taps per gerą darbą, tai jis praranda tikėjimą kartu su viskuo, ką šis duoda. Tai panašu į šunį, kuris, bėgdamas šalia upelio su mėsos gabalu dantyse, pamato tos mėsos atvaizdą vandenyje ir pakvaišęs puola jį, prarasdamas ir mėsą, ir jos atvaizdą.
Tu paklausi: “Koks tada skirtumas bažnyčioje tarp kunigų ir pasauliečių*, jeigu visi yra kunigai?” Atsakau: “Neteisinga žodžius “kunigas”, “dvasininkas” ir panašius į juos sieti ne su visais krikščionimis, o tik su nedidele grupe žmonių, kurie šiandien vadinami dvasiniu luomu”. Šventasis Raštas neduoda jokio kito skirstymo, kaip tik pavadindamas kai kuriuos “tarnautojais” (ministres), “tarnais” (servos), “valdytojais” (oeconomus), kurie turi pamokslauti kitiems Kristų, tikėjimą ir krikščionišką laisvę. Nors mes visi esame kunigai, tačiau negalime visi viešai tarnauti, administruoti ir pamokslauti. Apie tai rašo šventasis Paulius: “Todėl bet kuris žmogus telaiko mus Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių prievaizdais” (1 Kor 4, 1). Tačiau dabar ši administravimo tarnystė išsivystė į žemišką, išorinę, prabangią ir tironišką valdžią ir jėgą. Šios tarnystės jokiu būdu negalima prilyginti pasaulietinei valdžiai, o pasauliečių—krikščionims. Dėl to iškrypo visas supratimas apie krikščionišką malonę, laisvę, tikėjimą, apie tai, ką mes turime Kristuje, ir apie patį Kristų taip pat; visa tai pakeitė žmonių sugalvoti priesakai ir darbai, atvedę iki to, kad mes tapome panašūs į žmones, apie kuriuos kalba Jeremijas Raudų knygoje (Rd 1 sk.),—nedoriausių ir blogiausių žmonių žemėje vergai.
Iš viso to galime pasimokyti, jog nepakanka pamokslauti apie Kristaus gyvenimą ir darbus tik kaip apie istoriją ar metraščių įvykius, neminint to, kad dažnas žmogus iš viso apie Kristų nekalba ir vietoj Jo pamokslauja kitų žmonių įsakymus, mokymą ar kanonų teisę*. Tarp jų nemažai tokių, kurie pamokslaudami ir pristatydami Kristų, sukelia žmonėse užuojautą Jam, pyktį prieš žydus (už tai, kad jie nukryžiavo Jį) ir panašius vaikiškus įsivaizdavimus. Kristus privalo būti pamokslaujamas visapusiškai, kad mano ir tavo tikėjimas Juo būtų išsaugotas ir auginamas.
Tikėjimas išsaugomas ir stiprinamas tada, kai kalbama, dėl ko Kristus atėjo, ką Jis atnešė ir suteikė, kokia nauda iš viso to. Tai įvyksta, kai teisingai aiškinama apie krikščionišką laisvę, kurią mes Jame turime, apie tai, jog mes, krikščionys, esame karaliai ir kunigai ir galime tvirtai tikėti, kad viskas, ką mes darome, yra Dievo išklausoma ir priimtina Jo akivaizdoje, kaip aš minėjau anksčiau. Kai širdis girdi apie tokį Kristų, ji pralinksmėja, priima paguodą ir džiaugiasi Juo, pamildama Jį. To niekuomet nepasieksi vykdydamas įstatymus ar darydamas darbus. Kas gali pakenkti tokiai širdžiai ar ją išgąsdinti? Kai nuodėmė ir mirtis įsiveržia į ją, ji tiki, jog yra Kristaus teisumas, ir niekuomet nesitapatina su nuodėme, bet su Kristumi. Kai nuodėmės atsiduria prieš Kristaus teisumą, jos išnyksta. Taip širdis mokosi duoti atkirtį mirčiai ir nuodėmei ir sako kartu su apaštalu: “Mirtie, kur tavo pergalė? Mirtie, kur tavo geluonis? Tavo geluonis yra nuodėmė. Tačiau, ačiū Dievui, suteikusiam mums pergalę per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Mirtis paskandinta Jo pergalėje ir t. t.” (pgl. 1 Kor 15, 55-57). Turbūt pakaks kalbėti apie vidinį žmogų, apie jo laisvę ir jos šaltinį—teisumą, kuriam nereikia jokio įstatymo, nei gerų darbų, nes šie jam kenkia—jis apsigauna, jei per juos nori pasidaryti teisus.
Pereikime prie antrosios dalies—prie išorinio žmogaus. Čia norėčiau atsakyti visiems, kurie jau piktinasi tuo, kas buvo pasakyta anksčiau, ir klausia: “Jei tikėjimas viską kuria ir jo vieno užtenka, kad būtum išteisintas, kodėl yra įsakymai apie gerus darbus? Taigi nebedarykime gerų darbų ir pasitenkinkime tikėjimu”. Ne, mylimas žmogau, ne taip! Tai tiktų, jei tu būtum tik vidinis žmogus, tobulai dvasinis, tačiau tokiu tapsi tik paskutinę dieną. Čia, žemėje, vyksta tik augimas ir tobulinimas to, kas bus tobulai atlikta kitame gyvenime. Visa tai apaštalas vadina pirmaisiais dvasios vaisiais (primitias spiritus) (pgl. Rom 8, 23), ir mes iš tiesų ateityje gausime daugiau,—netgi dvasios pilnatvę. Tai patvirtina, kas buvo pasakyta anksčiau: krikščionis yra paklusnus tarnas ir viskam pavaldus; kadangi jis yra laisvas—nieko nedaro, kadangi yra tarnas—privalo daryti viską. Kaip tai pavyksta, pamatysime vėliau.
Nors žmogus per tikėjimą yra visiškai išteisintas savo dvasioje ir turi viską, ko reikia, vis dėl to, kol kas jis pasilieka šiame mirtingame gyvenime žemėje ir turi valdyti savo paties kūną, taip pat bendrauti su kitais žmonėmis. Čia prasideda darbai. Žmogus negali betiksliai ir tuščiai gyventi; jis turi rūpintis savo kūno lavinimu pasninkais, budėjimais, darbais ir kitokiais nuosaikios drausmės metodais, kad būtų panašus į vidinį žmogų ir paklusnus tikėjimui bei jam nekliudytų ir nesipriešintų. Nes vidinis žmogus yra viena su Dievu, linksmas ir laimingas dėl Kristaus, kuris tiek daug dėl jo padarė, todėl jo vienintelis užsiėmimas yra džiaugsmingas ir nesavanaudiškas tarnavimas Dievui, mylint laisvėje. Bet tuo pat metu jis atranda savo kūne priešingą norą—norą tarnauti pasauliui ir ieškoti pasitenkinimo sau. To tikėjimas negali pakęsti ir su džiaugsmu spaudžia kūną, siekdamas jį slopinti ir gesinti, kaip sako šventasis Paulius: “Mano vidinis žmogus su džiaugsmu pritaria Dievo įstatymui, bet savo kūno nariuose pastebiu kitą įstatymą, prieštaraujantį mano proto įstatymui, norintį įkalinti mane nuodėmėje” (Rom 7, 22-23); ir “aš nugaliu savo kūną ir sutramdau jį, kad aš, pamokslaudamas kitiems, pats nepasidaryčiau atmestinas” (1 Kor 9, 27); taip pat: “kurie priklauso Kristui Jėzui, tie nukryžiavo kūną su jo aistromis ir geiduliais” (Gal 5, 24). Tačiau tokie darbai nereiškia, kad per juos žmogus tampa teisus prieš Dievą. Tikėjimas, kuris vienintelis išteisina prieš Dievą, negali pakęsti tokio melo. Reikia siekti, kad kūnas būtų paklusnus ir apvalytas nuo piktų įgeidžių. Kadangi siela apvalyta ir myli Dievą per tikėjimą, ji nori, kad visi dalykai būtų tyri, pirmiausia jos kūnas, ir kad kiekvienas kartu su ja mylėtų ir šlovintų Dievą. Vadinasi, žmogus dėl savo kūno dvilypumo negali palaidai gyventi ir turi daryti daug gerų darbų tam, kad pažabotų kūną. Taigi darbai nėra geri tuo, kad jie išteisina prieš Dievą, bet žmogus juos daro nesavanaudiškai, iš laisvos meilės, norėdamas patikti Dievui. Jis neieško nieko kito, kaip tik patikti Dievui, kurio norus jis trokšta tobulai įvykdyti. Čia kiekvienas gali nustatyti sau kūno marinimo mastą ir saiką, nes jis pasninkauja, budi ir dirba tiek, kiek mano esant reikalinga kūno geiduliams sutramdyti. Bet kiti, kurie galvoja tapti teisūs per darbus, nesidomi kūno marinimu, žiūri tik į darbus ir galvoja, kad jeigu jie atliks tiek gerų darbų, kiek tik įmanoma, tai juos išteisins. Jie veltui eikvoja fizines jėgas savo beverčiams darbams. Manymas, jog išteisintu ir palaimintu galima tapti be tikėjimo ir per darbus, yra didžiulė kvailystė ir visiškas krikščioniško gyvenimo ir tikėjimo nesuvokimas.
Kad lengviau suprastume, kas pasakyta, panagrinėkime keletą palyginimų. Į krikščionio, kuris išteisintas per savo tikėjimą ir didelę Dievo malonę, darbus reiktų žiūrėti kaip į Adomo ir Ievos darbus Edeno sode. Pradžios knygos 2 skyriuje, 15 eilutėje, skaitome, kad Dievas sukurtą žmogų apgyvendino Edeno sode, kurį šis turėjo įdirbti ir saugoti. Dievas sukūrė Adomą teisų, sveiką ir be nuodėmės, ir jam nereikėjo būti išteisintam sodo įdirbimo ir saugojimo darbais; tačiau jis negalėjo leisti laiko tuščiai, todėl Dievas davė jam užduotį—įdirbti ir saugoti sodą. Šis darbas turėjo būti visiškai savanoriškas, atliekamas tik siekiant patikti Dievui, o ne gauti išteisinimą, kurį Adomas jau buvo įgijęs ir kuris yra prieinamas visiems mums per pirmgimystę. Tikinčiajam reikia tik vieno darbo, kuris jį atstatytų Edeno sode ir atgimdytų iš naujo,—jam nereikia kitų darbų, kuriais pats galėtų pasiekti ir išlaikyti išteisinimą; bet tam, kad neveltėdžiautų ir įvykdytų savo kūno poreikius, tikinčiajam skirta tuos darbus daryti laisvai ir vien tik tam, kad patiktų Dievui. Kadangi nesame visiškai išgelbėti ir mūsų tikėjimas bei meilė kol kas nėra tobuli, todėl jie turi stiprėti bei augti—bet ne išoriniais darbais, o patys.
Panašiai kaip įšventintas vyskupas—jis šventina bažnyčią, atlieka vaikų konfirmaciją ar kitas savo pareigas, bet šie darbai jo nedaro vyskupu. Jei prieš tai jis nebūtų įšventintas į vyskupus, tai visi šie jo atliekami darbai būtų netikri. Taip pat ir krikščionis, pašventintas per tikėjimą, daro gerus darbus, bet šie nedaro jo geresniu ir daugiau nepašventina, nes tai atlieka tik tikėjimas. Jei žmogus pirmiau nepatiki ir netampa krikščionimi, visi jo darbai yra netikę—tiesiog kvailos, baustinos, velniškos nuodėmės.
Todėl teisingi šie du tvirtinimai: “Geri, dievobaimingi darbai niekuomet nepadaro žmogaus geru ir dievobaimingu, bet geras, pamaldus žmogus daro tokius darbus”. “Blogi darbai niekada nedaro žmogaus blogu, bet blogas žmogus daro blogus darbus”. Būtina, jog, prieš darydamas gerus darbus, asmuo visų pirma būtų geras ir pamaldus, o šie geri darbai kyla iš žmogaus jau tapusio geru, kaip pasakė Kristus: “Geras medis negali nešti blogų vaisių, nei blogas medis—gerų” (Mt, 7, 18). Akivaizdu, jog ne vaisiai “neša” medį, kad medžiai neauga ant vaisių, bet medžiai neša vaisius ir vaisiai auga ant medžių. Todėl kaip yra būtina, kad medžiai būtų anksčiau už vaisius, ir kaip vaisiai nedaro medžių nei gerais, nei blogais, taip ir žmogus, kaip asmuo, pirmiausia turi būtų geras arba blogas, kad galėtų daryti gerus arba piktus darbus. Ir tie darbai nepadaro jo geru ar blogu, bet būtent jis daro gerus arba blogus darbus.
Tai mes matome visuose kūriniuose: geras arba blogas namas nesukuria gero arba blogo dailidės, bet geras arba blogas dailidė pastato gerą arba blogą namą. Joks darbas nepadaro meistro pagal savo pavidalą, priešingai—jis yra toks, koks yra meistras. Taip yra ir su žmogaus darbais. Jis tiki arba netiki, todėl ir jo darbai yra geri arba pikti. Ir ne atvirkščiai—lyg jo darbai nuspręstų, ar žmogus teisus ir tikintis. Kaip darbai žmogaus nepadaro tikinčio, taip nepadaro jo ir teisaus. Bet kaip tikėjimas padaro teisiu, taip tikėjimas daro ir gerus darbus.
Kadangi darbai nieko neišteisina, ir žmogus turi būti teisus prieš tai, kol imsis gero darbo, akivaizdu, kad vien tikėjimas iš malonės per Kristų ir Jo žodį pakankamai žmogų išteisina ir išgelbsti. Kad įgytų išgelbėjimą, krikščioniui nereikalingi jokie darbai, jokie įstatymai, nes jis laisvas nuo visų įstatymų ir todėl laisvėje daro viską, neieškodamas savo naudos ar išgelbėjimo, nes jis jau yra išgelbėtas ir visko turi dėl savo tikėjimo ir Dievo malonės; dabar jis tik stengiasi patikti Dievui. Kita vertus, netikinčiojo joks geras darbas neveda į išteisinimą ir išgelbėjimą. Bet ir jokie blogi darbai negali padaryti jo blogu ir prakeiktu,—tik netikėjimas, kuris asmenį padaro blogu ir darančiu blogus darbus. Žmogus yra geras arba blogas, ir tai kyla ne iš darbų, bet iš tikėjimo arba netikėjimo, kaip sako vienas išmintingas vyras: “Visų nuodėmių pradžia yra pasitraukimas nuo Dievo ir nepasitikėjimas Juo”. Ir šventasis Paulius sako: “Nes ateinantis pas Dievą turi tikėti” (Žyd 11, 6). Taip pat moko ir Kristus: “Jei medis yra geras, tai ir jo vaisius bus geras; jei medis blogas, tai ir jo vaisius bus blogas”, lyg norėdamas pasakyti: “Kas nori turėti gerus vaisius, pirmiausia tegu pasodina ir išaugina gerą medį”. Taigi kas nori daryti gerus darbus, turi pradėti ne nuo darbų, bet nuo asmens, kuris darys tuos darbus. Asmens gi niekas nepadaro geru, vien tik tikėjimas, ir niekas nepadaro blogu, kaip vien netikėjimas. Tai tiesa, jog žmonių akyse darbai daro žmogų geru arba blogu, jie išskirtinai parodo, kas yra geras ar blogas, kaip sako Kristus Evangelijoje pagal Matą: “Iš jų vaisių pažinsite juos” (Mt 7, 20). Bet visa tai yra paviršutiniška, ir daugelis žmonių klysta, pasikliaudami šia išore; rašydami, mokydami, kaip reikia daryti gerus darbus ir jais būti išteisintam, niekada taip ir nesusimąstydami apie tikėjimą. Jie eina keliu, kuriuo aklas veda aklą, kankinasi dėl daugelio dalykų ir niekada nepasiekia tikro išteisinimo; apie tokius šventasis Paulius kalba: “Jie laiko pamaldumo išorę, bet išsižada jo jėgos <…> visuomet mokosi, bet niekada taip ir nepasiekia tiesos pažinimo” (2 Tim 3, 5.7).
Tas, kuris nenori nuklysti su tokiais aklaisiais, turi žvelgti toliau nei tik į darbus, įsakymus ir mokymus apie darbus. Jis turi pažvelgti į žmogų ir paklausti—kaip jis išteisinamas? Nes žmogų išteisina ne įsakymai ar darbai, bet tik Dievo žodis (tai yra Jo malonės pažadas) ir tikėjimas, jog visa garbė priklauso Dievui, jog Jis išteisina mus ne dėl mūsų darbų, bet dėl savo maloningo Žodžio, dovanai ir iš didelio gailestingumo (1 Kor 1, 21). Vien iš to lengva suprasti, kodėl geri darbai yra atmetami arba pripažįstami, ir kaip reikia vertinti visus mokymus, mokančius apie gerus darbus. Nes iškrypę aiškinimai ir klaidingos nuomonės apie tai, jog esame išteisinti ir išgelbėti per darbus, yra negeri ir visiškai pasmerkti,—tokie mokymai neneša laisvės ir negerbia Dievo malonės, kuri vienintelė per tikėjimą išteisina ir gelbsti. Darbai neįstengia to atlikti, nors to ir siekia, priskirdami sau visą garbę ir malonę.
Mes neatmetame gerų darbų dėl jų pačių, o tik dėl iškreipto aiškinimo ir klaidingų suvedžiojančių nuomonių, kurios nėra geros ir kiekvieną apgaudinėja lyg plėšrūs vilkai avių kailiuose (Mt 7, 15). Tačiau šio klaidingo aiškinimo apie darbus neįmanoma nugalėti ten, kur nėra tikėjimo. Tie “šventieji pagal darbus” klysta tol, kol atėjęs tikėjimas nesugriauna to apsigavimo. Kūnas nepajėgia pats iš savęs nei jo išvaryti, nei atpažinti, bet laiko jį brangiu, palaimintu dalyku; dėl to tiek daug žmonių yra suklaidinti. Rašyti ir pamokslauti apie atgailą, išpažintį ir nuodėmių atleidimą yra gerai, bet jei tai neveda į tikėjimą, tai viso labo tėra velniškas, suvedžiojantis mokymas. Kristus, kaip ir Jonas Krikštytojas, tarė ne tiktai “Atgailaukite” (Mt 3, 2; 4, 17), bet ir pridėjo tikėjimo žodį: “Prisiartino Dievo karalystė”. Reikia pamokslauti ne tik pirmąjį, bet abu Dievo žodžius. Turime skelbti ir sena, ir nauja iš savo širdies lobyno: kaip įstatymo balsą, lygiai taip ir malonės žodį (Mt 13, 52). Įstatymą reikia pamokslauti, kad nusidėjėlius apimtų baimė ir jie suvoktų savo nuodėmes, kad jie imtų gailėtis ir atsiverstų. Tačiau to nepakanka, turime skelbti ir kitą žodį—malonės pažadą, mokyti tikėjimo, be kurio įstatymas, atgaila ir visa kita yra bereikšmiai. Daug pamokslininkų pamokslauja apie atgailą dėl nuodėmių ir malonę, bet jie neaiškina Dievo įstatymo, kuris moko, iš kur ir kaip ateina atgaila ir malonė. Nes atgaila kyla iš įstatymo, tikėjimas—iš Dievo pažadų (Rom 10, 17), ir taip žmogus tikėdamas dieviškais žodžiais yra išteisinamas ir išaukštinamas po to, kai jis per Dievo įstatymo baimę buvo atvestas į Jo pažinimą. “Vakare būna verksmas, bet ryte džiaugsmas” (Ps 30, 6). Tai pasakyta apie visus darbus apskritai ir apie darbus, kuriuos krikščionis daro savo naudai.
Dabar pakalbėkime daugiau apie darbus, kuriuos jis daro kitiems žmonėms. Nes žmogus gyvena ne tik sau vienam ir ne tik savo mirtingam kūnui, bet ir visiems žmonėms. Krikščionis pažaboja savo kūną, kad galėtų nuoširdžiau ir laisviau tarnauti kitiems, kaip sako šventasis Paulius: “Niekas iš mūsų negyvena sau, ir niekas nemiršta sau. Jei gyvename—gyvename Viešpačiui, jei mirštame—mirštame Viešpačiui” (Rom 14, 7-8). Todėl krikščionis negali gyventi be darbų kitiems; jis turi su jais kalbėti, kurti, nors šie darbai neatneša jokios naudos jo teisumui ir išgelbėjimui. Todėl jo nuostata—tarnauti ir būti naudingam kitiems žmonėms ir nesiimti nieko, išskyrus tai, kas atneša naudą artimui.
Apaštalas ragina mus darbuotis taip, kad sugebėtume duoti stokojančiam, nors jis taip pat galėtų pasakyti, jog mums reikia dirbti tam, kad aprūpintume patys save. Vis dėlto jis sako: “<…> kad galėtų duoti stokojančiam” (Ef 4, 28). Tai yra krikščioniškų darbų pagrindas—turėdami paguodą, galime darbuotis, įgyti ir atidėti lėšas, padėdami tiems, kas stokoja, kad tokiu būdu stiprieji nariai galėtų tarnauti silpniesiems ir galėtume būti Dievo sūnumis, kiekvienas rūpindamasis kitu ir darbuodamasis dėl kito, nešdami vieni kitų naštas ir tuo įvykdydami Kristaus įstatymą (Gal 6, 2). Tai yra tikras krikščioniškas gyvenimas. Taip tikėjimas iš tiesų veikia kartu su meile ir džiaugsmu, kaip moko šventasis Paulius galatus (Gal 5, 6). Todėl jis, mokęs filipiečius apie tai, kiek jie turtingi per tikėjimą Kristumi, sako: “Taigi, jei yra pas jus koks paraginimas Kristuje, jei kokia meilės paguoda, jei koks bendravimas dvasioje, jei nuoširdi meilė ir gailestingumas, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, būdami vienos minties, turėdami tokią pat meilę, būdami vieningi ir darnūs. Nedarykite nieko iš savanaudiškumo ar dėl tuščios garbės, bet nuolankiai laikykite vienas kitą aukštesniu už save; ir kiekvienas težiūri ne savo, bet to, kas tarnauja kitam” (Fil 2, 1-4). Matosi, jog šventasis Paulius tai pateikia kaip krikščioniško gyvenimo taisyklę, teigdamas, kad visi darbai turi būti nukreipti kito gerbūviui, nes kiekvieno tikėjime yra tokie dideli turtai, kad visi kiti jo darbai ir visas gyvenimas paprasčiausiai yra likutis arba perteklius, kuriuo jis laisva valia ir tauriai dalinasi su savo artimu,—t.y. daro jam gera ir tarnauja iš laisvos meilės. To pavyzdys Pauliui yra Kristus: “Kiekvienas temąsto kaip Kristus: Jis, būdamas Dievo atvaizdas, nelaikydamas apiplėšimu būti lygiu Dievui, atsisakė to ir prisiėmė tarno pavidalą, pasidarė panašus į žmones ir tapo išvaizda kaip žmogus. Jis nusižemino ir tapo klusnus iki mirties” (Fil 2, 5-8). Šį maloningą apaštalo žodį mums buvo užtemdę tie, kurie visiškai nesupranta tokių jo žodžių, kaip “Dievo atvaizdas”, “tarno pavidalas”, “panašus į žmones”, “išvaizda tapęs kaip žmogus”. Štai ką šventasis Paulius turi omeny: nors Kristus buvo pilnas Dievo atvaizdas, turėjo tobulas dorybes ir Jam nereikėjo nei darbų, nei kančios tam, kad įgytų teisumą ir išgelbėjimą, vis dėlto Jis tuo nepasididžiavo ir prieš mus nesiaukštino, nors teisėtai galėjo taip elgtis. Bet, priešingai, Jis gyveno, dirbo, kentėjo ir mirė taip, kad būtų panašus į kitus žmones,—ir išvaizda, ir poelgiais būtų žmogumi—taip, lyg Jam viso to reikėtų ir Jis nebūtų Dievo atvaizdas. Bet visa tai Jis darė dėl mūsų, kad patarnautų mums, ir kad viskas, ko Jis pasiekė, būdamas tarnu, galėtų priklausyti mums.
Krikščionis, kaip ir jo galva Kristus, turi būti pilnas tikėjimo ir pasitenkinęs savo tikėjimu, pastarąjį stiprindamas, nes tikėjimas yra krikščionio gyvenimas, teisumas ir išgelbėjimas, tikėjimas duoda jam viską, ką turi Kristus ir Dievas, kaip buvo pasakyta anksčiau ir kaip kalba šventasis Paulius: “Nes dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų” (Gal 2, 20). Ir nors krikščionis yra visiškai laisvas, tačiau, kita vertus, turi savanoriškai tapti tarnu, padėti savo artimui, bendrauti ir elgtis su juo taip, kaip Dievas per Kristų pasielgė ir tebesielgia su juo. Tai jis turi daryti laisvai, nesiekdamas nieko, išskyrus Dievo palankumo, ir galvodamas: “Man, nedoram ir prakeiktam žmogui, mano Dievas be jokių nuopelnų, visiškai veltui ir vien iš gailestingumo per Kristų ir Jame suteikė visiško teisumo ir išgelbėjimo turtus, todėl nuo šiol daugiau nieko nebereikia, tik tikėti, ir viskas. Kodėl gi man tuomet su džiaugsmu ir noriai, iš visos širdies nedaryti to, kas tokiam Tėvui, kuris išliejo man savo neįkainojamas gėrybes, patinka ir yra priimtina? Todėl aš pasišvęsiu savo artimui, kaip ir Kristus man, nedarysiu šiame gyvenime nieko, išskyrus tai, kas, mano akimis žiūrint, yra būtina, naudinga ir gera mano artimui, kadangi per tikėjimą turiu Kristuje visų gėrybių perteklių”. Supraskite, kad iš tikėjimo kyla meilė ir džiaugsmas Viešpatyje, o iš meilės—laisvas ir džiaugsmingas gyvenimas, kurio esmė—tarnauti artimui, nesiekiant atlyginimo. Nes žmogus tarnauja ne tam, kad kuo nors įpareigotų kitus. Jis neišskiria draugų ir priešų ir nemąsto apie tai, ar šie liks jam dėkingi, ar ne, bet noriai atiduoda save ir viską, ką turi, nepaisant to, ar jis tuo nusipelno atlygio, ar atlieka nepelningą darbą. Kaip Tėvas visas gėrybes skirsto gausiai ir be atlygio, įsakydamas “saulei patekėti virš piktų ir gerų” (Mt 5, 45), taip ir Sūnus vykdo ir pakelia viską su nesavanaudišku džiaugsmu, kuris suteikia Jam pasitenkinimą. Jei mes pripažįstame mums duotas didžias ir brangias dovanas, mūsų širdys, kaip sako šventasis Paulius, per Šventąją Dvasią bus pilnos meilės (Rom 5, 5), kuri daro mus laisvus, džiaugsmingus, visa galinčius darbininkus ir nugalėtojus visuose sielvartuose, mūsų artimųjų tarnus ir, be to, viešpačius virš visko. Tačiau tiems, kurie nepripažįsta dovanų, ateinančių per Kristų, Kristus gimė veltui; jie eina savo keliu, vykdydami savo darbus, ir niekada nepatiria ko nors aukštesnio. Kaip mūsų artimas stokoja, ko mes esame pertekę, taip ir mes stokojome prieš Dievą, neturėdami Jo malonės. Vadinasi, mes turime nesavanaudiškai padėti savo artimui, panaudodami savo kūną ir jo darbus, nes dangiškasis Tėvas Kristuje nesavanaudiškai atėjo mums į pagalbą. Kiekvienas turi tapti kitam lyg Kristus, kad galėtume būti Kristumi vienas kitam ir Kristus galėtų būti tas pats visuose, t. y. kad galėtume tapti tikrais krikščionimis.
Kas gi tuomet gali savo protu aprėpti krikščioniško gyvenimo turtus ir šlovę? Šis gyvenimas gali viską ir viską turi, ir jam nieko netrūksta. Jis viešpatauja virš nuodėmės, mirties ir pragaro ir tuo pat metu tarnauja ir atneša naudą visiems žmonėms. Bet, deja, mūsų dienomis toks gyvenimas pasaulyje yra retenybė. Apie jį nepamokslaujama ir jo nesiekiama. Mes nieko nežinome apie savąjį vardą, nežinome, kodėl esame krikščionys ir nešiojame šį vardą. Žinoma, Kristaus garbei mus vadina ne todėl, kad Jo nėra tarp mūsų, bet todėl, kad Jis gyvena mumyse,—mes tikime Juo ir esame lyg kristūs vienas kitam, elgdamiesi artimo atžvilgiu taip, kaip elgiasi su mumis Kristus. Bet šiais laikais žmogiškos doktrinos nemoko mus siekti ko nors kito, išskyrus asmeninę naudą ir nuopelnus. Iš Kristaus gi mes padarėme “prižiūrėtoją”, rūstesnį nei Mozė.
Evangelijoje pagal Luką (Lk 2, 22) skaitome, kad mergelė Marija, elgdamasi kaip visos kitos moterys, atėjo į šventyklą po šešių savaičių, kai baigėsi Įstatymo nustatytos apsivalymo dienos, nors ji nebuvo surišta to Įstatymo ir jai, lyginant su kitomis, nereikėjo apsivalymo. Bet ji tai atliko iš nesavanaudiškos meilės, nes ji neniekino kitų moterų, todėl ir pasiliko su jomis kartu. Ji nebuvo išteisinta šiuo darbu, bet, būdama teisi, atliko jį noriai ir nesavanaudiškai. Taip turi būti atliekami ir mūsų darbai,—ne tam, kad per juos būtume išteisinti. Dar prieš juos atlikdami esame teisūs per tikėjimą, todėl turime viską daryti nesavanaudiškai ir su džiaugsmu kitų labui.
Šventasis Paulius leido apipjaustyti Timotiejų ne dėl to, kad tai buvo būtina, bet, kad silpno tikėjimo judėjams neduotų priežasties pasipiktinti. Kita vertus, jis nenorėjo leisti apipjaustyti Tito, nes imta aiškinti, jog tas apipjaustymas reikalingas išgelbėjimui gauti. Šventasis Paulius nenorėjo įžeisti ar paniekinti kieno nors silpną tikėjimą ir laikinai nusileisdavo to žmogaus valiai, lygiai taip pat jis troško, kad žmonės, ginantys gerų darbų būtinumą įgyjant teisumą, neniekintų tikėjimo laisvės. Tam, kad visus atverstų į tikėjimo laisvę, jis pasirinko kompromiso kelią: atsargiai elgėsi su silpnaisiais, bet visada išstodavo prieš užsispyrėlius. Mes irgi turime uoliai palaikyti pasilpusiuosius tikėjime, kaip pasakyta laiške Romiečiams (Rom 14, 1), bet turime tvirtai pasipriešinti mokytojams, teigiantiems, jog geri darbai atneša išgelbėjimą.
Taip ir Kristus Evangelijoje pagal Matą (Mt 17, 24-27), kai iš Jo mokinių buvo pareikalautas mokestis už šventyklą, paklausė Petro, ar karaliaus vaikai yra laisvi nuo šio mokesčio, Petras atsakė, jog taip. Bet vėliau Jėzus liepė Petrui eiti prie ežero, sakydamas: “Kad mes jų nepapiktintume, eik, iš pirmos sugautos žuvies išimk pinigą ir duok jį už mane ir už save”. Tai puikus šio mokymo pavyzdys, nes Kristus save ir savuosius vadina karaliaus vaikais, tais, kurie nieko nestokoja, tačiau savanoriškai paklūsta kitiems, tarnauja ir moka mokesčius. Šis Kristaus darbas buvo reikalingas ir pasitarnavo Jo teisumui ir išgelbėjimui, taip ir visi kiti Jo ir Jo krikščionių darbai yra naudingi išgelbėjimui, nes visi jie yra tarnavimas laisva valia kitų norams ir labui. Taip pat visi pamokslininkų, vienuolynų ir senelių prieglaudų atliekami darbai turi būti nukreipti kitų norams įgyvendinti, pažaboti savo kūną, duoti kitiems pavyzdį. Tačiau visuomet reikia atsiminti, kad per tai neįgyjamas teisumas ir išgelbėjimas,—tai pasiekiama tik tikėjimu.
To moko ir šventasis Paulius (Rom 13, 1-7, Tit 3, 1); krikščionys turi paklusti pasaulietinei valdžiai ne todėl, kad per tai būtų išteisinti, bet kad jie kitiems ir vyresnybei tarnautų savo noru ir darytų savo darbus iš meilės ir laisva valia.
Kiekvienas, kuris tai supranta, gali lengvai įvykdyti nesuskaičiuojamus popiežiaus, vyskupų, vienuolynų, kunigaikščių ir valdininkų įsakymus ir įstatymus, kuriuos kai kurie pamišę ganytojai vykdo, lyg jie būtų reikalingi išgelbėjimui, ir vadina juos “bažnyčios įsakymais”, nors tai neteisinga. Nes laisvas krikščionis kalba taip: “Noriu pasninkauti, melstis, daryti tai ir tai, kaip parašyta, ne todėl, kad taip reikia ar kad per tai ateina teisumas ir išgelbėjimas, bet todėl, kad noriu gerbti popiežiaus, vyskupo, bendruomenės, mano pono ar mano brolio norus, tarnauti jiems ir parodyti pavyzdį,—taip, kaip Kristus, kuris padarė ir atliko daug didesnių dalykų, nors Jam to daug mažiau reikėjo. Ir nors tironai daro neteisybes, priešintis tam man nenaudinga tol, kol tai nesukyla prieš Dievą”. Iš to kiekvienas gali susidaryti aiškią nuomonę apie visus darbus ir įsakymus, apie skirtumus tarp jų ir taip gali atskirti aklus ir blogus ganytojus nuo teisingų. Nes bet koks darbas, kuris nėra daromas, kad patarnautų kitam, arba kuris sukyla prieš Dievą, nėra geras krikščioniškas darbas. Dėl to aš baiminuosi, jog mūsų laikais yra labai mažai bažnyčių, prieglaudų, vienuolynų, pamaldų, sudarytų testamentų, kurie būtų iš tiesų krikščioniški, taip pat tikrų pasninkų ir maldų, praktikuojamų kai kurių šventųjų dienomis. Bijau, kad visame tame dažnas žmogus ieško tik savo naudos, vengdamas atgailauti už savo nuodėmes ir tapti palaimintu. Visa tai kyla dėl to, kad nepažįstama tikėjimo ir krikščioniškos laisvės. Taip pat dėl to, kad kai kurie akli ganytojai gano žmones ir pamokslauja, sugalvodami įvairiausių bažnytinių atleidimų* ir nepamokslauja tikėjimo. Todėl krikščioniška laisvė žūsta. Bet aš tau patariu: jei nori šelpti, melstis, pasninkauti—daryk tai nemąstydamas, jog darai kažką gero, ir turėsi iš to naudą. Būk laisvas, kad kiti žmonės galėtų mėgautis tavo gerumu ir tai išeitų jiems į gera,—tuomet būsi geras krikščionis. Ką tau gali duoti tavo geri darbai, kurie reikalingi kūnui pažaboti? Tau užtenka tik tikėti, nes per tai Dievas tau suteikė visus dalykus. Žiūrėk, visos Dievo gėrybės teka nuo vieno žmogaus prie kito ir yra tos pačios visiems, kad kiekvienas galėtų priimti jas iš savo artimo. Iš Kristaus visos gėrybės teka į mus, nes Jis priėmė mus, lyg būtų kaip mes. Iš mūsų jos turi tekėti į tuos, kuriems jų reikia, ir taip aš tarsi galiu pateikti Dievui savo tikėjimą ir teisumą, kad pridengčiau savo artimo nuodėmes, pasiimdamas jas ant savęs, ir nedaryti nieko kito daugiau, kaip ir Kristus pasielgė mūsų atžvilgiu. Tai yra meilės esmė ir tikroji prigimtis. Todėl apaštalas kalba, kad meilė ieško ne savo, bet artimo naudos (1 Kor 13, 5). Tad galima padaryti išvadą, jog krikščionis negyvena savyje, bet gyvena Kristuje ir savo artimajame: Kristuje gyvena tikėjimu, artimajame—meile. Tikėjimu jis kyla į Dievą, toliau vėl grįžta meile iš Dievo ir pasilieka Dieve ir Jo meilėje, kaip pasakė Kristus: “Jūs matysite atvirą dangų ir angelus, nužengiančius ir užžengiančius ant Žmogaus Sūnaus” (Jn 1, 51). Kaip matome ir kaip šventasis Paulius sako, tai yra tikra dvasinė krikščioniška laisvė, kuri išlaisvina širdį nuo visų nuodėmių, įstatymų ir įsakymų (1 Tim 1, 9). Ji pranoksta visas kitas laisves taip, kaip dangus pranašesnis už žemę. Tesuteikia mums Dievas tokią laisvę, kad galėtume ją suprasti ir išsaugoti! Amen.
Pagaliau reikėtų pridurti dar šį tą dėl tų, kuriems neįmanoma pasakyti taip gerai, kad jie suprastų tai teisingai. Abejoju, ar jie supras net tai, kas čia bus pasakyta. Daugelis, išgirdę apie tikėjimo laisvę, kaipmat padaro ją pretekstu kūno darbams, manydami, jog dabar jiems viskas leista. Jie siekia parodyti, kad dabar esą laisvi žmonės ir krikščionys, nes niekina ir nevykdo ritualų, tradicijų ir žmogiškų įstatymų. Lyg jie būtų krikščionys todėl, kad nepasninkauja, kai kiti pasninkauja, ar nevalgo mėsos nustatytomis dienomis, arba todėl, kad nesimeldžia tradicinėmis maldomis ir tyčiojasi iš žmogiškų priesakų, nors tuo pačiu vis dėlto niekina ir visa kita, kas yra krikščionybėje. Jų priešingybė yra tie, kurie pasikliauja ritualų vykdymu, lyg jie būtų išgelbėti dėl to, jog nustatytomis dienomis pasninkauja arba susilaiko nuo mėsos, arba meldžiasi tam tikromis maldomis. Tokie žmonės bažnyčios ar jos tėvų įsakus paverčia pasididžiavimo dalyku ir visiškai nesirūpina tikėjimo esme. Akivaizdu, jog ir vieni, ir kiti klysta, nes nesupranta pagrindinių išgelbėjimo dalykų ir sukelia daug triukšmo dėl antraeilių ir nereikšmingų dalykų. Bet daug puikesnis apaštalo Pauliaus mokymas, kuris ragina pasirinkti “aukso vidurį” ir smerkia abu kraštutinumus, sakydamas: “Kas valgo, teneniekina to, kuris nevalgo; kas nevalgo, teneteisia valgančiojo” (Rom 14, 3). Matosi, kad tie, kurie negerbia apeigų ne iš tikėjimo ir įsitikinimo, o vien iš niekinimo, apsigauna, nes apaštalas nemoko jų niekinti. Tokie žmonės pučiasi prieš kitus, rodydami savo pažinimą. Antra vertus, tuos, kurie laikosi apeigų, šventasis Paulius moko neteisti kitų, nes nė vienos tų pusių veiksmai viena kitos atžvilgiu nekyla iš meilės, kuri statydina. Dėl šios priežasties verta klausyti Rašto, kuris moko, jog neturime pasukti nei į dešinę, nei į kairę (Įst 28, 14), bet vykdyti įsakymus Viešpaties, kuris yra teisus,—įsakymus, kurie “džiugina širdį” (Ps 18, 9). Kaip žmogus netampa teisus todėl, kad daro gerus darbus ir atlieka apeigas, lygiai taip pat jis netampa teisus vien todėl, kad jų nevykdo ir niekina.
Mūsų tikėjimas Kristumi išlaisvina mus ne iš darbų, bet iš klaidingo požiūrio į juos—iš kvailo manymo, jog išteisinimas pasiekiamas darbais. Tikėjimas gelbsti, taiso ir saugo mūsų mąstymą, todėl mes žinome, kad teisumas kyla ne iš darbų. Tačiau be darbų negalime ir neturime apsieiti, lygiai kaip mūsų mirtingas kūnas negali apsieiti be maisto ir gėrimo, nors mūsų teisumas pagrįstas ne jais, bet tikėjimu. Nepaisant to, šių kūno darbų nederėtų atmesti. Šiame pasaulyje mes tarnaujame kūniško gyvenimo poreikiams, bet vis dėlto netampame teisūs dėl jų. “Mano karalystė ne iš šio pasaulio” (Jn 18, 36),—sako Kristus. Vienok, Jis nesako, kad “mano karalystė ne čia, t. y. ne šiame pasaulyje”. Ir šventasis Paulius sako: “Nors mes esame kūne, bet nekovojame kūniškai” (2 Kor 10, 3); taip pat: “O dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų” (Gal 2, 20). Tai, ką darome,—visas mūsų gyvenimas, darbai ir apeigos,—yra šio gyvenimo poreikiai, sąlygoti mėginimo pažaboti kūną. Nepaisant to, esame teisūs ne dėl darbų ir apeigų vykdymo, bet dėl tikėjimo į Dievo Sūnų.
Taigi krikščionis turi pasirinkti balanso kelią ir pasipriešinti tų dviejų kraštutinumų šalininkams. Pradžioje jis sutiks nekalbius ir užsispyrusius apeigų vykdytojus, kurie, panašiai kaip “kurčios gyvatės”, nenori klausyti išlaisvinančios tiesos (Ps 58, 5) ir neturėdami tikėjimo giriasi savo ceremonijomis, primeta jas kitiems ir siekia, kad jos būtų vykdomos, manydami, jog jos išteisina. Tokie buvo praeityje gyvenę judėjai, nenorėję klausytis, kaip teisingai elgtis. Tokiems krikščionis turi priešintis, elgdamasis ne taip, kaip jie reikalauja, bet atvirkščiai,—aštriai bei atvirai juos kritikuoti, nes kitaip jie savo bedieviškomis pažiūromis daugelį įtrauks į paklydimą. Tokių žmonių akivaizdoje netgi naudinga valgyti mėsą, pažeidžiant pasninkus, ir dėlei tikėjimo laisvės daryti tai, ką jie laiko didžiulėmis nuodėmėmis. Apie tokius pasakyčiau: “Palikite juos, jie akli vadai”. Būtent taip mąstydamas šventasis Paulius neapipjaustė Tito, kai judėjai to reikalavo. Taip ir Kristus pateisino savo mokinius, kai jie sabato dieną “išalko ir ėmė skinti varpas bei valgyti” (Mt 12, 1-8). Panašių pavyzdžių yra ir daugiau.
Kita žmonių kategorija, su kuria susiduria krikščionis, tai neišmintingi, tamsūs žmonės, silpni tikėjime,—kaip juos vadina apaštalas,—kurie kol kas negali suvokti tikėjimo laisvės, net jeigu to ir panorėtų (Rom 14, 1). Su tokiais reikia elgtis atsargiai, kad neįžeistum jų jausmų. Reikia nusileisti jų silpnybėms, kol galiausiai jie įsitvirtins tikėjime. Kadangi jie mąsto ir elgiasi savaip ne dėl užsispyrimo, bet dėl silpno tikėjimo, tai pasninkai ir visa kita, ką jie laiko būtinais dalykais, tebūna atliekami, kad jų neįžeistų. Tai meilės įsakymas—meilės, kuri niekam nepakenks, bet galės tarnauti visiems. Tie žmonės silpni ne dėl savo kaltės, bet dėl kaltės savo ganytojų, kurie juos įkinkė į apeigų jungą. Jie turi būti išlaisvinti nuo tokių ganytojų tik vienu būdu—pamokslaujant jiems tikėjimą ir laisvę. Taip ir šventasis Paulius moko: “Geriau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir nedaryti nieko, dėl ko sukluptų tavo brolis” (Rom 14, 21; 1 Kor 8, 13). Ir dar: “Aš žinau, ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, jog nėra nieko netyro pačio savyje; tik tam, kuris laiko tai netyra, yra tai netyra” (Rom 14, 14). Dėl šios priežasties—nors mes ir turime ryžtingai pasipriešinti “ritualų mokytojams” ir kruopščiai peržiūrėti popiežių įstatymus, kuriais jie plėšia Dievo tautą—turime gailėtis tos nedidelės mažumos žmonių, kuriuos tie bedieviai tironai laiko vergijoje,—gailėtis jų tol, kol jie išsilaisvins. Uoliai kovokite prieš vilkus, tačiau ginkite kaimenę. Taip darysite, jei aršiai pulsite tuos įstatymus ir jų sudarytojus ir tuo pat metu vykdysite įstatymus kartu su silpnaisiais, kol šie atpažins tironiją ir suvoks savo laisvę. Jei norite naudotis savo laisve, darykite tai slaptoje, kaip sako šventasis Paulius: “Tikėjimą, kurį turi, išlaikyk savyje prieš Dievą” (Rom 14, 22). Bet būkite atidūs, kad nenaudotumėte savo laisvės prieš silpnuosius. Kita vertus, naudokitės savo laisve nuolatos ir atkakliai prieš tironus ir užsispyrėlius, kad jie taip pat galėtų pažinti, jog yra neteisūs, jog jų įstatymai nieko neduoda teisumui ir jie neturi teisės tų įstatymų nustatinėti.
Kadangi mes negalime pragyventi gyvenimo be jokių apeigų ir darbų, o kaprizingam, sugedusiam ir neišsilavinusiam jaunimui reikia šių varžtų, kad būtų apsaugoti nuo ydų, ir kadangi kiekvienas žmogus turi pažaboti savo kūną tokiais darbais, tai būtina, kad Kristaus tarnas būtų įžvalgus ir ištikimas. Jam dera taip valdyti krikščionis ir taip mokyti juos visko, kad neįžeistų jų mąstymo ir tikėjimo ir kad juose neišaugtų karti įtarimo šaknis, ir kad visa tai jų nesuteptų, kaip sako šventasis Paulius (Žyd 12, 15). Kad jie neprarastų tikėjimo ir nebūtų suklaidinti klaidingo supratimo apie darbus,—galvojant, kad šie išteisina. Jei apie tikėjimą nemokoma nuolatos, labai lengvai tai išsikreipia ir suteršia daugelį; būtent tai vyko iki šios dienos per žudančias, bedieviškas, sielą griaunančias mūsų popiežių ir teologų pažiūras. Per tai nesuskaičiuojama daugybė sielų nuėjo į pragarą, ir tame galime įžvelgti antikristo veikimą.
Trumpiau sakant, kaip turtas išmėgina skurdą, sėkmingas sandėris—ištikimybę, pagarba—pažeminimą, iškilmės—saikingumą, malonumai—išmintį, taip apeigos ir ceremonijos išmėgina tikėjimo teisumą. “Ar kas nors gali,—klausia Saliamonas,—paimti į užantį ugnį, kad nesudegtų jo drabužis?” Taip, kaip žmogus gyvena turte, pagarboje, malonumuose, taip jis turi gyventi ir tarp apeigų, t. y. pavojų. Iš tiesų kūdikiai, kad nežūtų, turi būti išnešioti įsčiose ir pamaitinti auklių rankose, bet jų gyvenimui gresia pavojus, jei po to, kai jie paauga, yra paliekami tų pačių auklių priežiūrai. Lygiai taip pat nepatyręs ir užsispyręs jaunimas turi būti sulaikomas ir apmokomas “geležiniais apeigų pančiais”, nes, priešingu atveju, nesuvaldyta energija ves juos nuo vienos ydos prie kitos. Kita vertus, jei nuolat juos laikysime apeigų vergijoje, tvirtindami, kad tai atneš išteisinimą—pražudysime juos. Verčiau juos reikia mokyti taip, kad vykdytų apeigas ne tam, kad taptų teisūs, bet kad tos apeigos sulaikytų juos nuo blogio, kad būtų galima lengviau juos įtvirtinti tikėjimo teisume. To neįmanoma padaryti, neapribojant jaunatviško charakterio karštumo.
Apeigos krikščionio gyvenime turi užimti tokią vietą, kokią statybininkų ir amatininkų gyvenime užima modeliai ir brėžiniai. Jie kuriami ne kaip pastovi ir galutinė konstrukcija, bet tik todėl, kad be jų neįmanoma nieko pastatyti ar sukurti. Kai pagrindinės konstrukcijos statyba baigta, modeliai ir brėžiniai atidedami į šalį. Nepaisant to, jie nėra niekinami, tiesiog jie nebesvarbūs; jeigu juos niekiname, vadinasi, neteisingai vertiname jų vaidmenį, nes niekas nelaiko jų tikrąja ir galutine konstrukcija. Jei koks nors žmogus yra toks kvailas, kad visą gyvenimą nesirūpina niekuo, o tik atkakliai ruošia brangiai kainuojančius planus, modelius ir schemas ir niekada nesusimąsto apie pačią konstrukciją, yra patenkintas tokiu savo darbu, didžiuojasi ir giriasi tuo, tai negi žmonės nejaus jo atžvilgiu gailesčio, laikydami jį sielos ligoniu? Į apeigas ir darbus mes nežiūrime atsainiai, atvirkščiai, teikiame jiems didžiulę reikšmę. Tačiau mes niekiname klaidingą darbų vertinimą, kad niekas negalvotų, jog tai yra tikrasis teisumas, kaip teigia tie veidmainiai, kurie ištisus gyvenimus pašvenčia, kad vykdytų uolius darbus, ir niekada nepasiekia tikslo, dėl kurio tie darbai turi būti atliekami. Apie juos apaštalas kalba, kaip apie “visada besimokančius ir niekada nepasiekiančius tiesos pažinimo” (2 Tim 3, 7). Tai darydami, jie pasitenkina savo pastangomis ir net drįsta teisti kitus—tuos, iš kurių, kaip jie mano, “nekyla panašus gerų darbų spindesys”. Bet tos Dievo dovanos, kurias jie tuščiai eikvoja, jei būtų pripildytos tikėjimu, galėtų būti panaudotos daugeliui didelių pasiekimų—savo ir kitų išgelbėjimui. Kadangi žmogiška prigimtis ir protas linkę tikėti prietarais, žmonės yra skatinami vykdyti gerus darbus ir įstatymus ir lengvai patiki, kad tik taip pasiekiamas teisumas. Kadangi žemiški įstatymdaviai moko juos to paties, jiems tampa nebeįmanoma išsigelbėti iš darbų vergijos savo jėgomis, ir jie negali patys pasiekti tikėjimo laisvės pažinimo. Tokiu būdu reikia melsti, kad Dievas padarytų mus theodidacti, t. y. “išmokytais Dievo” (Jn 6, 45), ir kad Jis pagal savo pažadą įrašytų savo įstatymą mūsų širdyse,—kitaip mes neturime vilties. Jei Jis pats nemoko mūsų tos brangios išminties (1 Kor 2, 7), tai kūnas gali tik teisti ir laikyti ją eretiška, nes kūną ji įžeidžia ir todėl jis laiko ją kvailyste. Matome, kad taip anksčiau vyko ir su apaštalais bei pranašais, kad bedieviai ir akli popiežiai, kartu su savo padlaižiais taip pat elgėsi mano ir panašių į mane žmonių atžvilgiu. Tebūna Dievas maloningas jiems ir mums ir teapšviečia mus savo veidu, kad pažintume žemėje Jo kelią, Jo išgelbėjimą visose tautose (Ps 67, 2-3). Tebūna Jis palaimintas per amžius (2 Kor 11, 31). Amen.
* *T.y. neprofesionalių dvasininkų
* * Bažnyčios tėvų mokymą
* *Turimos omeny indulgencijos.
Iš vokiečių kalbos vertė Deimantas Karvelis
ã Leidykla „Tikėjimo žodis”