Dr. Martyno Liuterio Didysis Katekizmas
Krikš­čio­niš­ka, nau­din­ga ir
bū­ti­na pra­tar­mė bei pa­ti­ki­mas, griež­tas
dr. Mar­ty­no Liu­te­rio įspė­ji­mas
vi­siems krikš­čio­nims, ypač vi­siems
ku­ni­gams ir pa­moks­li­nin­kams, kad jie
kas­dien la­vin­tų­si skai­ty­da­mi ka­te­kiz­mą,
ku­ris yra vi­so Šven­to­jo Raš­to
glaus­ta san­trau­ka bei iš­trau­ka,
ir nuo­lat jo mo­ky­tų ir t. t.1

1 Mes di­džiai sten­gia­mės mo­ky­ti ka­te­kiz­mo, rei­ka­lau­ja­me ir pra­šo­me ir ki­tus tai da­ry­ti dėl ne­men­kų prie­žas­čių, nes ma­to­me, jog dau­ge­lis pa­moks­li­nin­kų ir ku­ni­gų, de­ja, šį da­ly­ką yra la­bai ap­lei­dę ir ne­pai­so nei sa­vo tar­nys­tės pa­rei­gų, nei šio mo­ky­mo, vie­ni – iš di­de­lio mo­ky­tu­mo, ki­ti – tik iš tin­gi­nys­tės ir rū­pi­ni­mo­si sa­vo pil­vu, ir el­gia­si jie taip, tar­si tik dėl sa­vo pil­vo bū­tų ku­ni­gai ar­ba pa­moks­li­nin­kai ir ne­tu­rė­tų nie­ko ki­to veik­ti, tik, kol gy­vi, var­to­ti gė­ry­bes, kaip bu­vo pra­tę prie po­pie­žiaus val­džios.

2 Ir nors vi­sa, ko tu­ri mo­ky­ti ir skelb­ti per pa­moks­lą, jie da­bar tu­ri gau­siai, aiš­kiai ir leng­vai iš­dės­ty­ta dau­gy­bė­je nau­din­gų kny­gų ir Ser­mo­nes per se lo­qu­en­tes, Dor­mi se­cu­re, Pa­ra­tos et The­sau­ros2, kaip jos va­din­tos anks­čiau, vis dėl­to nė­ra to­kie pa­mal­dūs ir do­ri, kad pirk­tų to­kias kny­gas, ar­ba, net jei ir įsi­gy­ja, jų nei at­si­ver­čia, nei pa­skai­to. Ak, tai grei­čiau gė­din­gi ra­jū­nai ir pil­vo tar­nai, ku­riems la­biau tik­tų bū­ti kiau­lių pie­me­ni­mis ar šu­nų tar­nais, ne­gu sie­lų ga­ny­to­jais ir ku­ni­gais!

3 Ir kad bent tiek jie pa­da­ry­tų, nes yra lais­vi nuo ne­nau­din­gos, var­gi­nan­čios sep­ty­nių lai­ko­tar­pių (sep­ty­nių ka­no­ni­nių va­lan­dų, ar­ba ho­rų: Ryt­me­ti­nės, Pri­mos, Ter­ci­jos, Seks­tos, No­nos, Miš­pa­rų, Kom­ple­tų) ple­pa­ly­nės, ir vie­toj jos ry­tais, per pie­tus ir va­ka­rais pa­skai­ty­tų maž­daug po vie­ną la­pą ar­ba du iš ka­te­kiz­mo, mal­dak­ny­gės, Nau­jo­jo Tes­ta­mento ar šiaip iš Bib­li­jos ir su­kal­bė­tų „Tė­ve mū­sų“ už sa­ve ir sa­vo pa­ra­pi­jie­čius, idant šie sa­vo ruož­tu iš­reikš­tų gar­bę ir pa­dė­ką Evan­ge­li­jai, per ku­rią bu­vo iš­va­duo­ti iš vi­so­kių sun­ku­mų ir pri­slė­gi­mų, ir nors kiek sar­ma­ty­tų­si kad, kaip kiau­lės ir šu­nys iš Evan­ge­li­jos nie­ko dau­giau ne­iš­mo­ko, tik to­kios tin­gios, gė­din­gos, pra­gaiš­tin­gos, kū­niš­kos lais­vės. 4 Juk pras­tuo­menė, de­ja, per men­kai bran­gi­na Evan­ge­li­ją, o mes nie­ko ne­pe­ša­me nė kuo stro­piau­siai triūs­da­mi; tad kas gi bus, jei bū­si­me ap­lai­dūs ir tin­gūs, ko­kie bu­vo­me prie po­pie­žiaus val­džios?

5 Prie to dar pri­si­de­da be­gė­diš­ka yda ir slap­ta, ne­lem­ta pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi bei nuo­bo­du­lio epi­de­mi­ja, nes dau­ge­lis ma­no, kad ka­te­kiz­mas esąs pras­tas, men­kas moks­las, ku­rį, kar­tą per­skai­tę, jie tuo­jau iš­moks­ta, kny­gą nu­me­ta į kam­pą ir tar­si gė­di­ja­si dau­giau ją skai­ty­ti.

6 Net tarp kil­min­gų­jų esa­ma nie­ka­dė­jų ir šykš­tuo­lių, tvir­ti­nan­čių, kad nuo šiol ne­be­rei­kės nei ku­ni­gų, nei pa­moks­li­nin­kų, nes vis­kas esą kny­go­se iš­gul­dy­ta, ir tai ga­li­ma pa­čiam iš­mok­ti, ir jie ra­miai lei­džia nu­skurs­ti bei su­nyk­ti pa­ra­pi­joms, o ku­ni­gams ir pa­moks­li­nin­kams kęs­ti var­gą ir ba­dą, kaip ir de­ra pa­tra­kė­liams vo­kie­čiams, nes to­kia jau bjau­ri mū­sų, vo­kie­čių, liau­dis, ir tu­ri­me ją pa­kęs­ti.

7 O pats sau sa­kau, kad aš ir­gi esu dak­ta­ras ir pa­moks­li­nin­kas, net toks mo­ky­tas ir pa­ty­ręs, ko­kie tik ga­li bū­ti vi­si tie, ku­rie to­kie įžū­lūs ir pa­si­ti­kin­tys sa­vi­mi; vis dėl­to aš el­giuo­si kaip vai­kas, mo­ko­mas ka­te­kiz­mo, ir skai­tau bei kal­bu žo­dį po žo­džio ry­tais bei tu­rė­da­mas lai­ko de­šimt įsa­ky­mų, ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mą, „Tė­ve mū­sų“, psal­mes ir t. t.; be to, kas­dien dar skai­tau ir stu­di­juo­ju ir vis dėl­to ne­ga­liu jo iš­mok­ti taip, kaip no­rė­čiau, 8 ir tu­riu lik­ti ka­te­kiz­mo vai­kas ir mo­ki­nys, ir mie­lai toks lik­siu. O tie glež­ni pa­si­pū­tė­liai vie­nu per­skai­ty­mu no­ri be­re­gint tap­ti dak­ta­rų dak­ta­rais, vis­ką mo­kė­ti ir nie­ko ne­be­trokš­ti! Pui­ku, nes tai tik­ras po­žy­mis, kad jie nie­ki­na abu da­ly­kus – sa­vo tar­nys­tę ir liau­dies sie­las, taip pat Die­vą ir Jo žo­dį, ir jiems ne­be­rei­kia nu­pul­ti, nes jie ir taip bai­siai nu­puo­lę, jiems tik rei­kė­tų tap­ti vai­kais ir pra­dė­ti mo­ky­tis prad­me­nų, ku­riuos jie ma­no se­niai iš­ma­ną.

9 To­dėl aš pra­šau to­kių tin­gių pil­vo­čių ar aki­plė­šų šven­tų­jų, kad jie dėl Die­vo mei­lės bū­tų su­kal­ba­mes­ni ir pri­pa­žin­tų, jog iš tie­sų, iš tie­sų ne to­kie jau jie mo­ky­ti ir aukš­ti dak­ta­rai, kaip įsi­vaiz­duo­ja, ir nie­kuo­met ne­ma­ny­tų, kad tą da­ly­ką [ka­te­kiz­mą] jau iš­mo­ko ar pa­kan­ka­mai iš­ma­no, net jei jiems at­ro­dy­tų, kad mo­ka ne­pa­pras­tai ge­rai. Net jei kuo pui­kiau­siai jį iš­ma­ny­tų ir mo­kė­tų (o tai šia­me gy­ve­ni­me ne­įma­no­ma), tai vis dėl­to gau­tų šio­kios to­kios nau­dos ir pe­no iš to, kad kas­dien jį skai­ty­tų ir prak­ti­kuo­tų min­ti­mis ir žo­džiais, nes skai­tant, bal­siai kar­to­jant ir ap­mąs­tant da­ly­vau­ja Šven­to­ji Dva­sia ir vis nau­jai, vis la­biau nu­švie­čia ka­te­kiz­mą ir lei­džia į jį įsi­gi­lin­ti, kad jis nuo­lat vis la­biau pa­tik­tų ir bū­tų su­pran­ta­mes­nis; taip ir Kris­tus yra pa­ža­dė­jęs Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 18 sky­riu­je3: „Kur du ar trys su­si­rin­kę ma­no var­du, ten ir aš esu tarp jų“.

10 Be to, tai di­džiu­lė pa­spir­tis prieš vel­nią, pa­sau­lį, kū­ną ir vi­sas blo­gas min­tis – dirb­ti su Die­vo žo­džiu, apie jį kal­bė­ti ir mąs­ty­ti, nes ir pir­mo­je psal­mė­je4 lai­min­gais va­di­na­mi tie, ku­rie die­ną nak­tį mąs­to Jo Įsta­ty­mą. Be abe­jo, jo­kie smil­ka­lai ar ki­to­kie dū­mai ne­bus veiks­min­ges­ni nuo vel­nio, ne­gu Die­vo įsa­ky­mai ir Jo žo­džiai, ku­riuos tu kal­bi, gie­di ar mąs­tai. Tai iš tie­sų tik­ra­sis švęs­tas van­duo ir žen­klas, nuo ku­rių vel­nias bė­ga ir ku­riais jį ga­li­ma iš­va­ry­ti.

11 Tad jau vien dėl to tau tu­rė­tų pa­tik­ti skai­ty­ti to­kius da­ly­kus, apie juos kal­bė­ti, mąs­ty­ti ir sam­pro­tau­ti, net jei ne­gau­tum iš jų jo­kio ki­to pe­no ir jo­kios ki­tos nau­dos, kaip tik vel­nio ir pik­tų min­čių iš­va­ry­mas. Mat vel­nias ne­ga­li gir­dė­ti ir pa­kęs­ti Die­vo žo­džio, o Die­vo žo­dis ne toks, kaip ki­ti, kaip an­tai tuš­ti ple­pa­lai apie Dyt­ri­chą Ber­nie­tį5 ir t. t., bet, šv. Pau­liaus žo­džiais Laiš­ko ro­mie­čiams 1 sky­riu­je6 ta­riant, „Die­vo ga­ly­bė“. Taip, iš tie­sų Die­vo ga­ly­bė, vel­niui ke­lian­ti de­gi­nan­čias kan­čias, o mus ne­pa­pras­tai stip­ri­nan­ti, guo­džian­ti ir pa­lai­kan­ti.

12 Bet kam daug kal­bė­ti! Jei man rei­kė­tų ap­sa­ky­ti vi­są nau­dą ir pe­ną, ku­riuos tei­kia Die­vo žo­dis, iš kur pa­im­čiau tiek po­pie­riaus ir lai­ko? Vel­nias va­di­na­mas vi­sų ama­tų meist­ru; bet kaip pa­va­din­ti Die­vo žo­dį, ši­to­kį vi­sų ama­tų meist­rą su jo iš­ma­ny­mu ir ga­ly­be iš­ve­jan­tį ir nie­kais pa­ver­čian­tį? Iš tik­ro Jis tu­ri bū­ti dau­giau ne­gu vi­sų ama­tų meist­ras. 13 Tad ne­jau to­kią val­džią, nau­dą, ga­ly­bę ir pe­ną tu­rė­tu­me taip leng­va­bū­diš­kai pa­nie­kin­ti, ypač no­rė­da­mi bū­ti ku­ni­gais ir pa­moks­li­nin­kais? Tuo­met mums rei­kė­tų ne tik ne­duo­ti val­gy­ti, bet ir šu­ni­mis už­pju­dy­ti bei ar­klia­šū­džiais už­mė­ty­ti, nes mums kas­dien rei­kia ne tik Die­vo žo­džio kaip kas­die­nės duo­nos, bet ir juo ap­si­gin­ti nuo vi­sų ama­tų meist­ro vel­nio kas­die­nio ne­rims­tan­čio puo­li­mo ir ty­ko­ji­mo.

14 O jei to ne­pa­kan­ka kaip įspė­ji­mo kas­dien skai­ty­ti ka­te­kiz­mą, tai ši­tai da­ry­ti mus tu­rė­tų pri­vers­ti Die­vo įsa­ky­mas, Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gos 6 sky­riu­je7 pri­myg­ti­nai rei­ka­lau­jan­tis, kad apie Jo įsa­ky­mą bū­tų mąs­to­ma ir sė­dint, ir ei­nant, sto­vint, gu­lint, ke­lian­tis ir kad jis kaip nuo­la­ti­nė žy­mė ir nuo­la­ti­nis žen­klas bū­tų prieš akis ir ant ran­kos. Be abe­jo, Jis taip rim­tai ra­gi­na ir rei­ka­lau­ja ne šiaip sau, o dėl to, kad ži­no mū­sų pa­vo­jus ir var­gą, taip­gi nuo­la­ti­nį ir pik­tą vel­nių puo­li­mą ir pa­gun­dą, to­dėl no­ri mus įspė­ti, ap­gin­kluo­ti ir ap­sau­go­ti tar­si ge­rais šar­vais nuo jų ug­ni­nių strė­lių ir ge­rais vais­tais nuo nuo­din­gų, pik­tų už­kra­tų ir nu­odų.

15 O, ko­kie mes pa­dū­kę, ne­pro­tin­gi kvai­liai, kad tu­ri­me gy­ven­ti tarp to­kių ga­lin­gų prie­šų, ko­kie yra vel­niai, ir nie­ki­na­me sa­vo gin­klus bei ap­sau­gą ir tin­gi­me į juos pa­žvelg­ti bei apie juos pa­gal­vo­ti!

16 O ką gi da­ro tie nuo­bo­džiau­jan­tys aki­plė­šos šven­tie­ji, ku­rie ne­mėgs­ta ar­ba ne­no­ri kas­dien skai­ty­ti ir mo­ky­tis ka­te­kiz­mo, jei ne tai, kad lai­ko sa­ve daug mo­ky­tes­niais už pa­tį Die­vą ir vi­sus jo šven­tuo­sius, an­ge­lus, pra­na­šus, apaš­ta­lus ir vi­sus krikš­čio­nis? Ka­dan­gi pats Die­vas ne­si­gė­di­ja to kas­dien mo­ky­ti, tar­si ne­su­ge­bė­tų mo­ky­ti nie­ko ge­res­nio, ir vi­suo­met mo­ko to pa­ties, ir ne­da­ro nei nie­ko nau­jo, nei ko ki­to, ir vi­si šven­tie­ji ne­įsten­gia mo­ky­tis nei nie­ko ge­res­nio, nei ko ki­to, ir vis tiek to ne­ga­li iš­mok­ti, tai ar­gi mes ne­sa­me šau­niau­si vy­ru­kai, lei­džian­tys sau įsi­vaiz­duo­ti, kad, bent kar­tą per­skai­tę ir iš­gir­dę, jau vis­ką iš­ma­no­me, ir mums ne­be­rei­kia nei skai­ty­ti, nei mo­ky­tis, ir kad per vie­ną va­lan­dą ga­li­me iš­mok­ti to, ko pats Die­vas ne­ga­li iš­mo­ky­ti iki ga­lo, nors mo­ko šių da­ly­kų nuo pa­sau­lio pra­džios ir mo­kys iki pa­bai­gos, ir to tu­rė­jo mo­ky­tis vi­si pra­na­šai bei vi­si šven­tie­ji, o vis dar te­bė­ra ir tu­ri bū­ti mo­ki­niai?

17 Juk tu­ri bū­ti taip, kad la­bai ge­rai iš­ma­nan­tis de­šimt įsa­ky­mų tu­ri iš­ma­ny­ti vi­są Raš­tą, idant vi­suo­se rei­ka­luo­se ir vi­sais at­ve­jais ga­lė­tų pa­tar­ti, pa­dė­ti, pa­guos­ti, spręs­ti, teis­ti ir dva­siš­ką, ir pa­sau­lie­tiš­ką da­ly­ką, ir ga­lė­tų bū­ti tei­sė­jas vi­siems moks­lams, luo­mams, dva­sioms, tei­sėms ir ki­tiems da­ly­kams, ku­rių esa­ma pa­sau­ly­je. 18 O kas yra vi­sas Psal­my­nas, jei ne vien pir­mo įsa­ky­mo ap­mąs­ty­mas ir mo­ky­ma­sis? Juk aš tik­rai ži­nau, kad to­kie tin­gūs pil­vai ir įžū­lios gal­vos ne­su­pran­ta nė vie­nos psal­mės, ką jau kal­bė­ti apie vi­są Šven­tą­jį Raš­tą, o ta­ria­si iš­ma­ną ka­te­kiz­mą ir nie­ki­na jį, ku­ris yra vi­so Raš­to trum­pa san­trau­ka ir pa­grin­das.

19 To­dėl dar sy­kį pra­šau vi­sų krikš­čio­nių, ypač ku­ni­gų ir pa­moks­li­nin­kų, kad ne­no­rė­tų per anks­ti tap­ti dak­ta­rais ir ne­ma­ny­tų jau vis­ką ži­ną (nes įsi­vaiz­da­vi­mas su­si­trau­kia kaip iš­plau­ta ge­lum­bė), o kas­dien mo­ky­tų­si ka­te­kiz­mo ir nuo­lat jį įsi­są­mo­nin­tų, taip­gi rū­pes­tin­gai ir ap­dai­riai sau­go­tų­si to­kio pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ar pa­si­pū­ti­mo nuo­din­go už­kra­to ir vi­są­laik ne­leis­tų jiems ke­ro­tis skai­ty­da­mi, mo­ky­da­mi, mo­ky­da­mie­si, gal­vo­da­mi bei mąs­ty­da­mi ir ne­pa­liau­tų tol, kol ne­pa­tirs ir ne­įsi­ti­kins, kad vel­nią mir­ti­nai už­mo­kė ir pa­si­da­rė mo­ky­tes­ni už pa­tį Die­vą ir vi­sus jo šven­tuo­sius.

20 Jei bus jie to­kie stro­pūs, tai aš jiems pa­ža­du, o jie tai ir­gi tu­ri su­vok­ti, jog to­kių vai­sių su­lauks ir to­kiais pui­kiais žmo­nė­mis Die­vas juos pa­da­rys, tad lai­kui bė­gant pa­tys tu­rės at­vi­rai pri­si­pa­žin­ti juo il­giau ir dau­giau stu­di­juo­ją ka­te­kiz­mą, juo ma­žiau jį iš­ma­ną ir juo dau­giau pri­va­lą jo mo­ky­tis, ir kaip tik ta­da, kai bus iš­al­kę ir iš­troš­kę, jiems pa­si­da­rys iš tik­ro ska­nu tai, ko da­bar iš di­de­lio per­tek­liaus ir per­si­so­ti­ni­mo jie ne­no­ri nė pa­uos­ty­ti. Te­su­tei­kia Die­vas tam sa­vo ma­lo­nės! Amen.

Trum­pa pra­tar­mė8

1 Šis pa­moks­las iš­dės­ty­tas ir su­ma­ny­tas, idant bū­tų pa­mo­ky­mas vai­kams ir pa­pras­tiems žmo­nėms, to­dėl nuo se­no grai­kiš­kai va­di­na­mas ka­te­kiz­mu, t. y. vai­kų moks­lu, ku­rį kiek­vie­nas krikš­čio­nis bū­ti­nai pri­va­lo iš­ma­ny­ti, tai­gi 2 idant jo ne­iš­ma­nan­tis ne­ga­lė­tų bū­ti pri­ski­ria­mas prie krikš­čio­nių ir pri­lei­džia­mas prie sak­ra­men­tų; ly­giai taip ama­ti­nin­kas, ne­mo­kan­tis sa­vo ama­to tai­syk­lių ir bū­dų, iš­me­ta­mas ir lai­ko­mas ne­tin­ka­mu. 3 To­dėl jau­nus žmo­nes rei­kia ge­rai iš­mo­ky­ti ar­ti­ku­lų, pri­klau­san­čių ka­te­kiz­mui, ar­ba vai­kų pa­moks­lui, ir stro­piai prie jų pra­tin­ti bei rei­ka­lau­ti juos vyk­dy­ti.

4 To­dėl tat kiek­vie­nas šei­mos tė­vas pri­va­lo bent kar­tą per sa­vai­tę sa­vo vai­kus ir sam­di­nius ap­klaus­ti ir pa­tik­rin­ti, ką iš ka­te­kiz­mo jie ži­no ir mo­ka, o jei ne­mo­ka, tai rim­tai pa­ra­gin­ti iš­mok­ti. 5 Mat aš dar pui­kiai pa­me­nu tą lai­ką, o dar ir da­bar kas­dien taip at­si­tin­ka, kad su­tin­ka­ma šiurkš­čių, se­nų, įme­tė­ju­sių žmo­nių, nie­ko apie tai ne­gir­dė­ju­sių ir nie­ko da­bar ne­ži­nan­čių, ta­čiau vis vien pri­iman­čių Krikš­tą bei Ko­mu­ni­ją ir be­si­nau­do­jan­čių vis­kuo, ką tu­ri krikš­čio­nys, o juk pri­iman­tys Ko­mu­ni­ją tu­rė­tų ži­no­ti šiek tiek dau­giau ir pri­va­lė­tų tu­rė­ti di­des­nį vi­so krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo su­pra­ti­mą, ne­gu vai­kai ir pra­de­dan­tys mo­ki­niai. 6 Vis dėl­to pa­pras­tiems žmo­nėms pa­kaks ir tri­jų da­lių (de­šimt įsa­ky­mų, ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo, „Tė­ve mū­sų“), nuo se­no iš­li­ku­sių krikš­čio­ni­jo­je, ta­čiau iš tie­sų ma­žai mo­ky­tų ir aiš­kin­tų. Mes mo­ky­si­mės, kol jos bus ge­rai iš­mok­tos ir taps įpras­to­mis tiek jau­nam, tiek se­nam, įpras­to­mis tiems, ku­rie va­di­na­si krikš­čio­ni­mis ir no­ri jais bū­ti. Da­lys yra šios:

Pir­ma. De­šimt Die­vo įsa­ky­mų

1 1. Ne­tu­rėk ki­tų die­vų, tik­tai ma­ne9.
2 2. Ne­nau­dok pik­tam Vieš­pa­ties, sa­vo Die­vo, var­do10.
3 3. At­mink ir švęsk šven­tą die­ną11.
4 4. Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną12.
5 5. Ne­žu­dyk13.
6 6. Ne­sve­ti­mauk14.
7 7. Ne­vok15.
8 8. Ne­liu­dyk me­la­gin­gai prieš sa­vo ar­ti­mą16.
9 9. Ne­geisk sa­vo ar­ti­mo na­mų17.
10 10. Ne­geisk sa­vo ar­ti­mo žmo­nos (vy­ro), tar­no, tar­nai­tės, gy­vu­lio ar bet ko, kas jam pri­klau­so18.

An­tra. Pa­grin­di­niai mū­sų ti­kė­ji­mo ar­ti­ku­lai

11 1. Ti­kiu į Die­vą Tė­vą vi­sa­ga­lį, dan­gaus ir že­mės Kū­rė­ją;
12 2. ir į Jė­zų Kris­tų, vie­na­ti­nį jo Sū­nų, mū­sų Vieš­pa­tį, ku­ris pra­si­dė­jo iš Šven­to­sios Dva­sios, gi­mė iš Mer­ge­lės Ma­ri­jos, ken­tė­jo prie Pon­ci­jaus Pi­lo­to, bu­vo nu­kry­žiuo­tas, nu­mi­ręs ir pa­lai­do­tas; nu­žen­gė į pra­ga­rą; tre­či­ą­ją die­ną kė­lė­si iš nu­mi­ru­sių; įžen­gė į dan­gų; sė­di vi­sa­ga­lio Die­vo Tė­vo de­ši­nė­je, iš ten at­eis gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų teis­ti.
13 3. Ti­kiu į Šven­tą­ją Dva­sią, šven­tą­ją krikš­čio­nių Baž­ny­čią, šven­tų­jų ben­dra­vi­mą, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, kū­no iš nu­mi­ru­sių pri­si­kė­li­mą ir am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Amen.

Tre­čia. Mal­da, ar­ba „Tė­ve mū­sų“,
kaip mo­kė Kris­tus

14 Tė­ve mū­sų, ku­ris esi dan­gu­je!
1. Te­esie šven­tas Ta­vo var­das,
2. te­atei­nie Ta­vo ka­ra­lys­tė,
3. te­esie Ta­vo va­lia kaip dan­gu­je, taip ir že­mė­je.
4. Kas­die­nės mū­sų duo­nos duok mums šian­dien
5. ir at­leisk mums mū­sų kal­tes, kaip ir mes at­lei­džia­me sa­vo kal­ti­nin­kams.
6. Ir ne­vesk mū­sų į pa­gun­dą,
7. bet gel­bėk mus nuo pik­to. Amen.

15 Tai bū­ti­niau­si ar­ti­ku­lai, ku­riuos iš pra­džių rei­kia mo­ky­tis kal­bė­ti žo­dis po žo­džio 16 ir vai­kus taip įpra­tin­ti, kad jie kas­dien, ry­tą at­si­kė­lę, ei­da­mi prie sta­lo, ir va­ka­re, ei­da­mi mie­go­ti, sa­ky­tų juos min­ti­nai, ir ne­duo­ti jiems nei val­gy­ti, nei ger­ti, kol ne­pa­sa­kys. 17 Taip­gi kiek­vie­nas šei­mos tė­vas pri­va­lo ši­taip elg­tis ir su sam­di­niais, tar­nais bei tar­nai­tė­mis – ne­lai­ky­ti jų, jei šie ne­ga­li ar ne­no­ri mo­ky­tis. 18 Mat jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma pa­kęs­ti, kad žmo­gus bū­tų toks ne­iš­ma­nė­lis ir lau­ki­nis ir ne­si­mo­ky­tų, nes šio­se tri­jo­se da­ly­se trum­pai, pa­pras­tai ir kuo aiš­kiau­siai su­dė­ta vi­sa, ką tu­ri­me Raš­te. 19 Mie­lie­ji Baž­ny­čios tė­vai ar apaš­ta­lai (kad ir kas jie bū­tų) su­trauk­tai su­dė­jo tai, kas yra krikš­čio­niš­ka­sis mo­ky­mas, gy­ve­ni­mas, iš­min­tis ir iš­ma­ny­mas, tai, apie ką jie kal­ba ir ką aiš­ki­na, ir apie ką gal­vo­ja.
20 Idant pa­si­sa­vi­nus šias tris da­lis, taip­gi bū­ti­na mo­kė­ti pa­sa­ky­ti ir apie mū­sų sak­ra­men­tus (įsteig­tus pa­ties Kris­taus), Krikš­to ir Šven­čiau­sio­jo Kris­taus Kū­no ir Krau­jo sak­ra­men­tus, bū­tent žo­džius, ku­riais Ma­tas ir Mor­kus sa­vo evan­ge­li­jų pa­bai­go­je ra­šo19, kaip Kris­tus at­si­svei­ki­no su sa­vo mo­ki­niais ir iš­siun­tė juos skelb­ti žo­dį.

Apie Krikš­tą

21 „Tad ei­ki­te ir pa­da­ry­ki­te ma­no mo­ki­niais vi­sų tau­tų žmo­nes, krikš­ty­da­mi juos var­dan Tė­vo ir Sū­naus, ir Šven­to­sios Dva­sios20. Kas įti­kės ir pa­si­krikš­tys, bus iš­gel­bė­tas, o kas ne­ti­kės, bus pa­smerk­tas.“21
22 Tiek pa­kan­ka pa­pras­tam žmo­gui ži­no­ti apie Krikš­tą iš Raš­to. Taip pat ir apie ki­tą sak­ra­men­tą – trum­pais, pa­pras­tais ir bū­tent šv. Pau­liaus teks­to žo­džiais22:

Apie Sak­ra­men­tą

23 Vieš­pats Jė­zus Kris­tus tą nak­tį, ku­rią bu­vo iš­duo­tas, pa­ė­mė duo­ną, pa­dė­ko­jęs lau­žė ir da­vė mo­ki­niams, tar­da­mas: „Im­ki­te ir val­gy­ki­te . Tai yra ma­no kū­nas, ku­ris už jus ati­duo­da­mas. Tai da­ry­ki­te ma­no at­mi­ni­mui“.
Ly­giai taip pat po va­ka­rie­nės Jis pa­ė­mė tau­rę, sa­ky­da­mas: „Ši tau­rė yra Nau­jo­ji San­do­ra ma­no krau­jy­je, ku­ris už jus iš­lie­ja­mas nuo­dė­mėms at­leis­ti. Kiek kar­tų ger­si­te, da­ry­ki­te tai ma­no at­mi­ni­mui“.23
24 Tai­gi bū­tų iš vi­so pen­kios vi­so krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo da­lys, ku­rių rei­kia nuo­lat mo­ky­ti, rei­ka­lau­ti kal­bė­ti pa­žo­džiui ir klau­sy­tis. Nepa­si­kliauk tuo, kad jau­ni­mas vien iš pa­moks­lo jas iš­moks ir at­mins. 25 Kai šios da­lys jau bus ge­rai iš­mok­tos, ga­li­ma už­duo­ti iš­mok­ti ir apie tai su­kur­tų psal­mių ar gies­mių, kaip prie­dą ir įtvir­ti­ni­mą, ir ši­taip jau­ni­mą įves­ti į Raš­tą ir kas­dien ei­ti to­liau.
26 Ta­čiau ne­rei­kė­tų ten­kin­tis tuo, kad vien pa­žo­džiui ga­lė­tų su­vok­ti ir at­pa­sa­ko­ti, bet rei­kia leis­ti jau­ni­mą ei­ti klau­sy­tis pa­moks­lo ypač ka­te­kiz­mui skir­tu lai­ku, kad gir­dė­tų jį aiš­ki­nant ir mo­ky­tų­si su­pras­ti, kas glū­di kiek­vie­no­je da­ly­je, tai­gi kad įsteng­tų pa­sa­ky­ti, ką gir­dė­jo, ir klau­sia­mi tei­sin­gai at­sa­ky­tų, idant ne­bū­tų pa­moks­lau­ja­ma ne­nau­din­gai ir bergž­džiai. 27 Kaip tik to­dėl mes ir sten­gia­mės daž­nai sa­ky­ti pa­moks­lus apie ka­te­kiz­mą, idant jau­ni­mas įsi­dė­mė­tų, bet ne moks­liš­kai, kad gal­vo­se nie­ko ne­lik­tų, o trum­pai ir pa­pras­tai, kad ge­rai įsi­min­tų ir iš­lai­ky­tų at­min­ty­je.
28 Tad im­ki­me šias da­lis pa­ei­liui ir kuo aiš­kiau­siai apie jas kal­bė­ki­me tiek, kiek bū­ti­na.

Pir­ma da­lis

Pir­mas įsa­ky­mas

Ne­tu­rėk ki­tų die­vų, tik­tai ma­ne.
1 Tai reiš­kia: „Ma­ne vie­ną lai­kyk sa­vo Die­vu“. Kas tuo pa­sa­ky­ta ir kaip tai su­pras­ti? Ką reiš­kia „tu­rė­ti Die­vą“ ar­ba kas yra „Die­vas“? 2 At­sa­ky­mas: „Die­vas yra tai, iš ko pri­va­lo­me ti­kė­tis vi­so­ke­rio­po gė­rio ir kur ga­li­me ras­ti prie­globs­tį vi­so­se bė­do­se, tai­gi „tu­rė­ti Die­vą“ yra ne kas ki­ta, kaip nuo­šir­džiai Juo pa­si­ti­kė­ti ir jį ti­kė­ti“; kaip daž­nai esu sa­kęs, tik šir­dies pa­si­ti­kė­ji­mas ir ti­kė­ji­mas ku­ria abu – ir Die­vą, ir sta­bą. 3 Jei ti­kė­ji­mas ar pa­si­ti­kė­ji­mas tik­ras, tai ir ta­vo Die­vas tik­ras, ir prie­šin­gai, jei pa­si­ti­kė­ji­mas klai­din­gas ir ne­tik­ras, tai nė­ra nė tik­ro Die­vo. Mat jie abu ne­at­sie­ja­mi – ti­kė­ji­mas ir Die­vas. Sa­kau, kam pa­ve­di sa­vo šir­dį ir kuo pa­si­kliau­ji, tas ir yra ta­vo Die­vas.
4 To­dėl ir šio įsa­ky­mo pras­mė ta, kad jis rei­ka­lau­ja tei­sin­go šir­dies ti­kė­ji­mo ir pa­si­ti­kė­ji­mo, nu­kreip­to į tik­rą, vie­nin­te­lį Die­vą ir tik jo vie­no be­si­lai­kan­čio. Šiuo įsa­ky­mu no­ri­ma pa­sa­ky­ti tik tai: „Žiū­rėk, kad tik aš vie­nas bū­čiau ta­vo Die­vas ir nei­eš­kok jo­kio ki­to!“; tai reiš­kia: „Jei tau trūks­ta gė­rio, ti­kė­kis jo iš ma­nęs ir ieš­kok ma­ny­je, o jei ken­ti ne­lai­mes ir var­gą, at­eik ir lai­ky­kis ma­nęs. Aš, aš ta­ve ap­do­va­no­siu ir pa­dė­siu iš­si­va­duo­ti iš vi­sų var­gų, tik ne­leisk sa­vo šir­džiai pri­si­riš­ti prie nie­ko ki­to ir jo įsi­ki­bu­siai lai­ky­tis“.
5 Ši­tai iš­dės­ty­siu pa­pras­čiau, kad bū­tų su­pran­ta­ma ir at­pa­žįs­ta­ma iš kas­die­nio gy­ve­ni­mo tei­kia­mų prie­šy­bių. An­tai gy­ve­na žmo­gus, ma­nan­tis tu­rįs Die­vą ir vis­ko pa­kan­ka­mai, nes tu­ri pi­ni­gų ir tur­to; tuo jis kliau­ja­si ir di­džiuo­ja­si taip tvir­tai ir stip­riai, kad nie­ko ki­to ne­be­ver­ti­na. 6 Tai­gi jis ir­gi tu­ri Die­vą, var­du Ma­mo­ną, t. y. pi­ni­gų ir tur­to, pa­ve­da jiems vi­są sa­vo šir­dį, ir jie yra įpras­čiau­sias sta­bas pa­sau­ly­je. 7 Kas tu­ri pi­ni­gų ir tur­to, tas ma­no esąs sau­gus, yra links­mas ir nie­ko ne­bi­jo, tar­si sė­dė­tų ro­jaus vi­du­ry­je. 8 Prie­šin­gai, kas jų ne­tu­ri, tas abe­jo­ja ir nu­si­me­na, lyg ne­ži­no­tų apie Die­vą. 9 Juk la­bai ma­žai ra­si­me žmo­nių, ku­rie bū­tų džiu­gūs, ne­liū­dė­tų ir ne­si­skųs­tų, ne­tu­rė­da­mi Ma­mo­nos; tai [pi­ni­gų ir tur­to aist­ra] pri­lim­pa prie žmo­gaus pri­gim­ties iki pat kars­to len­tos.
10 Taip pat ir be­si­kliau­jan­tis ir be­si­pui­kuo­jan­tis tuo, kad jis di­džiai moks­lin­gas, pro­tin­gas, ga­lin­gas, tu­ri už­ta­rė­jų, drau­gų ir mė­gau­ja­si šlo­ve, ir­gi tu­ri Die­vą, bet ne tą tik­rą­jį, vie­nin­te­lį Die­vą. Ši­tai ir­gi pa­žin­si iš to, koks įžū­lus, pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi ir iš­di­dus es­ti žmo­gus, tu­rin­tis šių gė­ry­bių, ir koks nu­si­vy­lęs, ne­tu­rin­tis ar­ba ne­te­kęs jų. To­dėl dar sy­kį sa­kau, kad tei­sin­gas šios da­lies aiš­ki­ni­mas bū­tų toks: tu­rė­ti Die­vą reiš­kia tu­rė­ti tai, kuo vi­siš­kai pa­si­ti­ki ta­vo šir­dis.
11 To­liau žiū­rėk, kaip mes, tar­si bū­tu­me ak­li, iki šiol el­gė­mės ir ką vei­kė­me prie po­pie­žiaus val­džios. Jei kam skau­dė­da­vo dan­tį, tai tas pas­nin­kau­da­vo ir mels­da­vo­si šv. Apo­lo­ni­jai; kas bi­jo­da­vo, kad ne­kil­tų gais­ras, tas mels­da­vo šv. Lau­ry­no už­ta­ri­mo; kas bai­mi­no­si ma­ro, tas duo­da­vo įža­dus šv. Se­bas­ti­jo­nui ar­ba šv. Ro­kui, ir to­kių bai­sy­bių bu­vo daug dau­giau, nes kiek­vie­nas pa­si­rink­da­vo sa­vo šven­tą­jį, mels­da­vo­si jam ir šauk­da­vo­si jo, kad bė­do­se pa­dė­tų. 12 O kur dar to­kie, kaip bur­ti­nin­kai ar ke­rė­to­jai, be­si­el­gian­tys vi­siš­kai pa­si­bai­sė­ti­nai ir su­da­ran­tys są­jun­gą su vel­niu, kad šis jiems at­neš­tų krū­vą pi­ni­gų ar­ba pa­dė­tų mei­lė­je, ap­sau­go­tų jų gal­vi­jus, grą­žin­tų pra­ras­tą tur­tą ir t. t.! Juk vi­si jie sa­vo šir­dį ir pa­si­ti­kė­ji­mą pa­len­kia kam ki­tam, bet ne tik­ra­jam Die­vui; iš Jo ne­si­ti­ki nie­ko ge­ro, o ir ne­ban­do Ja­me to ieš­ko­ti.
13 Tai­gi da­bar leng­viau su­pran­ti, ko ir kiek šis įsa­ky­mas rei­ka­lau­ja, bū­tent – vi­sos žmo­gaus šir­dies ir vi­siš­ko pa­si­ti­kė­ji­mo tik Die­vu ir nie­kuo ki­tu. Mat tu­rė­ti Die­vą, kaip ži­nia, dar ne­reiš­kia Jį pa­im­ti ir nu­tver­ti pirš­tais, ar­ba įkiš­ti į mai­šą ar už­da­ry­ti skry­nio­je. 14 O pa­im­si Jį ta­da, kai Jį nu­tvers ir Jo lai­ky­sis ta­vo šir­dis. 15 Šir­di­mi Jo lai­ky­tis reiš­kia ne ką ki­ta, kaip vi­siš­kai juo pa­si­kliau­ti. To­dėl Jis no­ri mus nu­kreip­ti nuo vis­ko, kas už Jo, ir trauk­ti prie sa­vęs, nes Jis yra vie­nin­te­lis am­ži­nas gė­ris. Jis lyg sa­ky­tų: „To, ko li­gi šio­lei pas šven­tuo­sius ieš­ko­jai, ar­ba dėl ko pa­si­ti­kė­jai Ma­mo­na ar dar kuo ki­tu, ti­kė­kis iš ma­nęs ir lai­kyk ma­ne tuo, ku­ris no­ri tau pa­dė­ti ir gau­siai api­pil­ti vi­so­ke­rio­pu gė­riu“.
16 Žiū­rėk, štai jau tu­ri tai, kas yra tik­ro­ji pa­gar­ba ir Die­vo tar­nys­tė, pa­tin­kan­ti Die­vui, ir Jis ją įsa­ko, bau­gin­da­mas am­ži­ną­ja Die­vo rūs­ty­be, o tai reiš­kia, kad šir­dis ne­tu­ri tu­rė­ti jo­kios ki­tos pa­guo­dos ir pa­si­ti­kė­ji­mo, tik Jį, kad ne­si­leis­tų nuo Jo at­plė­šia­ma ir vis­kam ryž­tų­si dėl Jo, ne­pai­sy­da­ma to, kas de­da­si že­mė­je. 17 Ta­čiau leng­vai pa­ste­bė­si ir su­pra­si, kad pa­sau­ly­je ve­ši ne­tik­ras tar­na­vi­mas Die­vui ir stab­mel­dys­tė. Juk dar nie­kuo­met jo­kia tau­ta ne­bu­vo to­kia nie­kin­ga, kad ne­bū­tų su­kū­ru­si ir prak­ti­ka­vu­si tar­na­vi­mo Die­vui; kiek­vie­nas gar­bi­no tą ypa­tin­gą sa­vo die­vą, iš jo ti­kė­jo­si gė­rio, pa­gal­bos ir pa­guo­dos.
18 An­tai pa­go­nys, ku­riems kė­lė pa­si­ti­kė­ji­mą prie­var­ta ir val­džia, sa­vo Ju­pi­te­rį iš­kė­lė aukš­čiau­siu die­vu; ki­ti, siek­da­mi tur­to, lai­mės ar­ba ma­lo­nu­mų ir links­my­bių, šlo­vi­no Her­ku­lį, Mer­ku­ri­jų, Ve­ne­rą; nėš­čios mo­te­rys – Dia­ną ar­ba Lu­ci­ną ir t. t., ir taip kiek­vie­nas pa­si­da­ry­da­vo sa­vo die­vu tą, prie ku­rio lin­ko jo šir­dis, tad iš tik­rų­jų ir vi­sų pa­go­nių nuo­mo­ne „tu­rė­ti Die­vą“ reiš­kia pa­si­ti­kė­ti ir ti­kė­ti. 19 Bet klai­da ta, kad jų pa­si­ti­kė­ji­mas klai­din­gas ir ne­tik­ras, nes ne­si­re­mian­tis vie­nin­te­liu Die­vu, o be Jo iš tie­sų nė­ra jo­kio ki­to die­vo nei dan­gu­je, nei že­mė­je. 20 Tad, tie­są sa­kant, pa­go­nys sa­vo įsi­vaiz­da­vi­mus ir sva­jo­nes apie Die­vą pa­ver­čia sta­bu ir pa­si­ti­ki vi­siš­ku nie­ku. 21 To­kia jau bet ku­ri stab­mel­dys­tė, nes ji yra ne tik ten, kur pa­sta­to­mas at­vaiz­das ir jam mel­džia­ma­si, bet pir­miau­sia šir­dy­je, spok­san­čio­je ki­tur, pa­gal­bos ir pa­guo­dos ieš­kan­čio­je kū­ri­niuo­se, šven­tuo­siuo­se ar vel­niuo­se ir ne­si­rū­pi­nan­čio­je Die­vu, ne­si­ti­kin­čio­je iš Jo tiek ge­ro, kad Jis ga­lė­tų pa­dė­ti, o ir ne­ti­kin­čio­je, kad vi­sa, kas jam nu­tin­ka ge­ra, at­ei­na iš Die­vo.
22 Be ši­to, esa­ma dar vie­nos ne­tik­ros tar­nys­tės Die­vui, ir tai di­džiau­sia stab­mel­dys­tė, iki šiol mū­sų vyk­dy­ta ir vis dar val­dan­ti pa­sau­lį; ant jos pa­ma­tų su­kur­ti ir vi­si dva­si­niai luo­mai. Ji pa­lie­čia tik są­ži­nę, pa­gal­bos, pa­guo­dos ir lai­mės ieš­kan­čią sa­vo pa­čios dar­buo­se, be­sig­vie­šian­čią nu­sa­vin­ti iš Die­vo dan­gų ir skai­čiuo­jan­čią, kiek ko pa­da­rė, kiek pas­nin­ka­vo, lai­kė Mi­šių ir t. t., tuo pa­si­ti­kin­čią ir be­si­pui­kuo­jan­čią, lyg nie­ko ne­no­rin­čią im­ti iš Jo do­va­nai, o ver­čiau no­rin­čią įsigy­ti ar­ba iš per­tek­liaus už­si­dirb­ti, tar­si Jis bū­tų mū­sų tar­nas ir sko­li­nin­kas, o mes – Jo po­nai. 23 Kas gi tai, jei ne Die­vo pa­ver­ti­mas sta­bu ar­ba tie­siog iš me­džio drož­tu die­vu­ku, o sa­vęs pa­ties iš­aukš­ti­ni­mas ir lai­ky­mas Die­vu? Bet tai jau kiek per kan­du ir ne­pri­de­ra jau­niems mo­ki­niams.
24 Tai­gi te­bus pa­sa­ky­ta pa­pras­tiems žmo­nėms, kad jie įsi­dė­mė­tų šio įsa­ky­mo pras­mę ir ją at­min­tų: rei­kia pa­si­ti­kė­ti tik Die­vu ir tik ge­ro iš Jo ti­kė­tis bei lauk­ti, nes Jis yra tas, ku­ris duo­da mums kū­ną, gy­vy­bę, val­gį, gė­ri­mą, mais­tą, svei­ka­tą, glo­bą, ra­my­bę ir vi­sas bū­ti­niau­sias lai­ki­ną­sias ir am­ži­ną­sias gė­ry­bes, be to, ap­sau­go nuo ne­lai­mės, o kai kas nors mums nu­tin­ka, gelbs­ti ir pa­de­da, tai­gi tik Die­vas (kaip jau daug­syk sa­ky­ta) yra tas, iš ku­rio gau­na­mas vi­sas gė­ris ir ku­ris iš­va­duo­ja iš vi­sų ne­lai­mių. 25 Už­tat, ma­nau, mes, vo­kie­čiai, nuo se­no ir va­di­na­me Die­vą (gra­žiau ir taik­liau ne­gu bet ku­rio­je ki­to­je kal­bo­je) pa­gal žo­de­lį „ge­ras“24, nes Jis yra am­ži­na­sis šal­ti­nis, pil­nas vi­so­kiau­sio gė­rio, iš ku­rio trykš­ta vi­sa, kas ge­ra ir kas ge­ru va­di­na­ma.
26 Nors mums ir šiaip daug ge­rų da­ly­kų per žmo­nes nu­tin­ka, vi­sa, ką gau­na­me dėl Die­vo įsa­ky­mo ir tvar­kos, mes gau­na­me iš Jo. Mū­sų tė­vams ir vi­sai vy­res­ny­bei, taip­gi kiek­vie­nam sa­vo ar­ti­mo at­žvil­giu, įsa­ky­ta da­ry­ti vi­so­ke­rio­pą gė­rį, tai­gi jį gau­na­me ne iš jų, bet per juos iš Die­vo. Mat kū­ri­niai yra tik ran­ka, ka­na­las ir prie­mo­nė, ku­riais Die­vas vis­ko duo­da, kaip mo­te­riai duo­ta krū­tis ir pie­nas, idant ši duo­tų kū­di­kiui, kaip duo­ti ja­vai ir vi­so­kie au­ga­lai iš že­mės mais­tui; tai vi­so­kiau­sios gė­ry­bės, ir nė vie­nos jų joks kū­ri­nys ne­ga­li pa­da­ry­ti pats.
27 To­dėl nė vie­nas žmo­gus ne­tu­ri drįs­ti, jei tai ne­įsa­ky­ta Die­vo, ką nors im­ti ar­ba duo­ti, idant at­pa­žin­tu­me tai esant Jo do­va­nas ir Jam už tai dė­ko­tu­me, kaip rei­ka­lau­ja įsa­ky­mas; to­dėl ne­ga­li­ma at­mes­ti ir to­kių bū­dų per kū­ri­nius gau­ti ge­ra, taip­gi ne­ga­li­ma dėl sa­vo iš­di­du­mo ieš­ko­ti ki­to­kių bū­dų ir ke­lių, ne­gu Die­vas įsa­kė. Mat tai reikš­tų ne iš Die­vo pri­im­ti, o pa­čiam im­tis ieš­ko­ti.
28 Tad kiek­vie­nas te­pa­mąs­to, kad šio įsa­ky­mo tu­ri bū­ti lai­ko­ma­si la­biau ir griež­čiau už vi­sus ki­tus da­ly­kus ir ne­si­šai­po­ma iš jo. Pa­klausk ir iš­tirk sa­vo šir­dį, ir su­pra­si, ar ji tik Die­vo lai­ko­si, ar ne. Jei ta­vo šir­dis to­kia, kad iš Jo ti­ki­si tik gė­rio, ypač bė­do­se ir ne­pri­tek­liuo­se, ir at­si­ža­da vi­so ki­to, kas nė­ra Die­vas, tai tu tu­ri vie­nin­te­lį tik­rą­jį Die­vą. Prie­šin­gai, jei šir­dis lai­ko­si ko nors ki­to, kas ją gė­riu ir pa­gal­ba la­biau su­ra­mi­na ne­gu Die­vas, ir bė­ga, kai jai blo­ga, ne pas Jį, o nuo Jo, tai tu tu­ri ki­tą – sta­bą.
29 To­dėl, idant vi­si ma­ty­tų, jog Die­vas ne­ma­no kal­bė­jęs vė­jais, bet rim­tai ke­ti­na vi­sa tai pri­žiū­rė­ti, prie šio įsa­ky­mo Jis pri­dū­rė pir­ma bai­sų gra­si­ni­mą, pas­kui gra­žų ir guo­džian­tį pa­ža­dą, ku­riuos rei­kia ge­rai įsi­dė­mė­ti ir įkal­ti į gal­vą jau­ni­mui, kad jis įsi­dė­tų juos šir­din ir tu­rė­tų.

[Pir­mo įsa­ky­mo prie­do pa­aiš­ki­ni­mas]

30 „Aš Vieš­pats, ta­vo Die­vas, esu pa­vy­du­lin­gas Die­vas, ski­rian­tis baus­mę vai­kams už tė­vų kal­tę iki tre­čios ir ket­vir­tos kar­tos tų, ku­rie ma­ne at­me­ta, bet ro­dan­tis iš­ti­ki­mą mei­lę iki tūks­tan­to­sios kar­tos tiems, ku­rie ma­ne my­li ir lai­ko­si ma­no įsa­ky­mų.“25
31 Nors šie žo­džiai tin­ka vi­siems įsa­ky­mams (tai iš­gir­si­me vė­liau), jie pri­du­ria­mi bū­tent prie šio, pa­grin­di­nio įsa­ky­mo, nes daž­niau­siai vis­ką le­mia, ar svei­ka žmo­gaus gal­va; juk kai gal­va svei­ka, svei­kas ir vi­sas gy­ve­ni­mas, ir at­virkš­čiai. 32 Tad mo­ky­kis iš šių žo­džių, kad Die­vas pyks­ta ant tų, ku­rie pa­si­kliau­ja kuo nors ki­tu, o ne Juo, ir prie­šin­gai – koks ge­ras ir ma­lo­nin­gas Jis tiems, ku­rie Juo vie­nin­te­liu pa­si­ti­ki vi­sa šir­di­mi ir ti­ki, tai­gi pyk­tis ne­silps­ta iki ket­vir­tos kar­tos ar­ba na­rio, tuo tar­pu ge­ra­da­rys­tė ar­ba ma­lo­nė pa­sie­kia dau­ge­lį tūks­tan­čių, 33 to­dėl nie­kuo­met ne­rei­kė­tų bū­ti tikram ir kliau­tis at­si­tik­ti­nu­mu, kaip ne­mok­šos ma­no, esą nuo to ma­žai kas pri­klau­so. 34 Jis yra toks Die­vas, ku­ris ne­pa­lie­ka ne­at­ker­ši­jęs už tai, kad žmo­gus nuo Jo nu­sig­rę­žė, ir ne­si­liau­ja py­kęs iki ket­vir­tos kar­tos, kol ji ne­bus vi­siš­kai iš­nai­kin­ta. To­dėl Jis no­ri, kad Jo bū­tų bi­jo­ma­si, o ne Jis nie­ki­na­mas.
35 Tai Jis įro­dė ir vi­so­se is­to­ri­jo­se bei pa­sa­ko­ji­muo­se, tai gau­siai liu­di­ja Raš­tas, o ir kas­die­nis pa­ty­ri­mas ga­li to pa­mo­ky­ti. Mat iš pra­džių Jis vi­siš­kai iš­nai­ki­no bet ko­kią stab­mel­dys­tę, kaip iš­nai­ki­no dėl jos ir pa­go­nis bei žy­dus, o ir da­bar nai­ki­na vi­so­kį ne­tik­rą tar­na­vi­mą Die­vui, idant ga­liau­siai pra­pul­tų vi­si jo be­si­lai­kan­tys. 36 To­dėl nors šian­dien esa­ma pa­si­pū­tu­sių, ga­lin­gų ir tur­tin­gų pil­vo­čių, ku­rie lai­ko­si įsi­ki­bę sa­vo Ma­mo­nos, ne­gal­vo­da­mi, ar Die­vas pik­ti­na­si, ar juo­kia­si, lyg ga­lė­tų ti­kė­tis at­si­lai­ky­ti prieš Die­vo rūs­ty­bę, jiems nie­ko ne­iš­eis, ir, ne­spė­ję nė ap­si­dai­ry­ti, jie žlugs kar­tu su vis­kuo, kuo pa­si­klio­vė, kaip nu­ė­jo pra­gaiš­tin ir vi­si ki­ti, jau­tę­si dar sau­ges­ni ir ga­lin­ges­ni.
37 Ir kaip tik dėl to­kių bu­ka­gal­vių, ma­nan­čių, kad jei Die­vas ma­to ir lei­džia jiems taip tvir­tai sė­dė­ti, tai Jis nie­ko ne­ži­no ar­ba žiū­ri į juos pro pirš­tus, kaip tik dėl jų Jis tu­ri smog­ti ir baus­ti, tad Jis ne­pa­mirš­ta net jų vai­kai­čių, idant kiek­vie­nas iš­si­gąs­tų ir ma­ty­tų, kad Jis ne­juo­kau­ja. 38 Mat kaip tik juos Jis ir tu­ri ome­ny­je, sa­ky­da­mas: „Tie, ku­rie ma­ne at­me­ta“, t. y. tuos, ku­rie lai­ko­si sa­vo už­si­spy­ri­mo ir pui­ky­bės ir ne­no­ri gir­dė­ti, kas jiems pa­moks­lau­ja­ma ar sa­ko­ma; pei­kia­mi, idant su­si­vok­tų ir pa­si­tai­sy­tų, kol dar baus­mė jų ne­iš­ti­ko, jie pa­šėls­ta ir pa­me­ta pro­tą, dar la­biau už­si­trauk­da­mi Die­vo rūs­ty­bę, kaip da­bar kas­dien ma­to­me iš vys­ku­pų ir ku­ni­gaikš­čių pa­vyz­džio.
39 Ir nors šie gra­sos žo­džiai la­bai bai­sūs, pa­ža­do pa­guo­da dar ga­lin­ges­nė, idant pa­si­ti­kin­tys vien Die­vu bū­tų tik­ri, jog Jis jiems bus gai­les­tin­gas, t. y. ge­ras ir ma­lo­nin­gas ne tik jiems, bet ir jų vai­kams iki tūks­tan­to­sios kar­tos. 40 Tai tu­rė­tų mus pa­ska­tin­ti sa­vo šir­dį at­gręž­ti į Die­vą vi­siš­kai juo pa­si­kliau­jant, jei trokš­ta­me džiaug­tis lai­ki­no­sio­mis ir am­ži­no­sio­mis gė­ry­bė­mis, nes aukš­to­ji Di­de­ny­bė taip drau­gin­gai mus pa­si­tin­ka, taip šir­din­gai vi­lio­ja ir aps­čiai ža­da.
41 To­dėl kiek­vie­nas rim­tai te­pri­i­ma tai į šir­dį, idant nie­kas ne­ma­ny­tų, jog ši­tai tik žmo­gaus pa­sa­ky­ta. Mat tai at­neš tau ar­ba am­ži­ną pa­lai­mą, lai­mę ir iš­ga­ny­mą, ar­ba am­ži­ną pyk­tį, ne­lai­mę ir šird­gė­lą. Ko gi ga­li no­rė­ti ar­ba trokš­ti dar dau­giau, ne­gu to, ką Jis taip drau­gin­gai pa­ža­da, no­rė­da­mas bū­ti ta­vo su vi­su gė­riu, sau­go­ti ta­ve ir pa­dė­ti vi­so­se bė­do­se?
42 De­ja, ne­lai­mė ta, kad pa­sau­lis tuo ne­ti­ki ir ne­lai­ko Die­vo žo­džiu, nes ma­to, kad be­si­kliau­jan­čius Die­vu, o ne Ma­mo­na, sle­gia rū­pes­čiai ir var­gas, o vel­nias spi­ria­si prieš juos ir prie­ši­na­si jiems, už­tat jie nei pi­ni­gų, nei už­ta­rė­jų, nei gar­bės ne­tu­ri ir vos gy­vas­tį iš­lai­ko; prie­šin­gai, Ma­mo­nos tar­nai mė­gau­ja­si prieš pa­sau­lį val­džia, pa­lan­ku­mu, gar­be, tur­tais ir vi­sais ma­lo­nu­mais. To­dėl šiuos žo­džius rei­kia su­vok­ti kaip nu­kreip­tus prieš to­kį įspū­dį ir ži­no­ti, kad jie ne me­luo­ja ir ne ap­gau­di­nė­ja, o bū­ti­nai iš­si­pil­dys.
43 Pats pa­žvelk at­ga­lios ar­ba pa­si­tei­rauk ir pa­sa­kyk man, ko ga­liau­siai pa­sie­kė tie, ku­rie, sten­g­da­miesi ir stro­piai plu­šė­da­mi, iš pas­ku­ti­nių­jų sie­kė su­kaup­ti daug tur­tų ir pi­ni­gų. Pa­ma­ty­si, kad jie iš­švais­tė pa­stan­gas ir dar­bą, ar­ba, jei ir su­si­kro­vė di­de­lių tur­tų, tai šie vis vien iš­skli­do ir iš­si­bars­tė, tai­gi jie pa­tys nie­kuo­met nepa­si­džiau­gė sa­vo la­bu, ir tre­čia­jai kar­tai po jų nie­ko ne­be­li­ko.
44 To­kių pa­vyz­džių pa­kan­ka­mai ra­si vi­so­se is­to­ri­jo­se, taip pat iš­gir­si ir iš se­nų pa­ty­ru­sių žmo­nių; tik žiū­rėk ir dė­mė­kis.
45 Sau­lius bu­vo di­dis ka­ra­lius, Die­vo iš­rink­ta­sis ir pa­mal­dus vy­ras, bet tvir­tai sė­dė­da­mas sos­te, lei­dęs sa­vo šir­džiai nu­grimz­ti ir pri­si­ri­šęs prie sa­vo ka­rū­nos bei ga­lios, jis žlu­go su vis­kuo, ką tu­rė­jo, kad net nė vie­nas jo vai­kas ne­li­ko gy­vas.
46 Tuo tar­pu Do­vy­das bu­vo varg­šas, nie­ki­na­mas vy­ras, iš­vy­tas ir įbau­gin­tas, ir nie­kur ne­si­jau­tė sau­gus dėl sa­vo gy­vy­bės; vis dėl­to jam bu­vo lem­ta at­si­lai­ky­ti prieš Sau­lių ir tap­ti ka­ra­liu­mi. Tai­gi šie žo­džiai tu­rė­jo ga­lio­ti ir iš­si­pil­dy­ti, nes Die­vas ne­ga­li nei me­luo­ti, nei ap­gau­di­nė­ti. Tik ne­si­leisk ap­gau­na­mas vel­nio ir pa­sau­lio, tvis­kan­čio trum­pą aki­mir­ką, bet ga­liau­siai virs­tan­čio nie­ku.
47 To­dėl mo­ky­ki­mės pir­mo įsa­ky­mo, idant pa­ma­ty­tu­me, jog Die­vas ne­pa­ken­čia nei įžū­lu­mo, nei pa­si­ti­kė­ji­mo kuo nors ki­tu ir ne­rei­ka­lau­ja iš mū­sų nie­ko dau­giau, tik kad šir­din­gai pa­si­ti­kė­tu­me, lauk­da­mi iš Jo vi­so­ke­rio­po gė­rio, tai­gi kad ei­tu­me tie­siu bei tei­sin­gu ke­liu ir vi­sų Die­vo duo­da­mų gė­ry­bių im­tu­me ne dau­giau, ne­gu bat­siu­vys, dirb­da­mas be­si­nau­do­jan­tis sa­vo ada­ta, yla ir siū­lu, o pa­nau­do­jęs pa­de­dan­tis į ša­lį, ar­ba an­tai tas už­ei­gos sve­čias, ku­ris nak­vy­ne, mais­tu ir pa­sto­ge nau­do­ja­si tik lai­ki­nie­siems po­rei­kiams pa­ten­kin­ti, tai­gi kiek­vie­nas sa­vo luo­me – pa­gal Die­vo tvar­ką, ir ne­leis­ki­me nie­kam ki­tam tap­ti mū­sų vieš­pa­čiu ar sta­bu. 48 Ši­tiek pa­kaks apie pir­mą įsa­ky­mą, ku­rį taip iš­sa­miai tu­rė­jo­me ap­tar­ti dėl to, kad jis tu­ri di­džiau­sią ga­lią, ka­dan­gi, kaip jau anks­čiau sa­ky­ta, šir­džiai bū­nant su Die­vu ir lai­kan­tis šio įsa­ky­mo, vi­si ki­ti vyk­do­mi sa­vai­me.

Ant­ras įsa­ky­mas

49 Ne­nau­dok pik­tam Vieš­pa­ties, sa­vo Die­vo, var­do.
50 Kaip pir­mas įsa­ky­mas nu­krei­pė šir­dį ir pa­mo­kė ti­kė­ji­mo, taip šis įsa­ky­mas ve­da mus iš­orėn, tei­sin­gai nu­kreip­da­mas lū­pas ir lie­žu­vį Die­vo at­žvil­giu. Mat tai, kas pir­miau­sia ky­la iš šir­dies ir pa­si­ro­do, yra žo­džiai. Kaip pir­ma mo­kiau ta­ve at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ką reiš­kia „tu­rė­ti Die­vą“, taip tu tu­ri mo­ky­tis pa­pras­tai su­vok­ti šio bei vi­sų ki­tų įsa­ky­mų pras­mę ir pri­tai­ky­ti juos sau.
51 Klau­sia­mas: „Kaip su­pran­ti an­trą įsa­ky­mą ir ką reiš­kia nau­do­ti pik­tam Die­vo var­dą?“, trum­piau­siai at­sa­kyk taip: „Nau­do­ti pik­tam Die­vo var­dą reiš­kia Die­vą va­din­ti Vieš­pa­čiu bet kaip me­luo­jant ar­ba sie­kiant vi­so­kių pik­ty­bių“. To­dėl šiuo įsa­ky­mu nu­sta­to­ma, kad Die­vo var­du ne­tu­ri bū­ti me­la­gin­gai re­mia­ma­si ar­ba jis ne­tu­ri bū­ti me­la­gin­gai ta­ria­mas, kai šir­dis ži­no ar­ba tu­rė­tų ži­no­ti ką ki­ta; taip da­ro tie, ku­rie teis­me pri­sie­kia, bet vie­ni ki­tus ap­gau­di­nė­ja. 52 Mat Die­vo var­do ne­įma­no­ma la­biau pa­nau­do­ti pik­tam, ne­gu juo pri­si­den­gus me­luo­ti ir ap­gau­di­nė­ti. Te­bus tai aiš­kus ir leng­vai su­pran­ta­mas šio įsa­ky­mo pras­mės pa­aiš­ki­ni­mas.
53 Iš to kiek­vie­nas pats ga­li leng­vai nu­sta­ty­ti, kuo­met ir kaip įvai­riai Die­vo var­das pa­nau­do­ja­mas pik­tam, nors vi­sų pik­tnau­džia­vi­mų ne­įma­no­ma su­skai­čiuo­ti. Vis dėl­to, trum­pai ta­riant, vi­so­kio pik­tnau­džia­vi­mo Die­vo var­du pir­miau­sia esa­ma pa­sau­lie­ti­nė­je veik­lo­je ir pa­sau­lie­ti­niuo­se rei­ka­luo­se, su­si­ju­siuo­se su pi­ni­gais, tur­tu, gar­be, vie­šai – teis­me, tur­gu­je, ar šiaip kur – die­va­go­jan­tis ir me­la­gin­gai pri­sie­kiant Die­vo var­du ar­ba lai­duo­jant sa­vo sie­la. Tai ypač daž­na ve­dy­bi­niuo­se rei­ka­luo­se, kai po­ra slap­ta su­si­ža­da, o pas­kui pri­sie­kia ir iš­si­ža­da.
54 Bet dau­giau­sia pik­tnau­džiau­ja­ma są­ži­nę lie­čian­čiuo­se dva­si­niuo­se da­ly­kuo­se, ne­tik­riems pa­moks­li­nin­kams kal­bant ir sa­vo me­lus pa­tei­kiant kaip Die­vo žo­dį.
55 Ma­tai, vi­sa tai reiš­kia sa­vęs grįži­ni­mą, pri­si­den­gus Die­vo žo­džiu, ar­ba pui­ka­vi­mą­si ir no­rą at­ro­dy­ti tei­siam, ne­svar­bu, ar tai vyk­tų šiurkš­čio­je pa­sau­lie­ti­nė­je veik­lo­je, ar aukš­tuo­siuo­se, sub­ti­liuo­siuo­se ti­kė­ji­mo ir mo­ky­mo da­ly­kuo­se. O prie šių me­la­gių pri­klau­so ne tik vi­siems ge­rai ži­no­mi sta­čio­kai, ne­si­gė­dy­da­mi nie­ki­nan­tys Die­vo žo­dį (jiems vie­ta ne mū­sų, o bu­de­lio mo­kyk­lo­je), bet ir pik­tžo­džiau­to­jai, vie­šai ko­ne­vei­kian­tys tie­są ir Die­vo žo­dį ati­duo­dan­tys vel­niui. Apie tai da­bar dau­giau kal­bė­ti ne­bū­ti­na.
56 Tai­gi iš­mo­ki­me ir įsi­dė­ki­me į šir­dį, koks svar­bus šis įsa­ky­mas, kad ga­lė­tu­me stro­piai veng­ti ir bi­jo­ti bet ko­kio pik­tnau­džia­vi­mo šven­tu var­du kaip di­džiau­sios nuo­dė­mės, ga­lin­čios nu­tik­ti iš iš­orės. Me­las ir ap­ga­vys­tė jau sa­vai­me di­de­lė nuo­dė­mė, bet ji la­bai pa­sun­kė­ja, kai no­ri­ma ją dar ir pa­tei­sin­ti bei tam pa­tvir­tin­ti nau­do­ja­ma­si Die­vo var­du ir juo pri­den­gia­ma sar­ma­ta; ši­taip pa­pras­tas me­las virs­ta dvi­gu­bu, net dau­ge­rio­pu me­lu.
57 To­dėl Die­vas prie šio įsa­ky­mo dar pri­dū­rė rim­tą gra­si­ni­mą, skam­ban­tį taip26: „Vieš­pats ne­pa­liks ne­nu­baus­to to, ku­ris nau­do­ja pik­tam Jo var­dą“; tai reiš­kia, kad nie­kam ne­bus do­va­no­ta ir nie­kas ne­liks ne­nu­baus­tas. Mat Jis ne­pa­liks ne­at­ker­ši­jęs tiems, ku­rie nuo Jo nu­grę­žė šir­dį, ly­giai taip Jis ne­pa­kęs, kad Jo var­das bū­tų ta­ria­mas me­lui pa­gra­žin­ti. 58 De­ja, nū­nai vi­so pa­sau­lio ben­dra bė­da ta, kad taip ma­ža ne­ta­rian­čių Die­vo var­do me­lui ir vi­so­kiai pik­ty­bei pa­tei­sin­ti, ly­giai kaip ma­ža iš šir­dies pa­si­ti­kin­čių tik Die­vu.
59 Juk mes vi­si iš pri­gim­ties tu­ri­me šią pui­kią „do­ry­bę“, kad tas, ku­ris at­li­ko blo­gą dar­bą, mie­lai no­rė­tų sa­vo gė­dą pri­deng­ti ir nu­slėp­ti, idant nie­kas ne­pa­ma­ty­tų ir ne­su­ži­no­tų, ir nė vie­nas nė­ra toks įžū­lus, kad kiek­vie­nam gir­tų­si pa­da­ry­ta pik­ta­da­ry­be; vi­si no­ri­me pik­ta pa­da­ry­ti ver­čiau slap­čia, ne­gu ma­tant. O jei ku­ris su­čium­pa­mas, Die­vas pri­va­lo at­sa­ky­ti sa­vo var­du ir niek­šy­bę pa­vers­ti do­ry­be, o gė­dą – gar­be. 60 Taip tat daž­niau­siai es­ti pa­sau­ly­je, ir to­kia da­ly­kų tėk­mė lyg tva­nas už­lie­jo vi­sus kraš­tus. Už­tat ir at­pil­dą gau­na­me to­kį, ko­kio ieš­ko­me ir nu­si­pel­no­me: ma­ras, ka­ras, bran­gy­me­tis, gais­rai, po­tvy­niai, ne­do­ros mo­te­rys, iš­pai­kin­ti vai­kai ir sam­di­niai bei vi­so­kiau­sios ne­ge­ro­vės. Ant­raip iš kur ras­tų­si tiek daug bė­dų? Di­de­lė ma­lo­nė dar tai, kad že­mė mus ne­šio­ja ir mai­ti­na.
61 To­dėl pir­miau­sia rei­kė­tų rim­tai ra­gin­ti ir pra­tin­ti jau­ni­mą, kad šį ir ki­tus įsa­ky­mus di­džiai gerb­tų, o jei pa­žeis­tų, tai ne­del­siant de­rė­tų pri­sis­ta­ty­ti su rykš­te ir įsa­ky­mą pri­min­ti bei nuo­la­tos kal­ti į gal­vą, idant bū­tų auk­lė­ja­ma ne vien baus­me, bet ir die­vo­bai­min­gu­mu.
62 Da­bar su­pran­ti, ką reiš­kia pa­nau­do­ti pik­tam Die­vo var­dą. Tai reiš­kia (trum­pai pa­kar­to­jant) ar­ba jį tar­ti, kad bū­tų ga­li­ma me­luo­ti ir, pri­si­den­gus Jo var­du, teig­ti ki­taip, ne­gu yra iš tik­rų­jų, ar­ba pra­keik­ti, pri­siek­ti, ke­rė­ti ir ap­skri­tai da­ry­ti ką nors pik­ta, ne­svar­bu, ko­kiais bū­dais.
63 Be to, tu tu­ri ži­no­ti ir kaip šis var­das tei­sin­gai nau­do­ti­nas. Mat sa­ky­da­mas: „Ne­nau­do­si pik­tam Die­vo var­do“, Jis taip­gi lei­džia su­pras­ti, kad Jo var­das tu­ri bū­ti pa­nau­do­ja­mas tei­sin­gai. Juk jis mums ap­reikš­tas ir duo­tas kaip tik tam, kad bū­tų nau­do­ja­mas ir at­neš­tų nau­dos. 64 To­dėl iš to sa­vai­me plau­kia, kad šven­tą var­dą drau­džia­ma nau­do­ti me­lui ar­ba ne­do­ry­bei, to­dėl, prie­šin­gai, pri­va­lu jį nau­do­ti tie­sai ir vi­so­kiam gė­riui, pa­vyz­džiui, tei­sin­gai pri­sie­kiant, kai tai bū­ti­na ir to rei­ka­lau­ja­ma, taip pat tei­sin­gai mo­kant, to­liau Jo var­do šau­kian­tis bė­do­se ir šlo­vi­nant bei dė­ko­jant gė­rį pa­ty­rus ir t. t. Vi­sa tai api­ben­drin­tai pa­sa­ko­ma 50 psal­mė­je27: „Šau­kis ma­nęs var­go die­ną; iš­gel­bė­siu ta­ve, o tu ma­ne šlo­vin­si“. Mat tai ir reiš­kia jį nau­do­ti tie­sai bei iš­ga­ny­mui, ir ši­taip jo var­das tam­pa šven­tas, kaip pa­sa­ky­ta „Tė­ve mū­sų“ mal­do­je.
65 Tai­gi tau pa­aiš­kin­ta vi­sa įsa­ky­mo es­mė. Ją su­vo­kus, leng­vai iš­spren­džia­mas klau­si­mas, ne­da­vęs ra­my­bės dau­ge­liui mo­ky­to­jų: ko­dėl Evan­ge­li­jo­je už­draus­ta pri­sie­ki­nė­ti28, nors Kris­tus29, šv. Pau­lius30 ir ki­ti šven­tie­ji daž­nai pri­siek­da­vo? 66 Trum­pas at­sa­ky­mas bū­tų toks: pri­siek­ti rei­kia ne no­rint pa­tei­sin­ti pik­tus ke­ti­ni­mus, t. y. me­lą, ir ne ta­da, kai pri­siek­ti ne­bū­ti­na bei ne­nau­din­ga, o no­rint pa­tei­sin­ti ge­rus ke­ti­ni­mus ir ar­ti­mą pa­tai­sy­ti. Mat tei­sin­gas, ge­ras dar­bas yra tas, ku­riuo Die­vas pa­šlo­vi­na­mas, pri­ta­ria­ma tie­sai ir tei­sin­gu­mui, ati­den­gia­mas me­las, su­tai­ki­na­mi žmo­nės, pa­ro­do­mas klus­nu­mas ir už­bai­gia­mi ki­vir­čai. Juk čia vei­kia pats Die­vas, at­skir­da­mas tei­su­mą nuo ne­tei­su­mo, blo­gį nuo gė­rio. 67 Jei da­lis žmo­nių pri­sie­kia me­la­gin­gai, tai jie pa­si­ra­šo sau nuosp­ren­dį ir baus­mės ne­iš­vengs, o jei baus­mė vė­luo­ja, tai vis tiek jiems nie­kas ne­si­seks, tad vi­sa, ką to­kiu bū­du bus įgi­ję, iš­slys jiems iš ran­kų ir nie­kuo­met ne­su­teiks džiaugs­mo, 68 kaip esu pa­ty­ręs iš dau­ge­lio pri­sie­ki­nė­ju­sių at­si­ža­dant sa­vo san­tuo­kos įža­dų; po to jie ne­su­lau­kė nei lai­min­gos va­lan­dos, nei ra­mios die­nos, kol ga­liau­siai abu, kū­nas ir sie­la, kar­tu su vi­su tur­tu ap­gai­lė­ti­nai pra­žu­vo.
69 To­dėl sa­kau ir griež­tai įspė­ju, kaip ir anks­čiau, kad įspė­ji­mu ir gąs­di­ni­mu, drau­di­mu ir baus­mė­mis vai­kai lai­ku bū­tų pra­ti­na­mi bi­jo­ti me­lo ir ypač me­luo­jant tar­ti Die­vo var­dą. Mat jei jiems bus lei­džia­ma taip elg­tis, iš to nie­ko ge­ro ne­iš­eis, kaip da­bar ma­to­me: pa­sau­lis blo­ges­nis, ne­gu kuo­met nors anks­čiau, ir nė­ra ja­me jo­kios tvar­kos, klus­nu­mo, iš­ti­ki­my­bės nei ti­kė­ji­mo, o pil­na tik leng­va­bū­džių, ne­su­val­do­mų žmo­nių, ku­riems ne­pa­de­da nei mo­ky­mas, nei baus­mės; vi­sa tai – Die­vo rūs­ty­bė ir baus­mė už to­kį ty­či­nį šio įsa­ky­mo pa­nie­ki­ni­mą.
70 An­tra ver­tus, vai­kus rei­kia nuo­lat ra­gin­ti ir ska­tin­ti Die­vo var­dą gerb­ti ir vi­suo­met kar­to­ti, kad ir kas jiems nu­tik­tų, kad ir ką jie iš­vys­tų. Mat tai tik­ra­sis var­do pa­ger­bi­mas, kai iš jo ti­ki­ma­si pa­guo­dos ir Jo šau­kia­ma­si dėl to; tai­gi šir­dis (kaip jau anks­čiau gir­dė­jo­me) iš pra­džių Die­vą pa­šlo­vi­na ti­kė­ji­mu, o pas­kui lū­po­mis per iš­pa­ži­ni­mą.
71 Tai ir iš­ga­nin­gas, nau­din­gas įpro­tis, la­bai veiks­min­gas prieš vel­nią, ku­ris nuo­lat mus su­pa ir mū­sų ty­ko, kad ga­lė­tų nu­ves­ti į nuo­dė­mę ir gė­dą, at­neš­ti var­gą ir bė­dą, bet jis la­bai ne­mėgs­ta gir­dė­ti ir ne­ga­li il­gai iš­bū­ti, kai iš šir­dies ta­ria­mas Die­vo var­das ir Jo šau­kia­ma­si, 72 ir mums nu­tik­tų daug bai­sių ir šiur­pių ne­lai­mių, jei Die­vas mū­sų ne­sau­go­tų, kai šau­kia­mės Jo var­do. Aš pats tai iš­ban­džiau ir pa­ty­riau, kad daž­nai stai­gi, di­de­lė ne­lai­mė, Jo šau­kian­tis, kaip mat nu­si­suk­da­vo ir pra­ei­da­vo. Vel­nio ap­mau­dui (sa­kau), tu­rė­tu­me nuo­lat mi­nė­ti šven­tą var­dą, kad jis ne­ga­lė­tų pa­kenk­ti, nors ir la­bai to no­rė­tų.
73 Pra­var­tu dar pra­tin­tis kas­dien pa­ti­kė­ti Die­vui sie­lą ir kū­ną, žmo­ną, vai­kus, sam­di­nius ir vi­sa, ką tu­ri­me, dėl vi­sų bė­dų, ku­rios ga­li mus iš­tik­ti; to­dėl at­si­ra­do ir iš­li­ko Be­ne­di­ci­te, Gra­tias mal­dos prieš val­gį bei pa­val­gius ir ki­ti pa­lai­mi­ni­mai ry­tą bei va­ka­rą, 74 taip­gi vai­kų įpro­tis da­ry­ti kry­žiaus žen­klą, iš­vy­dus ar iš­gir­dus ką nors siau­bin­ga ir bai­saus, ir su­kal­bė­ti: „Ap­sau­gok, Vieš­pa­tie Die­ve!“, „Pa­dėk, mū­sų Vieš­pa­tie Kris­tau!“ ir pa­na­šiai. Ir prie­šin­gai, jei ne­ti­kė­tai at­si­tin­ka kas nors ge­ra, kad ir la­bai men­ka, įpras­ta sa­ky­ti: „Gar­bė Die­vui! Ačiū Die­vui!“, „Die­vas man pa­dė­jo!“ ir t. t. Ly­giai taip anks­čiau vai­kai bu­vo pra­ti­na­mi pas­nin­kau­ti ir mels­tis šv. Mi­ka­lo­jaus bei ki­tų šven­tų­jų gar­bei. Die­vui tai bū­tų ma­lo­niau ir pa­tik­tų la­biau, ne­gu vie­nuo­liš­ka­sis gy­ve­ni­mas ir kar­tū­zų vie­nuo­lių šven­tu­mas.
75 Ma­tai, jau­ni­mą ši­taip bū­tų ga­li­ma vai­kiš­ku bū­du ir žai­džiant iš­auk­lė­ti Die­vo bai­mė­je ir pa­gar­bo­je, idant Jo pir­mo ir an­tro įsa­ky­mo bū­tų pla­čiai lai­ko­ma­si ir jie bū­tų nuo­lat vyk­do­mi. Taip ga­lė­tų su­dyg­ti šis tas ge­ro, iš­aug­ti ir duo­ti vai­sių, kad iš­aug­tų to­kie žmo­nės, ku­rie neš­tų nau­dą ir džiaugs­mą vi­sai ša­liai. 76 Tai ir bū­tų tei­sin­gas bū­das vai­kus ge­rai auk­lė­ti, nes ga­li­ma juos pra­tin­ti ge­ru­mu ir no­ru. Juk ką rei­kia pri­vers­ti tik rykš­te ir mu­ši­mu, iš to ne­iš­ei­na nie­ko ge­ra, o jei šio to pa­sie­kia­ma, tai jie do­ri bū­na tik tol, kol rykš­tė ant spran­do.
77 Tuo tar­pu čia lei­džia šak­nis į šir­dį tai, kad la­biau bi­jo­ma Die­vo, ne­gu rykš­tės ir laz­dos. Ši­tai taip pa­pras­tai sa­kau jau­ni­mui, idant jis pa­ga­liau tai su­vok­tų, nes pa­moks­lau­da­mi vai­kams, mes tu­ri­me ir va­pa­lio­ti su jais. Tai­gi už­kir­to­me ke­lią pik­tnau­džiau­ti Die­vo var­du ir iš­mo­kė­me tei­sin­gai jį nau­do­ti, o tai tu­ri at­si­spin­dė­ti ne tik žo­džiuo­se, bet ir dar­buo­se bei gy­ve­ni­me, idant bū­tų ži­no­ma, jog Die­vui tai la­bai ma­lo­nu, ir Jis at­ly­gins už tai tiek pat gau­siai, kiek žiau­riai baus už pik­tnau­džia­vi­mą.

Tre­čias įsa­ky­mas

78 At­mink ir švęsk šven­tą die­ną.
79 Šven­ta­die­nį mes pa­va­di­no­me pa­gal heb­ra­jiš­ką žo­de­lį šabbāt, ku­ris iš tik­rų­jų reiš­kia „švęs­ti“, t. y. bū­ti lais­vam nuo dar­bo; to­dėl mes sa­ko­me „baig­ti dar­bo die­ną“31 ar­ba „pa­si­tik­ti šven­tą va­ka­rą“32. 80 Se­na­ja­me Tes­ta­mente Die­vas iš­sky­rė sep­tin­tą­ją die­ną bei pa­sky­rė ją švęs­ti ir lie­pė lai­ky­ti šven­ta tarp vi­sų ki­tų, bet tu­rint gal­vo­je iš­ori­nį šven­ti­mą, šis įsa­ky­mas duo­tas tik žy­dams, idant pa­li­kę sa­vo sun­kius dar­bus jie il­sė­tų­si, idant ir žmo­gus, ir gal­vi­jas at­si­gau­tų ir nuo­la­ti­nis dar­bas jų ne­nu­a­lin­tų. 81 Ta­čiau vė­liau jie per­ne­lyg siau­rai tai su­pra­to ir tuo su­pra­ti­mu taip smar­kiai pik­tnau­džia­vo, kad net prieš Kris­tų bur­no­jo dėl to­kių dar­bų, ku­riuos vis dėl­to pa­tys dir­bo ša­bo die­ną, kaip skai­to­me Evan­ge­li­jo­je33, tar­si įsa­ky­mas bū­tų vyk­do­mas taip, jog ne­dir­ba­mas joks iš­ori­nis dar­bas, bet su­ma­ny­ta bu­vo vi­sai ki­taip – kad jie šven­tą ar­ba po­il­sio die­ną tik­rai švęs­tų, kaip iš­gir­si­me vė­liau.
82 To­dėl mū­sų, krikš­čio­nių, šis įsa­ky­mas iš pir­mo žvilgs­nio vi­sai ne­lie­čia, nes jis gry­nai iš­oriš­kas, kaip ir ki­ti Se­no­jo Tes­ta­mento prie­sa­kai, su­sie­ti su tam tik­rais pa­pro­čiais, as­me­ni­mis, lai­kais ir vie­to­vė­mis; vi­si jie per Kris­tų nū­nai ne­te­kę ga­lios.
83 Bet idant pa­pras­ti žmo­nės įgy­tų krikš­čio­niš­ką su­vo­ki­mą, ko Die­vas rei­ka­lau­ja iš mū­sų šiuo įsa­ky­mu, įsi­dė­mėk, kad mes šven­tą die­ną šven­čia­me ne dėl pro­tin­gų ir iš­si­moks­li­nu­sių krikš­čio­nių, nes jiems to ne­rei­kia, o pir­miau­sia dėl kū­niš­kų prie­žas­čių ir po­rei­kių, ku­rių mo­ko pri­gim­tis ir rei­ka­lau­ja, kad pras­tuo­menė, kaip an­tai sam­di­niai ir sam­di­nės, vi­są sa­vai­tę dar­bais ir rei­ka­lais už­si­ė­mę, ga­lė­tų vie­ną die­ną, vis­ką pa­li­kę, pail­sė­ti ir at­si­gau­ti.
84 O la­biau­siai dėl to, kad to­kią po­il­sio die­ną (ant­raip nė­ra ga­li­my­bės) bū­tų ga­li­ma ras­ti pro­gą ir lai­ko da­ly­vau­ti pa­mal­do­se, tai­gi kad vi­si krū­von su­ei­tų pa­si­klau­sy­ti Die­vo žo­džio, jį ap­mąs­ty­ti, pas­kui Die­vą šlo­vin­ti, gie­do­ti ir mels­tis.
85 Ta­čiau šios pa­mal­dos (sa­kau) nė­ra taip pri­riš­tos prie tam tik­ro lai­ko, kaip pas žy­dus, kad vyk­tų bū­tent tą ar aną die­ną, nes nė vie­na jų ne ge­res­nė už ki­tą, o tu­rė­tų vyk­ti kas­dien, bet ka­dan­gi žmo­nės to lai­ky­tis ne­ga­li, tam rei­ka­lui bū­ti­na skir­ti bent vie­ną die­ną per sa­vai­tę. Ka­dan­gi nuo se­no tam skir­tas sek­ma­die­nis, rei­kia taip ir pa­lik­ti, idant vis­kas vyk­tų dar­niai ir nie­kas ne­rei­ka­lin­go­mis nau­jo­vė­mis ne­kel­tų ne­tvar­kos.
86 To­kia tat pa­pras­ta šio įsa­ky­mo pras­mė – ka­dan­gi šiaip jau šven­ta­die­nis šven­čia­mas, kad toks šven­ti­mas bū­tų skir­tas mo­ky­tis Die­vo žo­džio, kad šios die­nos ypa­tin­gą­ja tar­nys­te tap­tų pa­moks­lo tar­nys­tė jau­ni­mo ir var­guo­me­nės la­bui, ta­čiau šven­ti­mas ne­tu­ri bū­ti taip smar­kiai ap­ri­bo­tas, jog bū­tų drau­džia­mas leis­ti­nas dar­bas, ku­rio ne­ga­li­ma ati­dė­ti.
87 To­dėl klau­sia­mas, ką reiš­kia „at­min­ti ir švęs­ti šven­tą die­ną“, at­sa­kyk: „Šven­tą die­ną švęs­ti reiš­kia ją lai­ky­ti šven­ta“. Ką gi reiš­kia „lai­ky­ti šven­ta?“ Ne ką ki­ta, kaip žo­džiuo­se, dar­buo­se ir gy­ve­ni­me elg­tis šven­tai. Mat die­na kaip to­kia ne­rei­ka­lin­ga jo­kio pa­šven­ti­ni­mo, ji sa­vai­me su­kur­ta šven­ta, ta­čiau Die­vas no­ri, kad tau ji bū­tų šven­ta. Tai­gi per ta­ve ji bus šven­ta ar­ba ne­šven­ta, ne­ly­gu tu tą die­ną šven­tai ar ne­šven­tai elg­sie­si.
88 Kaip gi įvyks­ta tok­sai pa­šven­ti­ni­mas? Ne sė­dint tau prie kros­nies ir ne­dir­bant jo­kio sun­kaus dar­bo ar­ba už­si­dė­jus vai­ni­ką ir ap­si­vil­kus ge­riau­sius dra­bu­žius, o (kaip mi­nė­ta) ap­mąs­tant Die­vo žo­dį ir ja­me la­vi­nan­tis.
89 Ir iš­ties mes, krikš­čio­nys, vi­suo­met tu­ri­me švęs­ti to­kią šven­tą die­ną, tik šven­tais da­ly­kais už­si­im­ti, t. y. kas­dien Die­vo žo­dį skai­ty­ti ir jį šir­dy­je bei lū­po­se ne­šio­tis. Bet ka­dan­gi mes (kaip sa­ky­ta) ne vi­si tu­ri­me lais­vo lai­ko, pri­va­lo­me ke­le­tą va­lan­dų per sa­vai­tę skir­ti jau­ni­mui, ar­ba ma­žiau­siai vie­ną die­ną – vi­sai ben­druo­me­nei, kad bū­tų už­si­i­ma­ma vien tuo ir ypač mo­ko­ma­si de­šimt įsa­ky­mų, ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo ir „Tė­ve mū­sų“ mal­dos ir vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas bei bū­das bū­tų krei­pia­mas pa­gal Die­vo žo­dį. 90 Kiek lai­ko ski­ria­ma tiems da­ly­kams pa­si­sa­vin­ti ir prak­ti­kuo­ti, tiek ir esa­ma tik­rai šven­tos die­nos, ant­raip ji ne­ga­li va­din­tis krikš­čio­niš­ku šven­ta­die­niu. Mat švęs­ti ir dy­ki­nė­ti mo­ka ir ne­krikš­čio­nys, kaip ir vi­sas mū­sų dva­si­nin­kų pul­kas, kas­dien sto­vin­tis baž­ny­čio­je, gie­dan­tis ir gau­džian­tis, bet šven­tos die­nos ne­šven­čian­tis; juk jie nei skel­bia Die­vo žo­dį, nei prak­ti­kuo­ja, o mo­ko ir gy­ve­na kaip tik prie­šin­gai.
91 Mat Die­vo žo­dis yra šven­te­ny­bių šven­te­ny­bė, vie­nin­te­lė, ku­rią mes, krikš­čio­nys, pa­žįs­ta­me ir tu­ri­me. Juk jei ir tu­rė­tu­me vie­no­je krū­vo­je vi­sų šven­tų­jų pa­lai­kus, ar­ba šven­tus ir pa­šven­tin­tus dra­bu­žius, iš to mums ne­bū­tų jo­kios nau­dos, nes vi­sa tai – ne­gy­vi daik­tai, jo­kio žmo­gaus šven­tu ne­pa­da­ry­sian­tys. O Die­vo žo­dis – lo­bis, pa­da­ran­tis šven­tais vi­sus da­ly­kus ir pa­šven­ti­nan­tis pa­čius šven­tuo­sius. 92 Jei ku­rią va­lan­dą su Die­vo žo­džiu ben­drau­ja­ma, jį skel­biant, jo klau­san­tis, jį skai­tant ar ap­mąs­tant, per tai pa­šven­ti­na­mas ir žmo­gus, die­na ir dar­bas ne dėl iš­ori­nio veiks­mo, bet dėl Die­vo žo­džio, mus vi­sus pa­da­ran­čio šven­tai­siais. To­dėl vi­suo­met sa­kau, kad vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas ir veik­la tu­ri bū­ti sie­ja­mi su Die­vo žo­džiu, jei no­ri­me, kad Die­vui jie bū­tų ma­lo­nūs ar­ba šven­ti. Kai tai įvyks­ta, šis įsa­ky­mas pa­si­da­ro veiks­min­gas ir iš­si­pil­do.
93 Ir prie­šin­gai, jei bū­das ir dar­bai ne­ati­tin­ka Die­vo žo­džio, jie Die­vo aki­vaiz­do­je ne­šven­ti, kad ir kaip švies­tų bei spin­dė­tų, net jei vien šven­to­mis re­lik­vi­jo­mis ap­kars­ty­ti bū­tų, kaip, pa­vyz­džiui, pra­ma­ny­tie­ji dva­si­niai luo­mai, Die­vo žo­džio ne­pa­žįs­tan­tys ir ieš­kan­tys šven­tu­mo tik sa­vo dar­buo­se.
94 To­dėl įsi­dė­mėk, kad šio įsa­ky­mo stip­ry­bė ir ga­lia sly­pi ne šven­ti­me, o šven­ti­ni­me, idant ši die­na tu­rė­tų ypa­tin­gą šven­tą už­si­ė­mi­mą. Juk ki­ti dar­bai ir ver­slai, tie­są sa­kant, ne­va­di­na­mi šven­tais veiks­mais, jei žmo­gus pir­miau ne­bu­vo šven­tas. Tuo tar­pu šiuo at­ve­ju tu­ri bū­ti at­lik­tas toks dar­bas, ku­riuo pats žmo­gus tap­tų šven­tas, ir tas dar­bas įvyks­ta (kaip gir­dė­jo­me) tik per Die­vo žo­dį, to­dėl ir bu­vo įsteig­tos bei pa­skir­tos vie­tos, lai­kas, as­me­nys ir vi­sos iš­ori­nės pa­mal­dos, kad tai ga­lė­tų vyk­ti ir vie­šai.
95 Ka­dan­gi Die­vo žo­dis toks svar­bus, kad be jo joks šven­ta­die­nis ne­tam­pa šven­tu, pri­va­lo­me ži­no­ti, kad Die­vas no­ri, jog šio įsa­ky­mo griež­tai bū­tų lai­ko­ma­si, ir bau­džia vi­sus, ku­rie Jo žo­dį pa­nie­ki­na, ne­no­ri jo nei gir­dė­ti, nei mo­ky­tis, ypač tam skir­tu lai­ku.
96 To­dėl šiam įsa­ky­mui nu­si­de­da ne tik gru­biai pik­t­nau­džiau­jan­tys šven­ta die­na ir pa­da­ran­tys ją ne­šven­tą, kaip an­tai dėl sa­vo šykš­tu­mo ar leng­va­bū­diš­ku­mo ne­si­tei­kian­tys klau­sy­tis Die­vo žo­džio ar­ba gu­lin­tys smuk­lė­se, pri­sisp­ro­gę kaip kiau­lės, bet ir dau­gy­bė ki­tų, be­si­klau­san­čių Die­vo žo­džio lyg šiaip ko­kių nie­kų ir tik iš įpro­čio at­ei­nan­čių į pa­moks­lą ir vėl iš­ei­nan­čių, o šie­met mo­kan­čių tiek pat, kiek per­nai. 97 Mat iki šiol ma­ny­ta, jog tei­sin­gai šven­čia­ma sek­ma­die­niais klau­san­tis Mi­šių, ki­taip sa­kant Evan­ge­li­jos, o Die­vo žo­dis nie­kam ne­rū­pė­jo, nie­kas Jo ir ne­mo­kė. Da­bar, tu­rė­da­mi Die­vo žo­dį, vis dėl­to ne­at­si­sa­ko­me to­kio pik­tnau­džia­vi­mo, iš­klau­so­me pa­moks­lo ir per­spė­ji­mų, bet pri­ima­me tai ne­rim­tai ir ne­rū­pes­tin­gai.
98 To­dėl ži­nok, kad svar­bu ne tik iš­klau­sy­ti, bet ir iš­mok­ti bei įsi­dė­mė­ti, ir ne­ma­nyk, kad tai ta­vo pa­ties va­lio­je, ar­ba kad nuo to ne­daug kas pri­klau­so, bet ži­nok, kad tai Die­vo įsa­ky­mas, iš ta­vęs pa­rei­ka­lau­sian­tis at­sa­ky­ti, kaip Jo žo­džio klau­sei­si, kaip iš­mo­kai ir kaip ger­bei.
99 Taip pat rei­kė­tų baus­ti ir iš­ran­kias gal­vas, ku­rios, iš­klau­siu­sios vie­ną ar du pa­moks­lus, jau pa­si­so­ti­na ir ap­tings­ta, lyg da­bar jau pa­čios vis­ką ge­rai mo­kė­tų ir joms ne­be­bū­tų rei­ka­lin­gas mo­ky­to­jas. Tai kaip tik to­kia nuo­dė­mė, ku­ri iki šiol pri­ski­ria­ma prie mir­ti­nų­jų ir va­di­na­si aP0*\V, t. y. tin­gė­ji­mas ar­ba nuo­bo­du­lys, tai pik­ta, ža­lin­ga ne­gan­da, ku­ria vel­nias už­bu­ria ir ap­gau­na dau­ge­lio šir­dis, idant vers­tų mus sku­bė­ti ir slap­ta vėl at­im­tų Die­vo žo­dį.
100 Tai­gi te­bus tau pa­sa­ky­ta, jog nors ir iš­ma­ny­tum jį kuo ge­riau­siai ir bū­tum vi­sų ama­tų meist­ras, vis dėl­to kas­dien esi ka­ra­lys­tė­je vel­nio, ku­ris ne­pails­da­mas die­ną nak­tį ty­ko ta­vęs, idant pa­sė­tų ta­vo šir­dy­je ne­ti­kė­ji­mą ir pik­tas min­tis, nu­kreip­tas prieš anks­čiau mi­nė­tus ir vi­sus ki­tus įsa­ky­mus. To­dėl pri­va­lai Die­vo žo­dį vi­suo­met tu­rė­ti šir­dy­je, lū­po­se ir au­sy­se. O kai šir­dis dy­ka ir Die­vo žo­dis ne­skam­ba, vel­nias įsė­li­na ir pri­da­ro ža­los grei­čiau, ne­gu jį spė­si pa­ma­ty­ti. 101 Ir prie­šin­gai, kai žo­dis rim­tai pri­ima­mas, jo klau­so­ma­si ir pa­gal jį vei­kia­ma, jis tu­ri to­kią ga­lią, kad nie­kuo­met be vai­sių ne­pa­lie­ka, bet vi­suo­met ža­di­na nau­ją su­vo­ki­mą, džiaugs­mą ir pa­mal­du­mą, nu­skais­ti­na šir­dį ir min­tis, nes tai ne tuš­ti, ne­gy­vi žo­džiai, o veiks­min­gi ir gy­vi. 102 Bet jei jo­kia ki­ta nau­da ar bė­da ir ne­pa­ska­tin­tų mū­sų jais do­mė­tis, tai vis dėl­to kiek­vie­ną tu­rė­tų su­vi­lio­ti, kad vyk­dant šį įsa­ky­mą, nu­bai­do­mas ir iš­va­ro­mas vel­nias, o tai Die­vui ma­lo­niau už vi­sus ki­tus tvis­kan­čius veid­mai­nin­gus dar­bus.

Ket­vir­tas įsa­ky­mas

103 Iki šiol mes mo­kė­me pir­mų tri­jų įsa­ky­mų, nu­kreip­tų į Die­vą. Pir­ma, kad vi­sa šir­di­mi rei­kia Juo pa­si­ti­kė­ti, Jo bi­jo­ti ir my­lė­ti vi­są gy­ve­ni­mą. An­tra, kad ne­ga­li­ma Jo šven­to var­do pik­tnau­do­ti me­lui ar ko­kiai ki­tai pik­ty­bei, bet rei­kia tar­ti jį Die­vo šlo­vi­ni­mui, sa­vo ar­ti­mo bei pa­ties nau­dai ir iš­ga­ny­mui. Tre­čia, per šven­tes ir po­il­sio me­tą rei­kia stro­piai mo­ky­tis Die­vo žo­džio ir į jį gi­lin­tis, kad vi­sa mū­sų veik­la ir gy­ve­ni­mas vyk­tų pa­gal jį. Da­bar ei­na ki­ti sep­ty­ni įsa­ky­mai, su­si­ję su mū­sų ar­ti­mu, iš ku­rių pir­mas ir aukš­čiau­sias yra šis:
104 Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną.
105 Tam tė­vo ir mo­ti­nos luo­mui Die­vas su­tei­kė ypa­tin­gą ver­tę, iš­skir­da­mas iš ki­tų luo­mų, esan­čių Jo val­džio­je; Jis lie­pia tė­vus ne tik my­lė­ti, bet ir gerb­ti. Mat bro­lius, se­se­ris ir ar­ti­mą ap­skri­tai Jis lie­pia tik my­lė­ti, tad tė­vą ir mo­ti­ną iš­ski­ria iš vi­sų ki­tų as­me­nų že­mė­je ir pa­so­di­na ša­lia sa­vęs. 106 Juk gerb­ti – daug di­des­nis da­ly­kas ne­gu my­lė­ti, nes tai reiš­kia ne tik mei­lę, bet ir klus­nu­mą, nuo­lan­ku­mą ir dro­vu­mą, ne­lyg prieš čia glū­din­čią Di­de­ny­bę, 107 ir rei­ka­lau­ja ne tik į juos mei­liai bei pa­gar­biai kreip­tis, bet pir­miau­sia ir šir­di­mi, ir kū­nu jų at­žvil­giu de­ra­mai nu­si­teik­ti ir pa­ro­dy­ti, kad juos la­bai ver­ti­na­me ir po Die­vo lai­ko­me aukš­čiau­siais. Mat ką rei­kia iš šir­dies gerb­ti, tą iš tie­sų rei­kia di­džiai ir aukš­tai ver­tin­ti.
108 Tai­gi jau­ni­mui rei­kia įskie­py­ti, kad jis tu­ri žiū­rė­ti į sa­vo tė­vus kaip į Die­vo at­sto­vus ir at­min­ti, kad, nors ir men­ki, ne­tur­tin­gi, pa­lie­gę ir keis­ti bū­da­mi, jie vis dėl­to yra Die­vo duo­ti tė­vas ir mo­ti­na. Dėl sa­vo kei­ti­mo­si ar ne­ga­la­vi­mų jie ne­pra­ran­da šios gar­bės. To­dėl rei­kia ver­tin­ti ne as­me­nis, ko­kie jie yra, bet Die­vo va­lią, ku­ri taip ski­ria ir nu­sta­to. Nors šiaip mes Die­vo aky­se vi­si ly­gūs, tar­pu­sa­vy­je ne­ga­li­me iš­si­vers­ti be to­kios ne­ly­gy­bės ir tvar­kos skir­tu­mų, to­dėl ir Die­vo liep­ta jų lai­ky­tis, kad tu ma­nęs klau­sy­tum kaip sa­vo tė­vo, o aš bū­čiau vir­šes­nis.
109 Tad pir­miau­sia iš­mok, ką reiš­kia pa­gar­ba tė­vams, ku­rios rei­ka­lau­ja­ma šia­me įsa­ky­me, idant jie bū­tų lai­ko­mi pui­kiau­siais ir ver­tin­giau­siais iš vi­sų lyg di­džiau­si pa­sau­lio tur­tai, 110 o pas­kui ir žo­džiais jų aki­vaiz­do­je bū­tų el­gia­ma­si pa­do­riai, nei už­si­puo­la­ma pik­tuo­ju, nei tran­ko­ma­si ar rė­kia­ma ant jų, bet nu­si­lei­džia­ma jiems ir pa­ty­li­ma, jei jie ir per to­li nu­ei­na. 111 Tre­čia, to­kią pa­gar­bą jiems rei­kia pa­ro­dy­ti ir dar­bais, t. y. kū­nu ir sa­vas­ti­mi, pa­tar­nau­jant, pa­de­dant ir ap­rū­pi­nant, kai jie se­ni, li­go­ti, pa­lie­gę ar­ba ne­tur­tin­gi, ir vi­sa tai rei­kia at­lik­ti ne tik mie­lai, bet ir nuo­lan­kiai bei pa­gar­biai, lyg bū­tų da­ro­ma Die­vui. Mat tas, ku­ris ži­no, ko­kią vie­tą jie tu­ri už­im­ti Jo šir­dy­je, ne­leis jiems kęs­ti skur­do ir ba­do, bet, pa­gar­biai virš ir ša­lia sa­vęs pa­si­so­di­nęs, da­ly­sis tuo, ką tu­ri ir ką iš­ga­li.
112 An­tra ver­tus, žiū­rėk ir įsi­dė­mėk, koks di­de­lis, ge­ras ir šven­tas dar­bas čia skir­tas vai­kams, bet jis, de­ja, vi­siš­kai nie­ki­na­mas ir lei­džia­mas vė­jais, ir nie­kas ne­ima į šir­dį, kad tai įsa­kė Die­vas ar­ba kad tai šven­tas, die­viš­kas žo­dis ir mo­ky­mas. Mat jei jis bū­tų lai­ko­mas to­kiu, tai kiek­vie­nas iš to bū­tų ga­lė­jęs su­pras­ti, kad pa­gal šiuos žo­džius gy­ve­nę žmo­nės taip pat tu­rė­jo bū­ti šven­ti. Tuo­met ne­bū­tų pri­rei­kę nei vie­nuo­lys­tės, nei dva­si­nių luo­mų steig­ti, kiek­vie­nas vai­kas bū­tų lai­kę­sis šio įsa­ky­mo ir bū­tų ga­lė­jęs sa­vo są­ži­nę at­gręž­ti į Die­vą bei pa­sa­ky­ti: „Jei man rei­kia at­lik­ti ge­rus ir šven­tus dar­bus, tai ne­ži­nau nė vie­no ge­res­nio, kaip sa­vo tė­vus gerb­ti ir jų klau­sy­ti, nes pats Die­vas taip lie­pė. 113 Juk ką lie­pia Die­vas, tas tu­ri bū­ti daug kil­niau už vi­sa, ką mes pa­tys ga­li­me su­gal­vo­ti, o ka­dan­gi už Die­vą aukš­tes­nio ir ge­res­nio mo­ky­to­jo nė­ra, tai iš tie­sų ne­bus ir jo­kio ge­res­nio mo­ky­mo už tą, ku­rį Jis pats do­va­no­ja. Mat Jis pa­kan­ka­mai daug mo­ko, ką rei­kia da­ry­ti, no­rint at­lik­ti tei­sin­gus, ge­rus dar­bus, ir tai liep­da­mas liu­di­ja, kad jie Jam pa­tin­ka. O jei jau pats Die­vas tai lie­pia ir nie­ko ge­res­nio ne­su­ma­no pa­siū­ly­ti, tai ir aš už Jį ge­riau ne­pa­da­ry­siu“.
114 Ma­tai, ši­taip bu­vo ga­li­ma do­rą vai­ką ge­rai iš­mo­ky­ti, tei­sin­gai iš­auk­lė­ti, ir jis bū­tų li­kęs na­mie, klau­sy­tų tė­vų ir jiems pa­tar­nau­tų, ši­taip neš­da­mas gė­rį ir džiaugs­mą. Ta­čiau Die­vo įsa­ky­mas bu­vo ne aukš­ti­na­mas, o apei­na­mas ar­ba grei­tai pa­mirš­ta­mas, tad vai­kas ne­ga­lė­jo min­ti­mis jo ap­rėp­ti ir kar­tą iš­gir­dęs, ką mes iš­klo­jo­me, tik iš­si­žio­jo, nė­syk Die­vui gar­bės ne­ati­da­vęs.
115 To­dėl iš­mo­ki­me pa­ga­liau, dėl Die­vo mei­lės, pir­mu­čiau­sia pai­sy­ti šio įsa­ky­mo, idant jau­nuo­me­nė, vi­sus ki­tus da­ly­kus iš akių iš­lei­du­si, tar­nau­ti Die­vui tik­rais ge­rais dar­bais no­rė­da­ma, da­ry­tų tai, kas mie­la tė­vui ir mo­ti­nai ar­ba tiems, ku­rie vie­toj jų. Mat tai ži­nan­tis ir da­ran­tis vai­kas pir­miau­sia tu­ri di­de­lę pa­guo­dą šir­dy­je, ga­lė­da­mas links­mai pa­sa­ky­ti ir pa­si­gir­ti (prie­šin­gai ne­gu vi­si tie, ku­rie nuo­lat re­mia­si sa­vo pa­čių pa­si­rink­tais dar­bais, ir vi­sų jų ap­mau­dui): „Žiū­rėk, šis dar­bas ma­lo­nus ma­no Die­vui dan­gu­je, aš tai ži­nau“. 116 Te­su­si­ren­ka jie vi­si į krū­vą su dau­gy­be sa­vo di­de­lių, ali­nan­čių, sun­kių dar­bų ir te­si­gi­ria; pa­žiū­rė­si­me, ar jie ga­lės at­lik­ti ką nors ge­riau, kas bū­tų di­džiau ir kil­niau už klus­nu­mą tė­vui ir mo­ti­nai, ku­rį Die­vas įve­dė ir pa­lie­pė iš­kart po įsa­ky­mo pa­klus­ti Jo Di­de­ny­bei; juk kai Die­vo žo­dis ir va­lia pil­do­si ir yra vyk­do­mi, nie­kas ki­tas ne­be­tu­ri ga­lio­ti, tik tė­vų va­lia ir žo­dis, bet taip, kad klus­nu­mas tė­vams ei­tų po klus­nu­mo Die­vui ir ne­pri­eš­ta­rau­tų anks­tes­niems įsa­ky­mams.
117 To­dėl iš šir­dies džiau­kis ir dė­kok Die­vui, kad Jis ta­ve iš­rin­ko ir pa­da­rė ver­tą da­ry­ti Jam to­kį pui­kų, ma­lo­nų dar­bą. Net jei jis bus va­di­na­mas men­kiau­siu ir nie­kin­giau­siu, vis tiek lai­kyk jį di­de­liu ir bran­giu ne dėl mū­sų pa­čių oru­mo, bet dėl to, kad jis ap­tai­sy­tas bran­ge­ny­be ir šven­te­ny­be, bū­tent Die­vo žo­džiu ir įsa­ky­mu, ir taip gy­vuo­ja. 118 O, kaip bran­giai su­mo­kė­tų vi­si kar­tū­zų vie­nuo­liai ir vie­nuo­lės, kad, vi­sus sa­vo dva­siš­kus dar­bus ir rei­ka­lus da­ry­da­mi, ga­lė­tų bent vie­ną vie­nin­te­lį dar­bą at­lik­ti Die­vui dėl jo įsa­ky­mo ir džiu­gia šir­di­mi Jo aki­vaiz­do­je pa­sa­ky­ti: „Da­bar aš ži­nau, kad Tau šis dar­bas ma­lo­nus!“ Kurgi dė­sis šie varg­šai ap­gai­lė­ti­ni žmo­nės, prieš Die­vą ir vi­są pa­sau­lį nu­kai­tę iš gė­dos, su vi­so­mis sa­vo be­gė­dys­tė­mis sto­ję prieš ma­žą vai­ką, gy­ve­nu­sį pa­gal šį įsa­ky­mą, ir tu­rė­da­mi pri­pa­žin­ti, kad vi­su sa­vo gy­ve­ni­mu ne­nu­si­pel­nė pa­duo­ti jam van­dens? 119 Taip jiems ir rei­kia, kad už vel­niš­ką iš­krai­py­mą, Die­vo įsa­ky­mą pa­my­nę, tu­ri bergž­džiai kan­kin­tis su sa­vo pra­si­ma­ny­tais dar­bais, kaip at­pil­do su­si­lauk­da­mi dar ir pa­juo­kos bei ap­mau­do.
120 Ar ne­tu­rė­tų šir­dis spur­dė­ti ir sal­ti iš džiaugs­mo, ki­bu­si į dar­bą ir da­ran­ti, kas įsa­ky­ta, ga­lė­da­ma iš­tar­ti: „Žiū­rėk, tai ge­riau už vi­są kar­tū­zų vie­nuo­lių šven­tu­mą, net jei jie mir­ti­nai nu­si­pas­nin­kau­tų ir klū­po­mis be pa­lio­vos mels­tų­si!“ Juk čia tu tu­ri tik­rą žo­dį ir die­viš­ką liu­di­ji­mą, kad Jis tai įsa­kė, o iš ano ne­įsa­ky­ta nė vie­no žo­džio. O kad nie­kas tuo ne­ti­ki, tai var­gas ir grau­di pa­sau­lio ak­lys­tė; taip vel­nias mus už­bū­rė ne­tik­ru šven­tu­mu ir sa­vo pa­čių at­lik­tų dar­bų iš­ori­niu spin­de­siu.
121 To­dėl aš no­rė­čiau (dar­syk kar­to­ju), kad žmo­nės at­merk­tų akis ir at­si­kimš­tų au­sis ir vi­sa tai pa­im­tų į šir­dį, idant il­gai­niui mes vėl ne­bū­tu­me ati­trauk­ti nuo tik­ro Die­vo žo­džio prie vel­nio me­la­gys­čių. Ta­da ir tė­vai na­muo­se pa­tir­tų dau­giau džiaugs­mo, mei­lės, drau­gys­tės bei san­tar­vės, ir vai­kai lai­mė­tų vi­są tė­vų mei­lę. 122 Ir prie­šin­gai, jei jie už­si­spy­rę ir ver­čiau ne­da­ro to, ką tu­ri da­ry­ti, tai te­bū­na jų nu­ga­ra pla­ka­ma laz­da, nes taip jie už­rūs­ti­na abe­jus – ir Die­vą, ir tė­vus, pa­tys iš sa­vęs at­im­da­mi šį lo­bį ir są­ži­nės džiaugs­mą bei gau­sin­da­mi ne­lai­mes. 123 Už­tat ir da­bar pa­sau­ly­je taip klos­to­si, kad kiek­vie­nas skun­džia­si, jog ir jau­nas, ir se­nas yra lau­ki­niai ir ne­su­tram­do­mi, nei gė­dos, nei pa­do­ru­mo ne­tu­ri, nie­ko ne­da­ro, kol pla­ki­mu ne­pri­ver­čia­mi, už akių kiek ga­lė­da­mi šmei­žia ir men­ki­na vie­nas ki­tą, 124 to­dėl ir Die­vas juos bau­džia taip, kad už­griū­va vi­so­kios ne­lai­mės ir var­gai. Taip ir tė­vai daž­niau­siai pa­tys nie­ko ne­ga­li, nes vie­nas kvai­lys auk­lė­ja ki­tą; kaip jie gy­ve­no, taip ir jų vai­kai gy­ve­na.
125 Tai­gi ši­tai (sa­kau) pir­miau­sia ir svar­biau­sia tu­ri pa­ska­tin­ti lai­ky­tis šio įsa­ky­mo. Jei ne­tu­rė­tu­me nei tė­vo, nei mo­ti­nos, dėl šio įsa­ky­mo tu­rė­tu­me no­rė­ti, kad Die­vas pa­kiš­tų mums me­dį ir ak­me­nį, ku­riuos ga­lė­tu­me va­din­ti tė­vu ir mo­ti­na. Tad ar ne daug la­biau tu­rė­tu­me džiaug­tis, kad Jis mums da­vė gy­vus tė­vus, idant ga­lė­tu­me jiems ro­dy­ti gar­bę ir klus­nu­mą, 126 nes ži­no­me, kad ši­tai ma­lo­nu aukš­ta­jai Di­de­ny­bei bei vi­siems an­ge­lams ir pyk­do vi­sus vel­nius, be to, tai di­džiau­sias dar­bas, ku­rį ga­li­me at­lik­ti gre­ta di­džio­sios Die­vo tar­nys­tės, apie ku­rią kal­ba­ma anks­tes­niuo­se įsa­ky­muo­se, tad iš­mal­dos da­vi­mas ir vi­si ki­ti dar­bai ar­ti­mui šiam dar­bui vis dėl­to ne­pri­lygs­ta. Mat Die­vas tė­vų luo­mą pa­dė­jo pa­čia­me vir­šu­je, net sa­ve pa­va­duo­ti že­mė­je pa­sky­rė. To­kia Die­vo va­lia ir no­ras mums tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mas pa­grin­das ir pa­ska­ta no­ro­mis ir džiu­giai da­ry­ti, ką ga­li­me.
127 Be to, tai juk dar ir mū­sų pa­rei­ga pa­sau­liui – bū­ti dė­kin­giems už ge­ra­da­rys­tę ir vi­so­ke­rio­pą gė­rį, gau­tą iš tė­vų. 128 Bet štai ir vėl pa­sau­lį val­do vel­nias, vai­kai pa­mirš­ta tė­vus, kaip ir mes vi­si pa­mirš­ta­me Die­vą, ir nie­kas ne­gal­vo­ja apie tai, kaip Die­vas mus mai­ti­na, pri­žiū­ri bei sau­go ir tiek daug gė­rio duo­da kū­nui bei sie­lai; ypač ne­ge­rai va­lan­dai at­ėjus, mes rūs­tau­ja­me ir ne­kan­triai bam­ba­me, ir vi­sa, ką per sa­vo gy­ve­ni­mą esa­me ge­ra ga­vę, pra­žū­va. Ly­giai taip el­gia­mės ir su sa­vo tė­vais; ir nė­ra nė vie­no vai­ko, ku­ris tai su­pras­tų ir ap­mąs­ty­tų, jei jam ne­pa­de­da Šven­to­ji Dva­sia.
129 To­kį blo­gą pa­sau­lio įpro­tį Die­vas ge­rai pa­žįs­ta, to­dėl pri­me­na ir įsa­ky­mais ra­gi­na kiek­vie­ną pa­gal­vo­ti, ką jam yra pa­da­rę tė­vai; ta­da jis pa­ma­tys ga­vęs iš jų kū­ną ir gy­vy­bę, be to, jų iš­mai­tin­tas ir už­au­gin­tas, nes vie­nas pats bū­tų šim­tą kar­tų už­troš­kęs sa­vo pur­ve. To­dėl tei­sin­gai ir ge­rai yra se­nų ir iš­min­tin­gų žmo­nių pa­sa­ky­ta: 130 Deo, pa­ren­ti­bus et ma­gist­ris non po­test sa­tis gra­tiae re­pen­di, tai­gi „Die­vui, tė­vams ir mo­ky­to­jams ne­įma­no­ma per daug at­si­dė­ko­ti ir at­si­ly­gin­ti“. Kas ma­to tai ir ap­mąs­to, tas nė ne­ra­gi­na­mas tė­vams pa­gar­bą ro­dys ir ne­šios juos ant ran­kų, nes per juos Die­vas pa­da­rė jam vi­sa, kas ge­ra.
131 Be vi­so to, svar­bi prie­žas­tis, dar la­biau mus pa­trau­kian­ti, tu­rė­tų bū­ti ir tai, kad Die­vas pri­du­ria prie šio įsa­ky­mo ma­lo­nų pa­ža­dą, sa­ky­da­mas: „Kad il­gai gy­ven­tu­mei že­mė­je“34 132 Iš to ir pats ga­li su­pras­ti, kaip rim­tai Die­vas ver­ti­na šį įsa­ky­mą, nes pa­reiš­kia ne tik kad Jam tai ma­lo­nu ir kad Jis tuo džiau­gia­si bei yra pa­ten­kin­tas, bet ir kad tai tu­ri neš­ti sėk­mę bei vi­so­ke­rio­pą ge­ro­vę mums, kad mes ga­li­me gy­ven­ti ma­lo­niai ir leng­vai su vi­su gė­riu. 133 To­dėl ir šv. Pau­lius tai la­bai pa­brė­žia Laiš­ko efe­zie­čiams 6 sky­riu­je35 bei aukš­ti­na, sa­ky­da­mas: „Tai pir­ma­sis įsa­ky­mas su pa­ža­du: Kad tau ge­rai sek­tų­si ir il­gai gy­ven­tu­mei že­mė­je“. Ir nors ki­tuo­se ir­gi esa­ma pa­ža­dų, nė vie­na­me jie nė­ra to­kie aiš­kūs ir ne­dvip­ras­miš­ki.
134 Čia ma­tai šio įsa­ky­mo vai­sius ir at­pil­dą – kas jo lai­ko­si, tas su­lauks ge­ro gy­ve­ni­mo, lai­mės ir ge­ro­vės; bet ži­nai ir baus­mę – kas ne­klus­nus, tas tu­rės kuo anks­čiau mir­ti ir ne­ga­lės džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Mat „il­gai gy­ven­ti“ pa­gal Raš­tą reiš­kia ne tik su­lauk­ti se­ny­vo am­žiaus, bet ir tu­rė­ti vis­ko, kas prie il­go gy­ve­ni­mo pri­klau­so, kaip an­tai svei­ka­tos, žmo­ną ir vai­kų, val­gio, ra­my­bę, ge­rą val­džią ir t. t., be ku­rių nei ga­li­ma džiaug­tis šiuo gy­ve­ni­mu, nei jis ga­li bū­ti il­gas. 135 Tad jei ne­no­ri klau­sy­ti tė­vo ir mo­ti­nos, kad jie ta­ve auk­lė­tų, tai klau­syk bu­de­lio. O jei šio ne­no­ri klau­sy­ti, tai klau­syk tos, nuo ku­rios žmo­nės ko­jas pa­tie­sia, t. y. mir­ties. 136 Mat Die­vas, trum­pai ta­riant, no­ri, kad bū­tų ši­taip: ar­ba, jei Jam pa­klu­si my­lė­da­mas ir tar­nau­da­mas, už tai Jis tau be sai­ko at­ly­gins vi­so­kiu gė­riu, ar­ba, jei Jį su­pyk­dy­si, pa­siųs tau abu – ir mir­tį, ir bu­de­lį.
137 Iš kur tiek daug pik­ta­da­rių, ku­riuos kas­dien rei­kia kar­ti, kirs­din­ti ir ket­vir­čiuo­ti, jei ne iš ne­klus­nu­mo, nes jie ne­si­duo­da auk­lė­ja­mi ge­ruo­ju, to­dėl, už­si­trau­kę Die­vo baus­mę, pe­ša vos tiek, kad į juos žiū­rė­da­mi ma­to­me tik ne­lai­mę ir šird­gė­lą. Mat la­bai re­tai at­si­tin­ka, kad to­kie ne­nau­dė­liai mir­tų at­ėjus lai­kui ir sa­vo mir­ti­mi.
Ta­čiau die­vo­bai­min­gie­ji ir klus­nie­ji yra pa­lai­min­ti, to­dėl jie il­gai ir ra­miai gy­ve­na ir ma­to, kaip sa­ky­ta, sa­vo vai­kų vai­kus iki tre­čios ir ket­vir­tos kar­tos.
138 Ir pa­tir­tis ro­do, kad ten, kur gy­ve­na pui­kios, se­nos gi­mi­nės, pa­si­tu­rin­čios ir tur­tin­gos vai­kų, taip yra dėl to, kad kai ku­rie jų bu­vo ge­rai auk­lė­ja­mi ir ne­iš­lei­do iš akių sa­vo tė­vų. Ir prie­šin­gai, apie be­die­vius pa­ra­šy­ta 109 psal­mė­je: „Te­žū­va vi­si jo pa­li­kuo­nys, ir su an­tra kar­ta teiš­nyks­ta jo var­das“. 139 To­dėl te­bū­nie tau pa­sa­ky­ta, koks di­de­lis da­ly­kas Die­vui yra klus­nu­mas, nes Jis taip aukš­tai jį iš­ke­lia ir, gė­rė­da­ma­sis juo, gau­siai už jį at­ly­gi­na, be to, taip griež­tai no­ri baus­ti tuos, ku­rie el­gia­si prie­šin­gai.
140 Vi­sa tai kal­bu, idant kaip rei­kiant bū­tų įkal­ta į gal­vą jau­ni­mui. Mat nie­kas ne­ti­ki, kad šis įsa­ky­mas toks bū­ti­nas, nes vis dėl­to iki šiol, prie po­pie­žiaus val­džios, ne­bu­vo jo nei pai­so­ma, nei mo­ko­ma. Tai pa­pras­ti ir leng­vai su­pran­ta­mi žo­džiai, kiek­vie­nas ma­no ir taip juos jau mo­kąs, to­dėl jie leng­va­bū­diš­kai apei­na­mi ir spok­so­ma į ką nors ki­ta, ne­ma­to­ma ir ne­ti­ki­ma, kad Die­vas taip smar­kiai pyks­ta, kai jie ne­vyk­do­mi, ir kad jie pa­da­ro­mi to­kiais ver­tin­gais, Die­vui ma­lo­niais dar­bais, kai jų lai­ko­ma­si.
141 Kal­bant apie šį įsa­ky­mą, bū­ti­na pa­sa­ky­ti ir apie vi­so­ke­rio­pą klus­nu­mą vy­res­ny­bei, ku­riai pa­ves­ta įsa­ki­nė­ti ir val­dy­ti. Mat nuo tė­vų vy­res­ny­bės pra­si­de­da ir iš­plin­ta vi­sos ki­tos. Juk jei tė­vas vie­nas ne­pa­jė­gia iš­auk­lė­ti sa­vo vai­ko, jis ima mo­ky­to­ją jam mo­ky­ti; jei šis per sil­pnas, tai į pa­gal­bą tė­vas kvie­čia­si drau­gus ir kai­my­nus; jei ski­ria­si su gy­ve­ni­mu, tai pa­ti­ki ir per­duo­da val­džią bei na­mų prie­žiū­rą ki­tiems, tam pa­skir­tiems. To­liau jo tu­ri klau­sy­ti sam­di­niai, tar­nai ir tar­nai­tės, idant bū­tų pri­žiū­ri­mi na­mai, tai­gi vi­si tie, ku­rie po­nais va­di­na­mi, at­sto­ja tė­vus ir iš jų tu­ri per­im­ti jė­gą ir ga­lią val­dy­ti. 142 To­dėl ir pa­gal Raš­tą jie vi­si va­di­na­si tė­vai, nes val­dy­da­mi vyk­do tė­vo tar­nys­tę ir sa­viems pri­va­lo ro­dy­ti tė­viš­ką šir­dį. An­tai nuo se­no ro­mė­nai ir ki­tos tau­tos po­nus bei po­nias na­muo­se va­di­no pa­tres et mat­res fa­mi­liae, tai­gi na­mų tė­vais ir mo­ti­no­mis. Taip­gi ir sa­vo ša­lies ku­ni­gaikš­čius bei val­do­vus jie va­di­no pa­tres pa­triae, t. y. vi­sos ša­lies tė­vais, di­de­lei mū­sų gė­dai, nes mes, no­rin­tys bū­ti krikš­čio­nys, taip jų ne­va­di­na­me ar bent to­kiais ne­lai­ko­me ir kaip to­kių ne­ger­bia­me.
143 To­dėl ką tė­vui ir mo­ti­nai sko­lin­gas vai­kas, tą sko­lin­gi ir vi­si, pri­klau­san­tys prie šei­my­nykš­čių. To­dėl tar­nai ir tar­nai­tės te­si­sten­gia ne tik klau­sy­ti sa­vo po­nų ir po­nių, bet ir gerb­ti juos kaip sa­vo tė­vus ir mo­ti­nas ir da­ry­ti vi­sa, ką ži­no šei­mi­nin­kus iš jų no­rint, ir ne per prie­var­tą ar su ne­pa­si­ten­ki­ni­mu, bet no­ro­mis ir džiu­giai dėl ankš­čiau mi­nė­tos prie­žas­ties, kad tai Die­vo įsa­ky­mas, Jam ma­lo­nes­nis už vi­sus ki­tus dar­bus; 144 už tai jie tu­rė­tų dar ir pri­mo­kė­ti bei džiaug­tis ga­lį gau­ti po­nus ir po­nias, idant tu­rė­tų to­kią ty­rą są­ži­nę, ir ži­no­ti, kaip rei­kia jiems at­lik­ti tei­sin­gus, auk­si­nius dar­bus, iki tol už­mirš­tus ir nie­kin­tus; vie­toj to kiek­vie­nas vel­nio var­du bė­go į vie­nuo­ly­nus, į šven­tas vie­tas ir at­lai­dus – sa­vo ne­nau­dai ir su ne­ra­mia są­ži­ne.
145 Jei bū­tų ga­li­ma įkal­ti tai į gal­vą var­guo­liams, tai jau­na tar­nai­tė iš džiaugs­mo šo­ki­nė­tų, šlo­vin­tų Die­vą ir dė­ko­tų, ir kruopš­čiu dar­bu, už ku­rį ji dar ir val­gio bei at­ly­gi­ni­mą gau­na, pel­ny­tų to­kį lo­bį, ko­kio ne­tu­ri nė šven­čiau­siais lai­ko­mi. Ar­gi ne pui­ku ži­no­ti ir ga­lė­ti pa­sa­ky­ti, at­lie­kant sa­vo kas­die­nius na­mų dar­bus, kad tai ge­riau už vi­sų vie­nuo­lių šven­tu­mą ir griež­tą gy­ve­ni­mą? 146 O pa­pil­do­mai pa­ža­dė­ta, kad ši­tai tau at­neš vi­so­ke­rio­pą gė­rį ir sėk­mę. Kaip ga­li no­rė­ti bū­ti dar lai­min­ges­nis ar­ba dar šven­čiau gy­ven­ti, kai kal­ba­ma apie dar­bus! 147 Juk Die­vo aki­vaiz­do­je šven­tu pa­da­ro iš es­mės tik ti­kė­ji­mas, nes tik jis tar­nau­ja Die­vui, o dar­bai tar­nau­ja žmo­nėms. 148 Vieš­pa­ty­je tu­ri vi­są gė­rį, prie­globs­tį ir ap­sau­gą, be to, ty­rą są­ži­nę ir ma­lo­nin­gą Die­vą, no­rin­tį tau šim­te­rio­pai at­ly­gin­ti, o tu pats – tik­ras ba­jo­ras, jei tik esi die­vo­bai­min­gas ir klus­nus. Jei ne, tai iš Die­vo su­si­lauk­si tik rūs­ty­bės ir ne­ma­lo­nės, šir­dy­je ne­tu­rė­si ra­my­bės, ga­liau­siai pri­spaus var­gas ir ne­lai­mės.
149 O kas vi­so to ne­pai­sys ir ne­pa­si­da­rys pa­mal­dus, tą mes pa­ti­kė­si­me bu­de­liui ir tai, ku­ri pri­ver­čia pa­ties­ti ko­jas. To­dėl te­pa­mąs­to kiek­vie­nas, no­rin­tis bū­ti pa­mo­ky­tas, kad Die­vas ne­juo­kau­ja, ir te­ži­no, kad Die­vas su ta­vi­mi kal­ba ir rei­ka­lau­ja klus­nu­mo. Jei Jo klau­sai, tai esi my­li­mas vai­kas; bet jei nie­ki­ni, tai pri­imk kaip at­pil­dą gė­dą, var­gą ir šird­gė­lą.
150 Tą pat rei­kia pa­sa­ky­ti ir apie klus­nu­mą pa­sau­lie­ti­nei vy­res­ny­bei, ku­ri (kaip sa­ky­ta) vi­sa pri­klau­so tė­vys­tės luo­mui ir yra pla­čiau­siai iš­si­drie­ku­si. Mat šiuo at­ve­ju esa­ma ne vie­no ke­lių žmo­nių tė­vo, bet tė­vo tie­kos žmo­nių, kiek jam pri­klau­so gy­ven­to­jų, pi­lie­čių ar val­di­nių, nes Die­vas duo­da mums ir ap­rū­pi­na mus per vy­res­ny­bės as­me­nis, kaip per mū­sų tė­vus, val­giu, pa­sto­ge ir gal­vi­jais, glo­ba ir sau­gu­mu. Už tai, kad jie to­kį var­dą ir ti­tu­lą kaip sa­vo aukš­čiau­sią ap­do­va­no­ji­mą su vi­sa pa­gar­ba ne­šio­ja, ir mes pri­va­lo­me juos gerb­ti bei lai­ky­ti bran­giau­siu tur­tu ir ver­tin­giau­sia bran­ge­ny­be že­mė­je.
151 Tad kas šiuo at­ve­ju yra klus­nus, pa­slau­gus bei uo­lus ir mie­lai da­ro vi­sa, ko rei­ka­lau­ja gar­bė, tas ži­no Die­vui tei­ki­ąs ma­lo­nu­mo ir kaip at­ly­gio su­si­lau­kia džiaugs­mo bei lai­mės. Kas ne­no­ri to da­ry­ti su mei­le, bet lin­kęs nie­kin­ti, spy­rio­tis ir prie­šin­tis, tas te­ži­no ne­tu­rįs nei ma­lo­nės, nei pa­lai­mos, ir jei ma­no ši­taip su­tau­py­si­ąs ko­kį auk­si­ną, tai ki­tur vie­toj jo de­šim­te­rio­pai dau­giau pra­ras ar­ba pa­teks į bu­de­lio na­gus, pra­žus nuo ka­ro, ma­ro ir bran­gy­me­čio ar­ba iš sa­vo vai­kų ne­pa­tirs nie­ko ge­ro, jam teks nuo sam­di­nių, kai­my­nų ar­ba sve­ti­mų­jų ir ti­ro­nų kęs­ti nuos­to­lius, ne­tei­sy­bę ir smur­tą, idant mums bū­tų už­mo­kė­ta ir at­ly­gin­ta už tai, ką sie­kia­me lai­mė­ti ir pel­ny­ti.
152 Jei bent kar­tą leis­tu­me sau pa­sa­ky­ti, kad šie dar­bai Die­vui to­kie ma­lo­nūs ir taip gau­siai at­ly­gi­na­mi, tai sė­dė­tu­me per­te­kę tur­tų ir tu­rė­tu­me vis­ko, ko trokš­ta mū­sų šir­dis. Bet ka­dan­gi su Die­vo žo­džiu ir įsa­ky­mais el­gia­ma­si pa­nie­ki­na­mai, lyg jie bū­tų ko­kio niek­tau­zos pa­sa­ky­ti, pa­žiū­rėk, ar esi toks vy­ras, ku­ris ga­lė­tų Jam pa­si­prie­šin­ti. Kaip Jam tu­rės bū­ti sun­ku už tai tau at­ly­gin­ti! 153 To­dėl tu tik­rai daug ge­riau gy­ven­tum su Die­vo pa­lan­ku­mu, ra­my­be ir lai­me, ne­gu su ne­ma­lo­ne ir ne­lai­me. 154 Kaip ma­nai, ko­dėl da­bar pa­sau­ly­je tiek daug ne­iš­ti­ki­my­bės, gė­dos, bė­dų ir žu­dy­nių, jei ne dėl to, kad kiek­vie­nas no­ri bū­ti pats sau Vieš­pats ir ne­tu­rė­ti po­no sau ant gal­vos, nie­ko ne­ver­tin­ti ir da­ry­ti vi­sa, ko tik už­si­gei­džia? To­dėl Die­vas bau­džia vie­ną ne­nau­dė­lį ki­tu, idant tau ap­ga­vus ar­ba pa­nie­ki­nus sa­vo po­ną, at­ei­tų ki­tas tuo pa­čiu tau at­mo­kė­ti, kad ga­liau­siai net sa­vo na­muo­se nuo žmo­nos, vai­kų ar sam­di­nių tau tek­tų de­šim­te­rio­pai dau­giau to pa­tir­ti.
155 Mes pui­kiai jau­čia­me sa­vo ne­lai­mes, bam­ba­me ir skun­džia­mės dėl ne­iš­ti­ki­my­bės, smur­to ir ne­tei­sy­bės, bet ne­no­ri­me pri­pa­žin­ti, kad pa­tys esa­me ne­nau­dė­liai, tei­sin­gai nu­si­pel­nan­tys baus­mės ir nė kiek ne­si­tai­san­tys. Mes ne­no­ri­me nei ma­lo­nės, nei lai­mės, to­dėl pel­ny­tai ken­čia­me vien ne­lai­mes be jo­kio gai­les­tin­gu­mo. 156 Vis dėl­to kaž­kur pa­sau­ly­je dar tu­ri bū­ti die­vo­bai­min­gų žmo­nių, jei Die­vas dar tiek daug gė­rio mums duo­da. Pa­gal sa­vo nuo­pel­nus ne­tu­rė­tu­me nei ska­ti­ko na­muo­se, nei šiau­de­lio lau­kuo­se tu­rė­ti. 157 Vi­sa tai pri­va­lė­jau taip iš­sa­miai iš­dės­ty­ti, idant kas nors teik­tų­si į šir­dį pri­im­ti, kad at­si­kra­ty­tu­me ak­lu­mo ir var­gų, ku­riuo­se esa­me taip gi­liai įklim­pę, ir Die­vo žo­dį bei va­lią tei­sin­gai at­pa­žin­tu­me ir rim­tai juos pri­im­tu­me. Juk ši­taip pa­si­mo­ky­tu­me, kaip ga­li­ma pa­kan­ka­mai įgy­ti lai­ki­no­jo ir am­ži­no­jo džiaugs­mo, lai­mės ir iš­ga­ny­mo.
158 Tai­gi šiuo įsa­ky­mu pri­sta­tė­me dve­jo­pus37 tė­vus: krau­jo ir tar­nys­tės, ar­ba na­mų prie­žū­ros ir ša­lies prie­žiū­ros. Be jų, dar esa­ma dva­si­nių tė­vų, ne to­kių, kaip po­pie­ži­jo­je, ku­rie lei­do­si taip va­di­na­mi, bet ne­at­li­ko jo­kios tė­viš­kos tar­nys­tės; juk tik tie ga­li va­din­tis dva­si­niais tė­vais, ku­rie mus val­do Die­vo žo­džiu ir jam pas mus at­sto­vau­ja, 159 kaip an­tai šv. Pau­lius di­džiuo­ja­si esąs tė­vas, Pir­mo laiš­ko ko­rin­tie­čiams 4 sky­riu­je38 sa­ky­da­mas: „Pa­skelb­da­mas Evan­ge­li­ją, aš esu ta­pęs jū­sų tė­vu Kris­tu­je Jė­zu­je“. 160 Ka­dan­gi jie ir­gi tė­vai, jiems ir­gi rei­kia gar­bę ati­duo­ti, net pir­miau ne­gu ki­tiems. Bet čia ji ma­žiau­siai įpras­ta, nes pa­sau­lis juos taip ger­bia, kad iš­va­ro iš ša­lies ir pa­vy­di net men­ko ga­ba­lė­lio duo­nos, ir ga­liau­siai, kaip sa­ko Pau­lius39, jie tu­ri tap­ti „pa­sau­lio sąš­la­vo­mis, vi­sų at­ma­to­mis“.
161 Vis dėl­to bū­ti­na iš­aiš­kin­ti ir liau­džiai, kad no­rin­tys va­din­tis krikš­čio­ni­mis Die­vo aki­vaiz­do­je pri­va­lo sa­vo sie­lų ga­ny­to­jus lai­ky­ti nu­si­pel­niu­siais ypa­tin­gos pa­gar­bos, juos glo­bo­ti ir ap­rū­pin­ti; ta­da ir Die­vas duos pa­kan­ka­mai ir ne­pa­liks ta­vęs ne­pri­tek­liu­je. 162 Bet kiek­vie­nas spy­rio­ja­si ir kra­to­si, vi­siems rū­pi, kad pil­vas nesu­si­trauk­tų, ir da­bar jie ne­be­ga­li iš­mai­tin­ti vie­no do­ro pa­moks­li­nin­ko, nors anks­čiau mes pri­kimš­da­vo­me de­šimt rie­bių pil­vų. 163 Ši­taip mes nu­si­pel­no­me, kad Die­vas at­im­tų iš mū­sų sa­vo žo­dį bei pa­lai­mą ir leis­tų vėl pri­si­kel­ti me­lo pa­moks­li­nin­kams, ve­dan­tiems prie vel­nio ir dar iš­čiul­pian­tiems mū­sų pra­kai­tą bei krau­ją.
164 Bet vi­siems be­si­lai­kan­tiems Die­vo va­lios ir įsa­ky­mų pa­ža­dė­ta gau­siai at­ly­gin­ti už tai, ką jie da­ro ir krau­jo, ir dva­si­niams tė­vams bei nu­vei­kia jų gar­bei, ne taip, kad me­tus dve­jus tu­rė­tų duo­nos, dra­bu­žių ir pi­ni­gų, bet kad lai­mė­tų il­gą gy­ve­ni­mą, pri­tek­lių bei ra­my­bę ir am­ži­nai bū­tų tur­tin­gi ir iš­ga­ny­ti. 165 To­dėl da­ryk tik tiek, kiek pri­va­lai, ir leisk Die­vui pa­si­rū­pin­ti, kaip ta­ve mai­tin­ti ir pa­kan­ka­mai ap­rū­pin­ti; jei Jis tai pa­ža­dė­jo ir dar nie­kuo­met ne­pa­me­la­vo, tai ne­pa­me­luos nė tau.
166 Ši­tai tu­rė­tų mus vi­suo­met drą­sin­ti ir taip nu­teik­ti šir­dį, kad prieš tuos, ku­riems mes gar­bę sko­lin­gi, ji iš džiaugs­mo ir mei­lės no­rė­tų su­tirp­ti; kad iš­kė­lę ran­kas džiu­giai dė­ko­tu­me Die­vui, do­va­no­ju­siam mums to­kį pa­ža­dą, dėl ku­rio tu­rė­tu­me bėg­ti į pa­tį pa­sau­lio kraš­tą. Nors ir vi­sas pa­sau­lis veik­tų iš­vien, jis ne­ga­lė­tų mums pri­dė­ti nė men­kiau­sios va­lan­dė­lės gy­ve­ni­mo ar­ba su­dai­gin­ti grū­de­lio iš že­mės. O Die­vas ga­li ir no­ri tau vis­ko duo­ti aps­čiai, pa­gal ta­vo šir­dies troš­ki­mą. Kas tai pa­nie­ki­na ir vė­jais pa­lei­džia, tas iš tie­sų ne­ver­tas klau­sy­ti Die­vo žo­džio. Tai pa­sa­ky­ta dau­giau ne­gu pa­kan­ka­mai vi­siems tiems, ku­riems šis įsa­ky­mas ga­lio­ja.
167 Be to, rei­kė­tų per­skai­ty­ti pa­moks­lą tė­vams ir apie tai, kaip jie tu­ri elg­tis su pa­ti­kė­tais jiems val­dy­ti, o apie tai, nors ir ne de­šimt įsa­ky­mų, bet vis dėl­to dau­ge­ly­je Raš­to vie­tų pa­kan­ka­mai pa­sa­ky­ta. Die­vas no­ri, kad ši­tai ir­gi bū­tų ma­to­ma šia­me įsa­ky­me, kur Jis mi­ni tė­vą ir mo­ti­ną. 168 Mat Jis ne­no­ri, kad šią tar­nys­tę bei val­džią tu­rė­tų ne­nau­dė­liai bei ti­ro­nai ir su­tei­kia jiems gar­bę, t. y. ga­lią ir tei­sę val­dy­ti, ne dėl to, kad jie vers­tų sa­ve gar­bin­ti, bet kad at­min­tų esą Die­vo klus­nu­mui įpa­rei­go­ti ir pir­miau­sia nuo­šir­džiai ir iš­ti­ki­mai at­lik­tų sa­vo tar­nys­tę, t. y. sa­vo vai­kus, sam­di­nius, val­di­nius ir t. t. ne tik iš­mai­tin­tų ir me­džia­giš­kai ap­rū­pin­tų, bet pir­mu­čiau­siai auk­lė­tų Die­vo šlo­vei ir gar­bei. 169 To­dėl ne­ma­nyk, kad tai ta­vo va­lios ir no­ro rei­ka­las, bet [ži­nok], kad Die­vas tai griež­tai pri­sa­kė ir už­kro­vė, ir Jam už tai tu­rė­si at­sa­ky­ti.
170 Tai vėl­gi skau­di ne­gan­da, kad nie­kas to ne­pa­ste­bi ir ne­krei­pia dė­me­sio; el­gia­mės taip, tar­si Die­vas mu­ms duo­tų vai­kų mū­sų ma­lo­nu­mui ir pra­mo­gai, sam­di­nių – idant kaip kar­vė ar asi­las vien dar­bui bū­tų nau­do­ja­mi, ar­ba su val­di­niais elg­tu­mės, kaip pa­no­rė­ję; jie pa­lie­ka­mi li­ki­mo va­liai, tar­si mums vi­sai ne­rū­pė­tų, ko jie mo­ko­si ar­ba kaip gy­ve­na, 171 ir nie­kas ne­no­ri ma­ty­ti nei to, kad tai aukš­to­sios Di­de­ny­bės, teis­me rim­tai pa­rei­ka­lau­sian­čios ir žiau­riai at­mo­kė­sian­čios, įsa­ky­mas, nei to, kad taip bū­ti­na la­bai rim­tai rū­pin­tis jau­ni­mu. 172 Mat jei no­ri­me ma­ty­ti stro­pių, su­ma­nių žmo­nių ir pa­sau­lie­ti­nė­je, ir dva­si­nė­je val­džio­je, iš tie­sų ne­tu­ri­me gai­lė­ti stro­pu­mo, triū­so ir lė­šų sa­vo vai­kams mo­ky­ti bei auk­lė­ti, idant jie ga­lė­tų Die­vui ir pa­sau­liui tar­nau­ti, 173 bet ne­ga­li­me gal­vo­ti vien apie tai, kaip jiems su­kaup­ti pi­ni­gų ir tur­to; juk Die­vas ir be mū­sų ga­li juos iš­mai­tin­ti ir pa­da­ry­ti tur­tin­gus, kaip kas­dien ir da­ro. Ta­čiau vai­kus Jis mums da­vė ir pa­ve­dė tam, kad pa­gal Jo va­lią juos au­gin­tu­me ir tvar­ky­tu­me, ant­raip Jam ne­rei­kė­tų tė­vo ir mo­ti­nos. 174 To­dėl te­ži­no kiek­vie­nas, gra­so­mas pa­vo­jaus ne­tek­ti Die­vo ma­lo­nės, pri­va­ląs sa­vo vai­kus iš­auk­lė­ti pir­miau­sia Die­vo bai­mei ir Die­vo pa­ži­ni­mui, ir jei jie su­ma­nūs, tai leis­ti juos mo­ky­tis ir stu­di­juo­ti, kad ga­lė­tų bū­ti nau­din­gi ten, kur jų pri­reiks.
175 Jei taip da­ry­tu­me, tai Die­vas mus gau­siai lai­min­tų ir su­teik­tų ma­lo­nę, kad bū­tų auk­lė­ja­mi to­kie žmo­nės, iš ku­rių ša­lis ir žmo­nės tu­rė­tų nau­dos, be to, ge­ri, tvar­kin­gi pi­lie­čiai, do­ry­bin­gos ir su­ma­nios mo­te­rys, sa­vo ruož­tu pas­kui iš­auk­lė­sian­čios pa­mal­džius vai­kus ir sam­di­nius. 176 Pats pa­gal­vok, ko­kią mir­ti­ną ža­lą da­rai ne­si­rū­pin­da­mas ir ne­leis­da­mas, kad ta­vo vai­kas bū­tų auk­lė­ja­mas nau­din­gai ir tei­sin­gai, be to, už­si­trau­ki vi­sas nuo­dė­mes ir Die­vo rūs­ty­bę, tai­gi per sa­vo pa­ties vai­kus pel­nai pra­ga­rą, nors šiaip ir bū­tum pa­mal­dus bei šven­tas. 177 To­dėl ir Die­vas, kai to­kie da­ly­kai nie­ki­na­mi, taip bai­siai bau­džia pa­sau­lį, kad ne­bė­ra nei draus­mės, nei val­džios, nei tai­kos, kuo mes vi­si ir skun­džia­mės, bet ne­ma­to­me, kad tai mū­sų pa­čių kal­tė; juk kaip juos auk­lė­ja­me, to­kius ir tu­ri­me – ne­ti­ku­sius bei ne­klus­nius vai­kus ir val­di­nius. 178 Tiek tat pa­kaks griež­tam įspė­ji­mui, nes iš­sa­miau tai ap­tar­ti la­biau pri­tiks ki­to­je vie­to­je.

Penk­tas įsa­ky­mas

179 Ne­žu­dyk.
180 Jau ap­ta­rė­me ir dva­si­nę, ir pa­sau­lie­ti­nę val­džią, t. y. die­viš­ką ir tė­viš­ką vy­res­ny­bę, ir klus­nu­mą jai. O da­bar ei­si­me iš sa­vo na­mų pas kai­my­nus pa­si­mo­ky­ti, kaip tu­ri­me gy­ven­ti tar­pu­sa­vy­je kiek­vie­nas su sa­vo ar­ti­mu. 181 To­dėl į šį įsa­ky­mą ne­įtrauk­ti Die­vas bei vy­res­ny­bė ir iš jų ne­at­im­ta jų tu­ri­ma ga­lia žu­dy­ti. Mat Die­vas sa­vo tei­sę baus­ti pik­ta­da­rius per­lei­do vy­res­ny­bei vie­toj tė­vų, se­no­vė­je (kaip skai­to­me Mo­zės kny­go­je40) pri­va­lė­ju­sių sa­vo vai­kus at­ves­ti į teis­mą ir pa­smerk­ti my­riop. To­dėl tai, kas čia už­draus­ta, už­draus­ta vie­nam ki­to at­žvil­giu, bet ne vy­res­ny­bei.
182 Šis įsa­ky­mas ga­nė­ti­nai leng­vai su­pran­ta­mas ir daž­nai nag­ri­nė­ja­mas, nes kas­met gir­di­mas iš Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 5 sky­riaus41, ku­ria­me Kris­tus pats jį iš­dės­to ir su­trau­kia, bū­tent kad ne­ga­li­ma žu­dy­ti nei ran­ka, nei šir­di­mi, nei žen­klais, nei ges­tais, nei pa­gal­ba, nei pa­ta­ri­mu. To­dėl šia­me įsa­ky­me už­draus­ta pyk­ti kiek­vie­nam, iš­sky­rus (kaip sa­ky­ta) Die­vą pa­va­duo­jan­čius, t. y. tė­vus ir vy­res­ny­bę. Mat Die­vui ir die­viš­ką luo­mą tu­rin­tiems pri­de­ra pyk­ti, bar­ti ir baus­ti kaip tik dėl tų, ku­rie nu­si­žen­gia šiam ir ki­tiems įsa­ky­mams.
183 Šio įsa­ky­mo prie­žas­tis ir rei­ka­lin­gu­mas tas, kad Die­vas ge­rai ži­no, koks pik­tas yra pa­sau­lis ir kiek daug ne­lai­mių šia­me gy­ve­ni­me, to­dėl šį ir ki­tus įsa­ky­mus Jis pa­dė­jo tarp gė­rio ir blo­gio. Pa­na­šiai, kaip ne­ma­ža prie­šiš­ko nu­si­sta­ty­mo vi­siems įsa­ky­mams, taip ir šiuo at­ve­ju pa­si­tai­ko, kad tu­ri­me gy­ven­ti tarp vi­so­kiau­sių žmo­nių, su­tei­kian­čių mums kan­čių, to­dėl ran­da­me dings­tį nu­si­teik­ti prie­šiš­kai jų at­žvil­giu.
184 An­tai ta­vo kai­my­ną, ma­tan­tį, kad tu iš Die­vo ga­vai ge­res­nį na­mą ir gal­vi­jų, dau­giau tur­to ir lai­mės, tai er­zi­na, jis tau pa­vy­di ir apie ta­ve ne­kal­ba nie­ko ge­ro.
Ši­taip per vel­nio kurs­ty­mą tu įgy­ji daug prie­šų, ne­lin­kin­čių nie­ko ge­ro nei ta­vo kū­nui, nei dva­siai. O ma­tant to­kius žmo­nes, mū­sų šir­dis sa­vo ruož­tu ima tūž­ti, ap­si­pi­la krau­ju ir no­ri at­ker­šy­ti. Ta­da pra­si­de­da abi­pu­sis bur­no­ji­mas ir muš­ty­nės, ir ga­liau­siai tai at­ve­da į ne­lai­mes ir žmog­žu­dys­tę. 185 Štai ta­da Die­vas kaip ge­ra­sis tė­vas už­bė­ga už akių, įsi­ki­ša ir no­ri, kad rie­te­nos baig­tų­si, kad iš jų ne­kil­tų ko­kia ne­lai­mė ar kad vie­nas ki­to ne­pra­žu­dy­tų. Trum­pai ta­riant, Jis no­ri, kad ši­taip kiek­vie­nas bū­tų ap­sau­go­tas, lais­vas ir ap­gin­tas nuo ki­to žmo­gaus pik­ta­da­ry­bės bei smur­to ir kad šis įsa­ky­mas bū­tų ap­sau­gi­nė sie­na, tvir­to­vė ir prie­globs­tis ar­ti­mui, idant ne­bū­tų da­ro­ma jam siel­var­to ar ža­los kū­nui.
186 Tai­gi šiuo įsa­ky­mu sie­kia­ma, kad nie­kas ne­skriaus­tų sa­vo ar­ti­mo dėl ko­kio nors pik­to dar­bo, nors šis ir bū­tų la­bai to nu­si­pel­nęs. Mat drau­džiant žu­dy­ti, drau­džia­mos ir vi­sos prie­žas­tys, ga­lin­čios ves­ti į žmog­žu­dys­tę. Juk bū­na to­kių, ku­rie nors ir ne­nu­žu­do, bet vis dėl­to pra­kei­kia ir lin­ki [jam ne­lai­mės], kad šis, ly­di­mas to­kio pra­keiks­mo, ne­to­li nu­ei­tų. 187 Ka­dan­gi to­kia kiek­vie­no pri­gim­tis ir taip jau įpras­ta, kad nė vie­nas ne­no­ri kęs­ti ką nors blo­ga nuo ki­to, Die­vas no­ri pa­ša­lin­ti šak­nis ir prie­žas­tis, dėl ku­rių šir­dis už­si­rūs­ti­na ar­ti­mo at­žvil­giu, ir mus pri­pra­tin­ti, kad vi­są lai­ką šį įsa­ky­mą po aki­mis tu­rė­tu­me ir ja­me ma­ty­tu­me sa­ve, ma­ty­tu­me Die­vo va­lią ir ken­čia­mą ne­tei­sy­bę pa­ves­tu­me Jam, nuo­šir­džiai pa­si­ti­kė­da­mi ir tar­da­mi Jo var­dą, tai­gi ki­tiems leis­tu­me iš pyk­čio sius­ti ir tūž­ti, idant da­ry­tų ką tik ga­lį, kad žmo­gus iš­mok­tų nu­mal­šin­ti pyk­tį ir kan­trią, minkš­tą šir­dį krū­ti­nė­je lai­ky­ti, ypač at­žvil­giu tų, ku­rie jam duo­da pa­grin­do širs­ti, t. y. sa­vo prie­šų at­žvil­giu.
188 To­dėl pa­pras­tiems žmo­nėms bū­ti­na kuo aiš­kiau­siai įdieg­ti vi­są įsa­ky­mo es­mę, bū­tent ką reiš­kia „ne­žu­dy­ti“: pir­ma, nie­kam ne­va­lia da­ry­ti skaus­mo, vie­na ver­tus, nei ran­ka ar veiks­mu, an­tra ver­tus, nė lie­žu­vio ne­ga­li­ma pa­nau­do­ti, kad to­kiam dar­bui įkal­bė­tų ar­ba pa­ska­tin­tų; ne­nau­do­ti ir ne­leis­ti jo­kių prie­mo­nių ar bū­dų, ku­riais kas nors bū­tų už­gau­tas; ir ga­liau­siai šir­dis ne­tu­ri bū­ti nie­kam prie­šiš­ka ir ne­lin­kė­ti blo­ga iš pyk­čio ir ne­apy­kan­tos, tai­gi kū­nas ir sie­la kiek­vie­no at­žvil­giu tu­ri iš­lik­ti ne­kal­ti, bet ypač at­žvil­giu to, ku­ris tau lin­ki ar da­ro pik­ta. (Juk tam, ku­ris tau lin­ki ir da­ro ge­ra, da­ry­ti pik­ta bū­tų ne žmo­giš­ka, bet vel­niš­ka.)
189 An­tra, šiam įsa­ky­mui nu­si­žen­gia ne tik da­ran­tis pik­ta, bet ir ga­lin­tis sa­vo ar­ti­mui da­ry­ti ge­ra, ne­leis­ti įvyk­ti ne­lai­mei, ap­gin­ti jį, ap­sau­go­ti ir iš­gel­bė­ti, kad šis ne­pa­tir­tų siel­var­to ar kū­niš­kos ža­los, ta­čiau to ne­da­ran­tis. 190 Jei iš­lei­dai nu­ogą, nors ga­lė­jai ap­reng­ti, tai lei­dai jam su­šal­ti; jei ma­tai ką ken­čiant ba­dą ir jo ne­pa­mai­ti­ni, tai lei­di jam mir­ti iš ba­do; ly­giai taip, jei ma­tai ką ne­kal­tai pa­smerk­tą my­riop ar pa­na­šio­je bė­do­je ir jo ne­gelbs­ti, nors ir ži­no­da­mas tam prie­mo­nių ir bū­dų, tai jį nu­žu­dai. Ir ne­pa­dės tau, jei ban­dy­tum pa­si­tei­sin­ti ne­tu­rė­jęs kaip pa­dė­ti, pa­tar­ti ar pa­da­ry­ti; juk pa­li­kai jį be mei­lės ir at­ėmei iš jo ge­ra­da­rys­tę, dėl ku­rios jis bū­tų li­kęs gy­vas.
191 To­dėl Die­vas juos vi­sus, kū­nui ir gy­vy­bei gre­sian­čiuo­se var­guo­se ir pa­vo­juo­se nei pa­ta­rian­čius, nei pa­de­dan­čius, tei­sė­tai va­di­na žu­di­kais ir Pas­ku­ti­nio teis­mo die­ną pa­skelbs jiems bai­sų nuosp­ren­dį, kaip skel­bia pats Kris­tus42, ir pa­sa­kys: „Aš bu­vau iš­al­kęs, ir jūs ma­nęs ne­pa­val­gy­di­no­te, bu­vau iš­troš­kęs, ir ma­nęs ne­pa­gir­dė­te, bu­vau ke­lei­vis, ir ma­nęs ne­pri­glau­dė­te, nuo­gas – ne­ap­ren­gė­te, li­go­nis ir ka­li­nys – ir jūs ma­nęs ne­ap­lan­kė­te“. Tai reiš­kia: „Man ir ma­nie­siems jūs bū­tu­mė­te lei­dę mir­ti iš ba­do, troš­ku­lio ir šal­čio, su­dras­ky­tiems lau­ki­nių žvė­rių, su­pū­ti ka­lė­ji­me ir pra­žū­ti bė­do­je“. 192 Ką tai reiš­kia, jei ne iš­va­din­ti žu­di­kais ir krau­ge­riais? Juk nors ir ne­pa­da­rei to veiks­mu, bet pa­li­kai jį ne­lai­mė­je ir, kiek tai pri­klau­sė nuo ta­vęs, lei­dai žū­ti.
Tai ly­giai tas pat, jei ma­ty­čiau ką nors gi­liam van­de­ny­je skęs­tan­tį ar­ba į ug­nį įkri­tu­sį ir ga­lė­čiau iš­ties­ti jam ran­ką, iš­trauk­ti ir iš­gel­bė­ti, bet to ne­pa­da­ry­čiau; kas gi bū­čiau tuo­met vi­so pa­sau­lio aki­vaiz­do­je, jei ne žu­di­kas ir ne­vi­do­nas?
193 To­dėl ga­lu­ti­nė Die­vo nuo­mo­nė to­kia, kad mes nė vie­nam žmo­gui ne­leis­tu­me pa­tir­ti skriau­dos, bet vi­so­ke­rio­pą gė­rį ir mei­lę ro­dy­tu­me, ir, kaip sa­ky­ta, tai ypač ski­ria­ma tiems, ku­rie yra mū­sų prie­šai. 194 Mat da­ry­ti ge­ra drau­gams – tik įpras­ta pa­go­niš­ka do­ry­bė, kaip sa­ko Kris­tus Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 5 skyriu­je43.
195 Štai ir vėl tu­ri­me Die­vo žo­dį, ku­riuo Jis no­ri mus pa­trauk­ti ir pa­ra­gin­ti to­kiems tei­sin­giems, kil­niems, di­de­liems dar­bams, kaip ro­mu­mas, kan­try­bė ir, trum­pai ta­riant, mei­lė ir ge­ra­da­ry­bė mū­sų prie­šams, ir nuo­lat no­ri mums pri­min­ti, kad ne­pa­mirš­tu­me pir­mo įsa­ky­mo, jog Jis yra mū­sų Die­vas, t. y. no­ri mums pa­dė­ti, mus pa­lai­ky­ti ir ap­sau­go­ti, idant pri­slo­pin­tų mū­sų no­rą ker­šy­ti.
196 Tai rei­kė­tų vyk­dy­ti ir dieg­ti, ta­da mū­sų ran­kos bū­tų už­im­tos tik ge­rais dar­bais. 197 Bet tai ne­tu­rė­tų bū­ti skel­bia­ma vie­nuo­liams, dva­si­niam luo­mui ši­tai per daug pa­kenk­tų, per daug už­gau­tų kar­tū­zų šven­tu­mą ir reikš­tų tie­siog ge­rų dar­bų už­drau­di­mą bei vie­nuo­ly­nų iš­tuš­tė­ji­mą. Mat to­kiu bū­du pa­pras­tų krikš­čio­nių luo­mas ga­lio­tų tiek pat ir net dar dau­giau, ir kiek­vie­nas pa­ma­ty­tų, kaip jie kvai­li­na ir vi­lio­ja pa­sau­lį ne­tik­ra, veid­mai­nin­ga šven­tu­mo re­gi­my­be, nes šį ir ki­tus įsa­ky­mus pa­lei­do vė­jais ir lai­kė ne­rei­ka­lin­gais, lyg tai bū­tų ne įsa­ky­mai, o tik pa­ta­ri­mai, ma­ža to, ne­si­gė­dy­da­mi šlo­vi­no ir aukš­ti­no sa­vo veid­mai­nys­tę ir dar­bus kaip to­bu­liau­sią gy­ve­ni­mą, idant ra­miai gy­ven­tų ge­rą ir leng­vą gy­ve­ni­mą be kry­žiaus ir kan­tru­mo, to­dėl ir į vie­nuo­ly­nus pa­bė­go, kad ne­rei­kė­tų nuo nie­ko ken­tė­ti ir nie­kam da­ry­ti ge­ra. 198 Bet tu ži­nok, kad tais tik­rais, šven­tais ir die­viš­kais dar­bais Jis džiau­gia­si su vi­sais an­ge­lais; pa­ly­gin­ti su tais dar­bais, vi­sas žmo­giš­kas šven­tu­mas tė­ra smar­vė ir pur­vas ir ne­nu­si­pel­no nie­ko ki­to, tik pyk­čio ir pra­žū­ties.

Šeš­tas įsa­ky­mas

199 Ne­sve­ti­mauk.
200 Pas­kes­nius įsa­ky­mus leng­va su­pras­ti, re­mian­tis anks­tes­niais, nes jie vi­si nu­ro­do, kad rei­kia veng­ti da­ry­ti bet ko­kią ža­lą ar­ti­mui. Ta­čiau jie vi­si gra­žiai iš­dės­ty­ti ei­lės tvar­ka. Pir­miau­sia (penk­ta­me įsa­ky­me) ap­tar­tas pats ar­ti­mo as­muo. Pas­kui kal­ba­ma apie ki­tą as­me­nį ar ki­tą tur­tą, ku­ris skai­čiuo­ja­mas kaip ar­ti­miau­sias po jo pa­ties kū­no, bū­tent apie jo su­tuok­ti­nį, ku­ris su juo yra vie­nas kū­nas ir krau­jas, tad jo tur­tui ne­įma­no­ma pa­da­ry­ti di­des­nės ža­los, ne­gu čia. To­dėl čia taip aiš­kiai iš­reikš­ta, kad ar­ti­mui ne­ga­li­ma da­ry­ti ne­gar­bės, da­rant gė­dą jo žmo­nai. 201 Šia­me įsa­ky­me kal­ba­ma tik apie san­tuo­kos su­lau­žy­mą sve­ti­ma­vi­mu, nes žy­dų tau­to­je bu­vo taip su­tvar­ky­ta ir pri­sa­ky­ta, kad kiek­vie­nas tu­rė­jo bū­ti su­si­tuo­kęs. To­dėl ir jau­ni­mas bū­da­vo ap­ves­di­na­mas kuo anks­čiau, tai­gi ne­bu­vo skais­ty­bės būk­lės, taip pat ne­bu­vo lei­džia­ma vie­ša pa­leis­tu­vys­tė ir ne­do­ras el­ge­sys (kaip da­bar). To­dėl sve­ti­ma­vi­mas pas juos bu­vo la­biau­siai pa­pli­tęs iš­tvir­ki­mas.
202 Bet ka­dan­gi pas mus vi­so­kių ne­do­ry­bių ir ydų mi­ši­nys ir kra­ti­nys toks gė­din­gas, šis įsa­ky­mas nu­kreip­tas ir prieš vi­so­kį iš­tvir­ka­vi­mą, kad ir kaip jį pa­va­din­tum, 203 ir drau­džia­mas ne tik iš­ori­nis veiks­mas, bet ir vi­sa, kas yra prie­žas­tis, po­trau­kis ir prie­mo­nė, tai­gi tai reiš­kia, kad šir­dis, lū­pos ir vi­sas kū­nas tu­ri bū­ti skais­tūs, ir ne­bū­tų vie­tos nei pa­gal­bos, nei pa­ta­ri­mo ne­skais­tu­mui, 204 ma­ža to, rei­kia stab­dy­ti, sau­go­ti ir gel­bė­ti, kai tok­sai pa­vo­jus ir bė­da gre­sia, an­tra ver­tus, pa­dė­ti ir pa­tar­ti, kad ar­ti­mo gar­bė ne­nu­ken­tė­tų. Mat jei to ne­pa­da­rai, nors ir ga­lė­jai už­kirs­ti ke­lią, ar­ba jei nu­su­ki žvilgs­nį į ša­lį, tar­tum tai ta­vęs ne­lie­čia, tai esi tiek pat kal­tas, kiek ir pats nu­si­kal­tė­lis. 205 Tai­gi, trum­pai ta­riant, rei­ka­lau­ja­ma, kad kiek­vie­nas ir pats skais­čiai gy­ven­tų, ir sa­vo ar­ti­mui pa­dė­tų taip gy­ven­ti; tad Die­vas no­ri, kad šiuo įsa­ky­mu kiek­vie­no su­tuok­ti­nė bū­tų ap­sau­go­ta ir ap­gin­ta, kad nie­kas ne­de­ra­mai nepa­si­elg­tų.
206 Bet ka­dan­gi šis įsa­ky­mas tie­sio­giai nu­kreip­tas į san­tuo­ką ir su­tei­kia ga­li­my­bę apie tai pa­kal­bė­ti, tu­ri ge­rai su­vok­ti ir įsi­dė­mė­ti: pir­ma, kad Die­vas šią pa­dė­tį taip di­džiai ger­bia ir šlo­vi­na, kad pa­tvir­ti­na ir ap­sau­go ją sa­vo įsa­ky­mu. Pa­tvir­ti­no ją anks­čiau ket­vir­ta­me įsa­ky­me: „Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną“. O šia­me (kaip sa­ky­ta) Jis iš­te­si ir sau­go. 207 To­dėl Jis no­ri, kad ir mes ją [san­tuo­ką] gerb­tu­me, tai­gi sau­go­tu­me ir vyk­dy­tu­me kaip die­viš­ką, pa­lai­min­gą būk­lę, nes įstei­gė ją pir­miau­sia, prieš vi­sus ki­tus, to­dėl vy­rą ir mo­te­rį su­kū­rė skir­tin­gus (kaip ma­ty­ti) ne pa­lai­da­vi­mui, o kad lai­ky­tų­si kar­tu, bū­tų vai­sin­gi ir gim­dy­tų vai­kus, mai­tin­tų juos ir au­gin­tų Die­vo gar­bei.
208 To­dėl šią būk­lę Die­vas ir pa­lai­mi­no la­biau­siai už vi­sas ki­tas, be to, vi­sa, ko esa­ma pa­sau­ly­je, jai su­tei­kė ir pa­sky­rė, kad ši būk­lė tik­rai bū­tų ge­rai ir gau­siai ap­rū­pin­ta, tai­gi ji – ne žai­di­mas ir ne smal­su­mo ten­ki­ni­mas, bet pui­kus ir die­viš­kai rim­tas da­ly­kas; juk Die­vui svar­biau­sia, kad bū­tų auk­lė­ja­mi žmo­nės, ku­rie pa­sau­liui tar­nau­tų ir pa­dė­tų pa­žin­ti Die­vą, kur­ti pa­lai­min­gą gy­ve­ni­mą bei ug­dy­ti vi­so­kiau­sias do­ry­bes, kad ko­vo­tų su blo­giu ir vel­niu.
209 To­dėl aš vi­suo­met mo­kiau, kad ši būk­lė ne­bū­tų nei nie­ki­na­ma, nei pei­kia­ma, kaip tai da­ro ak­las pa­sau­lis ir mū­sų ne­tik­ri dva­si­nin­kai, bet bū­tų ver­ti­na­ma pa­gal Die­vo žo­dį, ku­riuo ji ap­do­va­no­ta ir pa­šven­tin­ta, tai­gi ne tik ly­gi ki­toms būk­lėms, bet ir pir­ma jų pa­sta­ty­ta ir virš vi­sų iš­kel­ta, ar tai bū­tų im­pe­ra­to­riai, ku­ni­gaikš­čiai, vys­ku­pai, ar dar kas nors. Mat kad ir koks bū­tų pa­sau­lie­ti­nis ir dva­si­nis luo­mas, abu jie tu­ri nu­si­že­min­ti ir vi­siems leis­ti įženg­ti į šį luo­mą, kaip dar iš­gir­si­me. 210 To­dėl tai ne ko­kia ypa­tin­ga, o įpras­čiau­sia, tau­riau­sia būk­lė, iš­pli­tu­si krikš­čio­ni­jo­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.
211 An­tra, tu taip pat tu­ri ži­no­ti, kad tai ne tik gar­bin­ga, bet ir bū­ti­na būk­lė. Ji rim­tai įsa­ky­ta Die­vo, kad į ją įženg­tų vi­sų luo­mų vi­si vy­rai ir mo­te­rys, ku­rie tam su­kur­ti, ta­čiau kai ku­rie, nors ir ne­dau­ge­lis, bū­na iš­skir­ti, bū­tent tie, ku­riuos Die­vas pa­da­rė iš­im­ti­mi, nes jie ne­tin­ka san­tuo­kai, ar­ba iš­lais­vi­no, su­teik­da­mas di­džią ant­gam­ti­nę do­va­ną, idant jie ir ne san­tuo­ko­je ga­lė­tų iš­sau­go­ti skais­ty­bę. 212 Mat ten, kur ver­žia­si Die­vo įskie­py­ta pri­gim­tis, ne­įma­no­ma ne san­tuo­ko­je iš­lik­ti skais­čiam; juk kū­nas ir krau­jas yra kū­nas ir krau­jas, o pri­gim­ti­nis po­lin­kis ir po­trau­kis pra­si­ver­žia ne­iš­ven­gia­mai ir ne­nu­mal­do­mai, kaip kiek­vie­nas ma­to ir jau­čia. To­dėl, idant leng­viau bū­tų bent šiek tiek iš­veng­ti ne­skais­tu­mo, Die­vas įsa­kė san­tuo­ką, kad kiek­vie­nas tu­rė­tų jam skir­tą da­lį ir ga­lė­tų ja ten­kin­tis, nors vis dėl­to ir nuo Die­vo ma­lo­nės pri­klau­so, kad šir­dis ir­gi bū­tų ty­ra.
213 Iš to ma­tai, kaip mū­sų po­pie­žių tun­tas, ku­ni­gai, vie­nuo­liai ir vie­nuo­lės nu­si­žen­gia Die­vo tvar­kai ir įsa­ky­mui, nes nie­ki­na ir drau­džia san­tuo­ką ir drįs­ta bei pri­sie­kia lai­ky­tis am­ži­no­sios skais­ty­bės, ne­ga­na to, ap­gau­di­nė­ja pa­pras­tus žmo­nes me­la­gin­gais žo­džiais ir ap­si­mes­ti­ne iš­vaiz­da. 214 Mat nie­kas tiek men­kai trokš­ta skais­ty­bės, kaip tie, ku­rie iš di­de­lio šven­tu­mo ven­gia san­tuo­kos ir ar­ba vie­šai bei ne­si­gė­dy­da­mi sken­di pa­leis­tu­vys­tė­je, ar­ba slap­ta dar šlykš­tes­niais da­ly­kais už­si­i­ma, kad net pa­sa­ky­ti ne­drą­su, kaip tai, de­ja, per daug ge­rai ži­no­ma. 215 Ir, trum­pai ta­riant, nors jie su­si­lai­ko nuo veiks­mų, šir­dy­je sle­pia daug ne­ty­rų min­čių ir ne­do­rų geis­mų, tad juos am­ži­nai de­gi­na vi­di­nė ug­nis ir grau­žia slap­ta kan­čia, ku­rių ga­li­ma iš­veng­ti san­tuo­ki­nia­me gy­ve­ni­me. 216 To­dėl šiuo įsa­ky­mu pra­kei­kia­mi ir pa­nai­ki­na­mi vi­si įža­dai, ku­riais pa­si­ža­da­ma be san­tuo­kos skais­ty­bę iš­lai­ky­ti, ma­ža to, vi­soms ne­lai­min­goms, su­pan­čio­toms są­ži­nėms, ap­gau­toms vie­nuo­lių įža­dų, lie­pia­ma, kad jos iš ne­skais­ty­bės būk­lės įženg­tų į san­tuo­ki­nį gy­ve­ni­mą, tu­rint gal­vo­je, kad nors gy­ve­ni­mas vie­nuo­ly­ne ir bū­tų die­viš­kas, vis dėl­to ne jų jė­goms iš­sau­go­ti skais­ty­bę, ir jei jos lie­ka vie­nuo­ly­ne, tai pri­vers­tos tik dar dau­giau ir to­liau nu­si­dė­ti šiam įsa­ky­mui.
217 Vi­sa tai kal­bu, idant jau­ni­mas bū­tų ug­do­mas no­rė­ti san­tuo­kos ir ži­no­tų, kad ji pa­lai­min­ga ir ma­lo­ni Die­vui. Mat lai­kui bė­gant bū­tų ga­li­ma pa­siek­ti, kad san­tuo­ka vėl bū­tų ger­bia­ma, ir bū­tų ma­žiau ne­švan­kaus, pa­lai­do, ne­tvar­kin­go el­ge­sio, ku­ris da­bar vi­sur pa­sau­ly­je plin­ta su vie­ša pa­leis­tu­vys­te ir ki­to­mis gė­din­go­mis ydo­mis, ky­lan­čio­mis iš san­tuo­ki­nio gy­ve­ni­mo pa­nie­ki­ni­mo. 218 To­dėl ir tė­vai bei vy­res­ny­bė pri­va­lo pri­žiū­rė­ti jau­ni­mą, kad jis bū­tų auk­lė­ja­mas draus­mei ir pa­do­ru­mui, o kai su­augs, kad su Die­vu ir gar­bin­gai bū­tų ap­ves­di­na­mas; tam Die­vas duo­tų sa­vo pa­lai­mos ir ma­lo­nės, idant san­tuo­ka su­teik­tų džiaugs­mo ir pa­si­ten­ki­ni­mo.
219 Iš vi­so to pa­bai­go­je te­bū­nie pa­sa­ky­ta, kad šis įsa­ky­mas ne tik rei­ka­lau­ja, kad kiek­vie­nas dar­bais, žo­džiais ir min­ti­mis gy­ven­tų skais­čiai sa­vo, t. y. daž­niau­siai san­tuo­kos, būk­lė­je, bet ir kad sa­vo su­tuok­ti­nį, Die­vo duo­tą, my­lė­tų ir ver­tin­tų. Mat tu­rė­da­mi iš­lai­ky­ti san­tuo­ki­nę skais­ty­bę, vy­ras ir žmo­na pir­miau­sia pri­va­lo mei­lė­je ir san­tar­vė­je su­gy­ven­ti, kad vie­nas ki­tam bū­tų iš šir­dies ir vi­siš­kai iš­ti­ki­mai at­si­da­vę. Juk tai vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų, ku­ris mei­lę ir geis­mą pa­ver­čia skais­ty­be, ku­ris, prak­ti­kuo­ja­mas be jo­kių įsa­ky­mų, sa­vai­me su­dai­gi­na skais­ty­bę; 220 to­dėl ir šv. Pau­lius taip stro­piai ra­gi­na su­tuok­ti­nius vie­nas ki­tą my­lė­ti ir gerb­ti44. 221 Tai­gi tu tu­ri dar vie­ną ver­tin­gą ir net ne vie­ną, bet daug ir di­de­lių ge­rų dar­bų, ku­riuos džiaugs­min­gai ga­li šlo­vin­ti aki­vaiz­do­je vi­sų dva­si­nių luo­mų, iš­rink­tų be Die­vo žo­džio ir įsa­ky­mo.

Sep­tin­tas įsa­ky­mas

222 Ne­vok.
223 Po ta­vo as­mens ir su­tuok­ti­nio ar­ti­miau­sios yra lai­ki­no­sios gė­ry­bės; Die­vas no­ri, kad ir jos bū­tų ap­sau­go­tos, to­dėl pa­lie­pė, kad nie­kas ar­ti­mui ne­at­im­tų jo nuo­sa­vy­bės nei jai pa­kenk­tų. 224 Mat vog­ti reiš­kia ne ką ki­ta, kaip ne­tei­sė­tai pa­si­sa­vin­ti ki­to tur­tą, trum­pai ta­riant, vi­so­ke­rio­pą nau­dą, įstū­mus į nuos­to­lį ar­ti­mą įvai­riuo­se rei­ka­luo­se ir san­dė­riuo­se. Tai la­bai pla­čiai iš­si­ke­ro­ju­si vi­suo­ti­nė yda, bet taip re­tai ją pa­ste­bi­me ir at­krei­pia­me į ją dė­me­sį, kad jai ne­bė­ra nei ga­lo, nei kraš­to, tad jei vi­sus, ku­rie yra va­gys, bet ne­no­ri taip va­din­tis, rei­kė­tų pa­kar­ti, tai pa­sau­lis ne­tru­kus iš­tuš­tė­tų ir bu­de­lių bei kar­tu­vių pri­trūk­tų. Mat (kaip sa­ky­ta) vog­ti reiš­kia ne tik iš­tuš­tin­ti skry­nias ir ki­še­nes, bet ir lu­pi­kau­ti tur­gu­je, vi­so­se krau­tu­vė­se ir kios­kuo­se, vy­no ir alaus rū­siuo­se, dirb­tu­vė­se, trum­pai ta­riant, vi­sur, kur pre­kiau­ja­ma, už dar­bą ar­ba pre­kę ima­mi ir mo­ka­mi pi­ni­gai.
225 Te­bus šiek tiek su­pran­ta­miau pa­aiš­kin­ta pa­pras­tiems žmo­nėms, idant vis dėl­to bū­tų ma­ty­ti, ko­kie mes die­vo­bai­min­gi; kai tar­nas ar tar­nai­tė na­muo­se ne­iš­ti­ki­mai tar­nau­ja ir pri­da­ro ža­los ar­ba pri­lei­džia ne­nau­dą, nors ir ga­lė­jo su­kliu­dy­ti, ar­ba ne­pri­žiū­ri tur­to ir pra­žiū­ri šei­mi­nin­kų tur­tą iš tin­gu­mo, ne­stro­pu­mo ar pik­tu­mo, šei­mi­nin­ko ir šei­mi­nin­kės pyk­čiui ir ap­mau­dui, kad ir ko­kiu bū­du ši­tai ty­čio­mis bū­tų da­ro­ma (nes aš kal­bu ne apie tai, kas pa­da­ro­ma iš ne­ap­si­žiū­rė­ji­mo ar ne­ty­čia), tu ga­li nu­dai­go­ti tris­de­šimt ar ke­tu­rias­de­šimt ar­ba dar dau­giau auk­si­nų per me­tus, o jei ku­ris ki­tas juos pa­slap­čia pa­si­im­tų ar iš­si­neš­tų, tai už tai tu­rė­tų už­dus­ti ant vir­vės. Bet čia tu dar ga­li pik­tin­tis ir ap­mau­dau­ti, ir nie­kam ne­va­lia ta­vęs va­gi­mi va­din­ti.
226 Tą pat sa­kau ir apie ama­ti­nin­kus, dar­bi­nin­kus, pa­die­ni­nin­kus, sa­vi­va­liau­jan­čius ir ne­be­ži­nan­čius, kaip dar la­biau lu­pi­kau­ti, ta­čiau dar­bą dir­ban­čius ap­lai­džiai ir ne­pa­ti­ki­mai. Vi­si tie daug blo­ges­ni už slap­tus va­gis; nuo va­gies ga­li­ma ap­si­gin­ti už­rak­tu ir gro­to­mis, ar­ba, juos su­čiu­pus, taip ap­si­ei­ti, kad dau­giau jie ne­be­vogs. Ta­čiau nuo anų nie­kas ne­ga­li ap­si­sau­go­ti, taip pat nie­kam ne­va­lia į juos krei­vai pa­si­žiū­rė­ti ar ap­kal­tin­ti va­gys­te, jau ge­riau te­gu iš pi­ni­gi­nės de­šimt kar­tų iš­trau­kia. Mat tai ma­no kai­my­nai, ge­ri drau­gai, ma­no pa­ties sam­di­niai, iš ku­rių aš ti­kiuo­si ge­ro ir ku­rie ma­ne ap­gau­di­nė­ja skau­džiau­siai.
227 Taip pat ir to­liau, tur­gu­je ir įpras­ti­nė­je pre­ky­bo­je, ši­to esa­ma de­vy­nios ga­ly­bės, nes čia vie­nas ki­tą vie­šai ap­gau­di­nė­ja ne­tik­ro­mis pre­kė­mis, ne­tei­sin­gu ma­tu, ne­tei­sin­gu svo­riu, ne­tik­rais pi­ni­gais ir sun­kia nau­dą gud­ru­mu bei rink­ti­nė­mis iš­mo­nė­mis ar­ba ap­du­mia vik­ria ma­ni­pu­lia­ci­ja; to­liau, kai kas nors iš žmo­gaus ima per di­de­lę kai­ną pre­kiau­da­mas ir ne­są­ži­nin­gai daug už­si­pra­šo, lu­pi­kau­ja ir ka­muo­ja jį. Ir kas gi ga­li vi­sa tai ap­sa­ky­ti ar pra­ma­ny­ti? 228 Trum­pai ta­riant, tai la­biau­siai pa­pli­tęs ama­tas ir di­džiau­sia gil­di­ja že­mė­je, ir jei da­bar į pa­sau­lį pa­žvelg­tu­me pro vi­sus luo­mus, tai jis bū­tų ne kas ki­ta, kaip di­de­lis, pla­tus tvar­tas, pil­nas stam­bių va­gių.
229 To­dėl jie ir va­di­na­mi plė­ši­kais ant kė­džių, pa­ke­lių plė­ši­kais ir gat­vi­niais va­gi­mis; taip va­di­na­mi ne įsi­lau­žė­liai ar ki­šen­va­giai, nu­gvel­bian­tys žvan­gan­čių­jų, o sė­din­tys ant kė­džių ir va­di­na­mi ba­jo­rais, gar­bin­gais, pa­mal­džiais pi­lie­čiais, plė­šian­čiais bei va­gian­čiais po kil­nu­mo prie­dan­ga.
230 Tai­gi čia dar bū­tų ga­li­ma ir pa­ty­lė­ti apie smul­kius, pa­vie­nius va­gis, pri­rei­kus kal­bė­ti apie stam­bius, ga­lin­gus, už­kie­tė­ju­sius va­gis, su ku­riais vie­no­je kom­pa­ni­jo­je yra po­nai ir ku­ni­gaikš­čiai, ne vie­ną mies­tą ir ne du, bet vi­są Vo­kie­ti­ją kas­dien plė­šian­tys. O kur dar vi­sų va­gių gal­va ir vy­riau­sias glo­bė­jas šven­ta­sis sos­tas Ro­mo­je su vi­sais sa­vo tar­nais, va­gys­te vi­so pa­sau­lio tur­tus su­si­šla­vęs ir iki šiol juos val­dan­tis?
231 Trum­pai ta­riant, pa­sau­ly­je vis­kas klos­to­si taip, kad kas ga­li vie­šai vog­ti ir plėš­ti, tas žen­gia sau tvir­tai ir lais­vai, nie­kie­no ne­bau­džia­mas, ir, be to, dar no­ri bū­ti ger­bia­mas. Tuo tar­pu smul­kūs, slap­ti va­gys, sy­kį ap­si­vo­gę, ken­čia gė­dą ir baus­mę, aniems leis­da­mi at­ro­dy­ti do­riems ir gar­bin­giems. Ta­čiau anie tu­ri ži­no­ti, kad prieš Die­vą jie di­džiau­si va­gys, ir Jis juos taip pat baus pa­gal tai, ko jie ver­ti ir ko nu­si­pel­no.
232 Ka­dan­gi šis įsa­ky­mas taip pla­čiai vi­sus lie­čia, kaip ką tik pa­ro­dy­ta, jį bū­ti­na pa­pras­tiems žmo­nėms pri­myg­ti­nai pri­min­ti ir iš­sa­miai pa­aiš­kin­ti, idant jiems ne­bū­tų lei­džia­ma taip lais­vai ir tvir­tai ei­ti per gy­ve­ni­mą, bet nuo­lat bū­tų pri­me­na­ma Die­vo rūs­ty­bė. Mat tu­ri­me tai skelb­ti ne krikš­čio­nims, bet daž­niau­siai ne­nau­dė­liams ir ap­ga­vi­kams, ku­riems ver­čiau jau skelb­tų pa­moks­lą tei­sė­jas, ka­lė­ji­mo pri­žiū­rė­to­jas ar meist­ras Jo­nas45. 233 To­dėl kiek­vie­nas te­ži­no, kad vi­suo­met gre­sia pa­vo­jus už­si­trauk­ti Die­vo ne­ma­lo­nę ir kad jis pri­va­lo ne tik ne­da­ry­ti skriau­dos sa­vo ar­ti­mui, ne tik ne­si­sa­vin­ti jo pel­no, ne tik pirk­da­mas ar šiaip ko­kia­me san­dė­ry­je ne­sig­rieb­ti ap­gau­lės ar klas­tos, bet ir iš­ti­ki­mai sau­go­ti jo tur­tą, teik­ti jam nau­dos ir pa­dė­ti ją di­din­ti, ypač jei už tai jis gau­na pi­ni­gų, at­ly­gi­ni­mą ir val­gio.
234 Kas šių da­ly­kų ty­čia ne­pai­so, tas, ga­li­mas daik­tas, iš­neš svei­ką kai­lį ir iš­vengs bu­de­lio kir­vio, bet ne­iš­vengs Die­vo rūs­ty­bės ir baus­mės, o jei dar il­gai bus už­si­spy­ręs ir pui­kus, tai vis dėl­to liks val­ka­ta ir el­ge­ta, be to, kęs vi­sus var­gus ir ne­lai­mes. 235 Da­bar tu pa­si­ša­li­ni, o juk tu­rė­tu­mei sau­go­ti sa­vo šei­mi­nin­ko ar šei­mi­nin­kės tur­tą, už tai pri­si­kem­ši sa­vo ger­klę ir pil­vą, gau­ni al­gą kaip va­gis, be to, dar pui­kuo­da­ma­sis kaip ba­jo­ras, o daug to­kių, ku­rie šiau­šia­si prieš sa­vo šei­mi­nin­kus ir šei­mi­nin­kes ir ne­no­ri iš pa­rei­gos bei mei­lės elg­tis taip, kad bū­tų iš­veng­ta nuos­to­lio.
236 Bet pa­žiū­rėk, ką iš to lai­mi; kai pats įgy­si nuo­sa­vy­bės ir sė­dė­si sa­vo na­muo­se, o Die­vas, ta­vo ne­lai­mei, leis, kad taip at­si­tik­tų, vi­sa tai iš­aiš­kės ir at­eis at­pil­das, kad kur pa­si­sa­vi­nai vie­ną ska­ti­ką ar už tiek pri­da­rei ža­los, ten tu­rė­si at­mo­kė­ti tris­de­šim­te­rio­pai.
237 Taip pat at­si­tiks ir ama­ti­nin­kams bei pa­die­ni­nin­kams, iš ku­rių da­bar ten­ka iš­girs­ti ir pa­tir­ti ne­pa­ken­čia­mos sa­vi­va­lės, tar­si jie bū­tų po­nai sve­ti­muo­se na­muo­se, ir kiek­vie­nas tu­rė­tų jiems duo­ti, kiek jie už­si­ma­no. 238 Ra­miai leisk to­kiems žmo­nėms lu­pi­kau­ti, kol jie ga­li, bet Die­vas ne­už­mirš sa­vo įsa­ky­mo ir at­ly­gins jiems pa­gal nuo­pel­nus, ir pa­kars ne ža­lio­se, o sau­so­se kar­tu­vė­se, idant gy­ve­ni­me jie nei tu­rė­tų lai­mės, nei įsteng­tų ką nu­veik­ti. 239 Ir iš tie­sų, jei ša­ly­je bū­tų ge­rai su­tvar­ky­ta val­džia, to­kią sa­vi­va­lę bū­tų ga­li­ma grei­tai už­gniauž­ti ir už­kirs­ti jai ke­lią, kaip ka­dai­se bu­vo pas ro­mė­nus, nes toks kaip­mat bū­da­vo už kal­tū­no pa­ima­mas, idant ši­taip bū­tų at­gra­sy­ti ki­ti.
240 Taip pat sek­sis ir vi­siems ki­tiems, vie­šą, lais­vą tur­gų pa­ver­čian­tiems ne kuo ki­tu, kaip lu­pi­kau­to­jų ir plė­ši­kų na­mais, kas­dien nuo varg­šų lu­pan­tiems de­vy­nis kai­lius, da­ran­tiems bran­gy­me­tį ir vis nau­jų ap­sun­ki­ni­mų, ir kiek­vie­nam be­si­nau­do­jan­čiam tur­gu­mi pa­gal sa­vo va­lią, be to, dar be­si­šiau­šian­čiam ir be­si­pui­kuo­jan­čiam, lyg tu­rė­tų lei­di­mą ir tei­sę sa­vo pre­kę par­duo­ti taip bran­giai, kaip tik už­si­gei­džia, ir nie­kas jam ne­ga­lė­tų prieš­ta­rau­ti. 241 Žiū­rė­ki­me į to­kius, leis­ki­me jiems lu­pi­kau­ti, ka­muo­ti ir šykš­tė­ti, 242 bet kliau­ki­mės Die­vu (ku­ris ir taip sa­vo pa­da­rys), kad Jis, jei tu il­gai lu­pi­ka­vai ir šla­vei­si pi­ni­gus, į tai ati­tar­tų to­kiu pa­lai­mi­ni­mu, jog pra­žū­tų ta­vo grū­dai dir­vo­je, ta­vo alus rū­sy­je, ta­vo gal­vi­jai tvar­te. Ši­taip, už vie­ną auk­si­ną ap­ga­vu­siam ar­ba nu­su­ku­siam, tau su­rū­dys ir bus su­ės­ta vi­sa pi­ni­gų krū­va, ir nie­kuo­met jais nebepa­si­džiaug­si.
243 Ši­tai ma­to­me ir sa­vo aki­mis įsi­ti­ki­na­me, kad kas­dien tai pil­do­si, kad joks pa­vog­tas ir ne­tei­sė­tu bū­du įgy­tas tur­tas ne­kles­ti. Kiek daug to­kių, ku­rie die­ną nak­tį tem­pia ir vel­ka į krū­vą ir vis dėl­to ne­pra­tur­tė­ja nė vie­nu ska­ti­ku, ir net jei daug su­kau­pia, tai vis vien tu­ri kęs­ti tiek daug var­go ir ne­lai­mių, kad ne­ga­li tuo tur­tu su džiaugs­mu pa­si­mė­gau­ti ar pa­lik­ti sa­vo vai­kams. 244 Bet ka­dan­gi nie­kas į tai ne­krei­pia dė­me­sio, ir mes ei­na­me sa­vo ke­liu, tar­si mums tai vi­sai ne­rū­pė­tų, Die­vas tu­ri už­klup­ti mus ki­taip ir pa­mo­ky­ti do­ro­vin­gu­mo, pa­siųs­da­mas mū­sų ša­liai vie­ną po ki­tos baus­mes ar­ba už­pra­šy­da­mas į sve­čius krū­vą sam­do­mų ka­rei­vių, per va­lan­dą mums iš­tuš­ti­nan­čių skry­nias bei kap­šus ir ne­si­liau­jan­čių tol, kol dar tu­ri­me bent vie­ną ska­ti­ką, ma­ža to, at­si­dė­ko­ji­mui su­de­gi­nan­čių ir nu­siau­bian­čių na­mus bei ūkį, iš­nie­ki­nan­čių žmo­ną bei vai­kus ir juos nu­žu­dan­čių.
245 Ir, trum­pai ta­riant, jei tu daug va­gi, tai būk tik­ras, kad iš ta­vęs an­tra tiek bus pa­vog­ta, o kas smur­tau­da­mas ir tei­sy­bę pa­nie­kin­da­mas plė­šia ir tur­tė­ja, tas tu­rės pa­kęs­ti ki­tą, pa­da­ry­sian­tį jam tą pat. Mat to­kį me­ną Die­vas iš­ma­no meist­riš­kai; ka­dan­gi vie­nas api­plė­šia ir ap­va­gia ki­tą, Jis vie­ną va­gį bau­džia ki­tu; ant­raip iš kur rei­kė­tų pa­im­ti tiek kar­tu­vių ir vir­vių, kad ne­pri­trūk­tų?
246 Tad tas, kas no­ri leis­ti Jam pra­bil­ti, da­bar te­ži­no, kad tai Die­vo įsa­ky­mas, ir jis ne­tu­ri bū­ti lai­ko­mas pokš­tu. Mat, nors tu mus nie­ki­ni, ap­gau­di­nė­ji, ap­va­gi­nė­ji ir api­plė­ši­nė­ji, mes tai dar nu­kę­si­me ir iš­tver­si­me ta­vo pui­ky­bę, iš­kę­si­me ir pa­gal „Tė­ve mū­sų“ at­lei­si­me bei pa­si­gai­lė­si­me, nes ži­no­me, kad die­vo­bai­min­gie­ji ir taip vis­ko tu­ri pa­kan­ka­mai, o tu sau ken­ki la­biau, ne­gu ki­tam.
247 Bet pa­si­sau­gok, kai į ta­vo na­mus at­ei­na ge­ra­sis var­guo­lis (ku­rių da­bar daug), tu­rin­tis gy­ven­ti ir mai­tin­tis iš ran­kos į bur­ną, o tu el­gie­si taip, lyg kiek­vie­nas gy­ven­tų iš ta­vo ma­lo­nės, lu­pi tris kai­lius ir gran­dai iki kau­lų, ma­ža to, pa­si­pū­tęs ir iš­di­dus at­stu­mi tą, ku­riam tu­rė­tu­mei duo­ti ir do­va­no­ti, tad jis ei­na ša­lin, ne­lai­min­gas ir pri­slėg­tas, ir ka­dan­gi nie­kam ne­ga­li pa­si­skųs­ti, rė­kia ir šau­kia­si dan­gaus – štai ši­to pa­si­sau­gok (kar­to­ju), kaip pa­ties vel­nio. Mat šios de­jo­nės ir šauks­mas ne­leis juo­kau­ti, at­neš pa­da­ri­nių, ku­rie tau ir vi­sam pa­sau­liui bus per sun­kūs. Juk jos pa­sieks tą, ku­ris iš­klau­sys varg­šes liū­din­čias šir­dis ir ne­pa­liks jų ne­at­ker­ši­jęs. Ta­čiau jei tu tai nie­ki­ni ir prie­šin­gau­ji, tai pa­ma­ty­si, ką sau už­si­kro­vei; o jei tau ši­tai pa­vyks ir ge­rai sek­sis, tai ga­lė­si Die­vą ir ma­ne prieš vi­są pa­sau­lį iš­va­din­ti me­la­giais.
248 Mes jau pa­kan­ka­mai da­vė­me griež­tų pa­sta­bų, per­spė­jo­me ir drau­dė­me; kas ne­no­ri į tai kreip­ti dė­me­sio ar tuo ti­kė­ti, tas te­gul ei­na sa­vo ke­liu, kol pats įgis pa­tir­ties. Bet jau­ni­mui rei­kia įkal­ti į gal­vą, kad jis pa­si­sau­go­tų ir ne­sek­tų pas­kui se­ną, ne­su­tram­do­mą mi­nią, bet nuo­lat Die­vo įsa­ky­mą pri­si­min­tų, idant jo ne­už­klup­tų Die­vo rūs­ty­bė ir baus­mė. 249 Mums ne­pri­de­ra nie­ko dau­giau, tik sa­ky­ti ir bar­ti Die­vo žo­džiu; bet idant ši vie­ša sa­vi­va­lė bū­tų su­val­dy­ta, rei­ka­lin­gi ku­ni­gaikš­čiai bei vy­res­ny­bė, pa­tys tu­rin­tys įžval­gu­mo bei drą­sos tvar­ką pa­da­ry­ti ir ją pa­lai­ky­ti vi­suo­se san­dė­riuo­se bei pre­ky­bo­je, idant var­guo­liai ne­bū­tų sle­gia­mi bei en­gia­mi, ir jiems pa­tiems ne­rei­kė­tų ap­si­sun­kin­ti sve­ti­mo­mis nuo­dė­mė­mis.
250 Tiek te­bus pa­kan­ka­mai pa­sa­ky­ta, ką reiš­kia vog­ti, idant ne­bū­tų su­pran­ta­ma per siau­rai, bet bū­tų iš­plės­ta tiek pla­čiai, kiek mes tu­ri­me rei­ka­lų su ar­ti­mu. O su­trau­kus trum­pai, kaip ir anks­tes­nius įsa­ky­mus, šis įsa­ky­mas pir­miau­sia drau­džia skriaus­ti ar­ti­mą ir elg­tis su juo ne­tei­sin­gai (kad ir ko­kiais bū­dais bū­tų su­ma­ny­ta ma­žin­ti jo tur­tą bei gė­ry­bes, kenk­ti ir ne­tei­sė­tai at­im­ti), taip pat ne­ga­li­ma nei to­kią ne­tei­sy­bę leis­ti, nei jai pri­tar­ti, bet rei­kia sau­go­ti nuo jos ir jai pa­sto­ti ke­lią; 251 an­tra ver­tus, mums įsa­ky­ta ar­ti­mo tur­tą di­din­ti ir ge­rin­ti, o jei ar­ti­mas ken­čia var­gą, tai pa­dė­ti, pa­rem­ti, pa­sko­lin­ti, ne­svar­bu, drau­gas ar prie­šas jis bū­tų.
252 Tad kas ieš­ko ir trokš­ta ge­rų dar­bų, tas ras čia dau­giau ne­gu pa­kan­ka­mai to­kių, ku­rie Die­vui tik­rai ma­lo­nūs ir pa­trauk­lūs, be to, ap­do­va­no­ti ir api­pil­ti nuo­sta­biu pa­lai­mi­ni­mu, tad mums bus gau­siai at­ly­gin­ta už tai, ką sa­vo ar­ti­mo la­bui iš drau­giš­ku­mo pa­da­ro­me. Taip mo­ko ir ka­ra­lius Sa­lia­mo­nas Pa­tar­lių kny­gos 19 sky­riu­je46: „Kas dos­nus varg­šui, tas sko­li­na Vieš­pa­čiui; jis at­mo­kės jam už ge­rą dar­bą“. 253 Štai tu tu­ri tur­tin­gą Vieš­pa­tį, ku­rio tau tik­rai pa­kan­ka, ir jis ne­leis, kad tau ko nors trūk­tų ir stig­tų; taip tu ga­lė­si džiu­gia są­ži­ne mė­gau­tis šim­te­rio­pai dau­giau, ne­gu su­kau­pęs tur­tą per ne­iš­ti­ki­my­bę ir ne­tei­sy­bę. Kas ne­mėgs­ta pa­lai­mos, tas ras pa­kan­ka­mai pyk­čio ir ne­lai­mių.

Aš­tun­tas įsa­ky­mas

254 Ne­liu­dyk me­la­gin­gai prieš sa­vo ar­ti­mą.
255 Be sa­vo kū­no, su­tuok­ti­nio ir lai­ki­nų­jų tur­tų, mes tu­ri­me dar vie­ną lo­bį, bū­tent gar­bę ir ge­rą var­dą, be ku­rių ne­ga­li­me iš­si­vers­ti. Mat tarp žmo­nių ne­ga­li­ma gy­ven­ti vie­šo­je gė­do­je, kiek­vie­no pa­nie­kin­tam. 256 To­dėl Die­vas ne­sie­kia at­im­ti ar­ba su­men­kin­ti ar­ti­mo re­pu­ta­ci­ją, gar­bę ir ne­pri­ekaiš­tin­gu­mą nei jo tur­tą ar­ba pi­ni­gus, kad kiek­vie­nas iš­lai­ky­tų gar­bę prieš sa­vo žmo­ną, vai­kus, sam­di­nius ir kai­my­nus. 257 Ir pa­pras­čiau­sia šio įsa­ky­mo reikš­mė, kaip by­lo­ja žo­džiai „Ne­liu­dy­si me­la­gin­gai prieš sa­vo ar­ti­mą“, pir­miau­sia sie­ja­ma su vie­šu teis­mu, ku­ria­me, spau­džia­mas klai­din­gų pa­ro­dy­mų, ap­kal­ti­na­mas varg­šas ne­kal­tas žmo­gus, idant bū­tų nu­baus­tas fi­zi­ne baus­me, at­im­tas jo tur­tas ar­ba nu­ken­tė­tų gar­bė.
258 Da­bar at­ro­do, kad tai mus men­kai lie­čia, bet pas žy­dus tai bu­vo tie­siog pui­kus, įpras­tas da­ly­kas. Mat šią tau­tą val­dė iš­mo­nin­ga, tvar­kin­ga val­džia, o kur to­kia val­džia, ten ši nuo­dė­mė ne­iš­ven­gia­ma. Prie­žas­tis štai ko­kia: kur sė­di tei­sė­jas, bur­mist­ras, ku­ni­gaikš­tis ar ki­ta vy­res­ny­bė, ten vis­kas vi­suo­met klos­ty­sis, kaip įpras­ta šia­me pa­sau­ly­je; nie­ko ne­no­ri­ma įžeis­ti, tad veid­mai­niau­ja­ma ir kal­ba­ma, at­si­žvel­giant į pa­lan­ku­mą, pi­ni­gus, lū­kes­čius ar drau­gys­tę; tuo tar­pu varg­šas žmo­gus sa­vo by­lą pra­lai­mi, lie­ka ne­tei­sus ir tu­ri kęs­ti baus­mę. O ben­dra bė­da pa­sau­ly­je ta, kad teis­me re­tai sė­di tei­sin­gi žmo­nės.
259 Juk pir­miau­sia tik die­vo­bai­min­gas vy­ras ga­li bū­ti tei­sė­jas; ir ne tik die­vo­bai­min­gas, bet ir iš­min­tin­gas, kuk­lus, taip­gi net nar­sus ir ryž­tin­gas; ly­giai taip ir liu­dy­to­jas tu­ri bū­ti ryž­tin­gas, bet pir­miau­sia die­vo­bai­min­gas vy­ras. Mat tas, ku­ris pri­va­lo vi­sus rei­ka­lus tei­sin­gai teis­ti ir pa­skelb­ti nuosp­ren­dį, daž­nai su­pyk­dys ge­rus drau­gus, svai­nius, kai­my­nus, tur­tuo­lius ir ga­lin­guo­sius, ga­lin­čius jam daug pa­tar­nau­ti ar­ba pa­kenk­ti; to­dėl jis tu­ri bū­ti vi­siš­kai ak­las, už­si­den­gęs akis ir už­si­kim­šęs au­sis, nie­ko ne­ma­ty­ti ir ne­gir­dė­ti, tik tie­siai prieš sa­ve, kas jį kaip tei­sė­ją lie­čia, ir pa­gal tai pri­im­ti spren­di­mą.
260 To­dėl šis įsa­ky­mas pir­miau­sia nu­kreip­tas į tai, kad kiek­vie­nas pa­dė­tų sa­vo ar­ti­mui ras­ti tei­sy­bę ir ne kliu­dy­tų jai ar iš­krai­py­tų ją, o siek­tų ir ne­pa­mes­tų jos iš akių, ne­svar­bu, kas jis bū­tų – tei­sė­jas ar liu­dy­to­jas, ir ne­svar­bu, ką to­ji tie­sa lies­tų. 261 Tad ypač mū­sų po­nams tei­si­nin­kams šiuo įsa­ky­mu nu­ma­ty­tas tiks­las, kad jie steng­tų­si tin­ka­mai ir tei­sin­gai spręs­ti by­las; kas tei­sy­bė, kad tei­sy­be ir lik­tų, kad jie jos ne­iš­krai­py­tų, ne­nu­slėp­tų ar ne­nu­ty­lė­tų dėl pi­ni­gų, tur­to, gar­bės ar val­džios įta­kos. Tai vie­na šio įsa­ky­mo da­lis ir pa­pras­čiau­sia jo pras­mė; ji lie­čia vi­sa, kas vyks­ta teis­me.
262 To­liau jis ap­ima daug dau­giau, per­kel­tas į baž­ny­ti­nį teis­mą ar­ba val­džią; čia bū­na taip, kad kiek­vie­nas prieš sa­vo ar­ti­mą liu­di­ja me­la­gin­gai. Mat kur pa­moks­li­nin­kai ir krikš­čio­nys die­vo­bai­min­gi, ten apie juos pa­sau­lis spren­džia taip, kad jie va­di­na­mi ere­ti­kais, at­ska­lū­nais, net maiš­ta­da­riais ir bai­siais pik­ta­da­riais. Ne­ga­na to, Die­vo žo­dis ver­čia­mas gė­din­giau­siu ir už­gau­liau­siu bū­du leis­tis per­se­kio­ja­mas, ko­ne­vei­kia­mas, ne­igia­mas, iš­krai­po­mas ir ne­tei­sin­gai var­to­ja­mas bei aiš­ki­na­mas. Bet te­bus, kaip bu­vę; juk ak­lo pa­sau­lio ypa­ty­bė ir yra ta, kad jis smer­kia ir per­se­kio­ja tie­są bei Die­vo vai­kus ir vis dėl­to ne­lai­ko to nuo­dė­me.
263 Tre­čias da­ly­kas, lie­čian­tis mus vi­sus, yra tai, kad šiuo įsa­ky­mu drau­džia­mos vi­sos lie­žu­vio nuo­dė­mės, ku­rio­mis ga­li­ma pa­kenk­ti ar­ti­mui ar­ba jį įskau­din­ti. Mat „liu­dy­ti me­la­gin­gai“ yra ne kas ki­ta, kaip lū­pų dar­bas. Vi­sa, kas lū­pų veiks­mais pa­da­ro­ma prieš ar­ti­mą, Die­vas no­ri už­draus­ti, ar tai bū­tų ne­tik­ri pa­moks­li­nin­kai su sa­vo mo­ky­mu ir pik­tžo­džia­vi­mu, ar ne­tik­ri tei­sė­jai ir liu­dy­to­jai su sa­vo nuosp­ren­džiu, ar šiaip kas už teis­mo sie­nų su me­lu ir ne­do­ro­mis kal­bo­mis. 264 Čio­nai ypač pri­skir­ti­na bjau­ri, gė­din­ga yda – ap­kal­bė­ti ar­ba šmeiž­ti, ku­riai mus gun­do vel­nias; apie tai bū­tų ga­li­ma il­gai kal­bė­ti. Mat tai vi­suo­ti­nė ir pa­vo­jin­ga li­ga, kad kiek­vie­nas apie sa­vo ar­ti­mą mie­liau blo­go, ne­gu ge­ro žo­džio klau­so­si, ir nors mes pa­tys to­kie pik­ti, jog ne­ga­li­me pa­kęs­ti, kad apie mus kas ne­ge­rai at­si­liep­tų, o kiek­vie­nas no­rė­tų, kad vi­sas pa­sau­lis jį tik liaup­sin­tų, ne­ga­li­me klau­sy­tis, kaip gi­ria­mi ki­ti.
265 Kad iš­veng­tu­me to­kio blo­go įpro­čio, tu­ri­me įsi­dė­mė­ti, jog nie­kam ne­lei­džia­ma vie­šai smerk­ti ir peik­ti sa­vo ar­ti­mą, net ma­tant jį nu­si­de­dan­tį, ne­bent jam bū­tų liep­ta teis­ti ir baus­ti. 266 Mat di­de­lis skir­tu­mas tarp „nuo­dė­mę teis­ti“ ir „nuo­dė­mę ži­no­ti“. Ži­no­ti ją ga­li, bet teis­ti jos ne­pri­va­lai. Aš ga­liu ma­ty­ti ir ži­no­ti, kad ma­no ar­ti­mas nu­si­de­da, bet ki­tiems apie tai pa­sa­ko­ti man ne­liep­ta. Jei aš įsi­ki­šu, tei­siu ir da­rau iš­va­dą, tai įpuo­lu į nuo­dė­mę, di­des­nę už aną. Bet jei tu vis dėl­to ži­nai, tai da­ryk ne ki­taip, o pa­lai­dok vi­sa tai sa­vy­je ir už­kask, kol tau ne­bus įsa­ky­ta bū­ti tei­sė­ju ir baus­ti pa­gal tar­ny­bos pa­rei­gas.
267 Šmei­ži­kais va­di­na­mi ne­su­sto­jan­tys ties nuo­dė­mės ži­no­ji­mu, bet ei­nan­tys to­liau ir už­bė­gan­tys teis­mui už akių, ir jei bent šiek tiek ži­nan­tys apie ki­tą, tai pa­sklei­džian­tys tai po vi­sus kam­pus ir tri­nan­tys ran­kas, ga­lė­da­mi ki­to pur­vą pa­mai­šy­ti, kaip kiau­lės, be­si­var­tan­čios mėš­le ir jį kni­san­čios. 268 Tai ne kas ki­ta, kaip kiš­tis į Die­vo teis­mą ir rei­ka­lus, spręs­ti ir baus­ti pa­čiu griež­čiau­siu nuosp­ren­džiu. Mat joks tei­sė­jas ne­ga­li nu­baus­ti la­biau ir nu­ei­ti to­liau, kaip pa­sa­ky­ti: „Šis yra va­gis, žu­di­kas, iš­da­vi­kas ir t. t.“ To­dėl kas drįs­ta taip kal­bė­ti apie ar­ti­mą, tas ima­si tiek pat, kaip im­pe­ra­to­rius ir vi­sa vy­res­ny­bė. Mat nors ir ne­nau­do­ji kar­do, tu pa­nau­do­ji sa­vo nuo­din­gą lie­žu­vį ar­ti­mo gė­dai ir ža­lai.
269 To­dėl Die­vas no­ri už­gin­ti, kad nie­kas ki­to blo­gai ne­ap­kal­bė­tų, net jei tas kal­tas, o šis ge­rai tai ži­no; juo la­biau, jei jis to ne­ži­no ir tik iš nuo­gir­dų pa­ty­rė. 270 Tu sa­ky­si: „Ar­gi ne­tu­riu pa­sa­ky­ti, jei tai tie­sa?“ At­sa­ky­mas: „Ko­dėl to ne­pa­sa­kai tik­riems tei­sė­jams?“ – „Na, aš ne­ga­liu to vie­šai pa­liu­dy­ti; dar gau­siu į au­sį ir bū­siu iš­va­ry­tas lauk“. Ei, mie­la­sis, ar jau­ti, kuo tai kve­pia? Jei ne­drįs­ti sto­ti prieš pa­skir­tus as­me­nis ir at­sa­ky­ti, tai už­si­čiaupk; bet jei ži­nai, tai ži­nok sau, o ne ki­tam; juk jei pa­sklei­di, nors tai ir bū­tų tie­sa, tai vis vien at­ro­dai kaip me­la­gis, nes ne­ga­li to kaip tie­sos pa­tvir­tin­ti, be to, el­gie­si lyg pik­ta­da­rys. Juk iš nie­ko ne­va­lia at­im­ti gar­bę ir ge­rą var­dą, ne­bent jie anks­čiau bū­tų vie­šai iš jo at­im­ti.
271 Tai­gi me­la­gin­gas liu­di­ji­mas reiš­kia vi­sa, ko ne­ga­li­ma de­ra­mai įro­dy­ti. 272 To­dėl to, kas nė­ra aki­vaiz­du iš pa­kan­ka­mų įro­dy­mų, nie­kas ne­tu­ri vie­šai skelb­ti ar skleis­ti kaip tie­sos, ir ap­skri­tai, kas slap­to­je, tai slap­to­je ir rei­kia pa­lik­ti ar bent jau slap­ta bar­ti, kaip dar iš­gir­si­me. 273 To­dėl jei su­tik­si to­kį ne­ti­kė­lį, ku­ris ki­tą šmeiš ir juo­dins, tai pa­sa­kyk jam ši­tai tie­siai į akis, idant jis pa­raus­tų iš gė­dos; ta­da lie­žu­vį už dan­tų lai­kys vie­nas ki­tas, šiaip varg­šą žmo­gų taip ap­raiz­gan­tis ap­kal­bo­mis, kad šis sun­kiai iš jų iš­si­va­duo­ja. Mat gar­bę ir ge­rą var­dą ga­li­ma grei­tai pra­ras­ti, bet ne­grei­tai su­sig­rą­žin­ti.
274 Tai­gi ma­tai, kad, vie­nu žo­džiu, apie ar­ti­mą blo­gai kal­bė­ti drau­džia­ma, bet iš­im­tis yra pa­sau­lie­ti­nė vy­res­ny­bė, pa­moks­li­nin­kai, tė­vas ir mo­ti­na, idant šis įsa­ky­mas bū­tų su­pran­ta­mas taip, jog blo­gis vis dėl­to ne­liks ne­nu­baus­tas. Čia kaip penk­ta­me įsa­ky­me, ku­ria­me pa­sa­ky­ta, kad nie­kas ne­tu­ri da­ry­ti ža­los kū­nui, iš­sky­rus bu­de­lį, dėl sa­vo tar­ny­bos ne­da­ran­tį ar­ti­mui nie­ko ge­ro, tik ža­lą ir pik­ty­bę, bet­gi ne­nu­si­de­dan­tį Die­vo įsa­ky­mui, nes šią tar­ny­bą Die­vas įstei­gė dėl sa­vęs; juk baus­mę Jis pa­li­ko sa­vo va­liai, kaip ir per­spė­ja­ma pir­ma­me įsa­ky­me; tai­gi nie­kas, rem­da­ma­sis tik sa­vi­mi pa­čiu, ne­ga­li ki­to teis­ti nei pa­smerk­ti, ta­čiau jei to ne­pa­da­ro tie, ku­riems tai pa­ves­ta, jie nu­si­de­da ne ma­žiau, ne­gu tas, ku­ris tai da­ro rem­da­ma­sis sa­vi­mi, o ne dėl tar­ny­bos. Mat čia bū­ti­nu­mas rei­ka­lau­ja kal­bė­ti apie blo­gį, pa­reikš­ti kal­ti­ni­mą, ap­klaus­ti ir liu­dy­ti, 275 ir to­kiu at­ve­ju se­ka­si ne ki­taip, kaip pas gy­dy­to­ją, ku­ris kar­tais žmo­gui, ku­rį no­ri iš­gy­dy­ti, tu­ri ap­žiū­rė­ti ir pa­čiu­pi­nė­ti slap­tas vie­tas. Taip­gi ir vy­res­ny­bė, tė­vas ir mo­ti­na, net bro­liai ir se­se­rys bei šiaip ge­ri drau­gai pri­va­lo vie­nas ki­to at­žvil­giu baus­ti blo­gį, kai tai bū­ti­na ir nau­din­ga.
276 O tei­sin­gai bū­tų da­ro­ma, jei bū­tų lai­ko­ma­si Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 18 sky­riaus47, ku­ria­me Kris­tus sa­ko: „Jei ta­vo bro­lis tau nu­si­kals­tų, eik ir bark jį prie ke­tu­rių akių“. Čia tu gau­ni ver­tin­gą, pui­kų pa­mo­ky­mą, kaip tei­sin­gai val­dy­ti lie­žu­vį, jį bū­ti­na įsi­dė­mė­ti, idant iš­ven­gus bjau­raus pik­tnau­džia­vi­mo. Pa­gal tai ir el­kis, tuoj pat ne­ap­kal­bė­da­mas ir ne­skleis­da­mas gan­dų apie sa­vo ar­ti­mą tarp žmo­nių, bet slap­ta jį įspė­da­mas, idant pa­si­tai­sy­tų. Taip pat el­kis, jei ki­tas tau ims pa­sa­ko­ti, ką tas ar anas pa­da­rė; pa­mo­kyk ir jį, kad ei­tų ir su kal­ti­nin­ku pats iš­si­aiš­kin­tų, jei jis tai ma­tė; jei ne, tai ge­riau te­gu pa­ty­li.
277 Ši­to tu ir­gi ga­li pa­si­mo­ky­ti iš kas­die­nio ūkio val­dy­mo. Štai kaip šei­mi­nin­kas el­gia­si na­mie: jei ma­to, kad tar­nas ne­da­ro, ką tu­ri da­ry­ti, tai pats jam pa­sa­ko. Bet jei bū­tų toks kvai­las, pa­lik­tų tar­ną na­mie ir iš­ei­tų į gat­vę skųs­tis kai­my­nams, tai jam tik­rai tek­tų iš­girs­ti: „Kvai­ly, o mums kas? Ko­dėl pats jam ne­pa­sa­kai?“ 278 Ma­tai, tik­rai bro­liš­kai bū­tų pa­si­elg­ta, kad ir blo­gis bū­tų pa­ša­lin­tas, ir ta­vo ar­ti­mo gar­bė ne­nu­ken­tė­tų. Ir Kris­tus sa­ko šio­je vie­to­je48: „Jei­gu jis pa­klau­sys, tu lai­mė­jai sa­vo bro­lį“. Tuo tu pa­da­rei di­džiai šau­nų dar­bą; ne­gi ma­nai, kad tai men­kas da­ly­kas – lai­mė­ti bro­lį? Su­rink į krū­vą vi­sus vie­nuo­lius ir šven­tuo­sius or­di­nus ir leisk jiems pa­si­ro­dy­ti su vi­sais dar­bais; ar ga­lės pa­si­gir­ti lai­mė­ję bro­lį?
279 To­liau Kris­tus mo­ko49: „O jei ne­pa­klau­sy­tų, pa­si­imk su sa­vi­mi dar vie­ną ar du, kad vi­sa by­la rem­tų­si dvie­jų ar tri­jų liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mais“, tai­gi kiek­vie­ną kar­tą rei­kia aiš­kin­tis su tuo, ku­rį tai lie­čia, ir ne­ap­kal­bi­nė­ti, jam to ne­ži­nant. 280 O jei tai ne­pa­de­da, pa­skelbk vie­šai ben­druo­me­nės, pa­sau­lie­ti­nio ar­ba baž­ny­ti­nio teis­mo aki­vaiz­do­je. Mat čia tu ne vie­nas, o kar­tu su liu­dy­to­jais, ga­lin­čiais pa­dė­ti at­skleis­ti kal­ti­nin­ką; tei­sė­jas ga­lės tuo pa­si­rem­ti, pa­skelb­ti nuosp­ren­dį ir pa­skir­ti baus­mę. To­kiu bū­du ga­li­ma tvar­kin­gai ir tei­sė­tai pa­siek­ti, kad nuo blo­gio bū­tų ap­si­gin­ta ar­ba kad jis bū­tų ati­tai­sy­tas; 281 ant­raip jei apie ki­tą ska­lam­by­si po vi­sus kam­pus ir su pur­vais mai­šy­si, nė vie­nas ne­pa­si­tai­sys, o pas­kui, pri­rei­kus už kal­bas at­sa­ky­ti ir pa­liu­dy­ti, gin­sis nie­ko ne­sa­kęs. 282 To­dėl to­kiems il­ga­lie­žu­viams taip ir rei­kia, kad jų no­ras šmeiž­ti bū­tų at­muš­tas ir iš­va­ry­tas, idant ir ki­ti iš to pa­si­mo­ky­tų. 283 Jei taip da­ry­tum sa­vo ar­ti­mui, lin­kė­da­mas ge­ro ar iš mei­lės tie­sai, tai ne­sė­lin­tum slap­ta ir ne­bi­jo­tum die­nos ir švie­sos.
284 Vi­sa tai pa­sa­ky­ta apie slap­tas nuo­dė­mes. Bet jei nuo­dė­mė vi­siš­kai vie­ša, kad apie tai ir tei­sė­jas, ir vi­si ge­rai ži­no, tai ga­li kal­ti­nin­ko veng­ti, pats ne­nu­si­dė­da­mas, ir leis­ti jam ei­ti sa­vo ke­liu, kaip to­kiam, ku­ris pats sau gė­dą už­trau­kė, bet ga­li ir vie­šai apie jį liu­dy­ti. Mat kas aki­vaiz­du kaip die­ną, ne­ga­li bū­ti nei šmeiž­tas, nei klai­din­gas tei­si­mas ar liu­di­ji­mas, kaip an­tai kad da­bar smer­kia­me po­pie­žių su jo mo­ky­mu, vie­šai pa­teik­tu kny­go­se ir pa­skleis­tu vi­sa­me pa­sau­ly­je. Mat kai nuo­dė­mė vie­ša, tu­ri vyk­ti ir tei­sė­tas vie­šas teis­mas, kad kiek­vie­nas mo­kė­tų nuo to ap­si­sau­go­ti.
285 Tai­gi da­bar jau tu­ri­me pa­grin­di­nę ir ben­drą šio įsa­ky­mo pras­mę, kad nie­kas ne­tu­ri sa­vo ar­ti­mui, drau­gui ar prie­šui kenk­ti lie­žu­viu nei blo­gai apie jį kal­bė­ti, ne­svar­bu, ar tai bū­tų tie­sa, ar me­las, jei tai da­ro­ma ne dėl [vir­še­ny­bės] įsa­ky­mo ar­ba rei­ka­lo pa­tai­sy­mo; bet pri­va­lai sa­vo lie­žu­vį pa­nau­do­ti ir leis­ti tar­nau­ti, kad apie kiek­vie­ną kal­bė­tum ge­riau­siais žo­džiais, pri­deng­tum ar­ti­mo nuo­dė­mes ir trū­ku­mus, at­leis­tum ir sa­vo gar­be juos pa­gra­žin­tum ir pa­puoš­tum. 286 Tam pa­grin­do daž­niau­siai duo­da tai, ką Evan­ge­li­jo­je sa­ko Kris­tus50, no­rė­da­mas su­jung­ti vi­sus įsa­ky­mus apie ar­ti­mą: „Vi­sa, ko no­ri­te, kad jums da­ry­tų žmo­nės, ir jūs pa­tys jiems da­ry­ki­te“.
287 To mo­ko ir pri­gim­tis mū­sų pa­čių kū­no pa­vyz­džiu, kaip sa­ko šv. Pau­lius Pir­mo laiš­ko ko­rin­tie­čiams 12 sky­riu­je51: „Ta­ria­mai sil­pnes­ni kū­no na­riai yra kur kas rei­ka­lin­ges­ni. Tuos kū­no na­rius, ku­riuos lai­ko­me ma­žiau gar­bin­gais, mes ap­su­pa­me ypa­tin­ga pa­gar­ba, ir mū­sų gė­din­ges­nie­ji na­riai gau­bia­mi di­des­nio pa­do­ru­mo“. Vei­do, akių, no­sies ir bur­nos nie­kas ne­den­gia, nes jiems to ne­rei­kia, jie pa­tys iš sa­vęs yra pa­do­riau­si na­riai, ku­riuos tu­ri­me; ta­čiau ne­pa­do­riau­si, ku­rių gė­di­ja­mės, la­bai rū­pes­tin­gai už­den­gia­mi; čia ran­kos, akys ir vi­sas kū­nas tu­ri pa­dė­ti už­deng­ti ir pa­slėp­ti. 288 Taip ir mes vi­si tar­pu­sa­vy­je tai, kas mū­sų ar­ti­mo sa­vas­ty­je ne­gar­bin­ga ir ne­to­bu­la, tu­ri­me puoš­ti ir vi­sa kuo, kiek įsten­gia­me, tar­nau­ti jo gar­bei, pa­dė­ti ir bū­ti nau­din­gi; ir prie­šin­gai, ne­pri­leis­ti to, kas ga­li jam už­trauk­ti ne­šlo­vę. 289 Do­ry­bė ypač kil­ni ir gra­ži, jei kas vi­sa, ką gir­di kal­bant apie ar­ti­mą (jei tai nė­ra vie­šas blo­gis), ga­li gra­žiai pa­aiš­kin­ti ir ge­riau­siu bū­du iš­aiš­kin­ti ki­tiems ar bent jau pa­tei­sin­ti, prie­šin­gai ne­gu nuo­din­gi lie­žu­viai, stro­piai be­si­sten­gian­tys ką nors sa­vo ar­ti­mo as­me­ny­je pa­ma­ty­ti ar su­uos­ti, ir ta­da kuo blo­giau pa­teik­ti ir iš­krai­py­ti, kaip da­bar nu­tin­ka ypač Die­vo žo­džiui ir jo skel­bė­jams.
290 Tai­gi šia­me įsa­ky­me su­dė­ta ypač daug ge­rų dar­bų, itin ma­lo­nių Die­vui ir ne­šan­čių gau­siai trykš­tan­čio gė­rio bei pa­lai­mos, jei tik juos no­rė­tų at­pa­žin­ti ak­las pa­sau­lis ir ne­tik­ri šven­tie­ji. 291 Mat vi­sa­me žmo­gu­je nė­ra nie­ko, kas ga­lė­tų dva­si­niuo­se ir pa­sau­lie­ti­niuo­se da­ly­kuo­se la­biau ir pla­čiau kur­ti gė­rį ar pa­kenk­ti, ne­gu lie­žu­vis, ku­ris vis dėl­to yra ma­žiau­sias ir sil­pniau­sias na­rys.

De­vin­tas ir de­šim­tas įsa­ky­mas

292 Ne­geisk sa­vo ar­ti­mo na­mų. Ne­geisk sa­vo ar­ti­mo žmo­nos, tar­no, tar­nai­tės, gy­vu­lio ar bet ko, kas jam pri­klau­so.
293 Šie­du įsa­ky­mai iš es­mės duo­ti pir­mu­čiau­sia žy­dams, nors iš da­lies jie lie­čia ir mus. Žy­dai juos aiš­ki­na ne ne­skais­ty­bės ar va­gys­tės po­žiū­riu, ka­dan­gi tai jau pa­kan­ka­mai už­draus­ta anks­tes­niuo­se įsa­ky­muo­se; taip pat jie ma­nė lai­ką­si vi­sų anų prie­sa­kų iš­oriš­ku dar­bų at­li­ki­mu ar­ba ne­at­li­ki­mu. To­dėl Die­vas pri­dū­rė šiuo­du įsa­ky­mus, kad nuo­dė­me bū­tų lai­ko­ma ir drau­džia­ma taip pat geis­ti ar­ti­mo žmo­nos ar tur­to ar­ba kaip nors į juos kė­sin­tis. 294 Ir ši­taip bu­vo pir­miau­sia dėl to, kad pa­gal žy­dų tvar­ką tar­nai ir tar­nai­tės ne­bu­vo taip, kaip da­bar, lais­vi, idant tar­nau­tų dėl at­ly­gi­ni­mo, kiek pa­tys no­rės, bet bu­vo sa­vo po­no nuo­sa­vy­bė pa­gal kū­ną ir tai, ką tu­rė­jo, vi­sai kaip gal­vi­jai ar ki­tas tur­tas; 295 taip pat kiek­vie­nas tu­rė­jo tei­sę sa­vo žmo­ną vie­šai at­leis­ti iš­tuo­kos raš­tu ir pa­im­ti ki­tą. Čia jie tu­rė­jo ser­gė­tis vie­nas ki­to, kad kas nors, už­si­gei­dęs ki­to žmo­nos, ne­su­si­gal­vo­tų dings­ties ir sa­vo žmo­nos at­si­kra­ty­ti, ir ki­tą su žmo­na iš­skir­ti, idant pas­kui tei­sė­tai sau ją pa­si­im­ti ga­lė­tų. Tai jiems ne­bu­vo nei nuo­dė­mė, nei gė­da, ly­giai kaip da­bar el­gia­ma­si su sam­di­niais, po­nui at­lei­džiant sa­vo tar­ną ar­ba tar­nai­tę, ar­ba šiaip sie­kiant juos vie­nam iš ki­to pa­si­sa­vin­ti.
296 To­dėl, sa­kau, šiuos įsa­ky­mus jie ir aiš­ki­no taip, kaip tei­sin­ga (nors šie įsa­ky­mai sie­kia šiek tiek to­liau ir aukš­čiau), kad nie­kas ne­ke­tin­tų ir ne­si­ryž­tų pa­si­sa­vin­ti ki­to nuo­sa­vy­bės, kaip an­tai žmo­nos, sam­di­nių, na­mo ir tro­be­sių, že­mės, pie­vų, gal­vi­jų, net rem­da­ma­sis įti­ki­na­ma dings­ti­mi ar su­ma­niai pra­si­ma­ny­da­mas, bet vis dėl­to ar­ti­mo ne­nau­dai. Mat anks­čiau, sep­tin­ta­me įsa­ky­me, už­draus­ta pa­si­sa­vin­ti sve­ti­mą tur­tą ar­ba nuo ar­ti­mo nu­slėp­ti ką nors, į ką ne­ga­li tu­rė­ti jo­kios tei­sės. Ta­čiau šia­me įsa­ky­me už­gin­ta iš ar­ti­mo ką nors pa­vi­lio­ti, nors to ga­li­ma ly­giai taip pa­siek­ti, ne­pra­ran­dant gar­bės pa­sau­lio aky­se, kad nie­kas ne­iš­drįs ta­vęs nei kal­tin­ti, nei smerk­ti, tar­si tai bū­tum įgi­jęs ne­tei­sė­tai.
297 Juk taip jau su­kur­ta pri­gim­tis, kad nie­kas ne­lin­ki ki­tam tiek, kiek lin­ki sau, ir kiek­vie­nas, kiek tik ga­li, vi­suo­met sa­vi­na­si sau, o ki­tas te­gu su­ka­si, kaip iš­ma­no. 298 Ir to­kie bū­da­mi mes dar no­ri­me at­ro­dy­ti do­ry­bin­gi, kuo pui­kiau­siai mo­ka­me sa­ve dai­lin­ti ir slėp­ti sa­vo ap­ga­vys­tę, ieš­ko­me ir pra­si­ma­no­me to­kių suk­tų gud­ry­bių ir klas­tin­gų bū­dų (ko­kių da­bar kas­dien sėk­min­gai pra­si­ma­no­ma), lyg jie kil­tų iš įsta­ty­mo, drįs­ta­me įžū­liai tuo rem­tis ir ne­pa­si­duo­ti ir no­ri­me tai va­din­ti ne niek­šy­be, o pro­tin­gu­mu ir ap­dai­ru­mu! 299 Taip da­ry­ti pa­de­da ir tei­si­nin­kai bei teis­mo at­sto­vai, įsta­ty­mą taip pa­krei­pian­tys ir iš­tem­pian­tys, kaip rei­ka­lin­ga by­lai, žo­džius krai­pan­tys ir pa­ren­kan­tys, neat­si­žvel­giant į tei­sin­gu­mą ir ar­ti­mo po­rei­kius. Ir, trum­pai ta­riant, kas to­kiuo­se da­ly­kuo­se ap­suk­riau­sias ir su­ma­niau­sias, tam įsta­ty­mas pa­de­da la­biau­siai, kaip ir jų pa­tar­lė sa­ko: Vi­gi­lan­ti­bus ju­ra sub­ve­niunt52.
300 To­dėl šis pas­ku­ti­nis įsa­ky­mas skir­tas ne tiems, ku­rie pa­sau­lio aky­se yra pik­ti ne­nau­dė­liai, o kaip tik di­džiau­siems tei­suo­liams, ku­rie no­ri bū­ti šlo­vi­na­mi, va­di­na­mi do­rais ir tei­sin­gais žmo­nė­mis kaip anks­tes­niems įsa­ky­mams nie­kuo ne­nu­si­kal­tę; to­kie pir­miau­sia no­rė­jo bū­ti žy­dai ir dar daug di­de­lių ba­jo­rų, po­nų bei ku­ni­gaikš­čių. Mat vi­si ki­ti ei­li­niai žmo­nės pri­klau­so daug že­mes­nei pa­ko­pai, sep­tin­tam įsa­ky­mui, nes ma­žai su­ka gal­vą, kaip jiems gar­bin­gai ir tei­sė­tai pel­ny­ti sa­vo la­bą.
301 Taip daž­niau­siai nu­tin­ka gin­čuo­se, ku­rie spren­džia­mi teis­me, idant su jo pa­gal­ba iš ar­ti­mo bū­tų kas nors at­im­ta ir pa­verž­ta. Kaip an­tai (idant pa­teik­tu­me pa­vyz­dį) gin­či­ja­ma­si ir by­li­nė­ja­ma­si dėl di­de­lio pa­li­ki­mo, ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ir t. t., to­kiu at­ve­ju pa­nau­do­jant ir pa­si­tel­kiant į pa­gal­bą vi­sa, kas tik ga­li at­ro­dy­ti tei­sė­ta, taip pri­den­giant ir iš­dai­li­nant, kad tei­sė bū­tų jo pu­sė­je, ir to­kiu bū­du jis pa­si­lai­ko sau tur­tą, kad nie­kas ne­ga­li jam nei skun­do, nei pre­ten­zi­jų pa­reikš­ti. 302 Taip­gi jei kas už­si­gei­džia pi­lies, mies­to, gra­fys­tės ar šiaip ko nors stam­baus ir už­si­i­ma pa­pir­ki­nė­ji­mu per drau­gus ir kaip tik ga­li, kad iš ki­to nuo­sa­vy­bė bū­tų at­im­ta ir jam pri­teis­ta, ne­ga­na to, dar ir raš­tu su ant­spau­dais pa­tvir­tin­ta, kad at­ro­dy­tų įgy­ta do­rai ir pa­gal ku­ni­gaikš­čių tei­sę.
303 Tas pat ir įpras­ti­nė­se pre­ky­bos su­tar­ty­se. Čia vie­nas ap­su­ka klas­tin­gai ki­tą, kad šis tik iš­si­žio­ja, ar­ba už­klum­pa ir ap­gau­na jį rei­ka­le, iš ku­rio ti­ki­si sau nau­dos ir pel­no, nors anas gal­būt dėl var­gų ar­ba sko­lų ne­ga­li san­dė­rio lai­ky­tis nei be nuos­to­lio rei­ka­lą tvar­ky­ti, idant šis pu­sę ar dau­giau gau­tų dy­kai, ir ši­tai tu­ri bū­ti lai­ko­ma ne ne­tei­sė­tai at­im­ta ar nu­sa­vin­ta, bet są­ži­nin­gai nu­si­pirk­ta. Taip sa­kant: „Kas pir­mes­nis, tas ge­res­nis“, ir „Kiek­vie­nas te­pai­so sa­vo nau­dos“, o ki­tas te­gau­na, ką su­ge­ba. 304 Ir kas bū­tų toks pro­tin­gas, kad įsteng­tų įsi­vaiz­duo­ti vi­sa, ką ga­li­ma pa­si­sa­vin­ti to­kia ne­kal­ta dings­ti­mi! Pa­sau­lis to ne­lai­ko ne­tei­sy­be ir ne­no­ri ma­ty­ti, kad ši­taip ar­ti­mas skriau­džia­mas ir tu­ri ati­duo­ti tai, be ko ne­ga­li ap­si­ei­ti, ne­pa­tir­da­mas nuos­to­lio, nes ne­ra­si to­kio, ku­ris no­rė­tų, kad jam tai bū­tų da­ro­ma; iš to ge­rai ga­li­ma pa­jus­ti, kad toks el­gi­ma­sis ir dings­tis yra ne­tei­sin­gi.
305 Ly­giai taip se­no­vė­je bū­da­vo ir dėl mo­te­rų; jie ži­no­jo to­kių gud­ry­bių, kad jei vie­nam pa­ti­ko ki­ta, tai jis pats ar­ba per ki­tus (juk bu­vo ga­li­ma su­gal­vo­ti įvai­rių prie­mo­nių ir bū­dų) pa­da­ry­da­vo taip, kad jos vy­ras ne­be­no­rė­da­vo jos ar­ba ji im­da­vo jo kra­ty­tis ir elg­da­vo­si taip, kad šis tu­rė­da­vo jos at­si­sa­ky­ti ir per­leis­ti anam. To­kie da­ly­kai, be abe­jo, bu­vo smar­kiai pa­pli­tę val­dant Įsta­ty­mui, kaip ir Evan­ge­li­jo­je pa­gal Ma­tą53 skai­to­me apie ka­ra­lių Ero­dą, ve­du­sį sa­vo bro­lio žmo­ną, šiam dar gy­vam esant, ir juk no­rė­ju­sį bū­ti lai­ko­mam ger­bia­mu, die­vo­bai­min­gu, kaip ir Evan­ge­li­jo­je pa­gal Mor­kų54 apie tai liu­di­ja­ma. 306 Bet to­kio pa­vyz­džio, ti­kiuo­si, tarp mū­sų ne­pa­si­tai­kys, nes Nau­ja­ja­me Tes­ta­mente su­tuok­ti­niams drau­džia­ma skir­tis55, ne­bent at­si­tik­tų taip, kad vie­nas iš ki­to vik­riai nu­vi­lio­tų tur­tin­gą nuo­ta­ką. Ta­čiau pas mus ne­re­tai pa­si­tai­ko, kad vie­nas iš ki­to at­mu­ša tar­ną ar tar­nai­tę ir pa­ver­žia ar­ba šiaip gra­žiais žo­džiais nu­vi­lio­ja.
307 Kad ir kaip vi­sa tai vyk­tų, mes pri­va­lo­me ži­no­ti, jog Die­vas ne­no­ri, kad tu at­im­tum iš ar­ti­mo ką nors, kas jam pri­klau­so, idant ar­ti­mas to ne­be­tu­rė­tų, o tu pa­ten­kin­tum sa­vo go­du­mą, nors ir ga­lė­tum tai pa­si­lai­ky­ti, ne­pra­ras­da­mas gar­bės pa­sau­lio aky­se, nes tai slap­tas, klas­tin­gas blo­gis, anot po­sa­kio, po skry­bė­le įvy­kęs, kad nie­ko ne­bū­tų ma­ty­ti. Ir nors tu elg­tu­meis taip, tar­si nie­kam ne­bū­tum pa­da­ręs skriau­dos, vis dėl­to įskau­di­nai sa­vo ar­ti­mą, ir nors tai ne­va­di­na­ma va­gys­te ar ap­ga­vys­te, bet vis dėl­to trokš­ta ar­ti­mo tur­to, jo siek­ta ir iš­vi­lio­ta prieš jo va­lią, ir ne­no­rė­ta jam pa­lik­ti to, kuo Die­vas jį ap­do­va­no­jo. 308 Ir nors tei­sė­jas ir kiek­vie­nas pri­va­lo tau tai leis­ti, Die­vas tau to ne­leis, nes jis ge­rai ma­to pik­tą šir­dį ir pa­sau­lio klas­tą, ku­ri, už­lei­dus jai vie­tos per pirš­tą, pa­si­ims su­lig al­kū­ne, ir net pra­si­dės vie­šas ne­tei­sin­gu­mas ir smur­tas.
309 Tai­gi pa­li­ki­me šiems įsa­ky­mams įpras­ti­nę pras­mę, kad pir­miau­sia lie­pia­ma ne­geis­ti ar­ti­mui ža­los, taip­gi ne­ben­dri­nin­kau­ti ža­lo­je ir ne­duo­ti jai pa­grin­do, bet ne­pa­vy­dė­ti jam ir pa­lik­ti, ką jis tu­ri, be to, puo­se­lė­ti ir tau­so­ti vi­sa, kas bū­tų jo la­bui ir nau­dai, kaip ir mes no­rė­tu­me, kad mums taip bū­tų da­ro­ma, 310 tad jie [įsa­ky­mai] nu­kreip­ti ypač prieš pa­vy­dą ir bjau­rų gob­šu­mą, idant Die­vas iš­rau­tų šak­nį ir pa­ša­lin­tų iš ke­lio prie­žas­tį, nuo ku­rių vis­kas pra­si­de­da ir per ku­rias ken­kia­ma ar­ti­mui, to­dėl Jis aiš­kiai įsa­ko tai žo­džiais: „Ne­gei­si ir t. t.“ Juk Jis pir­miau­sia no­ri ma­ty­ti ty­rą šir­dį, nors kol čia gy­ve­na­me, mes ne­ga­li­me to pa­siek­ti, tai­gi šis įsa­ky­mas toks pat, kaip ir vi­si ki­ti; jis nuo­lat mus kal­ti­na ir pa­ro­do, koks mū­sų tei­su­mas Die­vo aki­vaiz­do­je.

De­šimties įsa­ky­mų pa­bai­ga

311 Tai­gi tu­ri­me de­šimt įsa­ky­mų, rink­ti­nę die­viš­ko­jo mo­ky­mo da­lį, nu­sa­kan­čią, ką tu­ri­me da­ry­ti, kad vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas bū­tų ma­lo­nus Die­vui, taip pat tik­rą­jį šal­ti­nį ir upe­lį, iš ku­rio tu­ri trykš­ti ir į ku­rį tu­ri su­te­kė­ti vi­sa, kas pri­va­lo bū­ti ge­ri dar­bai, tad pra­si­len­kus su de­šimt įsa­ky­mų nė vie­nas dar­bas, nė vie­na esy­bė ne­ga­li bū­ti ge­ri ir ma­lo­nūs Die­vui, kad ir ko­kie di­de­li ir ver­tin­gi pa­sau­lio aky­se jie bū­tų. 312 Pa­žiū­rė­ki­me, kuo mū­sų di­die­ji šven­tie­ji ga­li pa­si­gir­ti iš sa­vo dva­si­nių or­di­nų ir di­de­lių, sun­kių dar­bų, ku­riuos su­si­gal­vo­jo ir ku­rių pri­da­rė, o šiuos ap­lei­do, lyg jie bū­tų per­ne­lyg men­ki ar vi­si jau se­niai at­lik­ti.
313 Bent jau aš taip ma­nau, kad dar­bo tu­rė­si iki kak­lo, idant ga­lė­tum lai­ky­tis vien šių da­ly­kų: švel­nu­mo, kan­try­bės ir mei­lės prie­šams, skais­tu­mo, ge­ra­da­rys­tės ir t. t., ir to, ką šie da­ly­kai su­ke­lia. Bet to­kie dar­bai men­kai ver­ti­na­mi ir ne­spin­di pa­sau­lio aky­se, nes jie nė­ra ypa­tin­gi ir iš­si­ski­rian­tys, su­si­ję su ko­kiu ypa­tin­gu lai­ku, vie­to­ve, bū­du ir el­ge­siu, tai įpras­ti­niai, kas­die­niai na­mų dar­bai, ku­riuos kai­my­nas ga­li at­lik­ti kai­my­nui; to­dėl jie ir ne­ger­bia­mi.
314 O anie, di­die­ji šven­tie­ji, ver­čia iš­pūs­ti akis ir įtemp­ti au­sis, be to, pa­tys sau pa­de­da di­de­liu pra­ban­gu­mu, di­de­lė­mis iš­lai­do­mis ir pui­kiais sta­ti­niais ir iš­puo­šia juos taip, kad vis­kas spin­di ir švy­ti; čia smil­ko­ma, gie­da­ma ir skam­bi­na­ma, de­ga­mos žva­kės ir švie­sos, kad ša­lia šių dar­bų ne­bū­tų ga­li­ma nei ma­ty­ti, nei gir­dė­ti jo­kių ki­tų. Mat jei ku­ni­gas auk­si­niu Mi­šių ap­da­ru sto­vi ar­ba pa­sau­lie­tis vi­są die­ną baž­ny­čio­je klū­po ant ke­lių, tai va­di­na­ma bran­giau­siu dar­bu, ku­rį vis ne­ga­na šlo­vin­ti. Bet kad ne­tur­tin­ga mer­gai­tė pri­žiū­ri kū­di­kį ir iš­ti­ki­mai da­ro, kas jai įsa­ky­ta, tai nie­ko ne­reiš­kia; ko gi šiaip ieš­ko­tų vie­nuo­liai ir vie­nuo­lės sa­vo vie­nuo­ly­nuo­se?
315 Bet žiū­rėk, ar ne dėl ne­vil­ties šven­tie­ji su pra­keik­tu įžū­lu­mu drįs­ta ma­ny­ti su­si­ra­dę aukš­tes­nį ir ge­res­nį gy­ve­ni­mą sa­vo luo­me, ne­gu mo­ko de­šimt įsa­ky­mų, nu­duo­da­mi (kaip sa­ky­ta), kad eg­zis­tuo­ja men­kas gy­ve­ni­mas ei­li­niam žmo­gui, o jų gy­ve­ni­mas skir­tas šven­tie­siems ir to­bu­lie­siems, 316 ir ne­ma­to ap­verk­ti­ni, ak­li žmo­nės, kad joks žmo­gus ne­ga­li tiek pa­siek­ti, kad lai­ky­tų­si vie­no iš de­šimt įsa­ky­mų, kaip rei­kė­tų lai­ky­tis, bet kad į pa­gal­bą tu­ri at­ei­ti dar du da­ly­kai – ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas ir „Tė­ve mū­sų“ (kaip dar iš­gir­si­me), idant su jų pa­gal­ba bū­tų ga­li­ma to ieš­ko­ti ir mels­ti, ir ne­pa­liau­ja­mai tai gau­ti. To­dėl jų gy­ri­ma­sis reiš­kia tiek, kiek ir man sa­ve liaup­si­nant bei sa­kant: „Nors ne­tu­riu nė ska­ti­ko, kad ga­lė­čiau su­mo­kė­ti, de­šimt auk­si­nų mo­kė­ti ga­liu sau leis­ti“.
317 Tai sa­kau ir aiš­ki­nu dėl to, kad žmo­nės at­si­kra­ty­tų bjau­raus pik­tnau­džia­vi­mo, taip gi­liai įsi­šak­ni­ju­sio bei kiek­vie­nam taip bū­din­go, ir įpras­tų bet ko­kio­mis že­miš­ko­sio­mis ap­lin­ky­bėmis žiū­rė­ti tik į tai [de­šimt Die­vo įsa­ky­mų] ir tuo rū­pin­tis. Mat dar il­gai ne­bus pa­teik­ta nei moks­lo, nei gy­ve­ni­mo bū­do, ku­rie pri­lyg­tų de­šimt įsa­ky­mų, nes šie to­kie aukš­ti, kad nie­kas žmo­gaus jė­go­mis ne­ga­li jų pa­siek­ti, o kas juos pa­sie­kia, tas dan­giš­kas, an­ge­liš­kas žmo­gus, to­li pra­noks­tan­tis vi­są pa­sau­lio šven­tu­mą. 318 Tik pa­si­ryžk juos vyk­dy­ti ir stro­piai iš­ban­dyk sa­ve, pa­nau­do­da­mas vi­są ga­lią ir jė­gą, ta­da grei­čiau­siai ra­si tiek veik­los, kad ne­be­ieš­ko­si ir ne­be­ver­tin­si jo­kių ki­tų dar­bų ir jo­kio ki­to šven­tu­mo.
319 Tiek pa­kaks apie pir­mą ben­dro krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo da­lį, kiek bū­ti­na mo­ky­mui ir įspė­ji­mui; ta­čiau pa­bai­go­je tu­ri­me pa­kar­to­ti teks­tą, čio­nai pri­klau­san­tį, ku­rį nag­ri­nė­jo­me ir anks­čiau, pir­ma­me įsa­ky­me, kad įsi­min­tu­me, ko Die­vas no­ri, kad bū­tų da­ro­ma, idant de­šimt įsa­ky­mų bū­tų iš­mok­ta tai­ky­ti ir vyk­dy­ti:
320 „Aš Vieš­pats, ta­vo Die­vas, esu pa­vy­du­lin­gas Die­vas, ski­rian­tis baus­mę vai­kams už tė­vų kal­tę iki tre­čios ir ket­vir­tos kar­tos tų, ku­rie ma­ne at­me­ta, bet ro­dan­tis iš­ti­ki­mą mei­lę iki tūks­tan­to­sios kar­tos tiems, ku­rie ma­ne my­li ir lai­ko­si ma­no įsa­ky­mų.“56
321 Šis prie­das, nors ir pri­dur­tas (kaip jau gir­dė­jo­me) prie pir­mo įsa­ky­mo, vis dėl­to skir­tas vi­siems įsa­ky­mams, ka­dan­gi vi­si jie su juo su­si­ję ir tu­ri bū­ti į jį nu­kreip­ti. To­dėl sa­kiau, kad tai ir­gi rei­kia jau­ni­mui pa­ro­dy­ti ir įskie­py­ti, idant jis to iš­mok­tų ir gal­vo­je lai­ky­tų, idant pa­ma­ty­tų, kas tu­ri mus akin­ti ir vers­ti šių de­šimt įsa­ky­mų lai­ky­tis, ir tai rei­kia su­pras­ti ne ki­taip, kaip prie kiek­vie­no įsa­ky­mo pri­dur­ta at­ski­rai, tai­gi tai vi­sus juos per­smel­kia ir lie­čia.
322 Tad (kaip jau pir­ma sa­ky­ta) šiuo­se žo­džiuo­se su­trauk­ti du da­ly­kai: ir pik­tas gra­si­ni­mas, ir drau­gin­gas pa­ža­das mums įbau­gin­ti bei įspė­ti, bet ir pa­trauk­ti bei su­ža­vė­ti, idant Die­vo žo­dis bū­tų pri­ima­mas kaip die­viš­kai rim­tas ir di­džiai ger­bia­mas, nes Jis pats pa­sa­ko, kaip Jam tai svar­bu ir kaip griež­tai Jis no­rįs tai pri­žiū­rė­ti; bū­tent kad ke­ti­na žiau­riai ir bai­siai baus­ti vi­sus tuos, ku­rie Jo įsa­ky­mus nie­ki­na ir pa­žei­džia, 323 ir, prie­šin­gai, kad gau­siai no­ri at­ly­gin­ti, džiu­gin­ti ir ap­do­va­no­ti vi­so­ke­rio­pu gė­riu tuos, ku­rie juos la­bai ger­bia ir no­ro­mis pa­gal juos el­gia­si ir gy­ve­na. Ši­taip Jis no­ri pa­rei­ka­lau­ti, kad jie vi­si [dar­bai ir po­el­giai] plauk­tų iš to­kios šir­dies, ku­ri vien Die­vo bi­jo­tų ir tik į Jį žvelg­tų ir iš to­kios bai­mės at­si­sa­ky­tų vis­ko, kas prieš Jo va­lią, idant Jo ne­su­pyk­dy­tų, bet prie­šin­gai, tik Juo vie­nu pa­si­kliau­tų ir Jo dė­lei da­ry­tų tai, ko Jis no­ri, nes taip ge­ra klau­sy­ti Jo kaip tė­vo, ir Jis mums siū­lo vi­so­ke­rio­pą ma­lo­nę ir gė­rį.
324 Kaip tik tai ir yra pir­mo ir svar­biau­sio įsa­ky­mo pras­mė ir tei­sin­gas aiš­ki­ni­mas; iš jo tu­ri plauk­ti ir kil­ti vi­si ki­ti, tad žo­džiai: „Ne­tu­rė­si ki­tų die­vų“, pa­pras­tai ta­riant, reiš­kia ne ką ki­ta, kaip tai, ko čia rei­ka­lau­ja­ma: „Tu tu­ri ma­nęs bi­jo­ti kaip sa­vo vie­nin­te­lio tik­ro­jo Die­vo, ma­ne my­lė­ti ir ma­ni­mi pa­si­ti­kė­ti“. Mat jei šir­dis Die­vo at­žvil­giu taip nu­si­tei­ku­si, tai ji iš­pil­dys šį ir ki­tus įsa­ky­mus. Prie­šin­gai, kas bi­jo­si ir my­li ką nors ki­tą dan­gu­je ir že­mė­je, tas ne­si­lai­kys nei ši­to, nei jo­kio ki­to įsa­ky­mo. 325 Už­tat vi­sa­me Raš­te vi­sur skel­bia­mas šis įsa­ky­mas ir skie­pi­ja­mas, vis­ką nu­krei­piant į šiuo­du da­ly­kus: Die­vo bai­mę ir pa­si­ti­kė­ji­mą Die­vu, ir ypač per vi­są Psal­my­ną pra­na­šas Do­vy­das sa­ko, kaip an­tai57: „Vieš­pats gė­ri­si tais, ku­rie pa­gar­biai jo bi­jo, ku­rie pa­si­ti­ki jo iš­ti­ki­mą­ja mei­le“; tar­si vi­sas įsa­ky­mas vie­na ei­lu­te bū­tų pa­aiš­kin­tas ir bū­tų pa­sa­ky­ta: „Vieš­pa­čiui mie­li tie, ku­rie ne­tu­ri ki­tų die­vų“.
326 Tad pir­mas įsa­ky­mas tu­ri švies­ti ir sa­vo spin­de­sį siųs­ti vi­siems ki­tiems. To­dėl tu tu­ri siek­ti, kad jis ei­tų per vi­sus įsa­ky­mus kaip žie­vė ar­ba lan­kas vai­ni­ke, idant su­jung­tų iš­vien pa­bai­gą ir pra­džią ir vi­sa lai­ky­tų drau­ge, idant nuo­lat bū­tų kar­to­ja­ma ir ne­pa­mirš­ta­ma, kaip an­tai [pa­sa­ky­ta] ant­ra­me įsa­ky­me, kad bi­jo­tu­me Die­vo ir Jo var­du ne­pik­tnau­džiautu­me keiks­mams, me­lui, ap­ga­vys­tei ir ki­to­kioms pa­gun­doms ar niek­šy­bėms, bet kad jis bū­tų ge­rai ir tei­sin­gai nau­do­ja­mas krei­pi­mui­si, mal­dai, šlo­vi­ni­mui ir pa­dė­kai iš mei­lės ir pa­si­ti­kė­ji­mo, se­mia­mų iš pir­mo įsa­ky­mo. Ly­giai taip ši­to­kia bai­mė, mei­lė ir pa­si­ti­kė­ji­mas tu­ri akin­ti ir pri­vers­ti, kad Jo žo­dis ne­bū­tų nie­ki­na­mas, bet kad jo bū­tų mo­ko­ma­si, no­riai klau­so­ma­si, kad jis bū­tų lai­ko­mas šven­tu ir ger­bia­mas.
327 Taip pat ir to­les­niuo­se įsa­ky­muo­se, su­si­ju­siuo­se su ar­ti­mu, vis­kas ky­la iš pir­mo įsa­ky­mo ga­lios – kad bū­tų ger­bia­mi tė­vas ir mo­ti­na, šei­mi­nin­kai ir vi­sa vy­res­ny­bė, kad bū­tu­me jiems klus­nūs ir nuo­lan­kūs ne dėl jų, bet dėl Die­vo. Mat ne tė­vą ir ne mo­ti­ną tu tu­ri gerb­ti ir jų bi­jo­ti nei ką nors da­ry­ti ar ko ne­da­ry­ti dėl jų mei­lės. Bet žiū­rėk, ko Die­vas iš ta­vęs no­ri ir ne­abe­jo­ti­nai iš ta­vęs pa­rei­ka­laus; jei to ne­vyk­dy­si, tu­rė­si pik­tą tei­sė­ją, o prie­šin­gu at­ve­ju – ma­lo­nin­gą tė­vą.
328 To­liau – kad sa­vo ar­ti­mo ne­skriaus­tum, ne­kenk­tum ir ne­nau­do­tum smur­to prieš jį ar kaip ki­taip jo ne­už­gau­tum, ar tai lies­tų jo kū­ną, ar su­tuok­ti­nį, tur­tą, gar­bę ar­ba tei­sę, kaip įsa­ky­ta iš ei­lės, nors ir tu­rė­tu­mei tam ga­li­my­bę bei dings­tį ir dėl to joks žmo­gus ta­vęs ne­ap­kal­tin­tų, bet kad kiek­vie­nam da­ry­tum ge­ra, pa­dė­tum ir rem­tum, kaip tik ir kuo­met tik ga­li, vien dėl Die­vo ir Jo ma­lo­nės, kliau­da­ma­sis, kad Jis tau gau­siai at­ly­gins. 329 Tai­gi ma­tai, kad pir­mas įsa­ky­mas yra pra­džia ir šal­ti­nis, be­si­lie­jan­tis per vi­sus ki­tus, ir prie­šin­gai, vi­si su­grįž­ta į jį ir nuo jo pri­klau­so, tad pa­bai­ga ir pra­džia yra tam­priai su­riš­tos ir glau­džiai su­sie­tos tar­pu­sa­vy­je.
330 Vi­sa tai (sa­kau) nau­din­ga ir bū­ti­na nuo­la­tos aiš­kin­ti jau­ni­mui, pri­min­ti ir ra­gin­ti, kad jis bū­tų au­gi­na­mas ne tik kaip gal­vi­jai – mu­ši­mu ir prie­var­ta, bet Die­vo bai­mė­je ir pa­gar­bo­je Jam. Mat kai nuo­lat at­me­na­me ir į šir­dį įsi­de­da­me, kad tai ne žmo­nių maž­mo­žis, o įsa­ky­mai aukš­to­sios Di­de­ny­bės, di­džiai rim­tai juos sau­gan­čios, rūs­tau­jan­čios ir bau­džian­čios tuos, ku­rie juos nie­ki­na, ir prie­šin­gai, taip gau­siai at­ly­gi­nan­čios tiems, ku­rie jų lai­ko­si, ši­tai ims sa­vai­me vi­lio­ti ir ska­tin­ti vyk­dy­ti Die­vo va­lią. 331 To­dėl ne vel­tui Se­na­ja­me Tes­ta­mente58 įsa­ky­ta, kad de­šimt įsa­ky­mų bū­tų už­ra­šy­ti ant vi­sų sie­nų ir kam­pų, net ant dra­bu­žių, ne tik kad bū­tų už­ra­šy­ti ir ne­šio­ja­mi no­rint pa­si­ro­dy­ti, kaip da­rė žy­dai, bet kad nuo­la­tos po aki­mis ir at­min­ty­je pa­si­lik­tų, vi­suo­se mū­sų veiks­muo­se ir rei­ka­luo­se bū­tų vyk­do­mi, 332 ir te­gu kiek­vie­nam tai bū­na kas­die­nė prak­ti­ka vi­sais at­ve­jais, vi­suo­se dar­buo­se ir san­dė­riuo­se, ne­lyg jie bū­tų už­ra­šy­ti vi­sur, kad ir kur jis pa­žvelg­tų, ma­ža to, kad ir kur ei­tų ar sto­vė­tų. Ši­taip ras­tu­me pa­kan­ka­mai prie­žasčių tiek sa­vo na­muo­se, tiek kai­my­no at­žvil­giu de­šimt įsa­ky­mų vyk­dy­ti, kad nie­kam ne­rei­kė­tų to­li dėl jų bėg­ti.
333 Iš to vėl­gi ma­ty­ti, kaip aukš­tai tu­ri bū­ti ke­lia­mi ir šlo­vi­na­mi šie de­šimt įsa­ky­mų, virš vi­sų luo­mų, prie­sa­kų ir dar­bų, šiaip mo­ko­mų ir vyk­do­mų. Bū­tent čia ga­li­me ne­pa­si­duo­ti ir sa­ky­ti: „Te­pa­si­ro­do vi­si iš­min­čiai ir šven­tie­ji; ar ga­lė­tų jie su­kur­ti to­kį dar­bą, kaip šie įsa­ky­mai, ku­rių lai­ky­tis Die­vas rei­ka­lau­ja su to­kiu rim­tu­mu ir juos įsa­ko gra­sin­da­mas pa­čia di­džiau­sia rūs­ty­be ir baus­me, be to, dar pri­du­ria to­kį pui­kų pa­ža­dą, kad no­ri mus api­pil­ti vi­so­kiau­siais tur­tais ir pa­lai­ma?“ To­dėl jų rei­kia mo­ky­ti pir­miau už vi­sus ki­tus, bran­gin­ti ir ver­tin­ti kaip di­džiau­sią Die­vo mums duo­tą lo­bį.

An­tra da­lis

Apie ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mą

1 Iki šiol klau­sė­mės pir­mos krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo da­lies, ir jo­je pa­ma­tė­me vi­sa, ko Die­vas no­ri, kad da­ry­tu­me ir kad at­si­sa­ky­tu­me. Po to, kaip ir de­ra, ei­na ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas, pa­ro­dan­tis vi­sa, ko tu­ri­me iš Die­vo ti­kė­tis ir ką pri­im­ti, ir, trum­pai ta­riant, mo­kan­tis Jį vi­siš­kai ir iš es­mės pa­žin­ti. 2 Tai kaip tik tu­ri pa­tar­nau­ti tam, kad ga­lė­tu­me da­ry­ti bū­tent tai, ką tu­rė­tu­me da­ry­ti pa­gal de­šimt įsa­ky­mų. Mat jie, kaip sa­ky­ta, iš­kel­ti taip aukš­tai, kad vi­sos žmo­gaus ga­lios per men­kos ir per sil­pnos juos įvyk­dy­ti. To­dėl šią da­lį bū­ti­na mo­ky­tis, kaip ir aną, kad bū­tų ži­no­ma, kaip to pa­siek­ti, iš kur ir ko­kiu bū­du įgy­ti to­kios jė­gos. 3 Mat jei ga­lė­tu­me sa­vo jė­go­mis lai­ky­tis de­šimt įsa­ky­mų, kaip ir de­ra jų lai­ky­tis, tai mums nie­ko dau­giau ne­be­rei­kė­tų, nei ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo, nei „Tė­ve mū­sų“. 4 Bet prieš aiš­ki­nant ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo nau­dą ir bū­ti­ny­bę, vi­sai pa­pras­tiems žmo­nėms pra­džio­je pa­kaks iš­mok­ti pa­tį ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mą su­vok­ti ir su­pras­ti.
5 Pir­ma, ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas iki šiol bu­vo skirs­to­mas į dvy­li­ka ar­ti­ku­lų, nors jei vi­sas da­lis, esan­čias Raš­te ir pri­klau­san­čias ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mui, rei­kė­tų at­ski­rai pa­teik­ti, tai su­si­da­ry­tų daug dau­giau ar­ti­ku­lų, taip pat ne vi­si ga­li bū­ti su­pran­ta­mai iš­reikš­ti su tiek ma­žai žo­džių. 6 Bet kad bū­tų ga­li­ma kiek įma­no­ma leng­viau ir pa­pras­čiau su­vok­ti, kaip jis tu­ri bū­ti aiš­ki­na­mas vai­kams, vi­są ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mą trum­pai su­trauk­si­me į tris pa­grin­di­nius ar­ti­ku­lus pa­gal tris die­vy­bės as­me­nis, į ku­riuos nu­kreip­ta vi­sa, ką mes ti­ki­me, tai­gi kad pir­mas ar­ti­ku­las apie Die­vą Tė­vą pa­aiš­kin­tų Kū­ri­mą, ant­ras apie Sū­nų – iš­ga­ny­mą, o tre­čias apie Šven­tą­ją Dva­sią – pa­šven­ti­ni­mą. 7 Tar­si ti­kė­ji­mas trum­piau­siu bū­du bū­tų su­tal­pin­tas į tiek žo­džių: „Ti­kiu į Die­vą Tė­vą, ku­ris ma­ne su­kū­rė; ti­kiu į Die­vą Sū­nų, ku­ris ma­ne iš­ga­nė; ti­kiu į Šven­tą­ją Dva­sią, ku­ri ma­ne pa­da­ro šven­tą“. Vie­nas Die­vas ir vie­nas ti­kė­ji­mas, bet trys as­me­nys, to­dėl ir trys ar­ti­ku­lai, ar­ba iš­pa­ži­ni­mai. 8 Tad trum­pai ap­tar­ki­me šiuos žo­džius.

Pir­mas ar­ti­ku­las

9 Ti­kiu į Die­vą Tė­vą vi­sa­ga­lį, dan­gaus ir že­mės Kū­rė­ją.
10 Čia trum­piau­siai pa­vaiz­duo­ta ir iš­reikš­ta, kas yra Die­vo Tė­vo es­mė, va­lia, veik­la ir kū­ri­nys. Mat de­šimt įsa­ky­mų pa­ro­džius, kad ne­ga­li­ma tu­rė­ti dau­giau kaip vie­no Die­vo, bū­tų ga­li­ma pa­klaus­ti: „Kas per vie­nas tas Die­vas, ką jis da­ro, kaip ga­li­ma jį šlo­vin­ti ar­ba at­vaiz­duo­ti ir ap­ra­šy­ti, kad jį pa­žin­tum?“ Štai to mo­ko šis ir to­les­ni ar­ti­ku­lai, tai­gi kad ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas yra ne kas ki­ta, kaip pir­mu įsa­ky­mu pa­grįs­tas krikš­čio­nių at­sa­ky­mas ir iš­pa­ži­ni­mas. 11 Ne­lyg kad ma­žas vai­kas, pa­klaus­tas: „Mie­la­sai, kas yra ta­vo Die­vas? Ką apie jį ži­nai?“, ga­lė­tų at­sa­ky­ti: „Štai ma­no Die­vas; pir­miau­sia – Tė­vas, su­kū­ręs dan­gų ir že­mę; iš­sky­rus šį vie­nin­te­lį, aš nie­ko ne­lai­kau die­vu, nes be ši­to nė­ra nė vie­no, ku­ris ga­lė­tų su­kur­ti dan­gų ir že­mę“.
12 Bet mo­ky­tiems ir šiek tiek dau­giau pra­mo­ku­siems ga­li­ma vi­sus tris ar­ti­ku­lus pla­čiai iš­dės­ty­ti ir pa­da­ly­ti į tiek da­lių, kiek yra žo­džių. Ta­čiau da­bar jau­nie­siems mo­ki­niams pa­kaks nu­ro­dy­ti, kas bū­ti­niau­sia, bū­tent, kaip sa­ky­ta, kad šis ar­ti­ku­las lie­čia kū­ri­mą, idant bū­tų pa­brėž­ti žo­džiai „dan­gaus ir že­mės Kū­rė­jas“. 13 Ką gi reiš­kia ar­ba ką tu tu­ri gal­vo­je, sa­ky­da­mas: „Ti­kiu į Die­vą Tė­vą vi­sa­ga­lį, dan­gaus ir že­mės Kū­rė­ją“ ir t. t.? At­sa­ky­mas: „Aš tu­riu gal­vo­je ir ti­kiu, kad esu Die­vo kū­ri­nys, t. y. kad jis man da­vė ir ne­pa­liau­ja­mai iš­lai­ko kū­ną, sie­lą ir gy­vy­bę, kū­no na­rius, di­de­lius ir ma­žus, vi­sus po­jū­čius, pro­tą ir są­mo­nę, taip pat val­gį ir gė­ri­mą, dra­bu­žius, mais­tą, žmo­ną ir vai­kus, tar­nus, na­mus ir gal­vi­jus ir t. t., 14 ir no­ri, kad ma­no gy­ve­ni­mo nau­dai ir reik­mėms tar­nau­tų vi­sa, kas su­kur­ta: sau­lė, mė­nu­lis ir žvaigž­dės dan­gu­je, die­na ir nak­tis, oras, ug­nis, van­duo, že­mė; ir vi­sa, ką ji ne­šio­ja ir iš­au­gi­na: paukš­čiai, žu­vys, žvė­rys, vi­so­kiau­si ja­vai ir au­ga­lai; 15 to­liau tai, kas vei­kiau yra me­džia­gi­nės ir lai­ki­no­sios gė­ry­bės: ge­ra val­džia, tai­ka, sau­gu­mas“; 16 tai­gi kad iš šio ar­ti­ku­lo bū­tų iš­mok­ta, jog nė vie­nas iš mū­sų pats iš sa­vęs ne­tu­ri ir ne­ga­li iš­lai­ky­ti nei gy­vy­bės, nei vi­so to, kas čia iš­var­dy­ta ir dar ga­lė­tų bū­ti pri­dur­ta, kad ir kaip ma­ža bei men­ka tai bū­tų; juk vi­sa tai tel­pa žo­dy­je „Kū­rė­jas“.
17 Be to, mes taip pat iš­pa­žįs­ta­me, kad Die­vas Tė­vas ne tik da­vė mums vi­sa, ką tu­ri­me ir ma­to­me, bet ir kas­dien sau­go bei gi­na mus nuo vi­sų blo­gy­bių ir ne­lai­mių, nu­krei­pia nuo mū­sų vi­so­kius pa­vo­jus ir ne­lai­min­gus at­si­ti­ki­mus, ir vis iš gry­nos mei­lės bei ge­ru­mo, ku­rių ne­nu­si­pel­nė­me, kaip my­lin­tis tė­vas mu­mis rū­pi­na­si, kad joks siel­var­tas mū­sų ne­pri­slėg­tų. 18 Ta­čiau apie tai kal­bė­ti jau rei­kia ki­to­se dvie­jo­se šio ar­ti­ku­lo da­ly­se, kur sa­ko­ma: „Ti­kiu į Die­vą Tė­vą vi­sa­ga­lį“.
19 Iš čia sa­vai­me plau­kia iš­va­da: ka­dan­gi vi­sa tai, ką tu­ri­me, ir tai, kas yra dan­gu­je ir že­mė­je, kas­dien duo­da, iš­lai­ko ir sau­go Die­vas, mes iš tie­sų pri­va­lo­me už tai Jį ne­pa­liau­ja­mai my­lė­ti, šlo­vin­ti ir Jam dė­ko­ti, trum­pai ta­riant, iš vi­sų jė­gų Jam tar­nau­ti, kaip Jis rei­ka­la­vo ir lie­pė tuo­se de­šimt įsa­ky­mų.
20 Čia bū­tų ga­li­ma daug pa­sa­ky­ti, jei no­rė­tu­me gi­lin­tis į tai, kiek ne­daug ti­kin­čių šį ar­ti­ku­lą. Mat mes vi­si pro jį pra­ei­na­me, gir­di­me jį ir iš­ta­ria­me, bet ne­ma­to­me ir ne­ap­mąs­to­me, ką šie žo­džiai sa­ko. 21 Juk jei jais ti­kė­tu­me iš šir­dies, pa­gal juos ir elg­tu­mės, o ne iš­di­džiai vaikš­ti­nė­tu­me, prie­šin­tu­mės ir pui­kuo­tu­mės, tar­si gy­vy­bę, tur­tą, val­džią ir gar­bę ir t. t. taip tu­rė­tu­me pa­tys iš sa­vęs, kad rei­kė­tų mū­sų bi­jo­ti ir mums tar­nau­ti, kaip ir el­gia­si pra­gaiš­tin­gas, be­pro­tiš­kas pa­sau­lis, sken­din­tis sa­vo ak­lu­me, pik­tnau­do­jan­tis vi­sus Die­vo tur­tus ir do­va­nas tik sa­vo pui­ky­bei, gob­šu­mui, ma­lo­nu­mui ir pa­si­mė­ga­vi­mui ir nė ne­pa­žvel­gian­tis į Die­vą, idant Jam pa­dė­ko­tų ar pri­pa­žin­tų Jį kaip Vieš­pa­tį ir Kū­rė­ją.
22 To­dėl šis ar­ti­ku­las tu­rė­tų mus vi­sus pa­že­min­ti ir iš­gąs­din­ti, jei tuo pa­ti­kė­tu­me. Mat mes kas­dien nu­si­de­da­me aki­mis, au­si­mis, ran­ko­mis, kū­nu ir sie­la, pi­ni­gais ir tur­tu, ir vi­sa kuo, ką tu­ri­me, ypač tie, ku­rie ko­vo­ja su Die­vo žo­džiu. Vis dėl­to krikš­čio­nys pra­na­šes­ni, nes jie pri­pa­žįs­ta esą tuo nu­si­kal­tę, už­tat no­ri Jam tar­nau­ti ir bū­ti klus­nūs.
23 To­dėl, kad ir kas nu­tik­tų mū­sų aki­vaiz­do­je, kad ir kas įvyk­tų ge­ra, ir iš­si­kaps­tę iš var­gų bei nu­ga­lė­ję pa­vo­jus, šį ar­ti­ku­lą tu­ri­me kas­dien prak­ti­kuo­ti, ge­rai įsi­dė­mė­ti ir vi­suo­met pri­si­min­ti, kaip Die­vas mums vi­sa tai duo­da ir da­ro, kad ta­me jau­čia­me ir ma­to­me jo tė­viš­ką šir­dį ir be­sai­kę mei­lę mums; nuo to šir­dis tu­rė­tų su­šil­ti ir už­si­deg­ti dė­kin­gu­mu bei no­ru vi­sus tuos tur­tus pa­nau­do­ti Die­vo gar­bei ir šlo­vei.
24 Tai­gi ap­ta­rė­me šio ar­ti­ku­lo reikš­mę la­bai trum­pai, kiek pir­miau­sia bū­ti­na iš­mok­ti pa­pras­tiems žmo­nėms: ką iš Die­vo tu­ri­me bei gau­na­me ir ką už tai esa­me sko­lin­gi; tai la­bai di­de­lis, pui­kus pa­ži­ni­mas, bet dar di­des­nis lo­bis. Mat čia ma­to­me, kaip Tė­vas sa­ve mums ati­da­vė kar­tu su vi­sa kū­ri­ni­ja ir jau šia­me gy­ve­ni­me mus kuo tur­tin­giau­siai ap­rū­pi­no, juo­lab kad, kaip iš­gir­si­me, Jis mus dar ir gau­siai api­pi­la ne­ap­sa­ko­mais am­ži­nai­siais tur­tais per sa­vo Sū­nų ir Šven­tą­ją Dva­sią.

Ant­ras ar­ti­ku­las

25 Ir į Jė­zų Kris­tų, vie­na­ti­nį jo Sū­nų, mū­sų Vieš­pa­tį, ku­ris pra­si­dė­jo iš Šven­to­sios Dva­sios, gi­mė iš Mer­ge­lės Ma­ri­jos, ken­tė­jo prie Pon­ci­jaus Pi­lo­to, bu­vo nu­kry­žiuo­tas, nu­mi­ręs ir pa­lai­do­tas; nu­žen­gė į pra­ga­rą; tre­či­ą­ją die­ną kė­lė­si iš nu­mi­ru­sių; įžen­gė į dan­gų; sė­di vi­sa­ga­lio Die­vo Tė­vo de­ši­nė­je, iš ten at­eis gy­vų­jų ir mi­ru­sių­jų teis­ti.
26 Čia su­si­pa­žįs­ta­me su ant­ruo­ju Die­vy­bės as­me­niu, idant pa­ma­ty­tu­me, ką, be mi­nė­tų­jų lai­ki­nų­jų tur­tų, tu­ri­me iš Die­vo, bū­tent kaip Jis aps­čiai ir vi­siš­kai iš­lie­jo sa­ve mums ir ne­pa­si­li­ko sau nie­ko, ko ne­bū­tų da­vęs mums. Šis ar­ti­ku­las la­bai tu­ri­nin­gas ir pla­tus, ta­čiau no­rė­da­mi ap­tar­ti jį trum­pai ir vai­kiš­kai su­pran­ta­mai, iš­si­rin­ki­me vie­ną žo­dį ir į jį su­dė­ki­me vi­są tu­ri­nį, bū­tent (kaip sa­ky­ta), kad iš jo iš­mok­tu­me, ko­kiu bū­du esa­me iš­lais­vin­ti, o tai tu­ri bū­ti pa­grįs­ta žo­džiais: „Į Jė­zų Kris­tų, mū­sų Vieš­pa­tį“.
27 Kie­no nors klau­sia­mas: „Ką tu ma­nai apie Jė­zų Kris­tų ant­ra­me ar­ti­ku­le?“, at­sa­kyk trum­pai: „Aš ti­kiu, kad Jė­zus Kris­tus, tik­ras Die­vo Sū­nus, ta­po ma­no Vieš­pa­čiu“. Ką reiš­kia „ta­po Vieš­pa­čiu“? Tai reiš­kia, kad jis ma­ne iš­lais­vi­no iš nuo­dė­mės, iš vel­nio, iš mir­ties ir iš vi­sų ne­lai­mių. Mat prieš tai aš ne­tu­rė­jau nei Vieš­pa­ties, nei ka­ra­liaus, bet bu­vau įka­lin­tas vel­nio ga­lio­je, pa­smerk­tas mir­čiai, su­pan­čio­tas nuo­dė­mės ir ak­las.
28 Juk kai bu­vo­me su­kur­ti ir pri­ėmė­me vi­so­ke­rio­pą gė­rį iš Die­vo Tė­vo, at­ėjo vel­nias ir nu­ve­dė mus į ne­klus­nu­mą, nuo­dė­mę, mir­tį ir vi­so­kiau­sias ne­lai­mes, tad mes už­si­trau­kė­me Die­vo rūs­ty­bę ir ne­ma­lo­nę, pa­smerk­ti am­ži­nai pra­žū­čiai, kaip nu­si­kal­to­me ir nu­si­pel­nė­me. 29 Ir ne­bu­vo nei pa­ta­ri­mo, nei pa­gal­bos, nei pa­guo­dos, kol ga­liau­siai šis vie­nin­te­lis ir am­ži­na­sis Die­vo Sū­nus iš be­ga­li­nio ge­ru­mo pa­si­gai­lė­jo mū­sų vargs­tan­čių bei ne­lai­min­gų ir at­ėjo iš dan­gaus mums pa­dė­ti. 30 Tai­gi da­bar tie vi­si ti­ro­nai ir ka­lė­ji­mo sar­gai iš­vai­ky­ti, o jų vie­tą už­ėmė Jė­zus Kris­tus, gy­ve­ni­mo, tei­sin­gu­mo, vi­so gė­rio ir pa­lai­mos Vieš­pats, ir mus, varg­šus pra­žu­vu­sius žmo­nes, iš­plė­šė iš pra­ga­ro nas­rų, lai­mė­jo, iš­lais­vi­no ir grą­ži­no Tė­vo pa­lan­ku­mui bei ma­lo­nei, ir kaip sa­vo nuo­sa­vy­bę pa­ė­mė sa­vo glo­bon ir ap­sau­gon, idant val­dy­tų sa­vo tei­sin­gu­mu, iš­min­ti­mi, ga­lia, gy­vy­be ir pa­lai­ma.
31 Ši­tai te­bū­nie šio ar­ti­ku­lo san­trau­ka: žo­de­lis „Vieš­pats“ pa­pras­čiau­siai reiš­kia tą pat, kaip ir Iš­ga­ny­to­jas, t. y. tas, ku­ris mus nuo vel­nio pas Die­vą, iš mir­ties į gy­ve­ni­mą, iš nuo­dė­mės į tei­su­mą par­ve­dė ir juo­se lai­ko. O da­li­mis, pa­ei­liui ei­nan­čio­mis šia­me ar­ti­ku­le, da­ro­ma ne kas ki­ta, kaip aiš­ki­na­mas šis iš­ga­ny­mas ir nu­sa­ko­ma, kaip ir ko­kiu bū­du jis įvy­ko, t. y. kiek tai Jam kai­na­vo ir kiek Jis ko pa­dė­jo, ir kam ry­žo­si, idant mus lai­mė­tų ir nu­ves­tų į sa­vo vieš­pa­ti­ją, bū­tent kad Jis ta­po žmo­gu­mi, be jo­kios nuo­dė­mės bu­vo pra­dė­tas ir pa­gim­dy­tas iš Šven­to­sios Dva­sios ir Mer­ge­lės Ma­ri­jos, idant tap­tų Vieš­pa­čiu nuo­dė­mei; be to, ken­tė­jo, bu­vo nu­mi­ręs ir pa­lai­do­tas, idant ma­ne iš­pirk­tų ir tai, ką aš įsiskolinau, už ma­ne su­mo­kė­tų, ne si­dab­ru ir ne auk­su, bet sa­vo pa­ties bran­giuo­ju Krau­ju. Ir vi­sa tai pa­da­rė, kad tap­tų ma­no Vieš­pa­čiu; juk nie­ko iš vi­so to Jis ne­da­rė dėl sa­vęs, Jam to ne­rei­kė­jo. Po to Jis vėl pri­si­kė­lė, pra­ri­jo mir­tį ir ją su­nai­ki­no, ga­liau­siai įžen­gė į dan­gų ir pe­rė­mė val­džią Tė­vo de­ši­nė­je, tad vel­nias ir vi­sos ga­ly­bės Jam tu­ri bū­ti pa­val­dūs ir gu­lė­ti Jam po ko­jo­mis, kol ga­liau­siai Pas­ku­ti­nio teis­mo die­ną Jis mus at­skirs ir at­ri­bos nuo pik­to pa­sau­lio, vel­nio, mir­ties, nuo­dė­mės ir t. t.
32 Bet vi­sas šias at­ski­ras da­lis sky­rium aiš­kin­ti rei­kia ne trum­pa­me pa­moks­le vai­kams, o di­de­liuo­se pa­moks­luo­se per vi­sus me­tus, ypač tam skir­tu lai­ku, kad bū­tų ga­li­ma nuo­dug­niai ap­tar­ti kiek­vie­ną ar­ti­ku­lą: apie Kris­taus gi­mi­mą, kan­čią, pri­si­kė­li­mą, žen­gi­mą į dan­gų ir t. t.
33 Taip pat ir vi­sa Evan­ge­li­ja, ku­rią skel­bia­me, pa­grįs­ta tuo, kad šis ar­ti­ku­las bū­tų ge­rai su­vok­tas, nes nuo jo pri­klau­so vi­sas mū­sų iš­ga­ny­mas ir pa­lai­ma, ir jis toks tur­tin­gas bei pla­tus, kad iš jo vi­suo­met bus ko mo­ky­tis.

Tre­čias ar­ti­ku­las

34 Ti­kiu į Šven­tą­ją Dva­sią, šven­tą­ją krikš­čio­nių Baž­ny­čią, šven­tų­jų ben­dra­vi­mą, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, kū­no iš nu­mi­ru­sių pri­si­kė­li­mą ir am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą. Amen.
35 Šiam ar­ti­ku­lui ne­ga­liu su­teik­ti ge­res­nio pa­va­di­ni­mo, ne­gu (kaip sa­ky­ta) „Apie pa­šven­ti­ni­mą“, idant juo bū­tų iš­reikš­ta ir pa­vaiz­duo­ta Šven­to­ji Dva­sia ir jos tar­nys­tė, bū­tent kad ji pa­šven­ti­na. To­dėl tu­ri­me rem­tis žo­džiais „Šven­to­ji Dva­sia“, nes jie taip glaus­tai iš­reikš­ti, kad jo­kių ki­tų bū­ti nė ne­be­ga­li. 36 Mat Raš­te dar kal­ba­ma apie įvai­rias dva­sias, kaip an­tai žmo­gaus dva­sia59, dan­gaus dva­sios60 ir pik­to­ji dva­sia61. Ta­čiau vien Die­vo Dva­sia reiš­kia Šven­tą­ją Dva­sią, t. y. tą, ku­ri mus pa­šven­ti­no ir vis dar šven­ti­na. Mat kaip Tė­vas va­di­na­mas Kū­rė­ju, o Sū­nus – Iš­ga­ny­to­ju, taip ir Šven­to­ji Dva­sia pa­gal sa­vo vei­ki­mą tu­ri va­din­tis Šven­tą­ja ar­ba Šven­ti­nan­či­ą­ja. 37 Bet kaip­gi vyks­ta tas „šven­ti­ni­mas“? At­sa­ky­mas: „Ly­giai kaip vieš­pa­ti­ją, ku­ria mus lai­mi, Sū­nus gau­na sa­vo gi­mi­mu, mir­ti­mi ir pri­si­kė­li­mu ir t. t., taip ir Šven­to­ji Dva­sia at­lie­ka šven­ti­ni­mą šiais da­ly­kais, t. y. šven­tų­jų ben­dra­vi­mu, ar­ba krikš­čio­nių Baž­ny­čia, nuo­dė­mių at­lei­di­mu, kū­no iš nu­mi­ru­sių pri­si­kė­li­mu ir am­ži­nuo­ju gy­ve­ni­mu“; tai reiš­kia, kad pir­miau­sia ji ve­da mus į sa­vo šven­tą­ją ben­druo­me­nę ir pa­de­da Baž­ny­čios įsčio­se, ir ši­taip skel­bia mums [žo­dį] bei ve­da pas Kris­tų.
38 Juk nei tu, nei aš nie­kad nie­ko apie Kris­tų ne­ga­lė­tu­me su­ži­no­ti, nei Jį ti­kė­ti ir gau­ti Jį kaip Vieš­pa­tį, jei Evan­ge­li­jos skel­bi­mu to mums ne­teik­tų ir ne­do­va­no­tų mū­sų šir­džiai Šven­to­ji Dva­sia. Dar­bas at­lik­tas ir įvyk­dy­tas, nes Kris­tus mums įgi­jo lo­bį ir lai­mė­jo jį sa­vo kan­čia, mir­ti­mi bei pri­si­kė­li­mu ir t. t. Ta­čiau jei dar­bas bū­tų li­kęs slap­tas, kad nie­kas apie jį ne­ži­no­tų, tai jis bū­tų bergž­džias ir be­ver­tis. Kad toks tur­tas ne­bū­tų pa­lai­do­tas, bet bū­tų nau­din­gai ir su džiaugs­mu var­to­ja­mas, Die­vas lie­pė sa­vo žo­džiui skleis­tis ir bū­ti skel­bia­mam, da­vė ja­me Šven­tą­ją Dva­sią, kad šis lo­bis ir iš­ga­ny­mas bū­tų mums at­neš­tas ir pa­do­va­no­tas. 39 To­dėl šven­ti­ni­mas yra ne kas ki­ta, kaip ve­di­mas pas Vieš­pa­tį Kris­tų, idant pri­im­tu­me to­kį gė­rį, prie ku­rio pa­tys iš sa­vęs ne­ga­lė­tu­me pri­ei­ti.
40 Tad mo­ky­kis su­pras­ti šį ar­ti­ku­lą kuo aiš­kiau­siai. Klau­sia­mas, ką tu­ri gal­vo­je, sa­ky­da­mas: „Ti­kiu į Šven­tą­ją Dva­sią“, tu­ri su­ge­bė­ti at­sa­ky­ti: „Ti­kiu, kad Šven­to­ji Dva­sia ma­ne pa­da­ro šven­tą, kaip sa­ko jos var­das“. 41 Ta­čiau kaip ji tai pa­da­ro, ko­kiu bū­du ir ko­kio­mis prie­mo­nė­mis? At­sa­ky­mas: „Per krikš­čio­nių Baž­ny­čią, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, kū­no iš nu­mi­ru­sių pri­si­kė­li­mą ir am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą“. 42 Mat, pir­ma, Ji tu­ri vie­ną ypa­tin­gą ben­druo­me­nę pa­sau­ly­je – mo­ti­ną, pa­gim­dan­čią kiek­vie­ną krikš­čio­nį ir au­gi­nan­čią jį Die­vo žo­džiu, ku­rį ati­den­gia ir sklei­džia Šven­to­ji Dva­sia, ku­riuo nu­švie­čia ir už­de­ga šir­dis, kad jos šį žo­dį su­vok­tų, pri­im­tų, nuo jo pri­klau­sy­tų ir ja­me pa­si­lik­tų.
43 Juk jei Šven­to­ji Dva­sia žo­džio ne­skel­bia ir ne­ža­di­na šir­dy­je taip, kad jis bū­tų su­vo­kia­mas, tai Ji pra­žū­va, kaip at­si­ti­ko prie po­pie­žiaus, nes ti­kė­ji­mas bu­vo vi­siš­kai už­mes­tas, nie­kas ne­pa­ži­no nei Kris­taus kaip Vieš­pa­ties, nei Šven­to­sios Dva­sios kaip tos, ku­ri pa­da­ro šven­tą, t. y. nie­kas ne­ti­kė­jo, kad bū­tent Kris­tus yra mū­sų Vieš­pats, lai­mė­jęs mums to­kį tur­tą be mū­sų triū­so bei nuo­pel­nų ir pa­da­ręs mus ma­lo­nius Tė­vui. 44 Ko gi čia trū­ko? To, kad ne­bu­vo Šven­to­sios Dva­sios, lei­džian­čios tai ati­deng­ti ir skelb­ti, o bu­vo tik žmo­nės ir pik­to­sios dva­sios, mo­kan­tys mus per mū­sų pa­čių dar­bus tap­ti iš­ga­ny­tais ir įgy­ti ma­lo­nę. 45 To­dėl tai ir nė­ra krikš­čio­nių Baž­ny­čia. Mat kur ne­skel­bia­ma apie Kris­tų, ten nė­ra nė Šven­to­sios Dva­sios, su­ku­rian­čios, su­šau­kian­čios ir su­bu­rian­čios krikš­čio­nių Baž­ny­čią, be ku­rios nė vie­nas ne­ga­li at­ei­ti pas Vieš­pa­tį Kris­tų.
46 To pa­kaks šio ar­ti­ku­lo es­mei api­bū­din­ti. Ta­čiau ka­dan­gi šio sky­riaus da­lys pa­pras­tiems žmo­nėms ne vi­siš­kai aiš­kios, trum­pai jas ap­tar­si­me.
47 Šven­to­ji krikš­čio­nių Baž­ny­čia ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­me va­di­na­ma com­mu­nio sanc­to­rum, nes abi [są­vo­kos] iš­reiš­kia tą pat, bet anks­čiau vie­nos [com­mu­nio sanc­to­rum] ne­bu­vo, taip pat ji blo­gai ir ne­su­pran­ta­mai iš­vers­ta į vo­kie­čių kal­bą kaip „šven­tų­jų ben­dra­vi­mas“62. No­rint aiš­kiai per­teik­ti, vo­kiš­kai rei­kė­tų pa­sa­ky­ti vi­siš­kai ki­taip. Mat žo­dis ec­cle­sia iš tik­rų­jų reiš­kia „su­si­rin­ki­mas“63. 48 O mes esa­me pra­tę prie žo­de­lio „Baž­ny­čia“, ku­rį pa­pras­ti žmo­nės su­pran­ta ne kaip su­si­rin­ku­sius žmo­nes, bet kaip pa­šven­tin­tą na­mą ar­ba pa­sta­tą, nors na­mas ne­tu­rė­tų va­din­tis baž­ny­čia, ne­bent dėl to, kad ja­me su­si­ren­ka ti­kin­tie­ji; juk mes su­si­rin­kę pa­si­da­ro­me ir pa­si­ski­ria­me ypa­tin­gą pa­tal­pą ir pa­va­di­na­me tuos na­mus pa­gal su­si­rin­ku­siuo­sius.
Tai­gi žo­de­lis „Baž­ny­čia“ reiš­kia ne ką ki­ta, kaip „vi­suo­ti­nį su­rin­ki­mą“64, ir yra ne vo­kie­čių, bet grai­kų kil­mės (kaip ir žo­dis ec­cle­sia), nes grai­kai sa­vo kal­ba tai va­di­na ky­ria, kaip ir lo­ty­niš­kai va­di­na­ma cu­ria65. To­dėl vo­kiš­kai, mū­sų gim­tą­ja kal­ba, tei­sin­gai tu­rė­tų va­din­tis „krikš­čio­nių ben­druo­me­nė ar­ba su­rin­ki­mas“66, ar­ba ge­riau­siai ir aiš­kiau­siai – „šven­to­ji krikš­čio­ni­ja“67.
49 Taip­gi ir žo­dis com­mu­nio, pri­šlie­tas ten pat, tu­rė­tų va­din­tis ne „ben­dra­vi­mas“68, bet „ben­druo­me­nė“69. Mat tai ne kas ki­ta, kaip aiš­ki­nan­tis prie­das, ar­ba pa­aiš­ki­ni­mas, ku­riuo kaž­kas no­rė­jo at­skleis­ti, ką reiš­kia „krikš­čio­nių Baž­ny­čia“. Žmo­nės iš mū­sų tar­po, ne­mo­kė­ję nei lo­ty­niš­kai, nei vo­kiš­kai, iš to iš­ve­dė „šven­tų­jų ben­dra­vi­mą“, bet jo­kia vo­kie­čių kal­ba ši­taip ne­sa­ko­ma ir ne­su­pran­ta­ma. Tei­sin­gai vo­kiš­kai tu­rė­tų va­din­tis „šven­tų­jų ben­druo­me­nė“70, t. y. ben­druo­me­nė, ku­rio­je yra tik šven­tie­ji, ar­ba, dar aiš­kiau, „šven­to­ji ben­druo­me­nė“71. 50 Tai sa­kau, idant žo­džiai „šven­tų­jų ben­dra­vi­mas“ bū­tų su­pran­ta­mi, nes jie yra ta­pę to­kie įpras­ti, kad sun­ku bus juos iš­nai­kin­ti, juo­lab kad pa­kei­tus nors vie­ną žo­dį, ši­tai tuo­jau pat lai­ko­ma ere­zi­ja.
51 Šio prie­do pras­mė ir es­mė to­kia: Aš ti­kiu, kad šio­je že­mė­je esa­ma šven­to bū­re­lio žmo­nių, šven­to­sios ben­druo­me­nės, vien iš šven­tų­jų, tu­rin­čių vie­ną Gal­vą Kris­tų, su­rink­tų per Šven­tą­ją Dva­sią vie­na­me ti­kė­ji­me, nu­si­sta­ty­me ir su­pra­ti­me, įvai­riai ap­do­va­no­tų, ta­čiau dar­nių mei­lė­je ir nesu­si­skal­džiu­sių į sek­tas bei gru­pe­les. 52 Ir aš esu šios ben­druo­me­nės da­le­lė bei na­rys ir vi­sų jos tu­ri­mų gė­ry­bių da­li­nin­kas ir tu­rė­to­jas, nu­ves­tas į ją Šven­to­sios Dva­sios ir įjung­tas per tai, kad klau­siau­si ir vis dar klau­sau­si Die­vo žo­džio, nes tai įė­ji­mo į ben­druo­me­nę pra­džia. Mat pir­ma, dar ne­at­ėję į šią ben­druo­me­nę, pri­klau­sė­me tik vel­niui, nes bu­vo­me to­kie, ku­rie apie Die­vą ir Kris­tų nie­ko ne­ži­no. 53 Taip Šven­to­ji Dva­sia lie­ka su šven­tą­ja ben­druo­me­ne, ar­ba krikš­čio­ni­ja, iki Pas­ku­ti­nio teis­mo die­nos; per ben­druo­me­nę ji mus pa­sie­kia, pa­nau­do­ja ją žo­džiui skelb­ti ir skleis­ti, ši­taip šven­ti­na ir šven­ti­ni­mą gau­si­na, idant ben­druo­me­nė kas­dien di­dė­tų ir stip­rė­tų ti­kė­ji­me bei jo vai­siuo­se, ku­riuos ji [Šven­to­ji Dva­sia] ku­ria.
54 Taip pat mes ti­ki­me krikš­čio­ni­jo­je tu­rį nuo­dė­mių do­va­no­ji­mą, įvyks­tan­tį per šven­tuo­sius sak­ra­men­tus ir nuo­dė­mių at­lei­di­mą, taip pat per įvai­rius pa­guo­dos žo­džius vi­so­je Evan­ge­li­jo­je. To­dėl čia pri­klau­so tai, kas tu­ri bū­ti skel­bia­ma apie sak­ra­men­tus ir ap­skri­tai, vi­sa Evan­ge­li­ja bei vi­sos krikš­čio­niš­ko­sios tar­nys­tės, ir bū­ti­na, kad tai vyk­tų ne­pa­liau­ja­mai. Ir nors Die­vo ma­lo­nė įgy­ta per Kris­tų, o šven­tu­mas su­kur­tas Šven­to­sios Dva­sios per Die­vo žo­dį krikš­čio­nių Baž­ny­čios vie­ny­bė­je, vis dėl­to mes nie­kuo­met ne­sa­me be nuo­dė­mės dėl mū­sų kū­no, ku­rį dar tam­po­mės kar­tu su sa­vi­mi.
55 To­dėl krikš­čio­ni­jo­je vis­kas taip su­tvar­ky­ta, kad kas­dien per žo­dį ir žen­klą bū­tų gau­na­mas tik­ras nuo­dė­mių at­lei­di­mas mū­sų są­ži­nei nu­ra­min­ti ir pa­drą­sin­ti, kol čia gy­ve­na­me. Tad Šven­to­ji Dva­sia vei­kia taip, kad nuo­dė­mė, nors ir te­be­bū­da­ma mu­my­se, ne­ga­li mums pa­kenk­ti, nes mes esa­me krikš­čio­ni­jo­je, kur nuo­dė­mės nuo­lat at­lei­džia­mos, mums at­lei­džia Die­vas ir mes vie­nas ki­tam at­lei­džia­me, vie­nas ki­tą pa­lai­ko­me ir pa­de­da­me at­si­kel­ti.
56 Ta­čiau už krikš­čio­ni­jos ri­bų, kur nė­ra Evan­ge­li­jos, ten nė­ra ir jo­kio at­lei­di­mo, kaip ne­ga­li bū­ti nė šven­tu­mo. To­dėl iš­me­tė pa­tys sa­ve ir at­sky­rė vi­si tie, ku­rie šven­tu­mo ieš­ko­ti ir jį už­si­tar­nau­ti no­ri ne per Evan­ge­li­ją ir nuo­dė­mių at­lei­di­mą, bet per sa­vo pa­čių dar­bus.
57 Tuo tar­pu šven­tu­mas yra pra­si­dė­jęs, ir jo kas­dien dau­gė­ja, to­dėl mes lau­kia­me, kad mū­sų kū­nas bū­tų nu­ma­rin­tas ir su vi­su pur­vu pa­lai­do­tas, bet šlo­vin­gai pa­si­ro­dy­tų ir pri­si­kel­tų vi­siš­kam bei pil­nat­viš­kam šven­tu­mui nau­ja­ja­me, am­ži­na­ja­me gy­ve­ni­me. 58 Mat da­bar mes tik pu­siau ty­ri ir šven­ti, idant Šven­to­ji Dva­sia nuo­la­tos su mu­mis dirb­tų per žo­dį ir kas­dien da­ly­tų at­lei­di­mą iki pat ano gy­ve­ni­mo, ku­ria­me ne­be­bus at­lei­di­mo, bet bus tik ty­ri ir šven­ti žmo­nės, ku­pi­ni die­vo­bai­min­gu­mo ir tei­sin­gu­mo, iš­va­duo­ti ir lais­vi nuo nuo­dė­mės, mir­ties ir vi­sų ne­lai­mių, nau­ja­me ne­mir­tin­ga­me ir spin­din­čia­me kū­ne.
59 Štai vi­sa tai bus Šven­to­sios Dva­sios tar­nys­tė ir dar­bas; že­mė­je ji pra­de­da šven­tu­mą ir kas­dien jį dau­gi­na per du da­ly­kus – krikš­čio­nių Baž­ny­čią ir nuo­dė­mių at­lei­di­mą. O kai mes su­dū­lė­si­me, ji per aki­mir­ką tai už­baigs ir am­ži­nai mus lai­kys ta­me per du pas­ku­ti­niuo­sius [ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo da­ly­kus – kū­no iš nu­mi­ru­sių pri­si­kė­li­mą ir am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą].
60 Bet vo­kiš­kai va­di­nant tai „mė­sos iš nu­mi­ru­sių pri­si­kė­li­mu“72, ir­gi ne­vy­ku­siai pa­sa­ky­ta. Mat mes, vo­kie­čiai, gir­dė­da­mi „mė­sa“, su­pran­ta­me ne dau­giau ne­gu mė­sos par­duo­tu­vę. Tei­sin­gai vo­kiš­kai tu­rė­tu­me sa­ky­ti ši­taip: „Kū­no ar­ba pa­lai­kų pri­si­kė­li­mas iš nu­mi­ru­sių“73. Ta­čiau tai nė­ra ypač svar­bu, kad tik žo­džiai bū­tų su­pras­ti tei­sin­gai.
61 Tai­gi tai ar­ti­ku­las, tu­rin­tis ne­pa­liau­ja­mai ga­lio­ti ir toks lik­ti. Juk su­kū­ri­mas jau įvy­ko, o iš­ga­ny­mas jau ir­gi at­lik­tas; bet Šven­to­ji Dva­sia tę­sia sa­vo dar­bą ne­pa­liau­ja­mai iki Pas­ku­ti­nio teis­mo die­nos, tam ji že­mė­je įku­ria ben­druo­me­nę, per ku­rią vis­ką sa­ko ir da­ro. 62 Mat Ji dar ne­su­rin­ko vi­sos sa­vo krikš­čio­ni­jos ir at­lei­di­mo dar ne­iš­da­li­jo. To­dėl mes ti­ki­me tą, ku­ri mus kas­dien per žo­dį at­ve­da į jį ir duo­da ti­kė­ji­mą, gau­si­na ir stip­ri­na jį per tą pa­tį žo­dį ir per nuo­dė­mių at­lei­di­mą, idant, kai vi­sa bus įvyk­dy­ta ir mes ta­me pa­si­lik­si­me, nu­mi­rę pa­sau­liui ir vi­so­kioms ne­lai­mėms, ga­liau­siai mus pa­da­ry­tų vi­siš­kai ir am­ži­nai šven­tus, ko mes da­bar per žo­dį lau­kia­me ti­kė­ji­me.
63 Štai tau vi­sa Die­vo es­mė, va­lia ir vei­ki­mas, kuo pui­kiau­siai nu­sa­ky­ti vi­siš­kai trum­pais, ta­čiau tu­ri­nin­gais žo­džiais, ku­riuo­se glū­di vi­sa mū­sų iš­min­tis, vir­ši­jan­ti ir pra­noks­tan­ti vi­sų žmo­nių iš­min­tį, su­vo­ki­mą ir pro­tą. Mat vi­sas pa­sau­lis, nors ir la­bai uo­liai sie­kęs su­vok­ti, kas gi yra Die­vas ir ką Jis gal­vo­ja bei da­ro, nė vie­no iš tų da­ly­kų nie­kuo­met ne­įsten­gė su­ži­no­ti. 64 O čia tu tu­ri vi­so to aps­čiai, nes čia, tri­juo­se ar­ti­ku­luo­se, Jis pats ati­den­gė ir at­vė­rė gi­liau­sią sa­vo tė­viš­kos šir­dies be­dug­nę ir gry­niau­sią ne­ap­sa­ko­mą mei­lę. Mat kaip tik tam Jis mus ir su­kū­rė, kad iš­ga­ny­tų ir pa­šven­tin­tų, da­vė mums vis­ko ir su­tei­kė tei­sę nau­do­tis vi­sa tuo, kas yra dan­gu­je ir že­mė­je, be to, dar da­vė mums ir sa­vo Sū­nų bei Šven­tą­ją Dva­sią, per ku­riuos ga­lė­tų mus pas sa­ve at­si­ves­ti. 65 Mat (kaip anks­čiau aiš­kin­ta) be Vieš­pa­ties Kris­taus mes nie­kuo­met ne­ga­lė­tu­me pa­žin­ti Tė­vo pa­lan­ku­mo ir ma­lo­nės, Jis yra tė­viš­kos šir­dies veid­ro­dis, be Jo mes ne­ma­to­me nie­ko, iš­sky­rus rūs­tų ir bai­sų tei­sė­ją. Bet ir apie Kris­tų ne­ži­no­tu­me nie­ko, jei ne­bū­tų at­skle­idu­si Šven­to­ji Dva­sia.
66 To­dėl šie ti­kė­ji­mo ar­ti­ku­lai mus, krikš­čio­nis, at­ski­ria ir iš­ski­ria iš vi­sų ki­tų žmo­nių že­mė­je. Mat esan­tie­ji už krikš­čio­ni­jos ri­bų, ar tai bū­tų pa­go­nys, ar tur­kai, ar žy­dai ar­ba ne­tik­ri krikš­čio­nys ir veid­mai­niai, net jei ti­ki ir mel­džia­si tik vie­nam tik­ram Die­vui, ne­ži­no, kaip Jis nu­si­tei­kęs jų at­žvil­giu, taip pat ne­ga­li iš Jo ti­kė­tis nei mei­lės, nei šiaip ko­kio gė­rio, to­dėl pa­si­lie­ka am­ži­no­je rūs­ty­bė­je ir pra­kei­ki­me. Juk jie ne­tu­ri Vieš­pa­ties Kris­taus, be to, ne­ap­švies­ti Šven­to­sios Dva­sios do­va­nų ir ne­ap­do­va­no­ti jo­mis.
67 Iš to da­bar ma­tai, kad ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas yra vi­siš­kai ki­toks mo­ky­mas, ne­gu de­šimt įsa­ky­mų, nes šie mo­ko, ką mes pri­va­lo­me da­ry­ti, o anas pa­sa­ko, ką Die­vas mums da­ro ir duo­da. De­šimt įsa­ky­mų ir šiaip įra­šy­ti vi­sų žmo­nių šir­dy­se, tuo tar­pu ti­kė­ji­mo ne­ga­li su­vok­ti jo­kia žmo­giš­ko­ji iš­min­tis – jo tu­ri mo­ky­ti tik Šven­to­ji Dva­sia. 68 To­dėl anas mo­ky­mas dar ne­pa­da­ro krikš­čio­ni­mi; Die­vo rūs­ty­bė ir ne­ma­lo­nė vis dar lie­ka virš mū­sų, nes mes ne­ga­li­me įvyk­dy­ti to, ko Die­vas iš mū­sų rei­ka­lau­ja; tuo tar­pu šis mo­ky­mas ne­ša mums tik­rą ma­lo­nę, pa­da­ro mus die­vo­bai­min­gus ir ma­lo­nius Die­vui. 69 Mat per šį pa­ži­ni­mą mes pa­mils­ta­me vi­sus Die­vo įsa­ky­mus ir no­ri­me jų lai­ky­tis, pa­ma­tę, kad Die­vas su vis­kuo, ką tu­ri ir val­do, vi­siš­kai mums ati­duo­da sa­ve, no­rė­da­mas mums pa­dė­ti ir mus pa­rem­ti, idant lai­ky­tu­mės tų de­šimt įsa­ky­mų: Tė­vas do­va­no­ja vi­sas bū­ty­bes, Kris­tus – vi­sus sa­vo dar­bus, Šven­to­ji Dva­sia – vi­sas sa­vo do­va­nas.
70 Tiek ir pa­kaks ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo pa­grin­dams pa­dė­ti pa­pras­tiems žmo­nėms, kad jie ne­bū­tų per­krau­ti, idant, su­pra­tę es­mę, pa­tys siek­tų to­liau, ir, ko iš­mo­kę Raš­te, su tuo su­sie­tų ir nuo­lat di­dė­tų bei aug­tų vis tur­tin­ges­nia­me su­vo­ki­me; juk kol čia gy­ve­na­me, mes kas­dien tu­ri­me tai skelb­ti ir to mo­ky­tis.

Tre­čia da­lis

„Tė­ve mū­sų“

1 Tai­gi jau gir­dė­jo­me, ką rei­kia da­ry­ti ir kuo rei­kia ti­kė­ti, kur glū­di ge­riau­sias ir pa­lai­min­giau­sias gy­ve­ni­mas. Da­bar – tre­čia da­lis, kaip rei­kia mels­tis. 2 Ka­dan­gi mes jau to­kie, kad joks žmo­gus ne­ga­li to­bu­lai lai­ky­tis de­šimt įsa­ky­mų, nors ir bū­tų pra­dė­jęs ti­kė­ti, ir vel­nias iš pas­ku­ti­nių­jų su vi­su pa­sau­liu ir su mū­sų pa­čių kū­nu tam prie­ši­na­si, nie­ko nė­ra bū­ti­niau, kaip tik Die­vui au­sis iš­ūž­ti, Jo šauk­tis ir mal­dau­ti, kad Jis mums duo­tų ti­kė­ji­mą ir de­šimt įsa­ky­mų įvyk­dy­mą, iš­lai­ky­tų ir dau­gin­tų, ir vi­sa, kas mums ke­lią pa­sto­ja ir truk­do to siek­ti, pa­ša­lin­tų. 3 O kad ži­no­tu­me, ko ir kaip tu­ri­me mels­ti, mū­sų Vieš­pats Kris­tus pats mo­kė, kaip tai da­ry­ti ir ko­kiais žo­džiais, kaip dar pa­ma­ty­si­me.
4 Bet prieš aiš­ki­nant iš ei­lės „Tė­ve mū­sų“, ko ge­ro, la­biau­siai rei­kia žmo­nes pir­ma pa­drą­sin­ti ir pa­ska­tin­ti mal­dai, kaip da­rė ir Kris­tus bei apaš­ta­lai, 5 ir pir­miau­sia mes tu­rė­tu­me ži­no­ti, kaip pa­gal Die­vo įsa­ky­mus mels­tis. Mat ant­ra­me įsa­ky­me esa­me gir­dė­ję: „Ne­nau­do­si pik­tam Die­vo var­do“; ja­me rei­ka­lau­ja­ma šven­tą var­dą šlo­vin­ti, šauk­tis jo vi­so­se bė­do­se, ar­ba mels­tis. 6 Juk šau­ki­ma­sis yra ne kas ki­ta, kaip mal­da, tad mels­tis šiuo įsa­ky­mu lie­pia­ma griež­tai ir rim­tai, ne men­kiau, ne­gu vi­sais ki­tais: ne­tu­rė­ti ki­tų die­vų, ne­žu­dy­ti, ne­vog­ti ir t. t., idant nie­kas ne­ma­ny­tų, jog ne­svar­bu, ar aš mel­džiuo­si, ar ne­si­mel­džiu; an­tai pa­pras­ti žmo­nės gy­ve­na to­kiu klai­din­gu įsi­ti­ki­ni­mu ir to­kio­mis min­ti­mis: „Ko man mels­tis? Kas ži­no, ar Die­vas at­si­kreips į ma­no mal­dą ir pa­no­rės ją iš­klau­sy­ti? Jei aš ne­si­mel­džiu, tai pa­si­mels ki­tas“; ir taip jie įpran­ta ne­si­mels­ti nie­kuo­met ir pa­si­tei­si­na tuo, kad mes ne­igia­me ne­tik­ras ir veid­mai­nin­gas mal­das, tar­si mo­ky­tu­me, kad mels­tis ne­rei­kia ir ne­pri­va­lu.
7 Bet tai iš tik­ro tie­sa – kas iki šiol baž­ny­čio­je ir vi­sur ki­tur bu­vo at­lie­ka­ma kaip mal­da, šau­kiant ir bau­biant, ži­nia, ne­bu­vo jo­kia mal­da; juk toks iš­ori­nis da­ly­kas, at­lie­ka­mas tei­sin­gai, ga­li bū­ti pra­ty­bos ma­žiems vai­kams, mo­ki­niams ir pa­pras­tiems žmo­nėms, ir ga­li va­din­tis gie­do­ji­mu ar­ba skai­ty­mu, bet tai ne tik­ras mel­di­ma­sis. 8 O mels­tis reiš­kia, kaip mo­ko ant­ras įsa­ky­mas, šauk­tis Die­vo var­go die­ną. To Jis no­ri iš mū­sų, ir tai ne­tu­ri pri­klau­sy­ti nuo mū­sų no­rų, bet mes tu­ri­me ir pri­va­lo­me mels­tis, jei no­ri­me bū­ti krikš­čio­nys, ly­giai kaip tu­ri­me ir pri­va­lo­me bū­ti klus­nūs tė­vui, mo­ti­nai ir vy­res­ny­bei, nes taip šau­kian­tis ir pra­šant Die­vo var­dui tei­kia­ma gar­bė, ir jis ver­tai nau­do­ja­mas. Įsi­dė­mėk tai la­biau už vi­sus ki­tus da­ly­kus, idant ši­taip bū­tų nu­til­dy­tos ir nu­gin­tos min­tys, at­bai­dan­čios bei su­lai­kan­čios mus nuo mal­dos. 9 Mat ly­giai taip ne­tin­ka, kad sū­nus sa­ky­tų tė­vui: „Kas iš to ma­no klus­nu­mo? Ei­siu ir da­ry­siu, ką ga­liu, tai juk tas pat“; bet čia įsa­ky­ta: „Tu tu­ri ir pri­va­lai tai da­ry­ti“; tai­gi ir tai pri­klau­so ne nuo ma­no va­lios – da­ry­ti ar ne­da­ry­ti, o pri­va­lu ir tu­ri bū­ti mel­džia­ma­si, [ne­no­rint už­si­trauk­ti Die­vo rūs­ty­bės ir ne­ma­lo­nės.
10 Ši­tai pri­va­lu pir­mu­čiau­sia su­vok­ti ir įsi­dė­mė­ti, idant ši­taip bū­tų nu­til­dy­tos ir nu­gin­tos min­tys, mus ati­trau­kian­čios ir at­bai­dan­čios nuo mal­dos, tar­si bū­tų vi­sai ne­svar­bu, ar mes mel­džia­mės, ar­ba tar­si tai bū­tų įsa­ky­ta tiems, ku­rie šven­tes­ni ir ar­čiau Die­vo, ne­gu mes, kaip ir žmo­gaus šir­dis iš pri­gim­ties to­kia ku­pi­na ne­vil­ties, kad vi­suo­met bė­ga nuo Die­vo ir ma­no, jog Jis ne­no­ri mū­sų mal­dų ir jos Jam ne­rei­ka­lin­gos, nes mes nu­si­dė­jė­liai ir ne­nu­si­pel­nę nie­ko ki­to, kaip tik rūs­ty­bės. 11 Nuo to­kių min­čių (sa­kau) tu­ri­me gin­tis, tu­rė­da­mi prieš akis šį įsa­ky­mą, ir at­sig­ręž­ti į Die­vą, idant to­kiu ne­klus­nu­mu Jo dar la­biau ne­už­rūs­tin­tu­me. Mat šiuo įsa­ky­mu Jis aiš­kiai lei­džia su­pras­ti ne­no­rįs mū­sų at­stum­ti nuo sa­vęs nei nu­vy­ti ša­lin, nors ir esa­me nu­si­dė­jė­liai, bet vei­kiau no­rįs pri­trauk­ti prie sa­vęs, idant jam nu­si­že­min­tu­me, iš­lie­tu­me sa­vo skaus­mą ir var­gą, pa­pra­šy­tu­me ma­lo­nės ir pa­gal­bos. To­dėl Raš­te skai­to­me, jog Jis rūs­tau­ja ant tų, ku­rie dėl sa­vo nuo­dė­mių yra pri­slėg­ti, kad jie ne­si­krei­pė į Jį ir mal­da ne­nu­mal­dė jo rūs­ty­bės ir ne­pra­šė Jo ma­lo­nės]74.
12 Iš to pa­da­ryk iš­va­dą ir pa­mąs­tyk, nes čia taip griež­tai lie­pia­ma mels­tis, kad nie­kas jo­kiu bū­du ne­tu­ri nie­kin­ti sa­vo mal­dų, bet pri­va­lo jas la­bai gerb­ti ir ver­tin­ti, 13 ir vi­suo­met pa­ly­gink su ki­tais įsa­ky­mais. Vai­kas jo­kiu bū­du ne­tu­ri pa­nie­kin­ti klus­nu­mo tė­vui ir mo­ti­nai, bet nuo­lat at­min­ti: „Šis dar­bas – klus­nu­mo dar­bas, ir tai, ką aš da­rau, da­rau nu­si­sta­tęs ne ki­taip, o kad tai ati­tik­tų klus­nu­mą ir Die­vo įsa­ky­mą, ku­riuo ga­liu rem­tis bei kliau­tis ir [to­kį dar­bą] aukš­tai ver­tin­ti ne dėl sa­vo oru­mo, bet dėl įsa­ky­mo“. Taip ir čia – ko ir kam pra­šo­me, tu­ri­me tai ver­tin­ti kaip Die­vo rei­ka­lau­ta ir klus­nu­me Jam at­lik­ta, tai­gi tu­ri­me gal­vo­ti: „Dėl ma­nęs tai bū­tų nie­ko ne­ver­ta, bet tai ga­lio­ja dėl to, kad Die­vas taip lie­pė“. Tai­gi kiek­vie­nas, kad ir ko pra­šy­da­mas, vi­suo­met tu­ri kreip­tis į Die­vą, pa­klus­da­mas šiam įsa­ky­mui.
14 To­dėl mes kuo stro­piau­siai pra­šo­me ir ra­gi­na­me kiek­vie­ną įsi­dė­ti tai į šir­dį ir nie­ku gy­vu ne­nie­kin­ti mū­sų mal­dos. Mat iki šiol taip bu­vo mo­ko­ma vel­nio var­du, kad nie­kas to ne­pai­sė ir ma­nė, kad bus ga­na, jei dar­bas bus at­lik­tas, ne­svar­bu, ar Die­vas iš­klau­sys, ar ne. Tai reiš­kia du­den­ti mal­dą, pa­si­kliau­jant lai­me ir kaip pa­kliu­vo; to­dėl tai bergž­džia mal­da. 15 Juk mes lei­džia­mės su­klai­di­na­mi ir įbau­gi­na­mi to­kių min­čių: „Aš nei šven­tas, nei pa­kan­ka­mai ver­tas; jei bū­čiau toks pa­mal­dus ir šven­tas, kaip šv. Pet­ras ar­ba Pau­lius, tai mels­čiau­si“. Ša­lin to­kias min­tis! Juk tas pats įsa­ky­mas, ku­ris lie­tė Pau­lių, lie­čia ir ma­ne, ir ant­ras įsa­ky­mas duo­tas man, ly­giai kaip ir jam, tai­gi jis ne­ga­li pa­si­gir­ti nei ge­res­niu, nei šven­tes­niu įsa­ky­mu.
16 To­dėl sa­kyk: „Ma­no mal­da, ku­ria aš mel­džiuo­si, yra ly­giai tiek pat ver­tin­ga, šven­ta ir ma­lo­ni Die­vui, kaip ir šv. Pau­liaus, ir vi­sų šven­čiau­sių­jų“. Ko­dėl ga­li taip sa­ky­ti? To­dėl, kad aš mie­lai lei­siu jam bū­ti šven­tes­niam kaip as­me­niui, bet įsa­ky­mo po­žiū­riu – ne, nes Die­vas pai­so mal­dos ne dėl as­mens, bet dėl sa­vo žo­džio ir klus­nu­mo Jam. Juk tuo įsa­ky­mu, ku­riuo vi­si šven­tie­ji grin­džia sa­vo mal­das, ir aš grin­džiu sa­vo mal­dą, ir mel­džiu to pa­ties, ko ir jie vi­suo­met mel­džia ar­ba mel­dė; to­dėl ji man to­kia svar­bi ir dar rei­ka­lin­ges­nė, ne­gu tiems di­die­siems šven­tie­siems.
17 Tad pir­ma ir bū­ti­niau­sia da­lis te­bū­nie tai: vi­sos mū­sų mal­dos tu­ri rem­tis klus­nu­mu Die­vui ir šak­ny­tis ja­me, ne­pai­sant mū­sų as­mens, ar bū­tu­me nu­si­dė­jė­liai ar tei­suo­liai, gar­bin­gi ar ne­gar­bin­gi. 18 Ir tu­ri­me ži­no­ti, kad Die­vas ne­juo­kaus, bet rūs­taus ir baus, jei ne­pra­šy­si­me, ly­giai kaip bau­džia bet ko­kį ki­tą ne­klus­nu­mą; be to, Jis ne­no­ri, kad mū­sų mal­dos bū­tų bergž­džios ir pra­žū­tų. Mat jei Jis ne­no­rė­tų ta­vęs iš­klau­sy­ti, tai mels­tis ne­ra­gin­tų ir ne­įsa­ky­tų taip griež­tai.
19 An­tra, juo la­biau tu­ri mus pa­ska­tin­ti ir pa­drą­sin­ti tai, kad Die­vas prie to dar pri­dū­rė pa­ža­dą ir pa­tvir­ti­no, jog tai, ko mel­si­me, ne­abe­jo­ti­nai ir tik­rai įvyks; an­tai 50 psal­mė­je75 pa­sa­ky­ta: „Šau­kis ma­nęs var­go die­ną; iš­gel­bė­siu ta­ve“, o Kris­tus Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 7 sky­riu­je76 sa­ko: „Pra­šy­ki­te, ir jums bus duo­ta“ ir t. t., nes „Kiek­vie­nas, kas pra­šo, gau­na“. 20 Tai iš tie­sų tu­rė­tų pa­ža­din­ti ir už­deg­ti mū­sų šir­dis mels­tis su no­ru ir mei­le, nes Jis sa­vo žo­džiu liu­di­ja, kad mū­sų mal­da mie­la Jo šir­džiai, be to, ji ne­abe­jo­ti­nai bus iš­klau­sy­ta ir iš­pil­dy­ta, idant jos ne­pa­nie­kin­tu­me, ne­pa­leis­tu­me vė­jais ir ne­si­mels­tu­me ne­ži­nio­je.
21 Ga­li į Jį kreip­tis ir sa­ky­ti taip: „Štai at­ei­nu, mie­la­sis Tė­ve, ir pra­šau ne dėl to, kad pats bū­čiau taip nu­spren­dęs ar dėl sa­vo iš­di­du­mo, bet dėl Ta­vo įsa­ky­mo ir pa­ža­do, ku­ris ne­ga­li nei klys­ti, nei man me­luo­ti“. Kas to­kiu pa­ža­du ne­ti­ki, tas tu­ri ži­no­ti už­rūs­ti­nąs Die­vą, nes pa­že­mi­nąs Jį ir ver­ti­nąs kaip me­la­gį.
22 Be to, mus tu­ri vi­lio­ti ir pa­trauk­ti dar ir tai, kad Die­vas, be įsa­ky­mo ir pa­ža­do, už­bė­ga mums už akių ir pats pa­tei­kia žo­džius bei bū­dą, ir į lū­pas įde­da, kaip ir ko tu­ri­me mels­ti, idant pa­ma­ty­tu­me, kaip šir­din­gai Jis rū­pi­na­si mū­sų bė­do­mis, ir ne­abe­jo­tu­me, kad Jam to­kia mal­da pa­tin­ka ir tik­rai bus iš­klau­sy­ta, 23 o tai la­bai di­de­lis pra­na­šu­mas prieš vi­sas ki­tas mal­das, ku­rias pa­tys ga­lė­tu­me su­gal­vo­ti. Mat to­kiu at­ve­ju są­ži­nė nuo­lat sken­dė­tų abe­jo­nė­se ir sa­ky­tų: „Aš mel­džiau­si, bet kas ži­no, kaip Jam tai pa­tin­ka, ir ar aš pa­si­rin­kau tei­sin­gą bū­dą ir for­mą?“ To­dėl pa­sau­ly­je ne­ra­si tau­res­nės mal­dos už kas­die­nę „Tė­ve mū­sų“, nes ji tu­ri to­kį pui­kų liu­di­ji­mą, kad Die­vas mie­lai jos klau­so, ir jos ne­tu­rė­tu­me iš­mai­ny­ti į jo­kius pa­sau­lio tur­tus.
24 Dar ir to­dėl taip nu­sta­ty­ta, kad mes ma­ty­tu­me ir at­min­tu­me var­gą, tu­rin­tį mus lenk­ti ir vers­ti be pa­lio­vos mels­tis. Mat kas no­ri pra­šy­ti, tas tu­ri ką nors pa­teik­ti, nu­pa­sa­ko­ti ir įvar­dy­ti, ko trokš­tąs; ant­raip tai ne­ga­li va­din­tis mal­da.
25 To­dėl mes tei­sė­tai at­me­tė­me vie­nuo­lių ir ku­ni­gų mal­das, die­ną nak­tį bai­siau­siai stau­gia­mas ir bam­ba­mas; bet nė vie­nas jų nė ne­ma­no bent šio to pra­šy­ti, ir jei su­rink­tu­me į krū­vą vi­sas baž­ny­čias bei vi­sus dva­si­nin­kus, tai jiems tek­tų pri­si­pa­žin­ti, kad nė la­še­lio vy­no jie nie­kuo­met ne­pra­šė iš šir­dies. Mat nė vie­nas jų nie­kuo­met ne­ban­dė mels­tis iš klus­nu­mo Die­vui ir iš ti­kė­ji­mo pa­ža­du, taip pat jo­kios bė­dos ne­tu­rė­jo prieš akis, o ge­riau­siu at­ve­ju (kai ši­tai bū­da­vo at­lie­ka­ma la­bai pui­kiai) gal­vo­jo ne dau­giau, ne­gu at­lik­da­mas ge­rą dar­bą, ku­riuo už­mo­ka­ma Die­vui, tar­si no­rint ne iš Jo im­ti, bet tik Jam duo­ti.
26 Ta­čiau kai mal­da tu­ri bū­ti tik­ra, tu­ri bū­ti rim­tu­mo, kad bū­tų jau­čia­ma sa­va bė­da, spau­džian­ti ir vers­te ver­čian­ti mus kreip­tis ir šauk­tis; tuo­met mal­da sa­vai­me iš­ei­na to­kia, ko­kia tu­ri bū­ti, kad ne­be­rei­kia jo­kių pa­mo­ky­mų, kaip jai pa­si­reng­ti ir pa­si­sem­ti pa­mal­du­mo. 27 Ta­čiau rū­pes­tį, vi­siems ir kiek­vie­nam gu­lin­tį ant šir­dies, ra­si pa­kan­ka­mai iš­reikš­tą „Tė­ve mū­sų“ mal­do­je, to­dėl ji tu­ri tar­nau­ti ir tam, kad jį pri­si­min­tu­me, ap­mąs­ty­tu­me ir į šir­dį pa­im­tu­me, idant ne­pa­liau­tu­me mels­tis. Mat vi­si mes tu­ri­me pa­kan­ka­mai ne­pri­tek­lių, ta­čiau klai­da ta, kad to ne­jau­čia­me ir ne­ma­to­me. To­dėl Die­vas ir no­ri, kad šį sa­vo rū­pes­tį ir rei­ka­lą tu skųs­da­ma­sis iš­dės­ty­tum ne dėl to, kad Jis to ne­ži­no­tų, bet dėl to, kad sa­vo šir­dį už­deg­tum juo stip­riau ir juo la­biau trokš­ti, ir tik pla­čiai sa­vo ap­siaus­tą iš­skleis­tum bei iš­skės­tum, kad daug ga­lė­tu­mei pri­im­ti.
28 To­dėl kiek­vie­nas tu­rė­tu­me nuo ma­žu­mės pra­tin­tis kas­dien mels­tis už vi­sas sa­vo bė­das, vos pa­ju­tęs ką nors, kas jį lie­čia, taip pat už ki­tų žmo­nių, tarp ku­rių gy­ve­na, kaip an­tai pa­moks­li­nin­kų, vy­res­ny­bės, kai­my­nų, sam­di­nių, rū­pes­čius, ir vi­suo­met (kaip sa­ky­ta), tai da­ry­da­mas, Die­vui Jo įsa­ky­mą bei pa­ža­dą pri­min­ti ir ži­no­ti, kad Jis ne­no­ri, jog tai bū­tų men­ki­na­ma. 29 Tai sa­kau dėl to, kad la­bai no­rė­čiau, jog žmo­nės tai įsi­są­mo­nin­tų ir mo­ky­tų­si tei­sin­gai mels­tis, o ne pra­ei­tų pro ša­lį abe­jin­gai ir šal­tai, nes dėl to jie kas­dien vis la­biau ne­be­mo­ka mels­tis, o to ir sie­kia vel­nias ir kaip įma­ny­da­mas sten­gia­si, kad taip bū­tų; juk jis ge­rai jau­čia, koks skaus­mas ir ko­kia ža­la jam da­ro­ma, mel­džian­tis tei­sin­gai.
30 Mat mes pri­va­lo­me ži­no­ti, kad vi­sa mū­sų gy­ny­ba ir ap­sau­ga glū­di tik mal­do­je. Juk prieš vel­nią su jo ga­ly­be ir ša­li­nin­kais, ei­nan­čiais prieš mus, mes taip per sil­pni, kad jie ga­lė­tų leng­vai mus su­tryp­ti. To­dėl tu­ri­me pa­gal­vo­ti ir grieb­tis gin­klo, ku­riais krikš­čio­nys tu­ri bū­ti ap­si­gin­kla­vę, idant at­lai­ky­tų ko­vą su vel­niu. 31 Juk kas, ta­vo ma­ny­mu, iki šiol to­kius di­de­lius dar­bus nu­vei­kė, su­trik­dė ir įvei­kė mū­sų prie­šų pla­nus bei ke­ti­ni­mus, riau­šes bei žmog­žu­dys­tes, ku­rio­mis mus ir mū­sų Evan­ge­li­ją tai­kė­si už­eng­ti vel­nias, jei ne vie­no ki­to die­vo­bai­min­go­jo mal­da, it ge­le­ži­nė sie­na iš­dy­gu­si mū­sų pu­sė­je! Ant­raip jie pa­tys bū­tų pa­ma­tę vi­siš­kai ki­to­kį vaiz­dą, kaip vel­nias pra­pul­do vi­są Vo­kie­ti­ją jos pa­čios krau­jy­je. Bet da­bar jie ga­li iš to ra­miai pa­si­juok­ti ir pa­si­šai­py­ti, ta­čiau tiek prieš juos, tiek prieš vel­nią mes no­ri­me at­si­lai­ky­ti vien mal­da, jei tik bū­si­me stro­pūs ir ne­ap­lai­dūs. 32 Juk pa­mal­džiam krikš­čio­niui, pra­šan­čiam: „Mie­la­sis Tė­ve, te­esie ta­vo va­lia!“, Jis at­sa­ko aukš­ty­bė­se: „Taip, mie­las vai­ke, taip te­bū­nie ir te­įvyks­ta, ne­pai­sant vel­nio ir vi­so pa­sau­lio!“
33 Tai­gi te­bus tai pa­sa­ky­ta kaip pa­drą­si­ni­mas, kad pir­mu­čiau­sia bū­tų mo­ko­ma­si mal­dą di­džiai gerb­ti bei bran­gin­ti ir tei­sin­gai skir­ti pra­šy­mą nuo ple­pė­ji­mo. Mat mes jo­kiu bū­du ne­at­me­ta­me mal­dos, bet at­me­ta­me tik vi­siš­kai ne­nau­din­gą vir­ka­vi­mą ir bam­bė­ji­mą, kaip ir pats Kris­tus at­me­tė ir už­drau­dė daug­žo­džia­vi­mą77. 34 O da­bar kiek ga­li­ma trum­piau ir aiš­kiau ap­tar­si­me „Tė­ve mū­sų“. Čia sep­ty­niuo­se ar­ti­ku­luo­se, ar­ba pra­šy­muo­se, pa­ei­liui su­trauk­tos vi­sos bė­dos, su ku­rio­mis nuo­lat su­si­du­ria­me, ir kiek­vie­na to­kia di­de­lė, kad tu­rė­tų vi­są gy­ve­ni­mą vers­ti mus už jas mels­tis.

Pir­mas pra­šy­mas

35 Te­esie šven­tas Ta­vo var­das.
36 Tai šiek tiek mig­lo­ta ir ne­tai­syk­lin­gai vo­kiš­kai pa­sa­ky­ta, nes sa­vo gim­tą­ja kal­ba mes sa­ky­tu­me: „Dan­giš­ka­sis Tė­ve, pa­dėk, kad tik Ta­vo var­das bū­tų šven­tas“. 37 Ką gi reiš­kia pra­šy­ti, kad Jo var­das bū­tų šven­tas? Ar­gi jis jau ne­bu­vo šven­tas pir­ma? At­sa­ky­mas: „Taip, jis vi­są lai­ką šven­tas sa­vo es­me, bet mū­sų var­to­se­no­je jis nė­ra šven­tas“. Mat Die­vo var­das mums duo­tas dėl to, kad ta­po­me krikš­čio­ni­mis ir bu­vo­me pa­krikš­ty­ti, kad va­di­na­mės Die­vo vai­kai ir tu­ri­me sak­ra­men­tus, ku­riais Jis mus su sa­vi­mi su­jun­gia; tai­gi vi­sa, kas Die­vo, tu­ri tar­nau­ti mū­sų nau­dai.
38 Tai di­de­lė bė­da, la­biau­siai tu­rin­ti mums rū­pė­ti, kad var­das ne­pra­ras­tų sa­vo gar­bės, bū­tų lai­ko­mas šven­tas ir di­din­gas kaip di­džiau­sias mū­sų tur­tas ir šven­te­ny­bė, ku­rią tu­ri­me, ir kad mes kaip die­vo­bai­min­gi vai­kai mels­tu­me, idant Jo var­das, ku­ris dan­gu­je ir taip šven­tas, ly­giai ir že­mė­je, pas mus ir vi­sam pa­sau­liui bū­tų ir lik­tų šven­tas.
39 Kaip­gi jis tam­pa šven­tas tarp mū­sų? Aiš­kiau­sias at­sa­ky­mas, ku­rį ga­li­ma pa­teik­ti, toks: kai ir mū­sų mo­ky­mas, ir mū­sų gy­ve­ni­mas bus die­viš­kas ir krikš­čio­niš­kas. Mat jei šio­je mal­do­je Die­vą va­di­na­me mū­sų Tė­vu, tai pri­va­lo­me vi­sur elg­tis ir bū­ti to­kio nu­si­sta­ty­mo, kaip die­vo­bai­min­gi vai­kai, idant dėl mū­sų Jis pa­tir­tų ne gė­dą, bet gar­bę ir šlo­vę.
40 O mes ar­ba žo­džiais, ar­ba dar­bais pa­da­ro­me jį ne­šven­tą (nes tai, ką da­ro­me že­mė­je, tu­ri bū­ti ar­ba žo­dis, ar­ba dar­bas, ar­ba kal­ba, ar­ba veiks­mas). 41 Tai­gi pir­miau­sia ta­da, kai Die­vo var­du sa­ko­mas pa­moks­las, mo­ko­ma ir kal­ba­ma, bet tai bū­na ne­tie­sa ir gun­dan­tis da­ly­kas, tad Jo var­das tu­ri slėp­ti me­lą ir pa­da­ry­ti jį pri­im­ti­ną. 42 Tai di­džiau­sias Die­vo var­do iš­nie­ki­ni­mas ir pa­že­mi­ni­mas; to­liau ta­da, kai šven­tas var­das šiurkš­čiai pik­tnau­do­ja­mas kaip gė­din­ga prie­dan­ga pri­sie­kiant, plūs­tant, bu­riant t. t. 43 An­tra ver­tus, ir aki­vaiz­džiai ne­do­ru gy­ve­ni­mu bei dar­bais, kai tie, ku­rie va­di­na­si krikš­čio­nys ir Die­vo tar­nai, bū­na sve­ti­mau­to­jai, gir­tuok­liai, gob­šuo­liai, pa­vy­duo­liai ir šmei­ži­kai; čia vėl­gi Die­vo var­das per mus tu­ri kęs­ti gė­dą ir bū­ti šmei­žia­mas. 44 Juk ir tik­ram tė­vui gė­da ir ne­gar­bė, kai jis tu­ri ne­ge­rą, ne­do­rą vai­ką, žo­džiais ir dar­bais taip jam be­si­prie­ši­nan­tį, kad tė­vas per jį tu­ri bū­ti nie­ki­na­mas ir už­gau­lio­ja­mas; ly­giai taip ir Die­vui ne­gar­bė, kai mes, va­di­na­mi Jo var­du ir gau­nan­tys iš Jo vi­so­ke­rio­po gė­rio, ne taip mo­ko­me, kal­ba­me ir gy­ve­na­me, kaip de­rė­tų die­vo­bai­min­giems ir nuo­sta­biems vai­kams, tad Jis tu­ri klau­sy­tis apie mus sa­kant, kad mes tu­rė­tu­me bū­ti ne Die­vo, o vel­nio vai­kai.
45 Tai­gi ma­tai, jog šio­je da­ly­je mes pra­šo­me kaip tik to, ko Die­vas rei­ka­lau­ja ant­ra­me įsa­ky­me, kad Jo var­das ne­bū­tų pik­tnau­do­ja­mas prie­sai­koms, keiks­mams, me­lui, ap­ga­vys­tei ir t. t., bet kad bū­tų nau­din­gai nau­do­ja­mas Die­vo šlo­vei ir gar­bei. Mat tas, ku­ris nau­do­ja Die­vo var­dą ko­kiai nors ne­do­ry­bei, šį šven­tą var­dą su­ter­šia ir iš­nie­ki­na taip, kaip anks­čiau baž­ny­čia bū­da­vo va­di­na­ma iš­nie­kin­ta, jei jo­je įvyk­da­vo žmog­žu­dys­tė ar­ba ki­ta niek­šy­bė, ar­ba jei bū­da­vo iš­nie­ki­na­ma monst­ran­ci­ja ar­ba re­lik­vi­ja, pa­ti sa­vai­me šven­ta, bet pa­nau­do­ji­mu pa­da­ro­ma ne­šven­ta. 46 Tai­gi ši da­lis leng­va ir aiš­ki, jei tik su­pran­ti pa­sa­ky­mą, kad šven­tin­ti reiš­kia tą pat, ką, mū­siš­kai kal­bant, gir­ti, šlo­vin­ti bei gar­bin­ti ir žo­džiais, ir dar­bais.
47 Ma­tai, ko­kia rei­ka­lin­ga ši mal­da. Juk ma­ty­da­mi, koks pa­sau­lis pil­nas sek­tų ir ne­tik­rų mo­ky­to­jų, šven­tą var­dą nau­do­jan­čių sa­vo vel­niš­ko mo­ky­mo prie­dan­gai ir pa­tei­si­ni­mui, iš tie­sų tu­rė­tu­me be pa­lio­vos šauk­ti ir kvies­ti prieš vi­sus tuos, ku­rie klai­din­gai skel­bia ir ti­ki, ir prieš tuos, ku­rie gin­či­ja mū­sų Evan­ge­li­ją ir tik­rą mo­ky­mą, per­se­kio­ja ir no­ri nu­til­dy­ti, kaip an­tai vys­ku­pus, ti­ro­nus, fa­na­ti­kus ir t. t.; to­liau mums rei­kia pra­šy­ti ir dėl mū­sų pa­čių, nors ir tu­rin­čių Die­vo žo­dį, bet ne­dė­kin­gų už jį nei gy­ve­nan­čių pa­gal jį, kaip de­rė­tų. 48 Jei iš šir­dies to pra­šai, tai ga­li bū­ti tik­ras, kad Die­vui ši­tai ma­lo­nu; juk Jam nie­ko ne­bus ma­lo­niau gir­dė­ti, kaip tai, kad Jo gar­bė ir gy­rius iš­kel­ti pir­ma ir virš vis­ko ir kad Jo žo­dis tei­sin­gai mo­ko­mas ir bran­giu bei ver­tin­gu lai­ko­mas.

Ant­ras pra­šy­mas

Te­atei­nie Ta­vo ka­ra­lys­tė.
49 Kaip pir­mo­je da­ly­je, su­si­ju­sio­je su Die­vo gar­be ir var­du, pra­šė­me, kad Die­vas už­gin­tų pa­sau­liui sa­vo me­lą ir pik­ty­bes dangs­ty­ti Jo var­du, bet kad šis lai­ky­tų Jį di­din­gu bei šven­tu ir mo­ky­mu, ir gy­ve­ni­mu, idant Jį šlo­vin­tu­me ir gar­bin­tu­me, taip da­bar pra­šo­me, kad at­ei­tų ir Jo ka­ra­lys­tė. 50 Ta­čiau kaip Die­vo var­das jau pats sa­vai­me šven­tas, o mes vis tiek pra­šo­me, kad Jis tarp mū­sų tap­tų šven­tas, taip ir Jo ka­ra­lys­tė jau at­ei­na ir be mū­sų pra­šy­mo, sa­vai­me, o mes vis tiek pra­šo­me, kad ji at­ei­tų pas mus, t. y. bū­tų tarp mū­sų ir mu­my­se, tai­gi kad ir mes tap­tu­me da­li­mi tų, tarp ku­rių Jo var­das lai­ko­mas šven­tu ir Jo ka­ra­lys­tė au­ga bei di­dė­ja.
51 Ką gi reiš­kia Die­vo ka­ra­lys­tė? At­sa­ky­mas: „Ne ką ki­ta, kaip tai, ką gir­dė­jo­me anks­čiau, ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­me, kad Die­vas at­siun­tė į pa­sau­lį sa­vo Sū­nų, Kris­tų, mū­sų Vieš­pa­tį, idant mus iš­va­duo­tų ir iš­lais­vin­tų iš vel­nio val­džios ir pa­si­im­tų pas sa­ve, ir val­dy­tų kaip tei­sin­gu­mo, gy­vy­bės ir pa­lai­mos ka­ra­lius prie­šais nuo­dė­mę, mir­tį ir ne­ty­rą są­ži­nę“. Tam Jis da­vė mums ir sa­vo Šven­tą­ją Dva­sią, ku­ri at­neš­tų tai mums per Jo šven­tą­jį žo­dį ir sa­vo ga­lia mus ap­švies­tų bei su­stip­rin­tų ti­kė­ji­me.
52 To­dėl pir­miau­sia pra­šo­me, kad tai įsi­ga­lė­tų tarp mū­sų ir kad Jo var­das taip bū­tų šlo­vi­na­mas šven­tu Die­vo žo­džiu ir krikš­čio­niš­ku gy­ve­ni­mu, kad mes, ją pri­ėmę, jo­je pa­si­lik­tu­me ir kas­dien aug­tu­me, ir kad ir ki­ti žmo­nės jai pri­tar­tų ir tap­tų jos ša­li­nin­kais, ir ji ga­lin­gai sklis­tų po pa­sau­lį, idant dau­ge­lis at­ei­tų į ma­lo­nės ka­ra­lys­tę, Šven­to­sios Dva­sios at­ves­ti tap­tų iš­ga­ny­ti, ir kad mes vi­si drau­ge am­ži­nai pa­si­lik­tu­me jo­je, da­bar pra­si­dė­ju­sio­je.
53 Juk Die­vo ka­ra­lys­tės at­ėji­mas vyks­ta dve­jo­pai: vie­ną kar­tą – čia, lai­ki­na­ja­me gy­ve­ni­me, per žo­dį ir ti­kė­ji­mą, an­trą kar­tą – am­ži­ny­bė­je, per Ap­reiš­ki­mą. Tad mes pra­šo­me abie­jų da­ly­kų – kad ji at­ei­tų ir pas tuos, ku­rie dar nė­ra jo­je, ir pas mus, ją jau įgi­ju­sius, kas­die­niu au­gi­mu ir at­ei­ty­je, am­ži­na­ja­me gy­ve­ni­me. 54 Vi­sa tai ne kas ki­ta, kaip pa­sa­ky­ti: „Mie­la­sis Tė­ve, pra­šo­me Ta­ve duo­ti mums pir­miau­sia sa­vo žo­dį, kad Evan­ge­li­ja bū­tų vi­sa­me pa­sau­ly­je skel­bia­ma tei­sin­gai; an­tra, kad Ta­vo žo­dis ti­kė­ji­mu bū­tų pri­ima­mas, mu­my­se veik­tų ir gy­ven­tų, tai­gi kad Ta­vo ka­ra­lys­tė vieš­pa­tau­tų tarp mū­sų per žo­dį ir Šven­to­sios Dva­sios ga­lia, o vel­nio ka­ra­lys­tė bū­tų su­nai­kin­ta, kad jis ne­be­tu­rė­tų nei tei­sės į mus, nei val­džios mums, kol pa­ga­liau ji bus vi­siš­kai su­griau­ta, o nuo­dė­mė, mir­tis ir pra­ga­ras bus iš­nai­kin­ti, idant am­ži­nai gy­ven­tu­me vi­siš­ka­me tei­sin­gu­me ir pa­lai­mo­je“.
55 Iš to ma­tai, kad čia mes pra­šo­me ne men­kos iš­mal­dos ar lai­ki­nų­jų, trum­pa­am­žių gė­ry­bių, bet am­ži­no, ne­įkai­no­ja­mo lo­bio ir vis­ko, ką pats Die­vas tu­ri; tai per­ne­lyg di­du, kad žmo­gaus šir­dis pa­ti ga­lė­tų drįs­ti to trokš­ti, jei Jis ne­bū­tų lie­pęs to pra­šy­ti. 56 Bet ka­dan­gi Jis yra Die­vas, Jis no­ri tu­rė­ti gar­bę kaip tas, ku­ris duo­da daug dau­giau ir aps­čiau, ne­gu kas nors pa­jė­gia su­vok­ti, kaip am­ži­nas ne­sen­kan­tis šal­ti­nis, ku­ris juo dau­giau trykš­ta ir lie­ja­si per kraš­tus, juo dau­giau iš sa­vęs duo­da, ir gei­dau­ja iš mū­sų ne dau­giau, kaip tik mels­ti iš Jo daug ir di­de­lių da­ly­kų, ir prie­šin­gai, pyks­ta, jei drą­siai ne­pra­šo­me ir ne­rei­ka­lau­ja­me.
57 Ly­giai taip, jei tur­tin­giau­sias, ga­lin­giau­sias ka­ra­lius pa­si­kvies­tų varg­šą el­ge­tą, kad šis pa­pra­šy­tų, ko tik pa­no­rė­jęs, ir bū­tų pa­si­ry­žęs įteik­ti jam di­de­lę, ka­ra­liš­ką do­va­ną, o tas kvai­lys pa­pra­šy­tų vi­so la­bo lėkš­tės el­ge­tos sriu­bos; toks tei­sė­tai bū­tų pa­lai­ky­tas ap­ga­vi­ku ir ne­vi­do­nu, be­si­ty­čio­jan­čiu ir be­si­šai­pan­čiu iš jo ka­ra­liš­ko­sios di­de­ny­bės įsa­ky­mo, ir ne­bū­tų ver­tas ro­dy­tis jo aky­se. Tad taip ir Die­vui di­de­lė gė­da ir ne­gar­bė, kai mes, ku­riems Jis siū­lo ir ža­da tiek daug ne­ap­sa­ko­mų tur­tų, pa­nie­ki­na­me juos ar­ba ne­iš­drįs­ta­me jų pri­im­ti, o su­ge­ba­me tik ga­ba­lė­lio duo­nos pa­pra­šy­ti.
58 Dėl vi­so to kal­tas gė­din­gas ne­ti­kė­ji­mas, nė to ne­si­ti­kįs iš Die­vo, kad šis jam pil­vą ga­li pa­so­tin­ti, ką jau kal­bė­ti apie tai, kad ne­abe­jo­da­mas lauk­tų iš Die­vo to­kių am­ži­nų­jų gė­ry­bių. To­dėl mes tu­rė­tu­me su­telk­ti jė­gas prieš tai ir to pra­šy­ti pir­miau­sia, tuo­met ir vi­so ki­to tik­rai tu­rė­si­me aps­čiai, kaip mo­ko Kris­tus: „Jūs pir­miau­sia ieš­ko­ki­te Die­vo ka­ra­lys­tės ir jo tei­su­mo, o vi­sa tai bus jums pri­dė­ta“. Juk kaip Jis ga­lė­tų leis­ti, kad sto­ko­tu­me lai­ki­nų­jų da­ly­kų ir varg­tu­me, jei pa­ža­da am­ži­nų­jų ir ne­nyks­tan­čių­jų?

Tre­čias pra­šy­mas

59 Te­esie Ta­vo va­lia kaip dan­gu­je, taip ir že­mė­je.
60 Iki šiol mel­dė­me, kad Die­vo var­das bū­tų mū­sų ger­bia­mas ir kad Jo ka­ra­lys­tė vieš­pa­tau­tų tarp mū­sų; šie­du pra­šy­mai ap­ima vi­sa, kas su­si­ję su Die­vo gar­be ir mū­sų iš­ga­ny­mu, bū­tent kad mes lai­mė­tu­me Die­vą su vi­so­mis Jo gė­ry­bė­mis. Bet čia iš­ky­la di­de­lis bū­ti­nu­mas, kad mes to pra­šy­mo tvir­tai lai­ky­tu­mės ir ne­si­leis­tu­me at­plė­šia­mi. 61 Mat kaip ge­rai val­džiai rei­ka­lin­gi ne tik sta­tan­tys ir ge­rai val­dan­tys, bet ir gi­nan­tys, sau­gan­tys ir uo­liai bu­din­tys, taip ir čia, nors jau pra­šė­me bū­ti­niau­sio da­ly­ko – Evan­ge­li­jos, ti­kė­ji­mo ir Šven­to­sios Dva­sios, kad ji mus val­dy­tų, iš­va­duo­tų iš vel­nio val­džios, mes tu­ri­me ly­giai taip pra­šy­ti, kad Jis leis­tų iš­si­pil­dy­ti sa­vo va­liai. Juk tik­rai bū­tų la­bai keis­ta, jei ma­ny­tu­me tu­rį at­lai­ky­ti daug iš­puo­lių ir smū­gių iš vi­sų drįs­tan­čių kliu­dy­ti ir ne­leis­ti iš­si­pil­dy­ti aniems dviem pra­šy­mams.
62 Mat nie­kas ne­ti­ki, kaip smar­kiai vel­nias tam prie­ši­na­si ir truk­do, ne­ga­lė­da­mas pa­kęs­ti, kad kas nors tei­sin­gai mo­ky­tų ar ti­kė­tų, ir jam ne­pa­pras­tai skau­du, kai jis pri­vers­tas at­skleis­ti sa­vo me­lą ir pik­ta­da­ry­bes, ku­rie, gra­žiai pri­si­den­gus Die­vo var­du, bu­vo ger­bia­mi, ir deg­ti iš gė­dos, be to, dar iš­va­ro­mas iš šir­dies ir lei­džia­ma įvyk­ti to­kiam su­krė­ti­mui jo ka­ra­lys­tė­je. To­dėl jis siun­ta ir šėls­ta kaip rūs­tus prie­šas iš vi­sos sa­vo ga­lios ir jė­gos, trau­kia prie sa­vęs vi­sa, kas jam pa­val­du; be to, ima į pa­gal­bą pa­sau­lį ir mū­sų pa­čių kū­ną. 63 Mat mū­sų kū­nas jau pats sa­vai­me tin­gus ir lin­kęs į pik­ta, nors ir esa­me pri­ėmę Die­vo žo­dį bei ti­ki­me. Ta­čiau pa­sau­lis blo­gas ir pik­tas; tad vel­nias pju­do, pu­čia ir kurs­to, kad su­kliu­dy­tų, grą­žin­tų at­ga­lios, pa­kirs­tų ir vėl mus val­dy­tų. 64 To­kie vi­si jo no­rai, ke­ti­ni­mai ir min­tys, to jis sie­kia die­ną nak­tį, net trum­pam ne­nu­rim­da­mas, pa­nau­do­ja vi­sas sa­vo gud­ry­bes ir klas­tą, bū­dus ir prie­mo­nes, ko­kius tik su­gal­vo­ti pa­jė­gia.
65 To­dėl no­rė­da­mi bū­ti krikš­čio­nys, tu­ri­me ne­abe­jo­ti­nai bū­ti tam pa­si­ren­gę ir tu­rė­ti gal­vo­je, kad vel­nias su vi­sais sa­vo an­ge­lais ir pa­sau­lis bus mū­sų prie­šai, ne­šan­tys mums vi­so­kias ne­lai­mes ir šird­gė­lą. Mat kur Die­vo žo­dis skel­bia­mas, pri­ima­mas bei ti­ki­mas ir ne­ša vai­sių, ten ne­tu­ri trūk­ti ir bran­gio­jo šven­to­jo kry­žiaus. Ir te­gu nie­kas ne­ma­no gy­ven­si­ąs ra­miai, bet te­ži­no tu­rė­si­ąs pa­au­ko­ti, ką tu­ri šia­me pa­sau­ly­je: tur­tą, gar­bę, na­mus ir gal­vi­jus, žmo­ną ir vai­kus, kū­ną ir gy­vy­bę. 66 Tai skau­di­na tik mū­sų kū­ną ir se­ną­jį Ado­mą; juk pri­va­lu lai­ky­tis ir kan­triai kęs­ti, kai esa­me puo­la­mi, ir at­si­ža­dė­ti to, kas iš mū­sų at­ima­ma.
67 To­dėl čia, kaip ir vi­suo­se ki­tuo­se [pra­šy­muo­se], taip pat bū­ti­na be pa­lio­vos mels­ti: „Mie­las Tė­ve, te­esie Ta­vo va­lia, o ne vel­nio ir mū­sų prie­šų va­lia, ir ne vi­sų tų, ku­rie no­ri per­se­kio­ti ir nu­til­dy­ti Ta­vo šven­tą žo­dį ar su­kliu­dy­ti Ta­vo ka­ra­lys­tei; ir duok mums, kad vi­sa, ką dėl to rei­kia iš­kęs­ti, kan­triai pa­kel­tu­me ir nu­ga­lė­tu­me, kad mū­sų varg­šas kū­nas iš sil­pnu­mo ar tin­gu­mo neat­si­trauk­tų ir ne­at­kris­tų“.
68 Žiū­rėk, šio­se tri­jo­se da­ly­se pa­pras­čiau­siu bū­du iš­dės­ty­tas bū­ti­nu­mas, lie­čian­tis pa­tį Die­vą, ta­čiau vis­kas mū­sų pa­čių la­bui; juk tai, ko pra­šo­me, skir­ta tik mums, bū­tent, kaip sa­ky­ta, kad ir mu­my­se įvyk­tų tai, kas šiaip tu­ri įvyk­ti už mū­sų ri­bų. Mat kaip ir be mū­sų pra­šy­mo Jo var­das tu­ri bū­ti šven­tas, o Jo ka­ra­lys­tė at­ei­ti, taip ir Jo va­lia tu­ri iš­si­pil­dy­ti ir pa­sklis­ti, nors vel­nias su vi­sais sa­vo ša­li­nin­kais dėl to la­bai triukš­mau­tų, pyk­tų bei šėl­tų ir drįs­tų ban­dy­ti Evan­ge­li­ją vi­siš­kai su­nai­kin­ti. Bet sa­vo pa­čių la­bui tu­ri­me pra­šy­ti, kad Jo va­lia ne­kliu­do­mai sklis­tų ir tarp mū­sų prie­šais to­kį jų šėl­smą, kad jie ne­ga­lė­tų nie­ko pa­da­ry­ti, o mes, ne­pai­sy­da­mi vi­sos prie­var­tos ir per­se­kio­ji­mų, tvir­tai lai­ky­tu­mės to ir ten­kin­tu­mės to­kia Die­vo va­lia.
69 Ši mal­da nū­nai bus mū­sų ap­sau­ga ir sky­das, at­mu­šan­tis ir su­dau­žan­tis vi­sa, ko vel­nias, po­pie­žius, vys­ku­pai, ti­ro­nai ir ere­ti­kai prieš mū­sų Evan­ge­li­ją įsten­gia pa­siek­ti. Te­gu jie pyks­ta ir vis­ką iš­ban­do, te­gu ku­ria pla­nus ir spren­džia, kaip mus nu­mal­šins ir iš­nai­kins, idant jų va­lia ir su­ma­ny­mai iš­si­pil­dy­tų; prieš vi­sa tai vie­nas ar du krikš­čio­nys su šiuo vie­nin­te­liu pra­šy­mu bus mū­sų sie­na, į ku­rią jie at­si­trenks ir su­by­rės į ši­pu­lius. 70 Tai mū­sų pa­guo­da ir tvir­ty­bė, kad vel­nio ir vi­sų mū­sų prie­šų va­lia ir su­ma­ny­mai tu­rės suž­lug­ti ir pra­pul­ti, kad ir ko­kiais iš­di­džiais, tvir­tais ir ga­lin­gais jie sa­ve lai­ky­tų; juk jei ne­bū­tų jų va­lia pa­lauž­ta ir jai ne­bū­tų su­kliu­dy­ta, Die­vo ka­ra­lys­tė ne­ga­lė­tų že­mė­je iš­lik­ti, o Jo var­das ne­bū­tų šven­tas.

Ket­vir­tas pra­šy­mas

71 Kas­die­nės mū­sų duo­nos duok mums šian­dien.
72 Čia mes pa­mąs­to­me apie men­ką duo­nos pin­ti­nė­lę, apie mū­sų kū­no ir lai­ki­no­jo gy­ve­ni­mo reik­mes, ir nors tai trum­pas ir pa­pras­tas pa­sa­ky­mas, bet ap­ima jis la­bai daug. Mat mi­nė­da­mas kas­die­nę duo­ną ir jos pra­šy­da­mas, tu pra­šai vi­sa ko, kas bū­ti­na, kad tu­rė­tu­mei kas­die­nės duo­nos ir ją val­gy­tum, an­tra ver­tus, pra­šai pa­ša­lin­ti vi­sa, kas tam kliu­do. To­dėl sa­vo min­tis tu­ri tei­sin­gai iš­dės­ty­ti ir iš­skleis­ti ne tik iki duon­ke­pės ir mil­tų dė­žės, bet ir kad siek­tų pla­čius lau­kus bei vi­są že­mę, au­gi­nan­čią ir no­ki­nan­čią kas­die­nę duo­ną ir vi­so­kį mais­tą. Juk jei Die­vas ne­leis­tų jam aug­ti, ne­lai­min­tų ir dir­vo­je ne­lai­ky­tų, mes nie­kuo­met ne­iš­im­tu­me duo­nos iš duon­ke­pės ir ne­dė­tu­me ant sta­lo.
73 O trum­pai su­trau­kus, šis pra­šy­mas ap­ima vi­sa, kas pri­klau­so pil­nat­viš­kam gy­ve­ni­mui šia­me pa­sau­ly­je, nes vien dėl jo mums rei­ka­lin­ga kas­die­nė duo­na. Tad gy­ve­ni­mui rei­kia ne tik kad mū­sų kū­nas gau­tų val­gio, ap­da­ro ir kas šiaip bū­ti­na, bet ir kad su žmo­nė­mis, su ku­riais gy­ve­na­me ir ben­drau­ja­me, kas­die­niuo­se rei­ka­luo­se ir vi­so­kiau­siuo­se da­ly­kuo­se ra­miai ir tai­kiai ap­si­ei­tu­me; ap­skri­tai vi­sa, kas lie­čia na­mų ir kai­my­nų ar­ba pi­lie­čių rei­ka­lus ir val­džią. Mat šiems dviem da­ly­kams su­da­rant to­kių kliū­čių, kad jie ne­be­vei­kia, kaip tu­rė­tų veik­ti, taip truk­do­mos ir gy­ve­ni­mo reik­mės, kad jis ga­liau­siai ne­be­ga­li bū­ti pa­lai­ko­mas. 74 Ir, ko ge­ro, rei­ka­lin­giau­sia mels­ti už pa­sau­lie­ti­nę vy­res­ny­bę ir val­džią kaip už tai, per ką mus Die­vas dau­giau­siai ap­rū­pi­na kas­die­ne duo­na ir vi­sais ma­lo­nu­mais. Juk nors ir ga­vo­me iš Die­vo aps­čiai gė­ry­bių, tai vis dėl­to ne­ga­lė­tu­me nė vie­nos jų nei pa­si­lai­ky­ti, nei pa­ti­ki­mai ir ma­lo­niai pa­nau­do­ti, jei Jis ne­duo­tų mums tvir­tos, tai­kin­gos val­džios. Mat kur ne­ra­mu­mai, ki­vir­čai ir ka­ras, ten kas­die­nės duo­nos jau ne­bė­ra ar­ba ma­žų ma­žiau­siai sun­ku jos gau­ti.
75 To­dėl vi­sai pa­grįs­tai kiek­vie­no die­vo­bai­min­go ku­ni­gaikš­čio her­be bū­tų ga­li­ma pa­vaiz­duo­ti duo­ną vie­toj liū­to ar­ba rū­tų vai­ni­ko, ar­ba įspaus­ti ją mo­ne­to­je, kad tiek jiems, tiek jų val­di­niams bū­tų pri­min­ta, jog mes jų tar­ny­bos dė­ka esa­me sau­gūs ir gy­ve­na­me tai­ko­je, ir be jų ne­ga­li­me mie­lo­sios duo­ne­lės nei val­gy­ti, nei tu­rė­ti. To­dėl jie taip pat ver­ti vi­so­ke­rio­pos pa­gar­bos, kad jiems duo­tu­me tai, ką pri­va­lo­me ir ga­li­me, kaip tiems, ku­rių dė­ka vis­kuo, ką tu­ri­me, tai­ko­je ir ra­my­bė­je mė­gau­ja­mės, ant­raip ne­ga­lė­tu­me nė ska­ti­ko pa­si­lai­ky­ti; to­dėl ir rei­kia už juos mels­ti, kad per juos Die­vas duo­tų mums kuo dau­giau pa­lai­mos ir gė­rio.
76 Tad te­bus la­bai trum­pai pa­ro­dy­ta ir pa­mi­nė­ta, kiek daug ši mal­da ap­rė­pia, ap­im­da­ma vi­so­kiau­sius rei­ka­lus že­mė­je. Iš to bū­tų ga­li­ma su­dė­ti il­gą mal­dą ir dau­gy­be žo­džių iš­var­dy­ti vi­sus čia pri­klau­san­čius da­ly­kus, kaip an­tai pra­šy­ti, kad Die­vas duo­tų mums val­gio ir gė­ri­mo, ap­da­ro, na­mus ir gal­vi­jų, svei­ką kū­ną, be to, leis­tų ja­vams ir vai­siams lau­kuo­se aug­ti ir ge­rai de­rė­ti; to­liau – kad na­mie pa­dė­tų ge­rai tvar­ky­tis, duo­tų ir iš­sau­go­tų pa­mal­džią žmo­ną, vai­kus ir sam­di­nius, duo­tų, kad mū­sų dar­bas, ama­tas ar bet koks ki­tas už­si­ė­mi­mas kles­tė­tų ir sek­tų­si, ap­do­va­no­tų mus iš­ti­ki­mais kai­my­nais ir ge­rais drau­gais ir t. t.; 77 to­liau – kad im­pe­ra­to­riui, ka­ra­liui ir vi­siems luo­mams, ypač mū­sų kraš­to ku­ni­gaikš­čiams, vi­siems ta­rė­jams, aukš­tie­siems val­dy­to­jams ir vir­ši­nin­kams su­teik­tų iš­min­ties, stip­ry­bės ir lai­mės, idant ge­rai val­dy­tų ir nu­ga­lė­tų tur­kus ir vi­sus prie­šus, kad val­di­niams ir pa­pras­tiems žmo­nėms su­teik­tų klus­nu­mo tai­ko­je ir san­tar­vė­je tar­pu­sa­vy­je gy­ven­ti; 78 ir, prie­šin­gai, kad ap­sau­go­tų mus nuo vi­so­kios ža­los kū­nui ir mais­tui, nuo aud­ros, kru­šos, ug­nies, van­dens, nu­odų, ma­ro, gal­vi­jų kri­ti­mo, nuo ka­ro ir krau­jo pra­lie­ji­mo, bran­gy­me­čio, ken­kė­jų, pik­ta­da­rių ir t. t. 79 Vi­sa tai bū­ti­na pa­pras­tiems žmo­nėms ge­rai įkal­ti, kad šiuos ir pa­na­šius da­ly­kus duo­da Die­vas ir mes tu­ri­me jų mels­ti.
80 Bet pir­miau­sia ši mal­da nu­kreip­ta prieš di­džiau­sią mū­sų prie­šą vel­nią. Mat di­džiau­sias jo sie­kis ir troš­ki­mas – vi­sa, ką iš Die­vo tu­ri­me, at­im­ti ar­ba su­kliu­dy­ti, ir jam ma­ža to, kad sta­to kliū­tis dva­si­nei val­džiai bei ją griau­na, sa­vo me­lu su­ve­džio­da­mas sie­las ir pa­si­im­da­mas jas sa­vo val­džion, bet jis už­gi­na ir da­ro kliū­tis, kad že­mė­je ne­be­bū­tų nei jo­kios val­džios, nei gar­bin­go ir tai­kaus bū­vio. To­dėl jis pri­da­ro tiek daug rie­te­nų, žu­dy­nių, maiš­tų ir ka­rų, taip pat aud­rų, kru­šų, kad su­nai­kin­tų ja­vus ir gal­vi­jus, už­nuo­dy­tų orą ir t. t. 81 Ap­skri­tai jam kan­čia, jei kas nors kąs­ne­lį duo­nos iš Die­vo gau­na ir ra­miai val­go; ir jei jis va­lio­tų, o mū­sų mal­da (ir Die­vas) ne­gin­tų, tai mes tik­rai lau­kuo­se nė šiau­de­lio, na­mie nė ska­ti­ko ne­tu­rė­tu­me, net gy­vy­bės nė va­lan­dė­lę ne­iš­sau­go­tu­me, ypač tie, ku­rie tu­ri Die­vo žo­dį ir mie­lai no­rė­tų bū­ti krikš­čio­nys.
82 Štai taip Die­vas no­ri pa­ro­dy­ti mums vi­są mū­sų var­gą pri­si­i­mąs bei iš­ti­ki­mai be­si­rū­pi­nąs ir mū­sų lai­ki­nuo­ju mais­tu; 83 ir nors duo­da jo aps­čiai bei iš­lai­ko taip pat be­die­viams ir ne­nau­dė­liams, Jis vis dėl­to no­ri, kad mes jo mels­tu­me, idant pri­pa­žin­tu­me tai gau­ną iš Jo ran­kų ir ši­taip jau­čią Jo tė­viš­ką ge­ru­mą mums. Mat Jam ati­trau­kus ran­ką, tas lai­ki­na­sis mais­tas il­gai­niui ne­be­ga­li tarp­ti ir bū­ti iš­sau­go­tas, kaip kas­dien pui­kiai ma­to­me ir jau­čia­me. 84 Var­gas mums da­bar pa­sau­ly­je dėl ne­tik­rų pi­ni­gų, var­gas mums ir dėl kas­die­nių sun­ku­mų bei lu­pi­ka­vi­mo kas­die­nė­je pre­ky­bo­je, san­dė­riuo­se ir dar­be tų, ku­rie sa­vi­va­liau­da­mi spau­džia var­guo­me­nę ir jos duo­ną kas­die­nę at­ima! Tie­sa, tu­ri­me tai kęs­ti, bet te­pa­sis­ten­gia jie ne­pra­ras­ti krikš­čio­nių už­ta­ri­mo per mal­dą ir te­pa­si­sau­go, kad šis skir­sne­lis iš „Tė­ve mū­sų“ ne­at­si­suk­tų prieš juos.

Penk­tas pra­šy­mas

85 Ir at­leisk mums mū­sų kal­tes, kaip ir mes at­lei­džia­me sa­vo kal­ti­nin­kams.
86 Ši da­lis lie­čia mū­sų skur­dų ir var­gin­gą gy­ve­ni­mą, ku­ris, nors ir tu­ri­me Die­vo žo­dį, jį ti­ki­me, vyk­do­me Jo va­lią ir jai pa­klūs­ta­me, min­ta­me Die­vo do­va­no­mis ir pa­lai­ma, vis dėl­to nė­ra be nuo­dė­mės; juk mes kas­dien vis dar su­klum­pa­me ir ne­ži­no­me sai­ko, gy­ven­da­mi pa­sau­ly­je tarp to­kių žmo­nių, ku­rie mus smar­kiai skriau­džia ir tei­kia dings­tį ne­kan­trau­ti, pyk­ti, ker­šy­ti ir t. t.; 87 be to, mums iš pas­kos sė­li­na vel­nias, puo­lan­tis iš vi­sų pu­sių ir ko­vo­jan­tis (kaip gir­dė­jo­me) su vi­sais anks­čiau ap­tar­tais da­ly­kais, tad ne­įma­no­ma to­kio­je nuo­la­ti­nė­je ko­vo­je vi­suo­met at­si­lai­ky­ti.
88 To­dėl čia ir vėl iš­ky­la di­de­lė bū­ti­ny­bė mels­ti ir šauk­tis: „Mie­las Tė­ve, at­leisk mums mū­sų kal­tes!“ Tai ne­reiš­kia, kad Jis ne­at­leis­tų nuo­dė­mių ir be mū­sų pra­šy­mo, taip­gi dar ir prieš mums pra­šant (nes Jis pa­do­va­no­jo mums Evan­ge­li­ją, ku­ri yra iš­ti­sas at­lei­di­mas, mums dar nė ne­pa­pra­šius ar bent kar­te­lį apie tai ne­pa­gal­vo­jus), bet svar­bu, kad to­kį at­lei­di­mą su­vok­tu­me ir pri­im­tu­me. 89 Mat ka­dan­gi kū­nas, ku­ria­me kas­dien gy­ve­na­me, yra toks, jog ne­pa­si­ti­ki bei ne­ti­ki Die­vu ir nuo­lat gy­ve­na pik­tais geis­mais bei klas­to­mis, mes kas­dien nu­si­de­da­me žo­džiais ir dar­bais, veik­la ir ne­veik­la, to­dėl są­ži­nę ap­ima ne­ri­mas, ji ima bi­jo­ti Die­vo rūs­ty­bės bei ne­ma­lo­nės ir taip pra­ran­da pa­guo­dą bei pa­si­ti­kė­ji­mą, ky­lan­čius iš Evan­ge­li­jos, to­dėl bū­ti­na ne­pa­liau­ja­mai čia gręž­tis ir sem­tis pa­guo­dos, kad są­ži­nė vėl at­si­ties­tų.
90 Ta­čiau ši­tai tu­ri pa­tar­nau­ti tam, kad Die­vas pa­lauž­tų mū­sų iš­di­du­mą ir lai­ky­tų mus nuo­lan­ku­me. Mat Jis pa­si­li­ko sau šią pri­vi­le­gi­ją, idant kas no­rė­tų pa­si­di­džiuo­ti sa­vo die­vo­bai­min­gu­mu ir ki­tus pa­nie­kin­ti, tas tu­rė­tų pa­si­žiū­rė­ti į sa­ve ir pa­si­dė­ti po aki­mis šią mal­dą, ir ta­da su­pras­tų esąs ne dau­giau die­vo­bai­min­gas, ne­gu ki­ti, to­dėl vi­si pri­va­lo­me Die­vui lenk­tis ir džiaug­tis, kad mums at­lei­džia­ma. 91 Ir te­gu nie­kas ne­ma­no gy­ven­da­mas šia­me pa­sau­ly­je ga­lįs pa­siek­ti, kad jam to­kio at­lei­di­mo ne­be­rei­kės. Ap­skri­tai jei Die­vas mums be pa­lio­vos ne­at­leis­tų, tai mes ir pra­žū­tu­me.
92 Šio pra­šy­mo pras­mė to­kia: Die­vas no­rė­tų ne žiū­rė­ti į mū­sų nuo­dė­mes ir mums pri­kai­šio­ti, ko kas­dien nu­si­pel­no­me, o elg­tis su mu­mis ma­lo­nin­gai ir at­leis­ti, kaip yra pa­ža­dė­jęs, ir duo­ti mums links­mą ir drą­sią są­ži­nę, kad ga­lė­tu­me sto­ti Jo aki­vaiz­don ir pra­šy­ti. Mat jei šir­dis Die­vo at­žvil­giu ne taip nu­si­tei­ku­si ir ne­ga­li įgy­ti to­kio pa­si­ti­kė­ji­mo, tai ji nie­kuo­met ne­iš­drįs mels­tis. Ta­čiau to­kio pa­si­ti­kė­ji­mo ir to­kios links­mos šir­dies ne­įgy­si iš nie­kur ki­tur, tik iš ži­no­ji­mo, kad nuo­dė­mės tau at­leis­tos.
93 Bet prie to dar pri­dur­tas bū­ti­nas ir vis dėl­to guo­džian­tis prie­das: „Kaip ir mes at­lei­džia­me sa­vo kal­ti­nin­kams“. Die­vas pa­ža­dė­jo, kad bū­tu­me tik­ri, jog vis­kas bus mums at­leis­ta ir do­va­no­ta, bet tik ta­da, kai ir­gi at­lei­si­me sa­vo ar­ti­mui. 94 Mat kaip mes kas­dien la­bai daug nu­si­kals­ta­me Die­vui, o Jis iš ma­lo­nės vis dėl­to vis­ką at­lei­džia, taip tu­ri­me ir nuo­lat at­leis­ti sa­vo ar­ti­mui, pri­da­ran­čiam mums nuos­to­lių, smur­tau­jan­čiam ir ne­tei­sin­gai be­si­el­gian­čiam, rez­gan­čiam pik­tą klas­tą ir t. t. 95 Jei ne­at­lei­di, tai ne­si­ti­kėk, kad Die­vas tau at­leis. Bet jei at­lei­di, tai lai­mi pa­guo­dą ir tik­ru­mą, kad tau dan­gu­je bus at­leis­ta 96 ne dėl ta­vo at­lei­di­mo; juk Die­vas tai da­ro vi­siš­kai vel­tui, vien iš ma­lo­nės, nes taip pa­ža­dė­jo, kaip mo­ko Evan­ge­li­ja, bet no­rė­da­mas skir­ti mums tai su­stip­ri­ni­mui ir nu­ra­mi­ni­mui kaip tik­ru­mo žen­klą prie pa­ža­do, ati­tin­kan­čio mal­dą Evan­ge­li­jos pa­gal Lu­ką 6 sky­riu­je79: „At­leis­ki­te, ir jums bus at­leis­ta“. To­dėl šiuos žo­džius Kris­tus ir kar­to­ja bei iš­ta­ria ne­tru­kus po „Tė­ve mū­sų“ Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 6 sky­riu­je80: „Jei­gu jūs at­lei­si­te žmo­nėms jų nu­si­žen­gi­mus, tai ir jū­sų dan­giš­ka­sis Tė­vas at­leis jums“ ir t. t.
97 Toks žen­klas pri­dė­tas prie šios mal­dos dėl to, kad mels­da­mi pri­si­me­na­me šį pa­ža­dą ir taip gal­vo­ja­me: „Mie­las Tė­ve, at­ei­nu ir pra­šau, kad man at­leis­tum, ne dėl to, kad ga­lė­čiau pa­ten­kin­ti dar­bais ar ką pel­ny­ti, bet dėl to, kad Tu tai pa­ža­dė­jai ir ant­spau­dą pri­ka­bi­nai, idant tai bū­tų taip tik­ra, lyg bū­čiau ga­vęs Ta­vo pa­ties iš­tar­tą nuo­dė­mių at­lei­di­mą“. 98 Juk kiek su­tei­kia Krikš­tas ir Ko­mu­ni­ja, įsteig­ti kaip iš­ori­niai žen­klai, tiek pat ga­li ir šis žen­klas: su­stip­rin­ti ir pra­džiu­gin­ti mū­sų są­ži­nę, ir jis pa­sta­ty­tas pir­ma ki­tų kaip tik dėl to, kad jį bet kuo­met ga­lė­tu­me var­to­ti ir nau­do­ti kaip tai, ką vi­suo­met su sa­vi­mi tu­ri­me.

Šeš­tas pra­šy­mas

99 Ir ne­vesk mū­sų į pa­gun­dą.
100 Jau pa­kan­ka­mai gir­dė­jo­me, kiek rei­kia įdė­ti pa­stan­gų ir dar­bo, kad vi­sa, ko mel­džia­me, bū­tų iš­sau­go­ta ir tvir­tai lai­ko­ma­si, kad vis dėl­to ne­įma­no­ma iš­veng­ti trū­ku­mų ir nu­si­žen­gi­mų. Be to, nors ir ga­vo­me nuo­dė­mių at­lei­di­mą ir tu­ri­me ty­rą są­ži­nę, ir esa­me vi­siš­kai nu­tei­sin­ti, gy­ve­ni­me bū­na taip, kad šian­dien lai­kai­si, o ry­toj nu­puo­lęs. To­dėl ir vėl tu­ri­me mels­ti, nors da­bar esa­me tei­sūs ir ty­ra są­ži­ne sto­vi­me prieš Die­vą, kad Jis ne­leis­tų mums at­kris­ti ir pa­si­duo­ti vi­lio­nėms ar­ba pa­gun­doms.
101 O pa­gun­da, ar­ba (kaip mū­sų sak­sai nuo se­no sa­ko) „gun­dy­mas įkal­bi­nė­ji­mais“81, bū­na tre­jo­pa: kū­no, pa­sau­lio ir vel­nio. 102 Mat kū­ne gy­ve­na­me ir ne­šio­ja­mės ant sa­vo spran­do se­ną­jį Ado­mą, ne­rims­tan­tį ir kas­dien mus aki­nan­tį pa­leis­tu­vys­tei, tin­gi­nys­tei, ra­ju­mui ir gir­tuok­lia­vi­mui, go­du­mui ir suk­čia­vi­mui, kad ap­gau­tu­me ir ap­suk­tu­me sa­vo ar­ti­mą, ir ap­skri­tai vi­so­kiems pik­tiems geis­mams, bū­din­giems mums iš pri­gim­ties, be to, mus dar aki­na ki­tų žmo­nių drau­gi­ja, pa­vyz­džiai, ką nors iš­gir­dus ir pa­ma­čius, o tai daž­nai su­žei­džia ir už­de­ga ne­kal­tą šir­dį.
103 Be to, dar yra pa­sau­lis, įžei­džian­tis mus žo­džiais ir dar­bais bei ska­ti­nan­tis pyk­čiui ir ne­kan­tru­mui. Ap­skri­tai tai ne kas ki­ta, kaip ne­apy­kan­ta ir pa­vy­das, ne­san­tai­ka, prie­var­ta ir ne­tei­sy­bė, ne­iš­ti­ki­my­bė, kerš­tas, keiks­mai, bar­niai, ap­kal­bos, pui­ky­bė ir iš­di­du­mas su be­sai­ke pra­ban­ga, gar­be, šlo­ve ir val­džia, nes nė vie­nas ne­no­ri bū­ti ma­žiau­sias, bet no­ri sė­dė­ti vir­šu­je ir bū­ti vi­sų ma­to­mas.
104 Prie to dar pri­si­de­da vel­nias, taip pat vi­sur kir­ši­nan­tis ir kurs­tan­tis; bet ypač jis sten­gia­si dėl to, kas su­si­ję su są­ži­ne ir dva­si­niais da­ly­kais, bū­tent kad Die­vo žo­dis ir dar­bas bū­tų vė­jais pa­leis­ti ir pa­nie­kin­ti, idant mus at­plėš­tų nuo ti­kė­ji­mo, vil­ties ir mei­lės ir nu­ves­tų į ne­ti­kė­ji­mą, pui­ky­bę ir už­si­spy­ri­mą, ar­ba, prie­šin­gai, į ne­vil­tį, Die­vo ne­igi­mą bei ko­ne­vei­ki­mą ir ki­tus ne­su­skai­čiuo­ja­mus bai­sius da­ly­kus. Tai pin­klės ir tin­klai, net tik­ros ug­nin­gos strė­lės, kaip di­džiau­si nuo­dai pa­lei­džia­mos į šir­dį ne kū­no ir krau­jo, o vel­nio.
105 Tai iš tie­sų di­de­li, sun­kūs pa­vo­jai ir gun­dy­mai, ku­riuos tu­ri at­lai­ky­ti kiek­vie­nas krikš­čio­nis, net jei kiek­vie­nas gy­ven­tų pats sau; idant nuo­lat bū­tu­me pri­vers­ti šauk­tis ir mels­ti, kol esa­me gė­din­ga­me gy­ve­ni­me, nes bū­na­me puo­la­mi iš vi­sų pu­sių, me­džio­ja­mi ir ge­na­mi, kad Die­vas mums ne­leis­tų pa­varg­ti bei nu­silp­ti ir vėl į nuo­dė­mę, gė­dą bei ne­ti­kė­ji­mą at­kris­ti; ant­raip ne­įma­no­ma nė ma­žiau­sią gun­dy­mą įveik­ti.
106 Pra­šy­mas „ne­ves­ti į pa­gun­dą“ reiš­kia, kad Die­vas duo­da mums jė­gos ir stip­ry­bės at­si­lai­ky­ti, bet ne­at­ima ir ne­pa­nai­ki­na pa­čių iš­ban­dy­mų. Mat nie­kas ne­ga­li pa­gun­dos ir aki­ni­mų iš­veng­ti, nes gy­ve­na­me kū­ne, ir vel­nias ap­link mus su­kio­ja­si, ir nie­ko ki­to iš to ne­bus, gun­dy­mus tu­ri­me at­lai­ky­ti, ma­ža to, da­ly­vau­ti juo­se; bet mes mel­džia­me, kad į juos ne­įpul­tu­me ir juo­se ne­pa­skęs­tu­me.
107 Už­tat di­de­lis skir­tu­mas – gun­dy­mą pa­tir­ti ir jam pa­si­duo­ti ar­ba pri­tar­ti. Pa­tir­ti vi­si pa­ti­ria­me, nors ir ne vi­si vie­no­dai, bet vie­ni dau­giau ir stip­riau, kaip an­tai jau­nys­tė­je – pir­miau­sia dėl kū­no; po to, su­bren­dus ir sens­te­lė­jus – dėl pa­sau­lio; ki­ti gi, už­si­i­man­tys dva­si­niais da­ly­kais, t. y. tvir­ti krikš­čio­nys, – dėl vel­nio. 108 Bet to­kia pa­tir­tis, ku­ri prie­šin­ga mū­sų va­liai ir ku­rios mes mie­liau at­si­kra­ty­tu­me, nie­kam ne­ga­li pa­kenk­ti. Mat jei gun­dy­mo ne­jaus­tu­me, tai jis ir ne­ga­lė­tų va­din­tis gun­dy­mu. Bet jam pri­ta­ria­me, kai ati­duo­da­me jam va­džias, ne­si­prie­ši­na­me ir mal­da su juo ne­ko­vo­ja­me.
109 To­dėl mes, krikš­čio­nys, tu­ri­me bū­ti ap­si­gin­kla­vę ir kas­dien lauk­ti, kad be pa­lio­vos bū­si­me iš­ban­do­mi, idant nie­kas taip ra­miai ir ne­ap­dai­riai ne­si­elg­tų, tar­si vel­nias bū­tų to­li nuo mū­sų, bet rei­kia vi­sur bū­ti pa­si­ren­gus jo puo­li­mui ir jį at­rem­ti. Mat nors aš da­bar skais­tus, kan­trus, drau­gin­gas ir tvir­tai ti­kin­tis, vel­nias dar šią va­lan­dą ga­li pa­leis­ti į šir­dį to­kią strė­lę, kad ka­žin ar at­si­lai­ky­čiau. Juk jis toks prie­šas, ku­ris nie­kuo­met ne­pa­liks ra­my­bė­je ir ne­pa­vargs, tad kai baig­sis vie­nas gun­dy­mas, pra­si­dės ki­ti ir nau­ji.
110 To­dėl nė­ra ki­to pa­ta­ri­mo nei su­ra­mi­ni­mo, kaip tik čio­nai bėg­ti, „Tė­ve mū­sų“ grieb­tis ir iš šir­dies kal­bė­ti su Die­vu: „Mie­la­sis Tė­ve, Tu pa­kvie­tei ma­ne mels­tis, ne­leisk man per pa­gun­dą at­kris­ti!“ 111 Ta­da pa­ma­ty­si, kad ji bus pri­vers­ta trauk­tis ir ga­liau­siai pa­si­duos. Ant­raip, jei ry­šie­si pats sau pa­dė­ti min­ti­mis ir pa­ta­ri­mais, tik bė­dos pri­si­da­ry­si ir vel­niui dau­giau vie­tos duo­si. Mat jis tu­ri gy­va­tės gal­vą, ir jei su­ran­da sky­lę, pro ku­rią ga­li įsliuog­ti, tai ir vi­sas kū­nas iš pas­kos ne­su­lai­ko­mai įlen­da; ta­čiau mal­da ga­li nuo jo ap­gin­ti ir nu­vy­ti jį ša­lin.

Sep­tin­tas ir pas­ku­ti­nis pra­šy­mas

112 Bet gel­bėk mus nuo pik­to. Amen.
113 Grai­kiš­kai ši da­lis skam­ba taip: „Iš­gel­bėk (ar­ba ap­sau­gok) mus nuo pik­to (ar­ba blo­go)“, ir at­ro­do, jog čia kal­ba­ma apie vel­nią, lyg no­rint vis­ką su­trauk­ti, idant visõs mal­dos api­ben­dri­ni­mas bū­tų nu­kreip­tas prieš di­džiau­sią mū­sų prie­šą. Mat jis yra tas, ku­ris no­ri pa­sto­ti ke­lią vis­kam, ko mel­džia­me: Die­vo var­dui ar­ba gar­bei, Die­vo ka­ra­lys­tei ir va­liai, kas­die­nei duo­nai, džiaugs­min­gai, ty­rai są­ži­nei ir t. t.
114 To­dėl pa­bai­go­je vi­sa tai api­ben­dri­na­me ir sa­ko­me: „Mie­la­sis Tė­ve, pa­dėk, kad mes vi­so­kių ne­lai­mių iš­veng­tu­me!“ 115 Ta­čiau ne ma­žiau reikš­min­ga šio­je mal­do­je ir tai, kad į ją įtrauk­ta vi­sa, kas ga­li blo­ga mums nu­tik­ti vel­nio ka­ra­lys­tė­je: skur­das, gė­da, mir­tis, trum­pai ta­riant, vi­soks ne­lem­tas var­gas bei šir­dies skaus­mas, ku­rio tiek daug že­mė­je. Mat vel­nias, bū­da­mas ne tik me­la­gis, bet ir gal­va­žu­dys82, nuo­lat kė­si­na­si į mū­sų gy­vy­bę ir lie­ja sa­vo ap­mau­dą, kur tik ga­lė­da­mas mū­sų kū­ną įstum­ti į ne­lai­mę ir jį su­ža­lo­ti. To­dėl ir bū­na, kad vie­niems jis spran­dą nu­su­ka ar­ba iš pro­to iš­ve­da, ki­tus van­de­ny­je pa­skan­di­na, o dau­ge­lį pri­ve­da prie to, kad šie pa­tys nu­si­žu­do, ir į vi­so­kius ki­tus bai­sius at­si­ti­ki­mus nu­ve­da. 116 To­dėl že­mė­je mums ne­lie­ka nie­ko ki­ta, kaip tik be per­sto­jo prieš šį di­džiu­lį prie­šą mels­ti; juk jei Die­vas mū­sų ne­ap­sau­go­tų, tai mes nė va­lan­dos ne­bū­tu­me nuo vel­nio sau­gūs.
117 Iš to vėl­gi ma­tai, kad Die­vas no­ri bū­ti mel­džia­mas dėl vis­ko, kas mus ir kū­niš­kai gun­do, kad nie­kur ki­tur pa­gal­bos ne­bū­tų ieš­ko­ma ir lau­kia­ma, tik iš Jo. 118 Ta­čiau šį pra­šy­mą Jis įdė­jo pas­ku­ti­nė­je vie­to­je; juk jei mus bū­ti­na ap­sau­go­ti ir iš­va­duo­ti nuo vi­so­kio blo­gio, tai pir­ma tu­ri­me Jo var­dą sa­vy­je lai­ky­ti šven­tą, Jo ka­ra­lys­tė tu­ri bū­ti tarp mū­sų ir Jo va­lia tu­ri iš­si­pil­dy­ti. Po to Jis no­ri ga­lu­ti­nai mus ap­sau­go­ti nuo nuo­dė­mių ir gė­dos, be to, nuo vis­ko, kas mus skau­di­na ir da­ro mums ža­lą.
119 Ši­taip Die­vas trum­piau­siu bū­du pa­ro­dė mums vi­sus var­gus, bet kuo­met ga­lin­čius mus pri­spaus­ti, idant nie­kuo­met ne­tu­rė­tu­me jo­kio pa­si­tei­si­ni­mo, kad ne­si­mel­džia­me. Ta­čiau la­bai svar­bu, kad prie to iš­mok­tu­me dar ir pa­sa­ky­ti „Amen“, t. y. ne­abe­jo­tu­me, kad mal­da tik­rai bus iš­klau­sy­ta ir iš­si­pil­dys. Mat ji yra ne kas ki­ta, kaip ne­abe­jo­jan­čio ti­kė­ji­mo žo­dis, ne ak­lai be­si­mel­džian­čio, bet ži­nan­čio, kad Die­vas jam ne­me­luo­ja, 120 nes yra pa­ža­dė­jęs tai su­teik­ti. Kai nė­ra to­kio ti­kė­ji­mo, ne­ga­li bū­ti nė tik­ros mal­dos.
121 To­dėl pa­vo­jin­gai klys­ta tie, ku­rie mel­džia­si taip, kad ne­drįs­ta iš šir­dies prie to pri­dur­ti „taip“ ir mal­dą už­baig­ti įsi­ti­ki­nę, jog Die­vas juos iš­klau­so, bet sken­di abe­jo­nė­se ir sa­ko: „Ne­jau tu­rė­čiau tiek įžū­lu­mo ir gir­čiau­si, kad Die­vas iš­klau­sys ma­no mal­dą? Juk aš – varg­šas nu­si­dė­jė­lis, ir t. t.“
122 Tai ky­la iš to, kad jie žvel­gia ne į Die­vo pa­ža­dą, bet į sa­vo dar­bus ir sa­vo oru­mą, taip pa­nie­kin­da­mi Die­vą ir pa­da­ry­da­mi Jį me­la­giu; 123 to­dėl jie nie­ko ir ne­gau­na, anot šv. Jo­kū­bo83: „Te­gul pra­šo ti­kė­da­mas, nė kiek ne­abe­jo­da­mas, nes abe­jo­jan­tis žmo­gus pa­na­šus į jū­ros ban­gas, va­ri­nė­ja­mas ir blaš­ko­mas vė­jo. Tok­sai žmo­gus te­gul ne­ma­no ką nors gau­si­ąs iš Vieš­pa­ties“. 124 Ma­tai, kaip Die­vui svar­bu, kad mes bū­tu­me tik­ri be­si­mel­džią ne vel­tui ir jo­kiu bū­du ne­nu­ver­tin­tu­me sa­vo mal­dos.

Ket­vir­ta da­lis

Apie Krikš­tą

1 Mes iš­nag­ri­nė­jo­me tris pa­grin­di­nes vi­suo­ti­nio krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo da­lis. Be šių, dar rei­kia pa­kal­bė­ti apie du mū­sų sak­ra­men­tus, įsteig­tus Kris­taus, apie ku­riuos kiek­vie­nas krikš­čio­nis ir­gi tu­ri iš­klau­sy­ti ma­žų ma­žiau­siai pa­pras­tą, trum­pą pa­mo­ką, nes be šių sak­ra­men­tų ne­ga­li ap­si­ei­ti nė vie­nas krikš­čio­nis, nors iki šiol, de­ja, nie­ko apie tai ne­bu­vo mo­ko­ma. 2 Pir­miau­sia pa­kal­bė­si­me apie Krikš­tą, ku­riuo mes ir pri­ima­mi į krikš­čio­ni­ją. Bet kad vis­ką bū­tų ga­li­ma tei­sin­gai su­vok­ti, ap­tar­si­me iš ei­lės ir ap­si­sto­si­me tik ties tuo, kas mums bū­ti­na ži­no­ti. Na, o kaip tai sau­go­ti ir gin­ti nuo ere­ti­kų bei sek­tan­tų, pa­ve­si­me moks­li­nin­kams.
3 Pir­mu­čiau­sia rei­kia ge­rai ži­no­ti žo­džius, ku­riais pa­grįs­tas Krikš­tas ir ku­riais pa­rem­ta vi­sa, kas apie jį pa­sa­ky­ti­na, bū­tent Vieš­pa­ties Kris­taus žo­džius Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą pas­ku­ti­nia­me sky­riu­je84:
4 „Tad ei­ki­te ir pa­da­ry­ki­te ma­no mo­ki­niais vi­sų tau­tų žmo­nes, krikš­ty­da­mi juos var­dan Tė­vo ir Sū­naus, ir Šven­to­sios Dva­sios“.
Ly­giai taip Evan­ge­li­jos pa­gal Mor­kų pas­ku­ti­nia­me sky­riu­je85:
5 „Kas įti­kės ir pa­si­krikš­tys, bus iš­gel­bė­tas, o kas ne­ti­kės, bus pa­smerk­tas“.
6 Šiuo­se žo­džiuo­se pir­miau­sia rei­kia įsi­dė­mė­ti, jog tai Die­vo įsa­ky­ta ir duo­ta, kad ne­bū­tų abe­jo­ja­ma, jog Krikš­tas yra die­viš­kas da­ly­kas, o ne žmo­nių pra­si­ma­ny­tas ar iš­ras­tas. Juk kaip aš ga­liu pa­sa­ky­ti, kad de­šimt įsa­ky­mų, ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo ir „Tė­ve mū­sų“ ne­pra­si­ma­nė joks žmo­gus sa­vo pa­ties gal­va, bet juos ap­reiš­kė ir da­vė pats Die­vas, taip ly­giai ga­liu iš­di­džiai pa­reikš­ti, kad Krikš­tas yra ne koks žmo­giš­kas niek­nie­kis, bet jį yra įstei­gęs pats Die­vas, be to, Jis rim­tai ir griež­tai įsa­kė, kad tu­ri­me pa­si­krikš­ty­ti, ant­raip ne­ga­lė­si­me bū­ti iš­ga­ny­ti, idant ne­ma­ny­tu­me, kad tai toks pats ne­reikš­min­gas da­ly­kas, kaip ap­si­vilk­ti nau­ją rau­do­ną švar­ką. 7 Mat svar­biau­sia, kad Krikš­tas bū­tų lai­ko­mas ne­pa­pras­tu, nuo­sta­biu ir di­din­gu, dėl jo mes gin­či­ja­mės ir ko­vo­ja­me la­biau­siai, nes pa­sau­ly­je da­bar tiek daug pri­vi­so sek­tan­tų, šau­kian­čių, kad Krikš­tas esąs tik iš­ori­nis da­ly­kas, o iš­ori­nis da­ly­kas esąs ne­nau­din­gas. 8 Bet te­gu iš­ori­nis da­ly­kas ir lie­ka iš­ori­nis, kiek tik no­ri; o čia – Die­vo žo­dis ir įsa­ky­mas, Krikš­tą įstei­gian­tis, pa­grin­džian­tis ir pa­tvir­ti­nan­tis. O ką Die­vas įstei­gia ir lie­pia, tu­ri bū­ti ne bergž­džias, bet iš­ties ver­tin­gas da­ly­kas, net jei iš pa­žiū­ros ir bū­tų men­kes­nis už šiau­de­lį. 9 Jei iki šiol bu­vo ga­li­ma lai­ky­ti ver­tin­gais da­ly­kais tai, kad po­pie­žius laiš­kais ir bu­lė­mis su­teik­da­vo nuo­dė­mių at­lei­di­mą, pa­šven­tin­da­vo al­to­rius ar­ba baž­ny­čias vien laiš­kų ir ant­spau­dų pa­grin­du, tai Krikš­tą tu­ri­me lai­ky­ti daug di­des­niu ir ver­tin­ges­niu da­ly­ku, nes jį įsa­kė Die­vas, ir jis vyk­do­mas Jo var­du; juk žo­džiai skam­ba taip: „Tad ei­ki­te ir krikš­ty­ki­te“, bet ne sa­vo, o Die­vo var­du.
10 Mat „bū­ti pa­krikš­ty­tam Die­vo var­du“ reiš­kia bū­ti pa­krikš­ty­tam ne žmo­gaus, bet pa­ties Die­vo. To­dėl, nors ir at­lie­ka­mas žmo­gaus ran­ka, iš tik­ro tai pa­ties Die­vo dar­bas, tad kiek­vie­nas leng­vai ga­li pats pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad šis dar­bas daug di­des­nis už bet ku­rį ki­tą dar­bą, at­lik­tą žmo­gaus ar­ba šven­to­jo. Juk ko­kius ga­li­ma at­lik­ti dar­bus, ku­rie bū­tų di­des­ni už Die­vo dar­bą?
11 Ta­čiau čia vel­nias iš pas­ku­ti­nių­jų sten­gia­si, kad mums akis ap­dum­tų ir Die­vo dar­bą ta­ria­mai pa­vers­tų mū­sų pa­čių dar­bu. Mat daug ver­tin­giau at­ro­do tai, kad kar­tū­zų vie­nuo­lis dir­ba daug sun­kių, di­de­lių dar­bų, ir vi­si mes la­biau ver­ti­na­me tai, ką pa­tys at­lie­ka­me ir už­si­dir­ba­me. 12 Ta­čiau Raš­tas mo­ko: jei ir vi­sų vie­nuo­lių dar­bus su­dė­tum į krū­vą, kad ir kaip pra­ban­giai jie spin­dė­tų, jie ne­bū­tų to­kie kil­nūs ir ge­ri, kaip Die­vui pa­kė­lus šiau­de­lį. Ko­dėl? To­dėl, kad as­muo kil­nes­nis ir ge­res­nis. Čia rei­kia ver­tin­ti ne as­me­nį pa­gal dar­bus, bet dar­bus pa­gal as­me­nį, iš ku­rio jie tu­ri įgy­ti sa­vo kil­nu­mą. 13 Bet to ne­no­ri pai­sy­ti pa­dū­kė­lis pro­tas, ir ka­dan­gi tai ne­ži­ba kaip mū­sų pa­čių at­lik­ti dar­bai, tai vi­sai ir ne­ver­ti­na­ma.
14 Iš to, kas pa­sa­ky­ta, mo­ky­kis tei­sin­gai su­pras­ti ir at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas yra Krikš­tas, bū­tent kad jis ne pa­pras­tas van­duo, bet Die­vo žo­džiu pa­žen­klin­tas ir pa­šven­tin­tas van­duo, kad jis ne kas ki­ta, kaip Die­vo van­duo; ne pats tas van­duo sa­vai­me tau­res­nis už bet ku­rį ki­tą van­de­nį, bet prie jo pri­si­de­da Die­vo žo­dis ir įsa­ky­mas.
15 To­dėl tai gry­na pik­ta­va­lys­tė ir vel­nio pa­si­ty­čio­ji­mas, kai da­bar mū­sų nau­jo­sios dva­sios, no­rė­da­mos Krikš­tą pa­nie­kin­ti, nuo jo at­ski­ria Die­vo žo­dį bei tvar­ką ir ne­ma­to ja­me nie­ko ki­to, tik van­de­nį, se­mia­mą iš šu­li­nio, o pas­kui tauš­kia: „Ar ga­li sau­ja van­dens pa­dė­ti sie­lai?“ 16 Tai­gi, mie­la­sis, kas to ne­ži­no, kad at­sky­rus da­ly­kus vie­ną nuo ki­to, van­duo ir lie­ka van­de­niu! Bet kaip tu drįs­ti taip kiš­tis į Die­vo tvar­ką ir iš­plėš­ti iš jos bran­giau­sią da­ly­ką, su ku­riuo Die­vas su­sie­jo ir su­ri­šo van­de­nį, no­rė­da­mas šiuo­du da­ly­kus ma­ty­ti kar­tu? Juk tai šio van­dens es­mė: Die­vo žo­dis ar­ba įsa­ky­mas ir Die­vo var­das – lo­bis, di­des­nis ir tau­res­nis už že­mę ir dan­gų.
17 Tad su­vok skir­tu­mą, kad Krikš­tas yra vi­sai kas ki­ta ne­gu pa­pras­ti van­de­nys; ne dėl sa­vo gam­ti­nio po­bū­džio, bet dėl to, kad pri­si­de­da tai, kas la­bai tau­ru; juk pats Die­vas pri­de­da sa­vo gar­bę, su­tei­kia jam jė­gos ir ga­lios. To­dėl tai ne įpras­tas van­duo, bet die­viš­kas, dan­giš­kas, šven­tas ir pa­lai­min­gas van­duo, ir kaip dar jį bū­tų įma­no­ma šlo­vin­ti vis dėl Die­vo žo­džio, ku­ris yra dan­giš­kas, šven­tas žo­dis, ku­rio ne­įma­no­ma pa­šlo­vin­ti per daug; juk jis tu­ri ir ga­li vi­sa, ką tu­ri ir ga­li Die­vas. 18 To­dėl jo es­mė ir yra to­kia, kad jis va­di­na­mas sak­ra­men­tu; an­tai ir šv. Au­gus­ti­nas mo­kė: Ac­ce­dat ver­bum ad ele­men­tum et fit sac­ra­men­tum, at­seit „jei žo­dis pri­si­de­da prie ele­men­to, ar­ba na­tū­ra­lios me­džia­gos, tai tam­pa sak­ra­men­tu“, t. y. šven­tu, die­viš­ku daik­tu ir žen­klu.
19 To­dėl mes vi­są lai­ką ir mo­ko­me, kad sak­ra­men­tai ir ap­skri­tai vi­si iš­ori­niai da­ly­kai, ski­ria­mi ir įstei­gia­mi Die­vo, bū­tų ver­ti­na­mi ne pa­gal pa­pras­tą iš­ori­nį ap­val­ka­lą, tar­si ma­tant tik rie­šu­to ke­va­lą, bet taip, kad juo­se glū­di Die­vo žo­dis. 20 Mat mes kal­ba­me ir apie tė­vys­tę bei mo­ti­nys­tę, ir apie pa­sau­lie­ti­nę vy­res­ny­bę. Ver­ti­na­mi pa­gal tai, kad tu­ri no­sis, akis, odą ir plau­kus, mė­są ir kau­lus, jie at­ro­do kaip tur­kai ir pa­go­nys, ir kas nors ga­lė­tų im­ti ir pa­sa­ky­ti: „Ko­dėl ši­tą tu­rė­čiau ver­tin­ti la­biau už anuos?“ To­dėl, kad prie to pri­dur­tas įsa­ky­mas: „Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną“; tuo­met sa­vo tė­vo as­me­ny­je aš pa­ma­tau ki­tą vy­rą, pa­si­puo­šu­sį ir ap­si­tai­siu­sį die­viš­ką­ja di­dy­be ir šlo­ve. Įsa­ky­mas, sa­kau, yra auk­si­nė gran­di­nė, ku­rią jis ne­šio­ja ant kak­lo, ma­ža to, ka­rū­na ant jo gal­vos, ro­dan­ti, kaip ir ko­dėl šį kū­ną ir krau­ją rei­kia gerb­ti.
21 Ši­taip ir dar la­biau pri­va­lai dėl žo­džio gerb­ti Krikš­tą ir iš­ki­liai jį lai­ky­ti, nes pats Die­vas jį žo­džiais ir dar­bais pa­ger­bė, be to, pa­tvir­ti­no ste­buk­lais iš dan­gaus. Ne­jau ma­nai, kad tai bu­vo pokš­tas, kai Kris­tui krikš­ti­jan­tis at­si­vė­rė dan­gus, re­gi­mu bū­du nu­si­lei­do Šven­to­ji Dva­sia, ir vieš­pa­ta­vo vien die­viš­ko­ji di­dy­bė ir šlo­vė?
22 To­dėl dar sy­kį įspė­ju, kad jo­kiu bū­du ne­bū­tų ati­da­lo­mi ir at­ski­ria­mi vie­nas nuo ki­to du da­ly­kai – žo­dis ir van­duo. Mat nuo van­dens at­sky­rus žo­dį, van­duo liks ne ki­toks, o toks, iš ku­rio tar­nai­tė ver­da mais­tą, ir ta­da jis iš­ties ga­li va­din­tis mau­dyk­lės Krikš­tu; bet jam [žo­džiui] pa­si­li­kus, kaip Die­vas nu­sta­tė, tai yra sak­ra­men­tas ir va­di­na­si Kris­taus Krikš­tas. Tiek apie šią da­lį – apie šven­to­jo sak­ra­men­to es­mę ir ver­tę.
23 An­tra, ka­dan­gi jau ži­no­me, kas yra Krikš­tas ir kaip jis tu­ri bū­ti ver­ti­na­mas, mums rei­kia taip­gi iš­mok­ti, ko­dėl ir dėl ko jis įves­tas, t. y. ko­kią nau­dą jis duo­da ir ką su­ku­ria. O to ne­su­pra­si ge­riau, ne­gu iš anks­čiau mi­nė­tų Kris­taus žo­džių86: „Kas įti­kės ir pa­si­krikš­tys, bus iš­gel­bė­tas“. 24 To­dėl su­prask tai kuo pa­pras­čiau­siai, kad Krikš­to ga­lia, veik­mė, nau­da, vai­siai ir tiks­las yra tai, kad jis iš­ga­no. Mat nie­kas ne­krikš­ti­ja­mas, idant tap­tų ku­ni­gaikš­čiu, bet krikš­ti­ja­mas, idant, kaip sa­ko­ma žo­džiais, bū­tų iš­ga­ny­tas. 25 O bū­ti iš­ga­ny­tam, kaip ge­rai ži­no­ma, reiš­kia ne ką ki­ta, kaip bū­ti iš­va­duo­tam iš nuo­dė­mės, mir­ties, vel­nio, pa­tek­ti į Kris­taus ka­ra­lys­tę ir am­ži­nai su juo gy­ven­ti.
26 Tad vėl­gi ma­tai, ko­kiu bran­giu ir ver­tu rei­kia lai­ky­ti Krikš­tą, nes juo mes įgy­ja­me to­kį ne­ap­sa­ko­mą lo­bį, o tai ir­gi aiš­kiai pa­ro­do, kad jis ne­ga­li bū­ti tik pa­pras­tas, gry­nas van­duo. Mat pa­pras­tas van­duo ne­ga­lė­tų to­kių da­ly­kų at­lik­ti; bet at­lie­ka Die­vo žo­dis ir tai (kaip anks­čiau sa­ky­ta), kad ja­me yra Die­vo var­das. 27 O kur Die­vo var­das, ten tu­ri bū­ti gy­vy­bė ir iš­ga­ny­mas, tad jis pa­grįs­tai va­di­na­mas die­viš­ku, iš­ga­nin­gu, vai­sin­gu ir ma­lo­nin­gu van­de­niu, nes per žo­dį jis [Krikš­tas] įgy­ja ga­lios, tap­da­mas „at­gim­dan­čiu ir at­nau­ji­nan­čiu nu­plo­vi­mu“, kaip sa­ko­ma Pau­liaus Laiš­ko Ti­tui 3 sky­riu­je87.
28 O į tai, kad mū­sų vi­sa­ži­niai, nau­jo­sios dva­sios, ne­pa­grįs­tai tvir­ti­na, ne­va tik ti­kė­ji­mas iš­ga­no, bet dar­bai ir iš­ori­niai da­ly­kai nie­ko ne­reiš­kia, mes at­sa­ko­me, kad, ži­no­ma, nie­kas ki­tas mu­my­se ne­vei­kia, tik ti­kė­ji­mas, kaip dar vė­liau iš­gir­si­me. 29 Ta­čiau ak­li ved­liai ne­no­ri ma­ty­ti, kad ti­kė­ji­mas tu­ri tu­rė­ti ką ti­kė­ti, t. y. už ko lai­ky­tis, ant ko sto­vė­ti ir į ką rem­tis. To­dėl, sie­jant su van­de­niu, ti­ki­ma, kad bū­tent Krikš­tas tei­kia iš­ga­ny­mą ir gy­ve­ni­mą, bet ne dėl van­dens (kaip jau pa­kan­ka­mai sa­ky­ta), o dėl to, kad jis su­si­jęs su Die­vo žo­džiu ir tvar­ka, ir ja­me tvir­tai lai­ko­si Jo var­das. Jei tai ti­kiu, tai ką gi ki­ta ti­kiu, jei ne Die­vą kaip tą, ku­ris į tai įdė­jo ir įso­di­no sa­vo žo­dį ir duo­da mums tą iš­ori­nį da­ly­ką, ku­riuo ga­li­me įgy­ti to­kį lo­bį?
30 Jie to­kie pa­mi­šę, kad at­ski­ria ti­kė­ji­mą ir da­ly­ką, prie ku­rio ti­kė­ji­mas pri­tvir­tin­tas ir pri­riš­tas, nors tas da­ly­kas tik iš­ori­nis. Jis net tu­ri ir pri­va­lo bū­ti iš­ori­nis, kad bū­tų ga­li­ma jį su­pras­ti ir su­vok­ti ir to­kiu bū­du įsi­dė­ti į šir­dį; juk ir vi­sa Evan­ge­li­ja yra iš­ori­nis, lū­po­mis pa­sa­ky­tas pa­moks­las. Ap­skri­tai tai, ką Die­vas mu­my­se da­ro ir ku­ria, Jis no­ri kur­ti per iš­ori­nę tvar­ką. Kur Jis kal­ba, kam ir per ką kal­ba, ten­link tu­ri žvelg­ti ti­kė­ji­mas ir už to lai­ky­tis. Štai tu­ri­me žo­džius: 31 „Kas įti­kės ir pa­si­krikš­tys, bus iš­gel­bė­tas“88. Apie ką gi ki­ta kal­ba­ma šiais žo­džiais, jei ne apie Krikš­tą, t. y. apie van­de­nį, įjung­tą į Die­vo tvar­ką? Iš to plau­kia štai kas: kas at­me­ta Krikš­tą, tas at­me­ta Die­vo žo­dį, ti­kė­ji­mą ir Kris­tų, ten­link mus krei­pian­tį ir su­jun­gian­tį su Krikš­tu.
32 Tre­čia, ka­dan­gi di­dži­ą­ją Krikš­to nau­dą ir ga­lią ap­ta­rė­me, pa­žvel­ki­me to­liau, kas tas as­muo, pri­iman­tis tai, ką Krikš­tas duo­da, ir Krikš­to tei­kia­mą nau­dą. 33 Tai ir­gi ge­riau­siai ir aiš­kiau­siai iš­reikš­ta kaip tik šiais žo­džiais: „Kas įti­kės ir pa­si­krikš­tys, bus iš­gel­bė­tas“. Tai reiš­kia, kad tik ti­kė­ji­mas pa­da­ro žmo­gų ver­tą nau­din­gai pri­im­ti iš­ga­ny­mą ne­šan­tį die­viš­ką­jį van­de­nį. Ka­dan­gi tai, kas iš­reikš­ta žo­džiais, čia tei­kia­ma ir pa­ža­da­ma per van­de­nį ir kar­tu su van­de­niu, ši­tai ne­ga­li bū­ti pri­im­ta ki­taip, kaip tik iš šir­dies ti­kint. 34 Be ti­kė­ji­mo van­duo ne­duo­da jo­kios nau­dos, nors pats sa­vai­me ir yra die­viš­kas, ne­įkai­no­ja­mas lo­bis. To­dėl vien žo­džiai („kas įti­kės“) įsten­gia tiek, kad pa­ša­li­na ir at­me­ta vi­sus dar­bus, ku­riuos ga­li­me at­lik­ti, ma­ny­da­mi ši­taip pa­siek­sią ir pel­ny­sią iš­ga­ny­mą. Juk aiš­ku, kad kas nė­ra ti­kė­ji­mas, tas [prie iš­ga­ny­mo] nie­ko ne­pri­de­da, bet nie­ko ir ne­gau­na.
35 Bet jie šne­ka, kaip pra­tę, kad ir pats Krikš­tas yra dar­bas, o tu sa­kai, kad dar­bai ne­at­ne­ša iš­ga­ny­mo; tad kur­gi ta­da lie­ka ti­kė­ji­mas? At­sa­ky­mas: „Taip, ži­no­ma, mū­sų dar­bai dėl iš­ga­ny­mo nie­ko ne­ga­li nu­veik­ti, ta­čiau Krikš­tas yra ne mū­sų, o Die­vo dar­bas (nes tu­rė­si, kaip sa­ky­ta, la­bai aiš­kiai at­skir­ti Kris­taus Krikš­tą nuo mau­dyk­lės Krikš­to); o Die­vo dar­bai ver­tin­gi ir bū­ti­ni iš­ga­ny­mui, ir jie ti­kė­ji­mą ne pa­ša­li­na, bet jo rei­ka­lau­ja; juk be ti­kė­ji­mo ne­bū­tų ga­li­ma su­vok­ti dar­bų“. 36 Mat vien ap­si­pil­da­mas van­de­niu dar ne­pri­ėmei Krikš­to taip, kad jis bū­tų tau nau­din­gas; ta­čiau jis bus tau nau­din­gas, jei pa­si­krikš­ty­si įsi­ti­ki­nęs, kad tai vyks­ta pa­gal Die­vo įsa­ky­mą ir tvar­ką, be to, Die­vo var­du, idant su van­de­niu gau­tum ža­dė­tą­jį iš­ga­ny­mą. To ne­ga­li at­lik­ti nei kumš­tis, nei kū­nas, bet tai tu­ri ti­kė­ti šir­dis.
37 Tai­gi aiš­kiai ma­tai, kad tai joks dar­bas, ku­rį mes at­lie­ka­me, bet lo­bis, ku­rį Jis mums duo­da ir ku­rį ap­ima ti­kė­ji­mas; ly­giai taip Vieš­pats Kris­tus ant kry­žiaus yra ne dar­bas, o lo­bis, su­dė­tas į žo­dį ir mums pa­tei­kia­mas bei ti­kė­ji­mu pri­ima­mas. To­dėl jie el­gia­si su mu­mis ne­tei­sin­gai, šauk­da­mi prieš mus, lyg mes sa­ky­tu­me pa­moks­lus prieš ti­kė­ji­mą, tuo tar­pu mes jį tik pa­brė­žia­me, nes jis tiek bū­ti­nas, kad be jo ne­įma­no­ma nei gau­ti, nei tu­rė­ti nau­dos iš Krikš­to.
38 Tai­gi ap­ta­rė­me tris da­ly­kus, ku­riuos rei­kia ži­no­ti apie šį sak­ra­men­tą, ypač tai, kad Die­vo tvar­ką bū­ti­na di­džiai gerb­ti; vien to jau pa­kak­tų, nors tai gry­nai iš­ori­nis da­ly­kas, kaip įsa­ky­mas „Gerbk sa­vo tė­vą ir mo­ti­ną“ ir­gi su­sie­tas tik su me­džia­gi­niu kū­nu ir krau­ju, bet ja­me ma­to­me ne kū­ną ir krau­ją, o tai ap­iman­tį Die­vo įsa­ky­mą, ir dėl jo kū­nai va­di­na­mi tė­vu ir mo­ti­na; taip ir čia, net jei ne­tu­rė­tu­me nie­ko dau­giau, tik šiuos žo­džius: „Ei­ki­te ir krikš­ty­ki­te“ ir t. t., pri­va­lė­tu­me juos vis dėl­to pri­im­ti ir vyk­dy­ti kaip Die­vo tvar­ką. 39 O čia esa­ma ne tik įsa­ky­mo ir pa­lie­pi­mo, bet ir pa­ža­do. To­dėl tai dar pui­kiau, ne­gu tai, ką Die­vas šiaip įsa­kė ir nu­sta­tė; ap­skri­tai čia tiek daug pa­guo­dos ir ma­lo­nės, kad dan­gus ir že­mė to ne­ga­li su­vok­ti. 40 Bet rei­kia mo­kė­ti tuo ti­kė­ti; juk ma­ža ne lo­bio, o to, kad bū­tų jis su­vok­tas ir tvir­tai jo lai­ko­ma­si.
41 To­dėl kiek­vie­nas krikš­čio­nis per vi­są gy­ve­ni­mą tu­rės ko mo­ky­tis iš Krikš­to ir jam bus ką prak­ti­kuo­ti; juk jis vi­suo­met tu­rės dar­bo, kad tvir­tai ti­kė­tų tuo, ką Krikš­tas pa­ža­da ir at­ne­ša: vel­nio ir mir­ties nu­ga­lė­ji­mą, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, Die­vo ma­lo­nę, vi­są Kris­tų ir Šven­tą­ją Dva­sią su jos do­va­no­mis. 42 Ap­skri­tai tai [Krikš­tas] tokia gausybė, kad, jei tai ap­mąs­ty­tų kvai­la pri­gim­tis, ji su­abe­jo­tų, ar tai tie­sa. 43 Juk pats pa­gal­vok: jei kur nors bū­tų gy­dy­to­jas, mo­kan­tis pa­da­ry­ti taip, kad žmo­nės ne­mir­tų ar­ba net ir mi­rę ne­tru­kus vėl at­gy­tų ir ta­da am­ži­nai gy­ven­tų, tai pa­sau­lis taip im­tų snig­ti ir ly­ti pi­ni­gais, kad per tur­čius nie­kas ne­ga­lė­tų pas tą gy­dy­to­ją pa­tek­ti! O čia Krikš­tu kiek­vie­nam vel­tui pa­de­da­mas prie du­rų toks lo­bis ir vais­tai, pra­ry­jan­tys mir­tį ir iš­lai­kan­tys gy­vas­tį vi­siems žmo­nėms!
44 Tai­gi Krikš­tą rei­kia ver­tin­ti ir juo nau­do­tis taip, kad juo stip­rin­tu­mės ir guos­tu­mės, kai mus pri­sle­gia mū­sų nuo­dė­mė ir są­ži­nė, ir sa­ky­ti: „Vis dėl­to aš pa­krikš­ty­tas; jei pa­krikš­ty­tas, tai man pa­ža­dė­ta, kad bū­siu iš­ga­ny­tas ir įgy­siu am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą tiek sie­lai, tiek kū­nui“. 45 To­dėl krikš­ti­jant ir vyks­ta du da­ly­kai, kad ap­lie­ja­mas kū­nas, ga­lin­tis su­vok­ti ne dau­giau, kaip van­de­nį, ir dar pa­sa­ko­mas žo­dis, kad ir sie­la ga­lė­tų tai su­vok­ti. 46 Ka­dan­gi abu, van­duo ir žo­dis, su­da­ro Krikš­tą, tai abu, sie­la ir kū­nas, tu­ri bū­ti ir iš­ga­ny­ti bei tu­rė­ti am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą: sie­la – per žo­dį, ku­riuo ji ti­ki, o kū­nas – ka­dan­gi jis su­vie­ny­tas su sie­la ir pri­ima Krikš­tą, kiek su­ge­ba. To­dėl mū­sų kū­nas ir mū­sų sie­la ne­tu­ri di­des­nės bran­ge­ny­bės; mat per tai [Krikš­tą] mes tam­pa­me vi­siš­kai šven­ti ir iš­ga­ny­ti; že­mė­je to ne­ga­li­ma pa­siek­ti jo­kiu gy­ve­ni­mu ir jo­kiu dar­bu.
Tiek te­bū­nie pa­kan­ka­mai pa­sa­ky­ta apie Krikš­to es­mę, nau­dą ir var­to­ji­mą, kiek čia rei­ka­lin­ga.

Apie vai­kų Krikš­tą

47 Čia pat ky­la vie­nas klau­si­mas, ku­riuo vel­nias per sa­vo sek­tas trik­do pa­sau­lį, klau­si­mas dėl vai­kų Krikš­to: ar jie taip pat ti­ki ir ar jie tei­sė­tai krikš­ti­ja­mi? 48 Į tai at­sa­ky­si­me trum­pai: kas ne­mo­ky­tas, tas te­pa­lie­ka šį klau­si­mą ra­my­bė­je ir te­siun­čia jį mo­ky­tiems. Bet jei tu no­ri at­sa­ky­ti, at­sa­kyk taip:
49 Tai, kad vai­kų Krikš­tas Kris­tui ma­lo­nus, pa­kan­ka­mai įro­do jo pa­ties veik­la, bū­tent kad Die­vas dau­ge­lį jų pa­da­ro šven­tais ir da­vė Šven­tą­ją Dva­sią tiems, ku­rie bu­vo pa­krikš­ty­ti, ir šian­dien dar daug to­kių, iš ku­rių ma­ty­ti, kad jie tu­ri Šven­tą­ją Dva­sią tiek dėl mo­ky­mo, tiek dėl gy­ve­ni­mo; taip­gi ir mums Die­vo ma­lo­ne duo­ta, kad mes ga­li­me aiš­kin­ti Raš­tą ir pa­žin­ti Kris­tų, o tai ne­ga­li vyk­ti be Šven­to­sios Dva­sios. 50 Bet jei Die­vas ne­pri­im­tų vai­kų Krikš­to, tai nė vie­nam jų ne­su­teik­tų Šven­to­sios Dva­sios ar net jos da­le­lės; va­di­na­si, per to­kį il­gą lai­ką iki pat šios die­nos ne­ga­lė­tų bū­ti že­mė­je nė vie­no žmo­gaus, ku­ris bū­tų krikš­čio­nis. Bet ka­dan­gi Die­vas pa­tvir­ti­na Krikš­tą, duo­da­mas sa­vo Šven­tą­ją Dva­sią, kaip matyti kai ku­rių Baž­ny­čios tė­vų as­me­ny­se, kaip an­tai šv. Ber­nar­do Kler­vie­čio89, Jo­no Žer­so­nie­čio90, Jo­no Hu­so91 ir ki­tų, pa­krikš­ty­tų vai­kys­tė­je, ir šven­to­ji krikš­čio­nių Baž­ny­čia ne­žlugs iki pa­sau­lio pa­­bai­gos, tai jie pri­vers­ti pri­pa­žin­ti, kad vai­kų Krikš­tas Die­vui ma­lo­nus. Juk Jis ne­ga­li pats sau prieš­ta­rau­ti ar­ba pa­dė­ti me­lui ir suk­ty­bei, dar ir su­tei­kda­mas tam sa­vo ma­lo­nės ir Dva­sią. 51 Tai be­veik ge­riau­sias ir stip­riau­sias įro­dy­mas pa­pras­tiems ir ne­mo­ky­tiems žmo­nėms. Mat šios da­lies: „Ti­kiu šven­tą­ją krikš­čio­nių Baž­ny­čią, šven­tų­jų ben­dra­vi­mą ir t. t.“ iš mū­sų nie­kas ne­atims ir ne­pa­nai­kins.
52 To­liau sa­ko­me, kad mums nė­ra la­bai svar­bu, ar krikš­ti­ja­ma­sis yra ti­kin­tis ar ne­ti­kin­tis, nes dėl to Krikš­tas ne­tam­pa ne­tei­sė­tu; 53 mat vis­kas pri­klau­so nuo Die­vo žo­džio ir įsa­ky­mo. Tie­sa, tai griež­to­kai pa­sa­ky­ta, ta­čiau vi­siš­kai pa­rem­ta tuo, ką aš jau sa­kiau, kad Krikš­tas yra ne kas ki­ta, kaip van­duo ir Die­vo žo­dis ša­lia vie­nas ki­to ir drau­ge vie­nas su ki­tu; tai reiš­kia, kad jei žo­dis yra su van­de­niu, tai Krikš­tas tei­sė­tas net be ti­kė­ji­mo. Mat ma­no ti­kė­ji­mas Krikš­to ne­su­ku­ria, jis pri­ima Krikš­tą. O Krikš­tas ne­taps ne­tei­sė­tu dėl to, kad bus ne­tei­sin­gai pri­im­tas ar pa­nau­do­tas, nes jis (kaip sa­ky­ta) su­sie­tas ne su mū­sų ti­kė­ji­mu, bet su žo­džiu.
54 Juk net jei šian­dien at­ei­tų žy­das, klas­tin­gas ir pil­nas pik­tų kės­lų, o mes jį vi­siš­kai rim­tai pa­krikš­ty­tu­me, tai vis dėl­to tu­rė­tu­me pa­sa­ky­ti, kad šis Krikš­tas tik­ras. Mat čia van­duo yra kar­tu su Die­vo žo­džiu, nors anas ir ne­pri­ima jo, kaip de­rė­tų pri­im­ti; pa­na­šiai ir ne­ver­tai ei­nan­tys Ko­mu­ni­jos pri­ima tik­rą sak­ra­men­tą, nors ir ne­ti­ki.
55 Tai­gi ma­tai, kad sek­ti­nin­kų prieš­ta­ra­vi­mai nie­ko ne­ver­ti. Mat (kaip sa­ky­ta) jei vai­kai ir ne­ti­kė­tų, o taip vis dėl­to nė­ra, kaip da­bar įro­dy­ta, tai Krikš­tas vis vien bū­tų tei­sė­tas, ir nie­kas ne­pri­va­lo jų per­krikš­ty­ti; ly­giai taip ir [Al­to­riaus] sak­ra­men­tas ne­nu­ken­tės, jei kas nors ei­tų jo pri­im­ti su pik­tais ke­ti­ni­mais, ir bū­tų ne­leis­ti­na, kad dėl pik­tnau­džia­vi­mo jis tą pa­čią va­lan­dą dar kar­tą pri­im­tų, lyg pir­ma iš tik­ro ne­bū­tų pri­ėmęs sak­ra­men­to; juk tai reikš­tų di­džiau­sią sak­ra­men­to su­ter­ši­mą ir iš­nie­ki­ni­mą. Kaip mums ga­lė­tų at­ei­ti į gal­vą, kad Die­vo žo­dis ir tvar­ka ne­tei­sė­ti dėl to, kad mes ne­tei­sin­gai juos pa­nau­do­ja­me?
56 To­dėl sa­kau, kad jei ne­ti­kė­jai, tai da­bar įti­kėk ir sa­kyk: „Krikš­tas bu­vo tei­sė­tas, bet aš, de­ja, jį ne­tei­sin­gai pri­ėmiau“. Juk ir aš pats, ir vi­si be­si­krikš­ti­jan­tys Die­vo aki­vaiz­do­je tu­ri kal­bė­ti taip: „At­ei­nu sa­vo ti­kė­ji­me ir ki­tų ti­kė­ji­me, ta­čiau ne­ga­liu pa­si­kliau­ti tuo, kad ti­kiu ir kad daug žmo­nių už ma­ne mel­džia, bet pa­si­kliau­ju tuo, kad tai Ta­vo žo­dis ir įsa­ky­mas“; ly­giai kaip ei­da­mas [Al­to­riaus] sak­ra­men­to, re­miuo­si ne sa­vo ti­kė­ji­mu, bet Kris­taus žo­džiu; ar bū­čiau stip­rus, ar sil­pnas, pa­ve­siu tai Die­vo va­liai. Bet ge­rai ži­nau, kad Jis kvie­čia ma­ne at­ei­ti, val­gy­ti ir ger­ti, ir t. t., ir do­va­no­ja man sa­vo Kū­ną ir Krau­ją; ir tai ma­nęs ne­ap­me­luos ir ne­ap­gaus.
57 Ly­giai taip el­gia­mės ir su vai­kų Krikš­tu – ne­ša­me kū­di­kį pa­krikš­ty­ti, ma­ny­da­mi ir vil­da­mie­si, kad jis ti­ki, ir mel­džia­me, kad Die­vas duo­tų jam ti­kė­ji­mą; bet ne dėl to mes jį krikš­ti­ja­me, o tik dėl to, kad Die­vas taip lie­pė. Ko­dėl? To­dėl, kad ži­no­me, jog Die­vas ne­me­luo­ja. Aš ir ma­no ar­ti­mas, ir ap­skri­tai vi­si žmo­nės ga­li klys­ti ir ap­gau­ti, bet Die­vo žo­dis ne­ga­li bū­ti klai­din­gas.
58 To­dėl bet ko­kiu at­ve­ju įžū­lios, ne­iš­ma­nė­liš­kos tos dva­sios, ku­rios pa­da­ro iš­va­dą ir nu­spren­džia: „Kai nė­ra tik­ro ti­kė­ji­mo, ne­ga­li bū­ti nė tei­sė­to Krikš­to!“ Ly­giai taip, tar­si aš už­si­ma­ny­čiau pa­reikš­ti: „Jei aš ne­ti­kiu, tai Kris­tus yra nie­kas“; ar­ba: „Jei aš ne­klus­nus, tai tė­vas, mo­ti­na ir vy­res­ny­bė yra nie­kas“. Ar tai tei­sin­ga iš­va­da, kad, jei kas nors ne­da­ro to, ką tu­ri da­ry­ti, tai dėl to da­ly­kas pats sa­vai­me ne­ga­li nei bū­ti, nei ga­lio­ti? 59 Mie­la­sis, ap­versk šį pa­sa­ky­mą aukš­tyn ko­jo­mis ir pa­da­ryk to­kią iš­va­dą: Krikš­tas nė­ra nie­kas, bet yra tei­sė­tas kaip tik dėl to, kad bu­vo ne­tei­sin­gai pri­im­tas. Mat jei jis pats sa­vai­me ne­bū­tų tei­sin­gas, ne­bū­tų ga­li­ma jo ne­tei­sin­gai pa­nau­do­ti ir nu­si­dė­ti. Tai­gi tai reiš­kia: Abu­sus non tol­lit sed con­fir­mat sub­stan­tiam, „klai­din­gas var­to­ji­mas ne­pa­nai­ki­na da­ly­ko, bet jį pa­tvir­ti­na“. Juk auk­sas lie­ka nė kiek ne ma­žiau auk­sas ir ta­da, kai jį dė­vi ne­nau­dė­lė, sken­din­ti nuo­dė­mė­se ir gė­do­je.
60 To­dėl te­bus ga­lu­ti­nai nu­spręs­ta, kad Krikš­tas vi­są lai­ką iš­lie­ka tei­sė­tas ir vi­siš­kai ga­lio­ja, net jei tik vie­nas vie­nin­te­lis žmo­gus bū­tų pa­krikš­ty­tas, ir tas pats ne­ti­kė­tų kaip rei­kiant. Mat žmo­gus ne­pa­jė­gus pa­kreip­ti ir pa­keis­ti Die­vo tvar­ką ir žo­dį. 61 Ta­čiau jie, fa­na­tiš­kos dva­sios, tiek apa­kin­ti, kad ne­be­ma­to Die­vo žo­džio bei įsa­ky­mo, ir Krikš­tą lai­ko ne dau­giau, ne­gu van­de­niu upe­ly­je ar puo­de, o vy­res­ny­bę – bet ko­kiu žmo­gu­mi, ir ka­dan­gi jie ne­ma­to nei ti­kė­ji­mo, nei klus­nu­mo, tie da­ly­kai pa­tys sa­vai­me jiems nie­ko ne­ver­ti. 62 Tai slap­tas, maiš­tin­gas vel­nias, ku­ris mie­lai nu­plėš­tų vy­res­ny­bei ka­rū­ną, kad pas­kui ją su­tryp­tų, ne­ga­na to, vi­sus Die­vo dar­bus ir po­tvar­kius mums iš­krai­py­tų ar­ba su­nai­kin­tų. 63 To­dėl tu­ri­me bū­ti bud­rūs bei ap­si­gin­kla­vę ir ne­leis­ti, kad bū­tu­me ati­trauk­ti nuo žo­džio ar nu­kreip­ti ki­tur, kad ne­pa­lik­tu­me Krikš­to tik tuš­čiu žen­klu, kaip sva­jo­ja re­li­gi­niai fa­na­ti­kai.
64 Ga­liau­siai taip pat rei­kia ži­no­ti, ką Krikš­tas reiš­kia ir ko­dėl Die­vas kaip tik to­kį iš­ori­nį žen­klą ir veiks­mą pa­sky­rė šiam sak­ra­men­tui, ku­riuo mes ir pri­ima­mi į krikš­čio­ni­ją. 65 O veiks­mas, ar­ba ju­de­sys, yra toks, kad mes vi­siš­kai pa­nar­di­na­mi į van­de­nį, o pas­kui vėl iš­trau­kia­mi. Šie­du veiks­mai, pa­nar­di­ni­mas ir iš­kė­li­mas, nu­ro­do į Krikš­to ga­lią ir vei­ki­mą, ku­rie yra ne kas ki­ta, kaip se­no­jo Ado­mo nu­ma­ri­ni­mas, pas­kui nau­jo žmo­gaus pri­si­kė­li­mas iš nu­mi­ru­sių; šie­du veiks­mai tu­ri vyk­ti mu­my­se vi­są gy­ve­ni­mą, tad krikš­čio­niš­ka­sis gy­ve­ni­mas yra ne kas ki­ta, kaip kas­die­nis Krikš­tas, vie­ną kar­tą pra­si­dė­jęs ir nuo­lat be­si­tę­sian­tis. Mat ne­pa­liau­ja­mai tu­ri bū­ti iš­šluo­ja­ma vi­sa, kas ky­la iš se­no­jo Ado­mo, kad iš­ryš­kė­tų tai, kas pri­klau­so nau­jam [žmo­gui]. 66 Kas gi tas se­na­sis žmo­gus? Jis įgim­tas mums nuo Ado­mo: pik­tas, prie­šiš­kas, pa­vy­dus, ne­skais­tus, šykš­tus, tin­gus, pa­si­pū­tęs, net ne­ti­kin­tis, ap­sės­tas vi­sų ydų ir iš pri­gim­ties ne­tu­rin­tis sa­vy­je nie­ko ge­ro. 67 Mums ei­nant į Kris­taus ka­ra­lys­tę, tų ydų kas­dien tu­ri ma­žė­ti, kad juo to­liau, juo švel­nes­ni, kan­tres­ni, ro­mes­ni mes tap­tu­me, vis la­biau nu­ga­lė­tu­me gob­šu­mą, ne­apy­kan­tą, pa­vy­dą ir pa­si­pū­ti­mą.
68 Toks yra tei­sin­gas Krikš­to pa­nau­do­ji­mas tarp krikš­čio­nių, iš­reiš­kia­mas van­dens Krikš­tu. Jei tai ne­įvyks­ta ir jei se­na­jam žmo­gui ati­duo­da­mos va­de­lės, kad jis tik stip­rė­ja, tai jau reiš­kia ne pa­si­nau­do­ti Krikš­tu, bet veik­ti prieš Krikš­tą. 69 Mat gy­ve­nan­tys ne Kris­tu­je ne­ga­li nie­ko ki­to, kaip tik kas­dien da­ry­tis vis blo­ges­ni, kaip ir prie­žo­dy­je sa­ko­ma, ir tai tie­sa: „Vis blo­giau ir blo­giau; juo to­liau, juo pik­čiau“. 70 Jei kas prieš me­tus bu­vo pa­si­pū­tęs ir gob­šus, tai šie­met jis dar iš­di­des­nis ir gob­šes­nis, tai­gi yda nuo jau­nu­mės au­ga kar­tu su juo ir tarps­ta. Ma­žas vai­kas ne­tu­ri ypa­tin­gų ydų, bet už­au­gęs pa­si­da­ro ne­do­ras ir ne­skais­tus; su­au­gęs į vy­rą, jau tu­ri tik­rų ydų, juo to­liau, juo dau­giau.
71 To­dėl se­no­jo žmo­gaus pri­gim­tis ne­var­žo­mai ve­ši, jei ji ne­tram­do­ma ir ne­slo­pi­na­ma Krikš­to ga­lia. Ir prie­šin­gai, jei žmo­nės tam­pa krikš­čio­ni­mis, ji kas­dien men­kė­ja, kol ga­liau­siai vi­sai su­nyks­ta. Tai reiš­kia iš tik­rų­jų pa­nir­ti Krikš­te ir kas­dien vėl iš­nir­ti. 72 Tad iš­ori­nis žen­klas pa­sta­ty­tas ne tik tam, kad ga­lin­gai veik­tų, bet ir kad šį tą reikš­tų. 73 Kur ti­kė­ji­mas su sa­vo vai­siais, ten ne tik sim­bo­lis, bet ir vei­ki­mas; o kur nė­ra ti­kė­ji­mo, ten lie­ka vien ne­vai­sin­gas žen­klas.
74 Ir čia tu ma­tai, kad Krikš­tas tiek sa­vo ga­lia, tiek sa­vo sim­bo­li­ne reikš­me ap­ima ir tre­čią sak­ra­men­tą, pa­va­din­tą At­gai­la, ku­ri iš tik­ro yra ne kas ki­ta, kaip Krikš­tas. 75 Mat ką gi ki­ta reiš­kia At­gai­la, jei ne rim­tai pul­ti se­ną­jį žmo­gų ir įženg­ti į nau­ją gy­ve­ni­mą? To­dėl jei gy­ve­ni At­gai­lo­je, tai esi Krikš­te, ne tik reiš­kian­čia­me nau­ją gy­ve­ni­mą, bet ir vei­kian­čia­me, ke­lian­čia­me ir ge­nan­čia­me; 76 juk ja­me su­tei­kia­ma ma­lo­nė, dva­sia ir ga­lia se­ną­jį žmo­gų su­tram­dy­ti, kad ras­tų­si ir stip­rė­tų nau­ja­sis.
77 To­dėl Krikš­tas vi­suo­met iš­lie­ka, ir net jei kas nuo jo at­kren­ta ir nu­si­de­da, tai vis tiek mes ga­li­me bet kuo­met jį pa­siek­ti, kad vėl įveik­tu­me se­ną­jį žmo­gų. 78 Ta­čiau van­de­niu mū­sų ne­be­rei­kia ap­lie­ti; juk jei ir šim­tą kar­tų bū­tu­me van­de­nin pa­nar­din­ti, tai vis tiek esa­ma tik vie­no vie­nin­te­lio Krikš­to; veiks­mas ir sim­bo­li­nė reikš­mė tę­sia­si ir iš­lie­ka. 79 Tai­gi At­gai­la yra ne kas ki­ta, kaip grį­ži­mas ir vėl įžen­gi­mas į Krikš­tą: kar­to­ja­ma ir vyk­do­ma tai, kas pir­ma bu­vo pra­dė­ta, bet pas­kui už­mes­ta.
80 Tai sa­kau dėl to, kad kas ne­pa­ma­ny­tų, kaip mes il­gai ma­nė­me, įsi­vaiz­duo­da­mi, jog Krikš­tas pra­ran­da sa­vo ga­lią, tad juo ne­be­ga­li­ma nau­do­tis, kai vėl įpuo­la­me į nuo­dė­mę. Taip es­ti ta­da, kai ne­be­ma­to­me nie­ko dau­giau, iš­sky­rus vie­ną­syk jau at­lik­tą veiks­mą. 81 O to­kia nuo­mo­nė at­si­ra­do iš to, kad šv. Je­ro­ni­mas pa­ra­šė: „At­gai­la – ta ant­ro­ji len­ta, ant ku­rios mes tu­ri­me iš­plauk­ti ir iš­lip­ti į kran­tą su­du­žus lai­vui, į ku­rį įžen­gia­me ir ku­riuo plau­kia­me at­ėję krikš­čio­ny­bėn“. 82 Šiuo sa­ki­niu at­me­ta­mas Krikš­to pa­nau­do­ji­mas, tad jis ir ne­be­ga­li nie­ko duo­ti. To­dėl čia pa­sa­ky­ta ne­tei­sin­gai ar­ba gal­būt ne­tei­sin­gai su­pras­ta, nes lai­vas ne­su­dūž­ta dėl to, kad (kaip sa­ky­ta) to­kia Die­vo tvar­ka, o ne mū­sų dar­bas; bet tai įvyks­ta dėl to, kad mes pa­slys­ta­me ir iš­kren­ta­me; o jei kas iš­kren­ta, tai te­si­sten­gia vėl prie lai­vo pri­plauk­ti ir jo įsi­tver­ti, kol vėl įsi­gaus į lai­vą ir to­liau plauks, kaip bu­vo pra­dė­jęs.
83 Tai­gi ma­ty­ti, koks di­din­gas ir pui­kus da­ly­kas yra Krikš­tas; jis iš­plė­šia mus vel­niui iš nas­rų, pa­da­ro Die­vo nuo­sa­vy­be, nu­slo­pi­na ir pa­ša­li­na nuo­dė­mę, be to, kas­dien stip­ri­na nau­ją­jį žmo­gų ir nuo­lat yra veiks­min­gas bei pa­si­lie­ka, kol mes iš ši­to var­go at­ei­si­me į am­ži­ną­ją ka­ra­lys­tę.
84 To­dėl kiek­vie­nas te­si­rū­pi­na Krikš­tu kaip sa­vo kas­die­niu dra­bu­žiu, ku­riuo ap­si­tai­sęs nuo­la­tos tu­ri vaikš­čio­ti, kad vi­są lai­ką iš­lik­tų ti­kė­ji­me ir jo vai­siuo­se, kad pa­ža­bo­tų se­ną­jį žmo­gų ir aug­tų nau­ja­ja­me. 85 Mat jei no­ri­me bū­ti krikš­čio­nys, tai tu­ri­me at­lik­ti tai, dėl ko esa­me krikš­čio­nys; 86 jei kas nuo to at­krin­ta, tai vėl te­sug­rįž­ta. Juk kaip Kris­tus, ma­lo­nės sos­tas, nepa­si­trau­kia nuo mū­sų ir ne­drau­džia mums vėl pas jį at­ei­ti, nors mes ir nu­si­de­da­me, taip iš­lie­ka ir vi­si jo tur­tai bei vi­sos do­va­nos. Kaip kar­tą Krikš­tu bu­vo gau­tas nuo­dė­mių at­lei­di­mas, taip jis kas­dien iš­lie­ka, kol esa­me gy­vi, t. y. kol su sa­vi­mi se­ną­jį žmo­gų ant kup­ros ne­šio­ja­mės.

Penk­ta da­lis

Apie Al­to­riaus sak­ra­men­tą

1 Kaip ap­ta­rė­me šven­tą­jį Krikš­tą, taip tu­ri­me pa­kal­bė­ti ir apie ki­tą sak­ra­men­tą, bū­tent ap­tar­ti šias tris da­lis: kas jis yra, kam jis nau­din­gas ir kas jį tu­ri pri­im­ti. Vi­sa tai ap­tar­si­me, rem­da­mie­si žo­džiais, ku­riais Kris­tus jį įstei­gė ir 2 ku­riuos pri­va­lo ži­no­ti kiek­vie­nas no­rin­tis bū­ti krikš­čio­ni­mi ir ei­ti sak­ra­men­to. Mat mes ne­ke­ti­na­me leis­ti prie jo ir teik­ti jį ne­ži­nan­tiems, ko ieš­ko ar­ba ko­dėl sak­ra­men­to ei­na. O tie žo­džiai to­kie:
3 Vieš­pats Jė­zus Kris­tus tą nak­tį, ku­rią bu­vo iš­duo­tas, pa­ė­mė duo­ną, pa­dė­ko­jęs lau­žė ir da­vė mo­ki­niams, tar­da­mas: „Im­ki­te ir val­gy­ki­te. Tai yra ma­no kū­nas, ku­ris už jus ati­duo­da­mas. Tai da­ry­ki­te ma­no at­mi­ni­mui“.
Ly­giai taip pat po va­ka­rie­nės Jis pa­ė­mė tau­rę, sa­ky­da­mas: „Ši tau­rė yra Nau­jo­ji San­do­ra ma­no krau­jy­je, ku­ris už jus iš­lie­ja­mas nuo­dė­mėms at­leis­ti. Kiek kar­tų ger­si­te, da­ry­ki­te tai ma­no at­mi­ni­mui“92.
4 Taip pat ir čia ne­kib­si­me į plau­kus ir ne­si­gin­čy­si­me su šio sak­ra­men­to juo­din­to­jais ir nie­kin­to­jais, bet pir­miau­sia iš­mok­si­me, kas svar­biau­sia (kaip mo­kė­mės apie Krikš­tą), bū­tent kad svar­biau­sia yra Die­vo žo­dis ir tvar­ka ar­ba įsa­ky­mas; juk jis ne žmo­gaus su­gal­vo­tas ar su­kur­tas, bet pa­skir­tas pa­ties Kris­taus be kie­no nors pa­ta­ri­mų ir svars­ty­mų. 5 To­dėl kaip de­šimt įsa­ky­mų, „Tė­ve mū­sų“ ir ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas sa­vo es­me ir ver­te iš­lie­ka ne­pa­ki­tę, net jei nie­kuo­met jų ne­si­lai­kai, ne­si­mel­di ir ne­ti­ki, taip ir šis gar­bu­sis sak­ra­men­tas iš­lie­ka toks tvir­tas, kad nie­kas jam ne­pa­ken­kia ir nie­ko jis ne­pra­ran­da, net jei mes jį nau­do­ja­me ir su juo el­gia­mės ne­ver­tai. 6 Ne­jau ma­nai, kad Die­vas taip pai­so mū­sų dar­bų ir ti­kė­ji­mo, kad dėl jų tu­rė­tų keis­ti sa­vo tvar­ką? Juk vi­suo­se pa­sau­lie­ti­niuo­se da­ly­kuo­se vis­kas lie­ka taip, kaip Die­vas su­kū­rė ir nu­sta­tė, ne­svar­bu, kaip jais nau­do­ja­mės ir su jais el­gia­mės. 7 Tai rei­kia nuo­la­tos pri­si­min­ti, nes tuo iš tik­ro ga­li­ma at­rem­ti vi­sus at­ska­lū­nų ple­pa­lus; mat jie spren­džia apie sak­ra­men­tus, at­skir­tus nuo Die­vo žo­džio, kaip apie mū­sų pa­čių da­ro­mą da­ly­ką.
8 Kas gi yra Al­to­riaus sak­ra­men­tas?
At­sa­ky­mas: „Tai tik­ras Vieš­pa­ties Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas duo­no­je bei vy­ne ir su jais, Kris­taus žo­džiu mums, krikš­čio­nims, įsa­ky­tas val­gy­ti ir ger­ti“. 9 Ir kaip apie Krikš­tą pa­sa­ky­ta, kad tai ne pa­pras­tas van­duo, taip ir čia sa­ko­me: „Sak­ra­men­tas yra duo­na ir vy­nas, bet ne šiaip duo­na ir vy­nas, pa­pras­tai ant sta­lo pa­tie­kia­mi, bet duo­na ir vy­nas, į Die­vo žo­dį įdė­ti ir su juo su­riš­ti“.
10 Žo­dis (sa­kau) yra tai, kas pa­da­ro ir taip iš­ski­ria šį sak­ra­men­tą, kad jis yra ir va­di­na­si ne tik duo­na ir vy­nas, bet ir Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas. Mat pa­sa­ky­ta: Ac­ce­dat ver­bum ad ele­men­tum et fit sac­ra­men­tum, „jei žo­dis pri­si­jun­gia prie iš­ori­nio daik­to, tam­pa sak­ra­men­tu“. Šis šv. Au­gus­ti­no po­sa­kis toks taik­lus ir taip ge­rai su­for­mu­luo­tas, kad var­gu ar jis yra pa­sa­kęs ge­res­nį. Žo­dis tu­ri pa­da­ry­ti ele­men­tą sak­ra­men­tu; ant­raip jis ir lie­ka tik pa­pras­tas ele­men­tas. 11 Čia ne šiaip ku­ni­gaikš­čio ar im­pe­ra­to­riaus, bet aukš­to­sios Di­de­ny­bės žo­dis ir tvar­ka; vi­si kū­ri­niai pri­va­lo pul­ti prieš ją ant ke­lių ir tar­ti „klau­sau“, kad bū­tų taip, kaip Jis sa­ko, ir pri­im­ti tai su vi­sa pa­gar­ba, bai­me ir nuo­lan­ku­mu.
12 Šiuo žo­džiu tu ga­li pa­stip­rin­ti sa­vo są­ži­nę ir pa­sa­ky­ti: „Jei ir vi­sa ga­ly­bė vel­nių su vi­sais fa­na­ti­kais už­griū­tų, rėk­da­mi: „Kaip ga­li duo­na ir vy­nas bū­ti Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas?“ ir t. t., tai aš ži­nau, kad vi­si pro­tai ir moks­lin­čiai, kar­tu pa­ė­mus, nė­ra to­kie pro­tin­gi, kaip die­viš­ko­sios Di­de­ny­bės ma­ža­sis pirš­te­lis“. 13 Čia pa­ra­šy­tas Kris­taus žo­dis: „Im­ki­te ir val­gy­ki­te. Tai yra ma­no kū­nas“93, „Ger­ki­te iš jos vi­si, nes tai yra Nau­jo­ji San­do­ra ma­no krau­jy­je“94 ir t. t. Mes lai­ko­mės šių žo­džių ir no­rė­tu­me pa­ma­ty­ti tuos, ku­rie tai­sys Kris­tų ir da­rys ki­taip, ne­gu jis lie­pė. 14 Ži­no­ma, tai tie­sa; jei tu at­im­si žo­dį nuo sak­ra­men­to ar­ba ver­tin­si jį be žo­džio, tai tu­rė­si vi­so la­bo pa­pras­tą duo­ną ir vy­ną, ta­čiau, kaip de­ra ir pri­va­lu, pa­si­li­kus jiems [įstei­gi­mo žo­džiams] sak­ra­men­te, šis, kaip jais ir skel­bia­ma, yra tik­ras Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas. Mat kaip Kris­taus lū­pos kal­ba ir sa­ko, taip ir yra, nes jos ne­ga­li nei me­luo­ti, nei ap­gau­ti.
15 Iš čia leng­va at­sa­ky­ti į vi­so­kiau­sius klau­si­mus, da­bar ne­duo­dan­čius ra­my­bės, kaip an­tai: „Ar ir ne­do­ras ku­ni­gas ga­li ad­mi­nist­ruo­ti ir teik­ti sak­ra­men­tą?“, ir dar daug pa­na­šių. 16 Čia mes api­ben­dri­na­me ir sa­ko­me: „Net ne­nau­dė­lis, pri­im­da­mas ar­ba teik­da­mas sak­ra­men­tą, pri­ima [ar­ba tei­kia] tik­rą sak­ra­men­tą, t. y. Kris­taus Kū­ną ir Krau­ją, kaip ir tas, ku­ris su sak­ra­men­tu el­gia­si gar­bin­giau­siai“. Mat jis pa­grįs­tas ne žmo­gaus šven­tu­mu, bet Die­vo žo­džiu; ir kaip nė vie­nas šven­ta­sis že­mė­je, net nė vie­nas an­ge­las dan­gu­je duo­nos ir vy­no ne­ga­li pa­vers­ti Kris­taus Kū­nu ir Krau­ju, taip nie­kas ne­ga­li nei pa­keis­ti, nei per­mai­ny­ti jo net pik­tnau­džiau­da­mas. 17 Mat dėl as­mens ar­ba dėl ne­ti­kė­ji­mo ne­tam­pa klai­din­gas žo­dis, per ku­rį sak­ra­men­tu tai yra ta­pę ir bu­vo įsteig­ta. Juk Kris­tus ne­sa­ko: „Jei jūs ti­ki­te ar­ba esa­te ver­ti, im­ki­te ma­no Kū­ną ir Krau­ją“, bet sa­ko: „Im­ki­te, val­gy­ki­te ir ger­ki­te. Tai yra ma­no kū­nas ir krau­jas“; ir to­liau: „Tai da­ry­ki­te“ (bū­tent tai, ką aš da­bar da­rau, įstei­giu, duo­du jums ir lie­piu pri­im­ti). 18 Tai tas pat, kaip ir pa­sa­ky­ti: „Ne­svar­bu, ar tu ne­ver­tas, ar ver­tas, štai tu­ri Jo Kū­ną ir Krau­ją dėl ga­lios šių žo­džių, pri­de­da­mų prie duo­nos ir vy­no“. 19 Ge­rai tai įsi­dė­mėk ir at­mink, nes ant šių žo­džių lai­ko­si vi­sas mū­sų pa­grin­das, ap­sau­ga ir gy­ny­ba nuo vi­sų klai­dų ir pa­gun­dų, už­klu­pan­čių ar­ba dar už­klup­sian­čių mus.
20 Tai­gi trum­pai ap­ta­rė­me pir­mą da­lį, su­si­ju­sią su šio sak­ra­men­to es­me. Da­bar pa­žvelk į ga­lią ir nau­dą, dėl ku­rių, tie­są sa­kant, šis sak­ra­men­tas įsteig­tas, o tai ir yra bū­ti­niau­sia ja­me – ži­no­ti, ko ja­me ieš­ko­ti ir ką pa­si­im­ti. 21 Tai aiš­kiai ir leng­vai su­pran­ta­ma kaip tik iš šių žo­džių: „Tai yra ma­no kū­nas ir krau­jas, ku­ris už jus ati­duo­da­mas ir iš­lie­ja­mas nuo­dė­mėms at­leis­ti“. 22 Trum­pai sa­kant, mes ei­na­me sak­ra­men­to dėl to, kad pri­im­tu­me šį lo­bį, per ku­rį ir ku­ria­me gau­na­me nuo­dė­mių at­lei­di­mą. Ko­dėl? To­dėl, kad šiais žo­džiais taip pa­sa­ky­ta ir mums tai su­tei­kia­ma; juk Jis lie­pia man val­gy­ti ir ger­ti, kad tai tap­tų ma­no nuo­sa­vy­be ir bū­tų man nau­din­ga kaip tam tik­ras ga­ran­tas ir žen­klas, net kaip pats lo­bis, dėl ma­nęs įsteig­tas prieš ma­no nuo­dė­mę, mir­tį ir vi­so­kias ne­lai­mes.
23 To­dėl tai tei­sin­gai va­di­na­ma sie­lų pe­nu, so­ti­nan­čiu ir stip­ri­nan­čiu nau­ją­jį žmo­gų. Mat Krikš­tu mes pir­ma at­gims­ta­me iš nau­jo, ta­čiau drau­ge (kaip sa­ky­ta) žmo­gu­je lie­ka įau­gęs se­na­sis kai­lis; čia tiek daug kliū­čių ir pa­gun­dų iš vel­nio ir pa­sau­lio, kad mes daž­nai pa­vargs­ta­me ir ne­ten­ka­me jė­gų, o kai ka­da ir su­klum­pa­me.
24 To­dėl sak­ra­men­tas duo­tas kas­die­niam ga­ny­mui ir so­ti­ni­mui, kad ti­kė­ji­mas at­si­gau­tų ir su­stip­rė­tų, kad šio­je ko­vo­je ne­at­kris­tų, bet vis stip­rė­tų ir stip­rė­tų. 25 Mat nau­ja­sis gy­ve­ni­mas tu­ri bū­ti toks, kad kas­dien aug­tų ir plės­tų­si, ta­čiau jam ten­ka iš­kęs­ti daug prie­šiš­ku­mo. 26 Juk vel­nias yra toks pik­tas prie­šas; pa­ma­tęs, kad jam at­si­spi­ria­ma ir se­na­sis žmo­gus puo­la­mas, o jis ne­be­ga­li mū­sų įveik­ti jė­ga, jis sė­li­na ir slam­pi­nė­ja ap­lin­kui, iš­ban­do vi­sa, ką mo­ka, ir ne­rims­ta, kol ga­liau­siai mus taip nu­var­gi­na, kad ar­ba at­si­ža­da­me ti­kė­ji­mo, ar­ba ran­kos mums nu­svy­ra ir mes ne­be­ten­ka­me vil­ties ar­ba kan­try­bės. 27 Tam ir duo­ta ši pa­guo­da, idant šir­dis, jaus­da­ma, kad jai tuoj bus per sun­ku, ga­lė­tų čia pa­si­sem­ti nau­jų jė­gų ir at­gai­vos.
28 Čia vėl iš­si­su­ki­nė­ja mū­sų iš­min­tin­gie­ji pro­tai su sa­vo di­džiuo­ju mo­ky­tu­mu ir iš­min­ti­mi, šauk­da­mi ir pik­tin­da­mie­si: „Kaip ga­li duo­na ir vy­nas at­leis­ti nuo­dė­mę ar­ba stip­rin­ti ti­kė­ji­mą?“, o juk jie gir­di ir ži­no, kad mes taip sa­ko­me ne apie duo­ną ir vy­ną, nes duo­na pa­ti sa­vai­me yra duo­na, bet apie to­kią duo­ną ir to­kį vy­ną, ku­rie yra Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas ir tu­ri su sa­vi­mi Jo žo­džius. Mes sa­ko­me: „Tai, o ne kas ki­ta, yra lo­bis, per ku­rį gau­tas toks at­lei­di­mas“. 29 Tai mums duo­ta ir pa­tvir­tin­ta ne ki­taip, o žo­džiais: „Už jus ati­duo­da­mas ir iš­lie­ja­mas“, nes šiuo­se žo­džiuo­se es­ti abu da­ly­kai: kad tai Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas ir kad tai pri­klau­so tau kaip lo­bis ir do­va­na. 30 Juk Kris­taus Kū­nas ne­ga­li bū­ti ne­vai­sin­gas, bergž­džias da­ly­kas, nie­ko ne­pa­da­ran­tis ir jo­kios nau­dos ne­at­ne­šan­tis. Ta­čiau kad ir koks di­de­lis bū­tų lo­bis pats sa­vai­me, jis tu­ri bū­ti su­dė­tas į žo­dį ir mums pa­teik­tas, ant­raip mes ne­ga­lė­tu­me nei apie jį ži­no­ti, nei jo ieš­ko­ti.
31 To­dėl jie šne­ka nie­kus, sa­ky­da­mi: „Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas per Va­ka­rie­nę už mus nei ati­duo­da­mas, nei iš­lie­ja­mas, to­dėl sak­ra­men­tu ne­ga­li­ma gau­ti nuo­dė­mių at­lei­di­mo“. Mat nors dar­bas ant kry­žiaus at­lik­tas ir nuo­dė­mių at­lei­di­mas gau­tas, jis ne­ga­li mū­sų pa­siek­ti ki­taip, kaip per žo­dį. Juk ką mes ži­no­tu­me, kad tai yra įvy­kę ar­ba kad tai tu­rė­tų bū­ti mums pa­do­va­no­ta, jei apie tai ne­bū­tų pra­ne­ša­ma pa­moks­lu ar­ba iš­ta­ria­mu žo­džiu? Iš kur jie tai ži­no ar­ba kaip ga­li su­vok­ti at­lei­di­mą ir jį pa­si­sa­vin­ti, jei ne­si­lai­ko Šven­to­jo Raš­to ir Evan­ge­li­jos ir jais ne­ti­ki? 32 Juk vi­sa Evan­ge­li­ja ir ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mo ar­ti­ku­las: „Ti­kiu šven­tą­ją krikš­čio­nių Baž­ny­čią…, nuo­dė­mių at­lei­di­mą“ ir t. t. į šį sak­ra­men­tą su­dė­ti ir mums pa­teik­ti per žo­dį. Tad ko­dėl tu­rė­tu­me leis­ti iš­plėš­ti iš sak­ra­men­to to­kį lo­bį, jei jie vis dėl­to pri­vers­ti pri­pa­žin­ti, kad tai kaip tik tie žo­džiai, ku­riuos gir­di­me vi­so­je Evan­ge­li­jo­je, ir ne­ga­li tvir­tin­ti, kad šie žo­džiai sak­ra­men­te vi­sai ne­nau­din­gi, ly­giai kaip ne­ga­li tvir­tin­ti, kad vi­sa Evan­ge­li­ja, ar­ba Die­vo žo­dis, be sak­ra­men­to ne­duo­da jo­kios nau­dos.
33 Tai­gi ap­ta­rė­me vi­są sak­ra­men­tą ir kas jis pats sa­vai­me, ir ką duo­da bei kuo nau­din­gas. Da­bar at­ėjo me­tas pa­žiū­rė­ti, kas tas as­muo, ku­ris to­kią ga­lią ir nau­dą gau­na. Trum­piau­siai bū­tų ga­li­ma at­sa­ky­ti, kaip anks­čiau apie Krikš­tą, o ir ki­tur daž­nai pa­sa­ky­ta: kas tuo ti­ki, tas tu­ri tai, ką sa­ko žo­džiai ir ką jie duo­da. Mat jie ne ak­me­niui ar mal­koms sa­ko­mi ar­ba skel­bia­mi, bet jų be­si­klau­san­tiems žmo­nėms, ku­riems Jis sa­ko: „Im­ki­te ir val­gy­ki­te“ ir t. t. 34 O ka­dan­gi Jis siū­lo ir pa­ža­da nuo­dė­mių at­lei­di­mą, tai šis ne­ga­li bū­ti pri­ima­mas ki­taip, kaip ti­kė­ji­mu. To­kio ti­kė­ji­mo Jis pats rei­ka­lau­ja sa­vo žo­džiu, sa­ky­da­mas: „Už jus ati­duo­da­mas“ ir: „Už jus iš­lie­ja­mas“; tar­si no­rė­tų pa­sa­ky­ti: „To­dėl tai duo­du ir lie­piu jums val­gy­ti ir ger­ti, kad jūs tai pri­im­tu­mė­te ir tuo nau­do­tu­mė­tės“. 35 Ir kas lei­džia tai pa­sa­ky­ti jam ir ti­ki, kad tai tie­sa, tas ši­tai tu­ri; ta­čiau kas ne­ti­ki, tas nie­ko ne­tu­ri, kaip ir tas, ku­ris lei­džia jam tai siū­ly­ti bergž­džiai ir ne­no­ri nau­do­tis šiuo iš­ga­nin­gu gė­riu. Šis lo­bis pa­sie­kia­mas ir yra kiek­vie­nam prie du­rų, ma­ža to, ant sta­lo pa­dė­tas; ta­čiau bū­ti­na, kad tu jį pa­si­sa­vin­tum ir tik­ru lai­ky­tum tai, kas tau sa­ko­ma tais žo­džiais.
36 Tai ir vi­sas krikš­čio­niš­kas pa­si­ren­gi­mas gar­bin­gai pri­im­ti šį sak­ra­men­tą. Ka­dan­gi šis lo­bis vi­sas pa­tei­kia­mas žo­džiais, jo ne­įma­no­ma ki­taip su­pras­ti ir pa­si­sa­vin­ti, tik šir­di­mi. Mat sau­ja ne­su­im­si to­kios do­va­nos ir am­ži­no­jo tur­to. 37 Pas­nin­kas ir mal­da ir t. t. gal ir ga­li bū­ti iš­ori­nis pa­si­ren­gi­mas ir vai­kų pra­ty­bos, kad kū­nas de­ra­mai ir pa­gar­biai lai­ky­tų­si ir elg­tų­si su Kris­taus Kū­nu ir Krau­ju; bet to, kas juo­se ir su jais duo­da­ma, kū­nas ne­ga­li nei ap­čiuop­ti, nei įim­ti. 38 Ta­čiau šir­dies ti­kė­ji­mas tai pa­da­ro, jis at­pa­žįs­ta šį lo­bį ir jo trokš­ta. Tiek te­bus ga­na apie šį sak­ra­men­tą ben­drai pa­mo­kai; juk tai, ką apie jį rei­kė­tų pa­sa­ky­ti dau­giau, skir­ta ki­tam lai­kui.
39 Ga­liau­siai, ka­dan­gi jau tu­ri­me tei­sin­gą sak­ra­men­to su­vo­ki­mą ir mo­ky­mą, bū­ti­na ir įspė­ti bei pa­drą­sin­ti, kad šis di­de­lis lo­bis, kas­dien tarp krikš­čio­nių ad­mi­nist­ruo­ja­mas ir da­li­ja­mas, ne­nu­ei­tų per­niek, t. y. kad no­rin­tys bū­ti krikš­čio­ni­mis pa­si­reng­tų šį di­džiai ver­tin­gą sak­ra­men­tą daž­nai pri­im­ti. 40 Juk ma­to­me, kad į tai kaip tik abe­jin­gai ir tin­giai žiū­ri­ma, ir di­de­lis bū­rys iš be­si­klau­san­čių Evan­ge­li­jos yra to­kie, ku­rie, ka­dan­gi po­pie­žiaus nie­kai jau ne­be­ga­lio­ja, tai­gi mes iš­va­duo­ti iš jo prie­var­tos ir įsa­ky­mo, gy­ve­na sau me­tus, dve­jus ar tre­jus ir il­giau be sak­ra­men­to, tar­si bū­tų to­kie tvir­ti krikš­čio­nys, ku­riems jo ne­be­rei­kia, 41 o kai ku­rie lei­džia­si su­kliu­do­mi ir at­gra­si­na­mi tuo, kad mes mo­kė­me, ne­va nie­kas ne­tu­rįs sak­ra­men­to ei­ti, ne­bent jaus­tų ba­dą ir troš­ku­lį, ver­čian­čius tai da­ry­ti. Kai ku­rie tei­si­na­si, ne­va esąs tai lais­vas ir ne­bū­ti­nas da­ly­kas, ir pa­kak­sią, kad jie ir taip ti­ki, o ši­taip dau­ge­lis nu­si­va­žiuo­ja tiek, kad vi­siš­kai su­lau­kė­ja ir ga­liau­siai ima nie­kin­ti abu – ir sak­ra­men­tą, ir Die­vo žo­dį.
42 Tai tie­sa, ką jau sa­kė­me: jo­kiu bū­du nie­ko ne­rei­kia va­ry­ti nei vers­ti, kad vėl ne­pra­si­dė­tų sie­lų žu­dy­mas; ta­čiau pri­va­lu ži­no­ti, kad ne­ga­li bū­ti lai­ko­mi krikš­čio­ni­mis to­kie žmo­nės, ku­rie taip il­gai ša­li­na­si sak­ra­men­to ir jo ven­gia. Mat Kris­tus jį įstei­gė ne tam, kad jis bū­tų kaip vai­di­ni­mas, bet įsa­kė sa­vo krikš­čio­nims tai val­gy­ti ir ger­ti, ir, taip da­rant, Jį at­min­ti.
43 Ir iš tie­sų kas yra tik­ri krikš­čio­nys ir ver­ti­na bei bran­gi­na sak­ra­men­tą, pa­tys tu­ri sa­ve ra­gin­ti ir spir­ti. Bet mes no­ri­me tru­pu­tį pa­kal­bė­ti apie tai, kad pa­pras­ti ir sil­pni žmo­nės, ir­gi mie­lai no­rin­tys bū­ti krikš­čio­ni­mis, juo la­biau bū­tų ska­ti­na­mi ap­mąs­ty­ti juos pa­stū­mė­jan­čias prie­žas­tis ir bū­ti­ny­bę. 44 Mat kaip ki­tuo­se da­ly­kuo­se, su­si­ju­siuo­se su ti­kė­ji­mu, mei­le ir kan­try­be, ne­pa­kan­ka vien mo­ky­ti ir aiš­kin­ti, bet rei­kia ir kas­dien pa­drą­sin­ti, taip ir čia bū­ti­na pa­moks­lais pa­ra­gin­ti, kad ne­bū­tų pa­vargs­ta­ma ir nu­si­me­na­ma, nes mes ži­no­me ir jau­čia­me, kad vel­nias nuo­lat prie­ši­na­si tam ir vi­sam krikš­čio­niš­kam gy­ve­ni­mui ir, kiek iš­ga­lė­da­mas, ve­ja nuo jo bei stu­mia.
45 Ir čia mes tu­ri­me, pir­ma, aiš­kų teks­tą su Kris­taus žo­džiais: „Tai da­ry­ki­te ma­no at­mi­ni­mui“. Tai žo­džiai, ku­riais mums lie­pia­ma ir įsa­ko­ma, ku­riais no­rin­tys bū­ti krikš­čio­ni­mis įpa­rei­go­ja­mi nau­do­tis sak­ra­men­tu. To­dėl kas no­ri bū­ti Kris­taus mo­ki­nys – o su to­kiais Jis čia kal­ba­si, – tas te­pa­mąs­to apie tai ir to te­si­lai­ko, ne per prie­var­tą, iš žmo­nių ky­lan­čią, bet iš klus­nu­mo Vieš­pa­čiui Kris­tui ir idant bū­tų Jam ma­lo­nus. 46 Tu sa­ky­si, kad čia pa­ra­šy­ta: „Kiek kar­tų tai da­ry­si­te“95, tai­gi Jis nie­ko ne­ver­čia to da­ry­ti, bet pa­lie­ka žmo­gaus va­liai. 47 At­sa­ky­mas: „Tai tie­sa, bet čia ne­pa­ra­šy­ta, kad to nie­kuo­met ne­rei­kia da­ry­ti“; ma­ža to, ka­dan­gi Jis sa­ko: „Kiek kar­tų tai da­ry­si­te“, šiais žo­džiais nu­ro­do­ma, kad rei­kia da­ry­ti daž­nai, ir jie pri­dur­ti dėl to, kad Jis no­ri, jog sak­ra­men­tas bū­tų lais­vas, jog bū­tų ne­pri­riš­tas prie ko­kio ypa­tin­go lai­ko, kaip žy­dų Ve­ly­kų avi­nė­lis, ku­rį jie ga­lė­jo val­gy­ti tik kar­tą per me­tus, pir­mos pil­na­ties ke­tu­rio­lik­tos die­nos va­ka­rą, ir ne vė­liau. Kris­tus lyg no­rė­tų pa­sa­ky­ti: „Aš įstei­giu jums Ve­ly­kas, ar­ba Va­ka­rie­nę, kad nau­do­tu­mė­tės ja ne vie­ną kar­tą, tik šį me­tų va­ka­rą, bet tiek kar­tų, kuo­met ir kur pa­no­rė­si­te, pa­gal kiek­vie­no ga­li­my­bę ir po­rei­kį, ne­su­sie­tą su jo­kia vie­ta ar tam tik­ru lai­ku“; 48 nors po­pie­žius vė­liau tai iš­krei­pė ir vėl pa­ver­tė žy­dų šven­te.
49 Tai­gi ma­tai, kad lais­vė pa­lik­ta ne tam, kad sak­ra­men­to bū­tų ga­li­ma ne­ver­tin­ti. Ne­ver­ti­ni­mu aš va­di­nu tai, kai taip il­gai gy­ve­na­ma ir ne­sa­ma jo­kių kliū­čių, ta­čiau sak­ra­men­to nie­kuo­met ne­trokš­ta­ma. Jei no­ri tu­rė­ti to­kią lais­vę, tai ver­čiau tu­rėk ne ma­žes­nę lais­vę, ne­gu ne­bū­da­mas krikš­čio­nis ir ne­pri­va­lė­da­mas nei ti­kė­ti, nei mels­tis; juk tai ly­giai toks Kris­taus įsa­ky­mas, kaip ir anas. Bet jei no­ri bū­ti krikš­čio­nis, tai pri­va­lai bent ret­kar­čiais šiam įsa­ky­mui pa­klus­ti ir jį vyk­dy­ti, 50 nes toks įsa­ky­mas tu­rė­tų ta­ve pa­ska­tin­ti įsi­gi­lin­ti į sa­ve ir pa­mąs­ty­ti: „Na, koks gi aš krikš­čio­nis? Jei jau bū­čiau krikš­čio­nis, tai nors tru­pu­tį il­gė­čiau­si to, ką ma­no Vieš­pats įsa­kė man da­ry­ti“.
51 Ir iš tie­sų iš to, kaip at­sai­niai į tai mes žiū­ri­me, ge­rai jus­ti, ko­kie bu­vo­me krikš­čio­nys prie po­pie­žiaus val­džios, – to­kie, ku­rie vien žmo­giš­ko­jo įsa­ky­mo ver­čia­mi ir jo bi­jo­da­mi ėjo sak­ra­men­to, be no­ro ir mei­lės, ir nie­kuo­met ne­pa­žvel­gė į Kris­taus įsa­ky­mą. 52 Ta­čiau mes nie­ko ne­ver­čia­me ir pri­myg­ti­nai ne­rei­ka­lau­ja­me, taip pat nie­kas ne­tu­ri to da­ry­ti mums kaip pa­slau­gos ar kad įtik­tų. Bet ta­ve tu­ri už­deg­ti ir net pri­vers­ti tai, kad Jis to no­ri ir kad Jam tai ma­lo­nu. Žmo­nėms ne­rei­kia leis­tis spi­ria­miems nei ti­kė­ji­mui, nei ko­kiam ge­ram dar­bui. Ir mes da­ro­me ne dau­giau, kaip tik pa­sa­ko­me ir griež­tai įspė­ja­me, ką tu tu­ri da­ry­ti ne dėl mū­sų, bet dėl sa­vęs. Jis ta­ve vi­lio­ja ir ra­gi­na; jei no­ri tai pa­nie­kin­ti, pats už tai ir at­sa­kyk.
53 Tai pir­mas da­ly­kas, ypač šal­tie­siems ir abe­jin­gie­siems skir­tas, kad jie ap­si­gal­vo­tų ir pa­bus­tų. Mat tai tik­ra tie­sa, kaip ir aš pats sa­vo kai­liu pa­ty­riau, ir kiek­vie­nas vi­suo­met sa­vy­je at­ras: ša­lin­da­ma­sis sak­ra­men­to die­ną po die­nos da­rai­si vis gru­bes­nis ir šal­tes­nis ir ga­liau­siai vi­sai nu­ei­ni vė­jais. 54 Prie­šin­gai, rei­kia pa­si­klaus­ti sa­vo šir­dies bei są­ži­nės ir elg­tis kaip žmo­gui, mie­lai no­rin­čiam su­tar­ti su Die­vu. Juo daž­niau tai įvyks­ta, juo la­biau šir­dis su­šy­la ir už­si­de­ga, kad vi­sai ne­at­šal­tų.
55 Bet tu sa­kai: „Ką da­ry­ti, jei jau­čiuo­si dar ne­pa­si­ren­gęs?“ At­sa­ky­mas: „Pa­ti­riu ir aš to­kį gun­dy­mą, ypač dėl se­no­sios tvar­kos prie po­pie­žiaus val­džios at­si­ra­du­sį, kai mes sa­ve taip kan­kin­da­vo­me, idant bū­tu­me vi­siš­kai šva­rūs ir Die­vas ne­ras­tų mu­my­se nė men­kiau­sio trū­ku­mo“; per tai ta­po­me to­kie baikš­tūs sak­ra­men­to at­žvil­giu, kad kiek­vie­nas pa­si­bai­sė­jęs tuo­jau sa­ky­da­vo: „Ak, tu ne­ver­tas!“ 56 Juk ta­da pri­gim­tis ir pro­tas mū­sų ne­ver­tu­mą pra­de­da skai­čiuo­ti ir ly­gin­ti su di­džiu, bran­giu gė­riu; ir ta­da ne­ver­tu­mas pa­si­ro­do kaip blan­kus ži­bin­tas prieš skais­čią sau­lę ar­ba kaip mėš­las prieš bran­gak­me­nius; ir tai ma­ty­da­ma pri­gim­tis ne­no­ri ei­ti ir lau­kia, kol pa­si­rengs, taip il­gai, kad sa­vai­tė sa­vai­tę, pus­me­tis pus­me­tį nu­si­ve­ja. 57 Bet jei tau svar­bu, koks tu pa­mal­dus ir šva­rus, ir no­ri lauk­ti, kuo­met ne­be­jau­si jo­kio są­ži­nės grau­ži­mo, tai sak­ra­men­to iš­vis nie­kuo­met ne­ga­lė­si ei­ti.
58 To­dėl čia rei­kia da­ry­ti skir­tu­mą tarp žmo­nių; įžū­liems ir su­lau­kė­ju­siems rei­kia pa­sa­ky­ti, kad jie čia ne­lįs­tų; jie ne­pa­si­ren­gę pri­im­ti nuo­dė­mių at­lei­di­mą, nes jo ne­trokš­ta ir vi­siš­kai ne­no­ri bū­ti die­vo­bai­min­gi. 59 Ta­čiau ki­ti, ne to­kie gru­būs bei pa­lai­di ir no­rin­tys bū­ti die­vo­bai­min­gi, ne­tu­ri to ša­lin­tis, nors bū­tų vi­sai sil­pni ir glež­ni. An­tai ir šv. Hi­lia­ras yra pa­sa­kęs: „Jei nuo­dė­mė nė­ra to­kia, kad dėl jos kas nors tei­sė­tai bū­tų pa­ša­lin­tas iš ben­druo­me­nės ir lai­ko­mas ne­krikš­čio­ni­mi, tai rei­kė­tų sak­ra­men­tą pri­im­ti, kad ne­pra­ras­tum gy­vy­bės“. 60 Mat nie­kas ne­pa­žengs taip to­li, kad ne­lik­tų daug įau­gu­sių kas­die­nių trū­ku­mų.
61 To­dėl to­kie žmo­nės tu­ri su­pras­ti, kad di­džiau­sia iš­min­tis – ži­no­ti, jog mū­sų sak­ra­men­tas pa­grįs­tas ne mū­sų ver­tu­mu; juk mes krikš­ti­ja­mės ne kaip ver­ti ir šven­ti, ir ne­ina­me iš­pa­žin­ties, lyg bū­tu­me ty­ri ir be nuo­dė­mės, bet, prie­šin­gai, da­ro­me tai kaip varg­šai, pras­ti žmo­ge­liai ir kaip tik dėl to, kad ne­ver­ti; ne­bent bū­tų toks, ku­ris ne­trokš­ta ma­lo­nės ir nuo­dė­mių at­lei­di­mo ir ne­ma­no tai­sy­tis.
62 Bet tas, ku­ris mie­lai no­rė­tų gau­ti ma­lo­nės ir pa­guo­dos, tu­ri pats sa­ve pa­ska­tin­ti ir ne­si­leis­ti nie­kie­no at­bai­do­mas, ir taip sa­ky­ti: „La­bai no­rė­čiau bū­ti ver­tas, bet at­ei­nu rem­da­ma­sis ne ver­tu­mu, o Ta­vo žo­džiu, ku­riuo Tu įsa­kei, at­ei­nu kaip toks, ku­ris mie­lai bū­tų ta­vo mo­ki­nys, o ma­no ver­tu­mas te­gu ei­na sau, kur no­ri“. 63 Ta­čiau tai sun­ku; juk mums nuo­lat pa­sto­ja ke­lią ir kliu­do tai, kad dau­giau žvel­gia­me į sa­ve, ne­gu į Kris­taus žo­dį ir lū­pas. Mat mū­sų pri­gim­tis lin­ku­si elg­tis taip, kad ga­lė­tų tvir­tai rem­tis sa­vi­mi pa­čia; jei tai ne­įma­no­ma, ji ne­no­ri nė ban­dy­ti. Tiek te­bus ga­na apie pir­mą da­lį.
64 An­tra, be įsa­ky­mo, esa­ma dar ir pa­ža­do, kaip jau anks­čiau gir­dė­jo­me, tu­rin­čio mus la­biau­siai pa­trauk­ti ir pa­ska­tin­ti. Mat štai drau­gin­gi ir mei­lės ku­pi­ni žo­džiai: „Tai yra ma­no kū­nas, ku­ris už jus ati­duo­da­mas“, „Tai yra ma­no krau­jas, ku­ris už jus iš­lie­ja­mas nuo­dė­mėms at­leis­ti“. 65 Šie žo­džiai, kaip jau sa­kiau, skel­bia­mi ne laz­dai ar ak­me­niui, bet man ir tau; ant­raip Kris­tus ga­lė­tų ly­giai taip ty­lė­ti ir ne­steig­ti jo­kio sak­ra­men­to. To­dėl pa­gal­vok ir pri­si­junk prie tų „jūs“, kad Jis ne vel­tui su ta­vi­mi kal­bė­tų­si.
66 Mat siū­lo štai Jis mums vi­siems lo­bį, ku­rį at­ne­šė iš dan­gaus ir prie ku­rio mus ir šiaip kuo drau­giš­kiau­siai kvie­čia, Evan­ge­li­jos pa­gal Ma­tą 11 sky­riu­je96 sa­ky­da­mas: „At­ei­ki­te pas ma­ne vi­si, ku­rie vargs­ta­te ir esa­te pri­slėg­ti; aš jus at­gai­vin­siu!“ 67 Juk nuo­dė­mė ir gė­da, kad jis mus taip šir­din­gai ir iš­ti­ki­mai prie mū­sų di­džiau­sio ir ge­riau­sio lo­bio ra­gi­na ir drą­si­na, o mes jo taip ša­li­na­mės ir taip il­gai pas jį ei­na­me, kol vi­siš­kai at­šą­la­me ir su­dirž­ta­me, kad ne­be­tu­ri­me nei no­ro, nei mei­lės. 68 Juk ne­rei­kia į sak­ra­men­tą žiū­rė­ti kaip į kenks­min­gą da­ly­ką, nuo ku­rio rei­kė­tų bėg­ti, bet rei­kia į jį žiū­rė­ti kaip vien į nau­din­gus ra­mi­na­mus vais­tus, pa­de­dan­čius tau ir gy­vy­bę tei­kian­čius tiek sie­lai, tiek kū­nui; juk jei sie­la pa­gy­ja, tai ir kū­nui pa­gel­bė­ta. Tad ko­dėl į tai mes žiū­ri­me kaip į nuo­dus, ku­riuos pra­ri­jęs mir­tį ra­si?
69 Tik­ra tie­sa, kad sak­ra­men­tą nie­ki­nan­tys ir ne­krikš­čio­niš­kai gy­ve­nan­tys pri­ima jį sa­vo ne­nau­dai ir pra­kei­ki­mui; juk to­kiems nau­dos ir pa­gal­bos nie­kas ne­at­neš, kaip ir li­go­niui, dėl sa­vo iš­dy­ku­mo val­gan­čiam ir ge­rian­čiam tai, ką gy­dy­to­jas už­drau­dė. 70 Bet tie, ku­rie jau­čia sa­vo sil­pnu­mą ir mie­lai jo at­si­kra­ty­tų, ir trokš­ta pa­gal­bos, tu­ri ver­tin­ti ir nau­do­ti sak­ra­men­tą ne ki­taip, kaip bran­gią prie­mo­nę nuo nu­odų, ku­riuos tu­ri sa­vy­je. Mat čia, sak­ra­men­te, tu ga­li iš Kris­taus lū­pų gau­ti nuo­dė­mių at­lei­di­mą, sa­vy­je tu­rin­tį ir su sa­vi­mi ne­šan­tį Die­vo ma­lo­nę ir Dva­sią su vi­so­mis jos do­va­no­mis, glo­ba, ap­sau­ga bei ga­lia prieš mir­tį ir vel­nią bei vi­so­kias ne­lai­mes.
71 Tai­gi iš Die­vo tu tu­ri abu: ir Vieš­pa­ties Kris­taus įsa­ky­mą, ir pa­ža­dą; be to, ta­vo pa­ties la­bui ta­ve tu­ri spir­ti ta­vo pa­ties var­gas, sė­din­tis tau ant spran­do, dėl ku­rio ir duo­da­mas toks pa­siū­ly­mas, kvie­ti­mas ir pa­ža­das. Juk Jis pats sa­ko97: „Ne svei­kie­siems rei­kia gy­dy­to­jo, o li­go­niams“, t. y. vargs­tan­tiems ir sle­gia­miems nuo­dė­mės, mir­ties bai­mės, kū­no ir vel­nio pa­gun­dos. 72 Jei esi pri­slėg­tas ir jau­ti sa­vo sil­pnu­mą, tai links­mai eik čio­nai ir leis­kis at­gai­vi­na­mas, nu­ra­mi­na­mas ir pa­stip­ri­na­mas. 73 O jei no­ri lauk­ti, kol to at­si­kra­ty­si, kad sak­ra­men­to at­ei­tum ty­ras ir ver­tas, tai am­ži­nai lik­si to­li nuo jo. 74 Juk Kris­tus štai pri­ima spren­di­mą ir sa­ko: „Jei esi ty­ras ir tei­sus, tau ma­nęs ne­rei­kia, taip pat ir man ta­vęs“. To­dėl ne­ver­tais va­di­na­mi tik tie, ku­rie nei jau­čia sa­vo trū­ku­mus, nei su­tin­ka sa­ve lai­ky­ti nu­si­dė­jė­liais.
75 Bet tu sa­kai: „Ką gi man da­ry­ti, jei ne­ga­liu pa­jus­ti nei to­kio var­go, nei ba­do ir troš­ku­lio sak­ra­men­tui?“ At­sa­ky­mas: „Taip nu­si­tei­ku­siems, ku­rie ne­si­jau­čia esą nu­si­dė­jė­liai, aš ne­ži­nau ge­res­nio pa­ta­ri­mo, kaip tik įkiš­ti ran­ką į už­an­tį ir pa­si­čiu­pi­nė­ti, ar dar te­be­tu­ri kū­ną ir krau­ją“. Jei juos ra­si, tai sa­vo pa­ties la­bui pa­si­skai­tyk Pau­liaus Laiš­ką ga­la­tams ir pa­si­klau­syk, kas per daik­tas tas ta­vo kū­nas: „Kū­no dar­bai ge­rai ži­no­mi; tai iš­tvir­ka­vi­mas, ne­ty­ru­mas, gaš­la­vi­mas, stab­mel­dys­tė, bur­ti­nin­ka­vi­mas, prie­šiš­ku­mas, ne­san­tai­ka, pa­vy­du­lia­vi­mas, pik­tu­mai, vai­dai, ne­su­ta­ri­mai, su­si­skal­dy­mai, pa­vy­dai, gir­ta­vi­mai, ap­si­ri­ji­mai ir pa­na­šūs da­ly­kai“98.
76 To­dėl, jei ne­ga­li to pa­jus­ti, pa­ti­kėk Raš­tu, jis tau ne­me­luos, nes pa­žįs­ta ta­vo kū­ną ge­riau, ne­gu tu pats. Ma­ža to, to­liau Pau­lius Laiš­ko ro­mie­čiams 7 sky­riu­je99 da­ro iš­va­dą: „Aš ži­nau, kad ma­ny­je, tai yra ma­no kū­ne, ne­gy­ve­na gė­ris“. Jei Pau­lius ga­li taip kal­bė­ti apie sa­vo kū­ną, tai ir mes ne­bū­si­me nei ge­res­ni, nei šven­tes­ni. 77 O kad to ne­jau­čia­me, tai tik dar blo­giau; juk tai žen­klas, kad šis kū­nas raup­suo­tas, nie­ko ne­jau­čian­tis, bet vis dėl­to tūž­tan­tis ir be­si­ple­čian­tis. 78 Bet, kaip sa­ky­ta, jei esi toks ap­mi­ręs, tai vis dėl­to pa­ti­kėk Raš­tu, skel­bian­čiu tau nuosp­ren­dį. Ap­skri­tai juo ma­žiau jau­ti sa­vo nuo­dė­mes ir trū­ku­mus, juo dau­giau yra pa­grin­do ei­ti sak­ra­men­to ir ieš­ko­ti pa­gal­bos bei vais­tų.
79 An­tra ver­tus, ap­si­dai­ryk ap­lin­kui, ar tu dar pa­sau­ly­je; ar­ba, jei ne­ži­nai, pa­si­klausk sa­vo kai­my­nų. Jei dar pa­sau­ly­je, tai ne­ma­nyk, kad pri­stigs nuo­dė­mių ir bė­dų. Mat tik pra­dėk elg­tis taip, lyg no­rė­tum tap­ti die­vo­bai­min­gas ir lik­ti su Evan­ge­li­ja, ir ta­da pa­ma­ty­si, ar nie­kas ne­taps ta­vo prie­šu, ne­at­neš siel­var­to, ne­pa­da­rys ne­tei­sy­bės, ne­pa­var­tos prie­var­tos, be to, ar ne­duos pa­grin­do nuo­dė­mėms ir ydoms! Jei to ne­pa­ty­rei, te­gu tau tai pa­sa­ko Raš­tas, pa­sau­lį vi­sur taip įver­ti­nan­tis ir pa­liu­di­jan­tis.
80 Be to, tik­rai apie ta­ve su­kio­sis ir vel­nias, ku­rio nie­kuo­met vi­sai ne­pa­min­si po pa­du, nes ir pats mū­sų Vieš­pats Kris­tus jo ne­ga­lė­jo iš­veng­ti. 81 Kas tas vel­nias? Ne kas ki­tas, kaip, Raš­to žo­džiais100, me­la­gis ir gal­va­žu­dys: me­la­gis, no­rin­tis nu­to­lin­ti šir­dį nuo Die­vo žo­džio ir apa­kin­ti, idant ne­jaus­tum sa­vo var­go ir ne­ga­lė­tum at­ei­ti pas Kris­tų; gal­va­žu­dys, ne­lin­kin­tis tau nė va­lan­dos gy­ve­ni­mo. 82 Jei pa­ma­ty­tum, kiek pei­lių, ie­čių ir strė­lių nu­tai­ky­ta į ta­ve kiek­vie­ną aki­mir­ką, tai džiaug­tu­meis ga­lįs ei­ti sak­ra­men­to kiek­vie­ną­syk, kai tik pa­nūs­ti. Bet kad žmo­nės el­gia­si taip pa­tik­liai ir ne­rū­pes­tin­gai, reiš­kia ne ką ki­ta, kaip tai, kad mes nei mąs­to­me, nei ti­ki­me, jog esa­me kū­ne ir pik­ta­me pa­sau­ly­je ar­ba vel­nio ka­ra­lys­tė­je.
83 To­dėl ge­rai tai iš­ban­dyk ir prak­ti­kuok, ir įsi­gi­link į sa­ve; ar­ba ap­si­dai­ryk ir lai­ky­kis tik Raš­to. Jei ir ta­da nie­ko ne­jau­si, tai juo la­biau tau bū­ti­na pa­si­guos­ti ir Die­vui, ir sa­vo bro­liui. Leisk, kad tau pa­tar­tų ir mels­tų už ta­ve, tik ne­su­dėk ran­kų, kol ne­nu­si­ris ak­muo nuo ta­vo šir­dies; 84 tuo­met ir var­gas pa­si­ro­dys, ir pa­ma­ty­si sken­dįs dvi­gu­bai gi­liau ne­gu ki­tas varg­šas nu­si­dė­jė­lis ir sak­ra­men­to rei­ka­lin­gas daug la­biau, kad pa­si­prie­šin­tum bė­dai, ku­rios, de­ja, tu ne­ma­tai, kad tik Die­vas duo­tų ma­lo­nės, idant ją la­biau pa­jus­tum ir vis la­biau sak­ra­men­to alk­tum, ypač dėl to, kad vel­nias taip ta­ve spau­džia ir be pa­lio­vos ta­vęs ty­ko, no­rė­da­mas nu­tver­ti ta­ve ir at­im­ti ta­vo sie­lą ir kū­ną, to­dėl nė va­lan­dos ne­ga­li bū­ti nuo jo sau­gus. Kaip grei­tai ga­li jis ta­ve stai­ga įstum­ti į var­gą ir bė­dą, kai tu ma­žiau­siai tam pa­si­ren­gęs!
85 Tiek te­bū­nie įspė­ji­mui pa­sa­ky­ta ne vien mums, se­niems ir di­de­liems, bet ir jau­ni­mui, ku­rį rei­kia auk­lė­ti krikš­čio­niš­ko­jo mo­ky­mo ir su­vo­ki­mo dva­sia. Juk ši­taip juo leng­viau jau­ni­mui įdieg­ti de­šimt įsa­ky­mų, ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mą ir „Tė­ve mū­sų“, kad jis pa­si­sa­vin­tų no­riai bei rim­tai ir nuo jau­nu­mės prak­ti­kuo­tų bei pri­pras­tų. 86 Mat daž­niau­siai pa­si­tai­ko, kad su se­nais žmo­nė­mis to ir ano pa­siek­ti ne­be­įma­no­ma, tad te­bū­nie auk­lė­ja­mi tie žmo­nės, ku­rie at­eis po mū­sų ir stos į mū­sų tar­nys­tę bei dar­bą, idant ir sa­vo vai­kus vai­sin­gai iš­auk­lė­tų, kad Die­vo žo­dis ir krikš­čio­ni­ja iš­lik­tų. 87 To­dėl te­ži­no kiek­vie­nas tė­vas, kad jis, Die­vo pa­lie­pi­mu ir įsa­ky­mu, pri­va­lo to mo­ky­ti sa­vo vai­kus ar­ba liep­ti jiems mo­ky­tis to, ką jie tu­ri ži­no­ti. Ka­dan­gi jie pa­krikš­ty­ti ir pri­im­ti į krikš­čio­ni­ją, tai tu­ri nau­do­tis ir to­kia sak­ra­men­to ben­drys­te, idant ga­lė­tų mums tar­nau­ti ir bū­ti nau­din­gi; juk jie vi­si tu­ri pa­dė­ti mums ti­kė­ti, my­lė­ti, mels­tis ir ko­vo­ti su vel­niu.

Trum­pas pa­drą­si­ni­mas iš­pa­žin­čiai101

1 Apie iš­pa­žin­tį mes vi­są lai­ką mo­kė­me, kad jos tu­ri bū­ti ei­na­ma sa­vo no­ru. Mes su­grio­vė­me po­pie­žiaus ti­ro­ni­ją, tad da­bar vi­si esa­me lais­vi nuo jo jun­go ir ne­pa­ke­lia­mos naš­tos, už­krau­tos krikš­čio­nims. Mat kaip vi­si pa­ty­rė­me, iki šiol nie­ko ne­bu­vo sun­kiau, ne­gu kiek­vie­ną vers­ti ei­ti iš­pa­žin­ties, bi­jan­tis mir­ti­no­sios nuo­dė­mės, be to, iš­pa­žin­tis bu­vo taip ap­sun­ki­na­ma, 2 o są­ži­nė taip ka­muo­ja­ma vi­so­kiau­sių nuo­dė­mių skai­čia­vi­mo, kad nie­kas ne­be­ga­lė­jo at­lik­ti iš­pa­žin­ties pa­kan­ka­mai ty­rai. 3 Visų blo­giau­sia, kad nie­kas ne­mo­kė ir ne­iš­ma­nė, kas ta iš­pa­žin­tis, ar­ba ko­kia ji nau­din­ga ir guo­džian­ti, bet pa­ver­tė ją tik bai­me ir pra­ga­ro kan­čio­mis, tad bu­vo pri­va­lu ją at­lik­ti, nors ne­be­bu­vo nie­ko ki­to, to­kio ne­ma­lo­naus kaip ji. 4 Nū­nai mes iš­va­duo­ti ir iš­lais­vin­ti iš šių tri­jų da­ly­kų: mums ne­be­rei­kia jos at­lik­ti per prie­var­tą ir iš bai­mės; mes iš­va­duo­ti ir iš kan­ky­nės la­bai tiks­liai skai­čiuo­ti nuo­dė­mes; be to, mū­sų pra­na­šu­mas dar ir tas, kad ži­no­me, kaip rei­kia iš­pa­žin­tį pa­lai­min­gai pa­nau­do­ti, kad ji nu­ra­min­tų ir pa­stip­rin­tų mū­sų są­ži­nę.
5 Bet tai jau ži­no kiek­vie­nas, ir, de­ja, jie per ge­rai tai iš­mo­ko, tad da­ro, ką no­ri, ir taip nau­do­ja­si lais­ve, lyg jau iš­vis ne­be­rei­kė­tų ei­ti iš­pa­žin­ties. Mat grei­tai su­vo­kia­ma tai, kas daž­niau­siai mums ma­lo­nu, ir la­bai leng­vai pa­si­sa­vi­na­ma vi­sa, kas Evan­ge­li­jo­je ro­mu ir švel­nu. Bet to­kios kiau­lės (sa­kiau aš) ne­ga­li nei prie Evan­ge­li­jos lik­ti, nei ko nors iš jos ti­kė­tis, o tu­rė­tų pas po­pie­žių su­grįž­ti, kad bū­tų la­biau ne­gu pir­ma va­ro­mi ir ver­čia­mi ei­ti iš­pa­žin­ties, pas­nin­kau­ti ir t. t. Juk kas Evan­ge­li­ja ne­ti­ki ir ne­no­ri pa­gal ją gy­ven­ti bei da­ry­ti, kas krikš­čio­niui bū­ti­na, tas ne­ga­li ir jos gė­ry­bė­mis nau­do­tis. Kas bū­tų, jei tu tik nau­dos siek­tum, bet nie­ko dėl to ne­da­ry­tu­mei ir ne­si­steng­tu­mei?
6 To­kiems žmo­nėms mes ne­no­ri­me nei ką nors skelb­ti pa­moks­lu, nei sa­vo va­lia su­teik­ti da­lį mū­sų lais­vės ar­ba leis­ti ja nau­do­tis, bet ati­duo­ki­me juos vėl po­pie­žiui ar to­kiam, kaip jis, idant šis kaip tik­ras ti­ro­nas jė­ga juos pri­vers­tų. Mat ne­nau­dė­liams, ne­no­rin­tiems Evan­ge­li­jai pa­klus­ti, rei­kia ne ko ki­to, kaip to­kio prie­vaiz­do, ku­ris bū­tų Die­vo leis­tas vel­nias ir bu­de­lis.
7 Ki­tiems žmo­nėms, mie­lai mū­sų be­si­klau­san­tiems, pri­va­lo­me nuo­lat skelb­ti pa­moks­lą ir juos bu­din­ti, vi­lio­ti bei kvies­ti, kad šiam bran­giam ir pa­guo­džian­čiam lo­biui, mums Evan­ge­li­jos pa­siū­ly­tam, jie ne­leis­tų nie­kais nu­ei­ti. To­dėl ir no­ri­me šiek tiek pa­kal­bė­ti apie iš­pa­žin­tį, kad pa­pras­tus žmo­nes pa­mo­ky­tu­me ir pa­drą­sin­tu­me.
8 Pir­miau­sia, kaip jau esu sa­kęs, be šios iš­pa­žin­ties, apie ku­rią da­bar kal­ba­me, yra dar dvi iš­pa­žin­ties rū­šys, vei­kiau ga­lin­čios va­din­tis ben­dru vi­sų krikš­čio­nių iš­pa­ži­ni­mu, bū­tent kai iš­si­pa­žįs­ta­ma vien Die­vui ar­ba vien ar­ti­mui ir pra­šo­ma at­lei­di­mo, o to­kios įtrauk­tos ir į „Tė­ve mū­sų“, kur sa­ko­me: „At­leisk mums mū­sų kal­tes, kaip ir mes at­lei­džia­me sa­vo kal­ti­nin­kams ir t. t.“ 9 Ne­ga­na to, vi­sas „Tė­ve mū­sų“ yra ne kas ki­ta, kaip to­kia iš­pa­žin­tis. Juk kas gi ta mū­sų mal­da, jei ne pri­si­pa­ži­ni­mas, kad ne­tu­ri­me ir ne­da­ro­me to, ką pri­va­lo­me, ir kad trokš­ta­me ma­lo­nės ir džiu­gios są­ži­nės? To­kia iš­pa­žin­tis tu­ri ir pri­va­lo vyk­ti nuo­lat, kol mes gy­vi. Mat tai iš tik­ro ir yra krikš­čio­niš­ko gy­ve­ni­mo es­mė, kad lai­ko­me sa­ve nu­si­dė­jė­liais ir pra­šo­me ma­lo­nės.
10 Taip­gi ir ki­ta iš­pa­žin­ties rū­šis, ku­rią kiek­vie­nas at­lie­ka sa­vo ar­ti­mui, įtrauk­ta į „Tė­ve mū­sų“: prieš ei­da­mi pas Die­vą pra­šy­ti at­lei­di­mo, mes tu­ri­me vie­nas ki­tam iš­pa­žin­ti sa­vo kal­tes ir at­leis­ti. Juk vi­si mes vie­nas ki­tam kal­ti, to­dėl ga­li­me ir tu­ri­me at­vi­rai kiek­vie­nam at­lik­ti iš­pa­žin­tį, ir nie­kam ne­rei­kia ki­to bau­gin­tis. Mat yra taip, kaip sa­ko­ma pa­tar­lė­je: 11 „Jei vie­nas tei­sus, tai ir vi­si tei­sūs“, ir nie­kas Die­vui ar ar­ti­mui ne­da­ro to, ką pri­va­lė­tų. (Bet ša­lia šio kal­tės iš­pa­ži­ni­mo yra dar vie­nas, ypa­tin­gas: vie­nas ki­tą su­pyk­dęs, tu­ri jo at­si­pra­šy­ti.) 12 Tad „Tė­ve mū­sų“ mal­do­je tu­ri­me dve­jo­pą nuo­dė­mių at­lei­di­mą: mums at­lei­džia­ma, kuo Die­vui ir sa­vo ar­ti­mui pra­si­kal­to­me, su są­ly­ga, kad mes at­lei­džia­me ar­ti­mui ir su juo su­si­tai­ko­me.
13 Be to­kios vie­šos, kas­die­nės ir bū­ti­nos iš­pa­žin­ties, yra dar slap­ta iš­pa­žin­tis, vien sa­vo bro­liui at­lie­ka­ma ir bū­tent tam tu­rin­ti pa­tar­nau­ti, kai mus koks ypa­tin­gas rū­pes­tis ka­muo­ja ar­ba ne­duo­da ra­my­bės, dėl ku­rio mus grau­žia są­ži­nė ir ne­ga­li­me nei nu­rim­ti, nei jaus­tis pa­kan­ka­mai stip­rūs ti­kė­ji­me, idant ta­da pa­si­guos­tu­me bro­liui, kad pa­ta­ri­mą, su­ra­mi­ni­mą ir pa­stip­ri­ni­mą gau­tu­me, kuo­met ir kiek tik pa­no­rė­ję. 14 Mat ji ne­įtrauk­ta į įsa­ky­mą kaip anos dvi iš­pa­žin­ties rū­šys, bet kiek­vie­nam, ku­riam ji rei­ka­lin­ga, duo­ta pa­si­nau­do­ti taip, kaip jam pa­čiam ge­riau­sia. Ir tai yra ki­lę ir įves­ta iš to, kad Kris­tus pats sa­vo krikš­čio­nims į lū­pas at­lei­di­mą įdė­jo ir įsa­kė mums nuo­dė­mes at­leis­ti102. Jei yra šir­dis, sa­vo nuo­dė­mę jau­čian­ti ir pa­guo­dos trokš­tan­ti, tai čia ji gau­na sau­gią prie­bė­gą, ku­rio­je ran­da Die­vo žo­dį ir gir­di, kad Die­vas to­kią šir­dį per ki­tą žmo­gų iš nuo­dė­mių iš­ri­ša ir iš­lais­vi­na.
15 Tad da­bar įsi­dė­mėk, kaip ir aš daž­nai esu sa­kęs, kad iš­pa­žin­tis re­mia­si dviem da­ly­kais. Pir­mas yra mū­sų dar­bas ir veik­la, kad aš ap­gai­liu sa­vo nuo­dė­mes ir trokš­tu pa­guo­dos bei at­gai­vos sa­vo sie­lai. Ant­ras yra dar­bas, at­lie­ka­mas Die­vo, ku­ris per žo­dį, įde­da­mą į žmo­gaus lū­pas, iš­va­duo­ja ma­ne iš ma­no nuo­dė­mių, ir tai svar­biau­sia bei tau­riau­sia, kas ją pa­da­ro to­kią mie­lą ir guo­džian­čią. 16 Ta­čiau iki šiol bu­vo tik mū­sų dar­bo pai­so­ma ir apie nie­ką ki­ta ne­gal­vo­ja­ma, tik kad tei­sin­gai at­lik­tu­me iš­pa­žin­tį, o ant­ras da­ly­kas, vis dėl­to svar­biau­sias, bu­vo pa­mirš­tas ir ne­skel­bia­mas, lyg bū­tų tik šiaip ge­ras dar­bas, ku­riuo rei­kė­tų Die­vui už­mo­kė­ti, o jei iš­pa­žin­tis ne­bū­da­vo to­bu­lai ir kuo tiks­liau­siai at­lie­ka­ma, tai nuo­dė­mių at­lei­di­mas esą bū­da­vęs ne­veiks­min­gas ir nuo­dė­mės ne­at­leis­tos. 17 Tai pri­ve­dė žmo­nes prie to, kad kiek­vie­nam dėl to tek­da­vo į ne­vil­tį pul­ti, nes ši­taip be klai­dų iš­si­pa­žin­ti bu­vo tie­siog ne­įma­no­ma, ir jo­kia są­ži­nė ne­ga­lė­jo nei nu­si­ra­min­ti, nei pa­si­kliau­ti at­lei­di­mu. Ši­taip mie­lą­ją iš­pa­žin­tį jie pa­da­rė mums ne tik ne­nau­din­gą, bet ir sun­kią bei kar­čią, aki­vaiz­džiai ža­lo­jan­čią ir žu­dan­čią sie­lą.
18 To­dėl mums rei­kia tai ver­tin­ti taip, kad šiuo­du da­ly­kus aiš­kiai at­skir­tu­me bei at­ski­rai nau­do­tu­me ir sa­vo dar­bą men­ku, o Die­vo žo­dį di­džiu lai­ky­tu­me, ir ei­tu­me iš­pa­žin­ties ne lyg bran­gaus dar­bo at­lik­ti ir Jam įsi­teik­ti, bet tik no­rė­da­mi iš Jo gau­ti ir pri­im­ti. Tau ne­bū­ti­na at­ei­ti ir sa­ky­ti, koks tu die­vo­bai­min­gas ar blo­gas. 19 Jei tu krikš­čio­nis, tai aš ir taip ši­tai ži­nau, o jei ne, tai apie tai dar ge­riau ži­nau. Bet čia svar­bu, kad sa­vo bė­dą iš­pa­sa­ko­tum ir leis­tum tau pa­dė­ti ir šir­dį bei są­ži­nę pra­džiu­gin­ti.
20 Iš­pa­žin­ties nie­kas ne­tu­ri ta­vęs vers­ti įsa­ky­mais, bet mes sa­ko­me taip: „Kas krikš­čio­nis ar­ba toks mie­lai no­rė­tų bū­ti, tas gau­na čia ge­rą pa­ta­ri­mą, kad ei­tų ir pa­si­im­tų bran­gų­jį lo­bį“. 21 Jei tu ne krikš­čio­nis ar­ba ne­trokš­ti to­kios pa­guo­dos, tai te­gu ta­ve kas nors ki­tas pri­ver­čia. To­dėl po­pie­žiaus ti­ro­ni­ją, įsa­ky­mą ir prie­var­tą mes pa­nai­ki­na­me, nes mums to vi­sai ne­rei­kia, ka­dan­gi mo­ko­me (kaip sa­ky­ta) taip: kas iš­pa­žin­ties ei­na ne sa­vo no­ru ir ne dėl nuo­dė­mių at­lei­di­mo, tas te­gul pa­lū­ku­riuo­ja. Taip­gi ir kas sa­vo pa­ties nuo­pel­nu pa­si­kliau­ja, kad ir kaip tvar­kin­gai sa­vo iš­pa­žin­tį at­lik­tų, tas te­gul ir­gi nuo jos su­si­lai­ko. 22 Ta­čiau mes įspė­ja­me: „Ne tam tau rei­kia ei­ti iš­pa­žin­ties ir iš­pa­sa­ko­ti sa­vo rū­pes­tį, kad to­kiu dar­bu nuo­pel­ną įgy­tum, bet tam, kad pa­si­klau­sy­tum, kas Die­vo pa­lie­pi­mu tau bus pa­sa­ky­ta“. Šį žo­dį, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, sa­kau, tu pri­va­lai la­bai ver­tin­ti ir bran­gin­ti kaip ypa­tin­gą, di­de­lį lo­bį, ku­rį rei­kia pri­im­ti su vi­sa gar­be ir dė­kin­gu­mu.
23 Jei bū­tų tai aiš­kiai iš­dės­ty­ta ir, be to, pa­ro­dy­ta bū­ti­ny­bė, tu­rin­ti mus į tai stum­ti ir vi­lio­ti, tai ne­rei­kė­tų tiek daug vers­ti ir spaus­ti. Ta­da kiek­vie­ną jo pa­ties są­ži­nė pa­kan­ka­mai spir­tų ir tiek bai­mės įva­ry­tų, kad jis džiaug­tų­si šiuo lo­biu ir elg­tų­si lyg varg­šas ne­lai­min­gas el­ge­ta, iš­gir­dęs, jog kur nors gau­siai duo­da­ma iš­mal­dos, pi­ni­gų ar­ba dra­bu­žių; jam ne­rei­kė­tų jo­kio prie­vaiz­do, ku­ris jį vy­tų ir muš­tų, bet jis pats kiek įka­bin­da­mas ten lėk­tų, kad tik ne­pra­žiop­so­tų. 24 O jei įsa­ky­mu bū­tų nu­ma­ty­ta, kad vi­si el­ge­tos be jo­kių kal­bų pri­va­lo ten bėg­ti, ta­čiau nu­ty­lė­ta, ką ras ir gaus, tai ar ne­bū­tų taip, kad jie ten ei­tų ne­no­rom ir ne­gal­vo­da­mi ga­lė­sią ką nors gau­ti, bet ma­ny­da­mi pri­va­lą tik pa­si­ro­dy­ti, ko­kie jie varg­šai ir ne­tur­tin­gi el­ge­tos? Iš to ne­daug džiaugs­mo ir pa­guo­dos pa­si­sem­tum, tik pa­si­da­ry­tum dar prie­šiš­kes­nis įsa­ky­mui.
25 Taip­gi po­pie­žiaus pa­moks­li­nin­kai iki šiol ty­lė­jo apie šią pui­kią, dos­nią iš­mal­dą bei ne­ap­sa­ko­mą lo­bį ir tik bū­riais va­rė ei­ti iš­pa­žin­ties be jo­kio ki­to tiks­lo, tik kad pa­ma­ty­tų, ko­kie ne­ty­ri ir blo­gi žmo­nės mes esa­me. Kas tuo­met mie­lai ga­lė­tų ei­ti iš­pa­žin­ties? 26 Ta­čiau mes ne­sa­ko­me, kad rei­kia žiū­rė­ti, koks tu pil­nas pur­vo, ir žvilg­čio­ti į tai, kaip į veid­ro­dį, bet pa­ta­ria­me ir sa­ko­me: „Jei esi ne­tur­tin­gas ir varg­šas, tai eik ir gerk šiuos gy­do­muo­sius vais­tus“. 27 Kas jau­čia sa­vo var­gą ir bė­dą, tas grei­čiau­siai pats įgaus to­kio no­ro, kad lėks te­nai su džiaugs­mu. O kas į tai dė­me­sio ne­krei­pia ir ne­at­ei­na pa­tys, tuos ir mes pa­lie­ka­me li­ki­mo va­liai. Bet te­gul jie ži­no, kad krikš­čio­ni­mis mes jų ne­lai­ko­me.
28 Tai­gi mes mo­ko­me, koks pui­kus, bran­gus ir guo­džian­tis da­ly­kas yra iš­pa­žin­tis, ir įspė­ja­me, kad ne­bū­tų nie­ki­na­mas toks bran­gus gė­ris, ži­nant, ko­kia di­de­lė mū­sų bė­da. Jei tu krikš­čio­nis, tai tau vi­sai ne­rei­kia nei ma­no rei­ka­la­vi­mo, nei po­pie­žiaus įsa­ky­mo, bet tu pats sa­ve pri­ver­si ir ma­nęs pa­pra­šy­si, kad ga­lė­tu­mei iš­pa­žin­ties ei­ti. 29 Bet jei tai pa­nie­kin­si ir be iš­pa­žin­ties iš­di­džiai ei­si sa­vo ke­liu, tai mes nu­sprę­si­me, kad tu ne krikš­čio­nis ir ne­ga­li pri­im­ti sak­ra­men­to. Juk tu nie­ki­ni tai, ko joks krikš­čio­nis ne­tu­ri nie­kin­ti, ir dėl to vei­ki taip, kad ne­be­ga­lė­si gau­ti nuo­dė­mių at­lei­di­mo. Ir tai aiš­kus žen­klas, kad tu nie­ki­ni ir Evan­ge­li­ją.
30 Trum­pai ta­riant, apie jo­kią prie­var­tą ne­no­ri­me nė gir­dė­ti. Bet kas mū­sų pa­moks­lo ir įspė­ji­mo ne­klau­so ir ne­pai­so, su tuo ne­tu­ri­me nie­ko ben­dra, toks nie­ko ne­tu­ri gau­ti nė iš Evan­ge­li­jos. Jei bū­tum krikš­čio­nis, tai tu­rė­tu­mei džiaug­tis ir tuo, kad ga­li per šim­tą my­lių dėl šio gė­rio nu­bėg­ti, ir ne vers­ti sa­ve įkal­bi­nė­ti, o at­ei­ti ir mus pri­vers­ti. 31 Mat čia prie­var­ta tu­ri bū­ti ap­gręž­ta, kad tai tap­tų įsa­ky­mu mums, o lais­ve – tau; mes nie­ko ne­va­ro­me, bet lei­džia­me mus spaus­ti ly­giai taip, kaip esa­me spau­džia­mi sa­ky­ti pa­moks­lus ir teik­ti sak­ra­men­tus.
32 To­dėl ra­gin­da­mas ei­ti iš­pa­žin­ties, da­rau ne ką ki­ta, kaip ska­ti­nu bū­ti krikš­čio­ni­mi. Jei man tai pa­vyks­ta, va­di­na­si, pa­vyks­ta ta­ve ir prie iš­pa­žin­ties at­ves­ti. Mat kas trokš­ta bū­ti pa­mal­dūs krikš­čio­nys ir at­si­kra­ty­ti sa­vo nuo­dė­mių bei tu­rė­ti ty­rą są­ži­nę, tas jau pa­ju­to tik­rą al­kį ir troš­ku­lį, to­dėl grie­bia duo­ną kaip per­se­kio­ja­ma el­nė, svi­li­na­ma kait­ros ir ali­na­ma troš­ku­lio, kaip pa­sa­ky­ta psal­mė­je: 33 „Kaip el­nė il­gi­si te­kan­čio van­dens, taip aš il­giuo­si ta­vęs, Die­ve“, t. y. kaip ji kan­ki­na­mai ir baugš­čiai il­gi­si ty­ro šal­ti­nio van­dens, taip aš su bai­me ir ne­ri­mu trokš­tu Die­vo žo­džio ar­ba nuo­dė­mių at­lei­di­mo, sak­ra­men­tų ir t. t. 34 Štai tai bū­tų tei­sin­gas mo­ky­mas apie iš­pa­žin­tį, jei bū­tų ga­li­ma to­kį no­rą ir to­kią mei­lę tam už­deg­ti, idant žmo­nės čia at­ei­tų ir mums iš pas­kos bėg­tų la­biau, ne­gu no­rė­tu­me. Po­pie­ži­nin­kus pa­lie­ka­me kan­kin­ti bei var­gin­ti sa­ve ir ki­tus, šio lo­bio ne­ver­ti­nan­čius ir nuo jo at­si­tve­rian­čius. O mes pa­kel­ki­me ran­kas, pa­šlo­vin­ki­me Die­vą ir pa­dė­ko­ki­me Jam, kad to­kį pa­ži­ni­mą ir to­kį gė­rį pa­sie­kė­me.

Paaiškinimai

1 „Krikš­čio­niš­ka, nau­din­ga ir bū­ti­na pra­tar­mė…“ (Ei­ne christ­li­che, heil­sa­me und nöti­ge Vor­re­de…), va­di­na­ma „di­dži­ą­ja pra­tar­me“ (große Vor­re­de), bu­vo pa­ra­šy­ta vė­liau (1530) už pa­tį ka­te­kiz­mą (1529) ir įtrauk­ta į „San­tar­vės kny­gą“ (Li­ber Con­cor­diae, Kon­kor­dien­buch, 1580).
2 Lot. pa­moks­lų rin­ki­nių pa­va­di­ni­mai.
3 Mt 18, 20.
4 Plg. Ps 1, 2.
5 He­ro­ji­nių sak­mių ir gies­mių he­ro­jus.
6 Rom 1, 16.
7 Plg. Įst 6, 7–9.
8 „Trum­pa pra­tar­mė“ (Kur­ze Vor­re­de) pa­rašyta 1528 m.
9 Plg. Iš 20, 3; Įst 5, 7.
10 Plg. Iš 20, 7; Įst 5, 11.
11 Plg. Iš 20, 8.
12 Iš 20, 12; Įst 5, 16.
13 Plg. Iš 20, 13; Įst 5, 17.
14 Plg. Iš 20, 14; Įst 5, 18.
15 Plg. Iš 20, 15; Įst 5, 19.
16 Plg. Iš 20, 16; Įst 5, 20.
17 Plg. Iš 20, 17a.
18 Plg. Iš 20, 17b.
19 Plg. Mt 28, 19; Mk 16, 15.
20 Mt 28, 19.
21 Mk 16, 16.
22 Plg. 1 Kor 11, 23–25.
23 1 Kor 11, 23b–24a; Mt 26, 26b; Lk 22, 19b–20; Mt 26, 28d; 1 Kor 11, 25c.
24 Plg. vok. Gott – Die­vas, gut – ge­ras.
25 Iš 20, 5–6.
26 Iš 20, 7.
27 Ps 50, 15.
28 Plg. Mt 5, 34 ir kt.
29 Plg. Mt 26, 63–64 ir kt.
30 Plg. 2 Kor 1, 23; Gal 1, 20.
31 Vok. Fei­e­ra­bend ma­chen.
32 Vok. hei­li­gen Abend ge­ben.
33 Plg. Mt 12, 1–13; Mk 2, 23–28; 3, 2–4; Lk 6, 1–10; 13, 10–17; 14, 1–6; Jn 5, 9–18; 7, 22–23; 9, 14–16.
34 Iš 20, 12; Įst 5, 16.
35 Ef 6, 2–3.
36 Ps 109, 13.
37 Vok. ori­gi­na­le zwei­er­lei – dve­jo­pus, lot. ver­ti­me tri­pli­ces – tre­jo­pus.
38 1 Kor 4, 15.
39 1 Kor 4, 13.
40 Plg. Įst 21, 18–20.
41 Plg. Mt 5, 21.
42 Mt 25, 42–43.
43 Plg. Mt 5, 46–47.
44 Plg. Ef 5, 22–25; Kol 3, 18–19 ir kt.
45 Vok. Meis­ter Hans – čia: bu­de­lis.
46 Pat 19, 17.
47 Mt 18, 15.
48 Mt 18, 15.
49 Mt 18, 16.
50 Mt 7, 12.
51 1 Kor 12, 22–23.
52 Įsta­ty­mai tar­nau­ja tiems, kas būd­rau­ja (lot.).
53 Plg. Mt 14, 3.
54 Plg. Mk 6, 17–20.
55 Plg. Mt 5, 31; Mk 10, 2–12; Lk 16, 18; 1 Kor 7, 10.
56 Iš 20, 5–6.
57 Ps 147, 11.
58 Plg. Įst 6, 9; 11, 20.
59 Plg. 1 Kor 2, 11.
60 Tu­ri­mi gal­vo­je „ge­rie­ji an­ge­lai“; plg. 2 Mak 11, 6; 15, 23.
61 Plg. 1 Sam 16, 14. 23; Apd 9, 12. 15.
62 Vok. ei­ne Ge­meins­chaft der Hei­li­gen.
63 Vok. ei­ne Ver­sam­mlung – su­si­rin­ki­mas.
64 Vok. ei­ne ge­mei­ne Sam­mlung – vi­suo­ti­nis rin­ki­mas, rin­ki­nys, su­rin­ki­mas, su­tel­ki­mas.
65 Vok. Kir­che – Baž­ny­čia iš tik­rų­jų ki­lęs iš gr. ky­riakē – Viešpa­ties; lot. cu­ria vei­kiau­siai sie­ti­nas su lot. qui­ris – pi­lie­tis.
66 Vok. ei­ne christ­li­che Ge­mein­de oder Sam­mlung.
67 Vok. ei­ne hei­li­ge Chris­ten­heit.
68 Vok. Ge­meins­chaft.
69 Vok. Ge­mein­de.
70 Vok. ei­ne Ge­mein­de der Hei­li­gen.
71 Vok. ei­ne hei­li­ge Ge­mein­de.
72 Vok. Au­fers­te­hung des Fleis­ches; Fleisch – mė­sa, minkš­ti­mas, kū­nas.
73 Vok. Au­fers­te­hung des Lei­bes oder Leich­nams.
74 Lauž­ti­niais skliaus­tais iš­skir­ta at­kar­pa ne­bu­vo įtrauk­ta į Liu­te­rio raš­tų rin­ki­nį (1556).
75 Ps 50, 15.
76 Mt 7, 7–8.
77 Plg. Mt 6, 7.
78 Mt 6, 33; Lk 12, 31.
79 Lk 6, 37.
80 Mt 6, 14.
81 Vok. Bekörun­ge.
82 Plg. Jn 8, 44.
83 Jok 1, 6–7.
84 Mt 28, 19.
85 Mk 16, 16.
86 Mk 16, 16.
87 Tit 3, 5.
88 Mk 16, 16.
89 Ber­nar­das Kler­vie­tis (Ber­nard de Clair­vaux, 1090-1153) – pran­cū­zų te­olo­gas ir pa­moks­li­nin­kas, pra­min­tas Sal­džia­bal­siu mo­ky­to­ju (lot. doc­tor mel­lif­lu­us), cis­ter­sų vie­nuo­ly­nų stei­gė­jas, vie­nas žy­miau­sių krikš­čio­nių mis­ti­kų.
90 Jo­nas Žer­so­nie­tis (Je­an Ger­son, tikr. Je­an Char­lier; 1363–1429) – pran­cū­zų te­olo­gas ir pa­moks­li­nin­kas, va­din­tas Krikš­čio­niš­kiau­siuo­ju mo­ky­to­ju (lot. doc­tor chris­tia­nis­ssi­mus), Evan­ge­li­ja ir Tra­di­ci­ja grin­džia­mam mis­ti­ciz­mui tei­kęs pir­me­ny­bę prieš scho­las­ti­ką, o Baž­ny­čios su­si­rin­ki­mui – vir­še­ny­bę po­pie­žiaus au­to­ri­te­to at­žvil­giu.
91 Jo­nas Hu­sas (Jan Hus, Jo­hann Huß, ~1370–1415) – če­kų pa­moks­li­nin­kas ir tau­ti­nis did­vy­ris, va­di­na­mas „iki­re­for­ma­ci­niu re­for­ma­to­riu­mi“. Kri­ti­ka­vo Baž­ny­čios gy­ve­ni­mo ne­ge­ro­ves, sto­jo už Baž­ny­čios pa­val­du­mą pa­sau­lie­ti­nei val­džiai, Baž­ny­čios su­si­rin­ki­mams ir po­pie­žiui pri­va­lo­mu aukš­čiau­siu au­to­ri­te­tu skel­bė Šv. Raš­tą, po­pie­žiaus ir hie­rar­chų val­džios tei­sė­tu­mą lai­kė pri­klau­so­mu nuo jų mo­ra­li­nių sa­vy­bių, o po­pie­žiaus ir dva­si­nin­kų tei­kia­mų sak­ra­men­tų ga­lio­ji­mą – nuo jų nuo­dė­min­gu­mo bū­vio. Kon­stan­co su­si­rin­ki­mo pa­skelb­tas ere­ti­ku ir nu­teis­tas su­de­gin­ti ant lau­žo.
92 1 Kor 11, 23b–24a; Mt 26, 26b; Lk 22, 19b–20; Mt 26, 28d; 1 Kor 11, 25c.
93 Mt 26, 26b; Lk 22, 19b.
94 Mt 26, 27b–28a; 1 Kor 11, 25b.
95 Plg. 1 Kor 11, 25c.
96 Mt 11, 28.
97 Mt 9, 12.
98 Gal 5, 19.
99 Rom 7, 18.
100 Plg. Jn 8, 44.
101 „Trum­pas pa­drą­si­ni­mas iš­pa­žin­čiai“ (Ei­ne kur­ze Ver­mah­nung zu der Beicht) ne­įtrauk­tas į „San­tar­vės kny­gą“ (Li­ber Con­cor­diae, Kon­kor­dien­buch, 1580).
102 Plg. Jn 20, 23.
103 Ps 42, 2.
Ne­tu­rėk ki­tų die­vų, tik­tai ma­ne.