Apie pasaulietinę valdžią,
kiek privaloma jai paklusti
(1523 m.)
Jo Šviesybei, Jo Prakilnybei Kunigaikščiui ir Valdovui ponui Johanui8, Saksonijos Hercogui, Tiūringijos landgrafui ir Meiseno markgrafui, mano maloningajam valdovui, malonė ir ramybė Kristuje.
Būtinybė ir daugelio žmonių prašymai, o visų pirma – Jūsų Kunigaikštiškosios Malonybės pageidavimas vėl verčia mane, Jūsų Šviesybe, Jūsų Prakilnybe Kunigaikšti, maloningasai val­dove, rašyti apie pasaulietinę valdžią ir jos kalaviją, apie tai, kaip reikia ja krikščioniškai naudotis, bei apie tai, kiek privalome jos klausyti. Juk visiems rūpi Kristaus žodžiai: „Nesipriešink piktam žmogui, bet būk prielankus savo pikta­dariui; jei kas nori paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir ap­siaustą” (Mt 5, 39—40). Taip pat: ,,Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats” (Rom 12, 19). Kadaise tuos žodžius prikišo šventajam Augustinui kunigaikštis Voluzianas, kaltindamas krikščionių mokymą tuo, kad jis leidžiąs piktadariui daryti pikta ir esąs visai nesuderinamas su pasaulietiniu kalaviju. Su tuo susidūrė ir sofistai aukštosiose mokyklose, jie ne­galėjo suderinti šitų dviejų dalykų. Kad nereikėtų valdovų paskelbti pagonimis, jie mokė, jog Kristus tai ne įsakęs, o tik pataręs tobuliesiems. Taigi šitaip Kristus buvo padarytas melagiu ir neteisingu, idant valdovų garbė liktų nesutepta. Mat tie akli neišmanėliai sofistai nemokėjo išaukštinti val­dovų, o turėjo pažeminti Kristų. Šie jų klaidos nuodai paskli­do po visą pasaulį, ir kiekvienas šį Kristaus mokymą laiko tiktai patarimu tobuliesiems, o ne visiems krikščionims priva­lomu priesaku; tai tęsėsi tol, kol jie ir tobulajam vyskupų luomui, ir pačiam tobuliausiam popiežiaus luomui ne tik leido turėti šitą netobulą kalaviją ir pasaulietinę valdžią, bet ir manė, kad niekam žemėje ji taip nepritinkanti kaip jiems. Velnias taip apsėdo sofistus ir aukštąsias mokyklas, kad jie patys nesupranta, ką šneka ir ko moko.
Tačiau aš manau, jog galėsiu pamokyti kunigaikščius ir pasaulietinę valdžią, kaip elgtis, kad jie liktų krikščionimis, o Kristus — valdovu, kad Kristaus įsakymų nereikėtų paversti patarimais. Aš tai padarysiu, nuolankiai tarnaudamas Jūsų Kunigaikštiškąjai Malonybei bei kiekvieno, kuriam šito rei­kia, naudai ir mūsų Viešpaties Kristaus garbei ir šlovei. Pa­vedu Jūsų Kunigaikštiškąją Malonybę ir visą Jūsų giminę Dievo malonei ir prašau jį būti Jums gailestingą. Amen.
Nuolankus Jūsų Kunigaikštiškosios Malonybės tarnas
Martynas Liuteris
Vitenbergas, pirmoji 1523 metų diena
Anksčiau aš jau parašiau knygelę vokiečių kilmingiesiems ir nurodžiau, kokios turi būti jų krikščioniškos pareigos ir darbai; tačiau kaip jie po to elgėsi, visi galime matyti. Todėl aš turiu imtis darbo kita linkme ir dabar parašyti, ko jie turi vengti ir nedaryti. Manau, kad jie lygiai taip pat menkai šito teklausys, kaip menkai teklausė ir pirmojo rašto, norėda­mi išlikti kunigaikščiais ir nepasidaryti krikščionimis. Mat vi­sagalis Dievas sukūrė mūsų kunigaikščius tokius bepročius, kad jie yra įsitikinę, jog gali daryti su savo pavaldiniais ką tik nori ir jiems ką tik nori įsakinėti (o pavaldiniai irgi klysta ir mano, kad privalo viso to klausyti); jie net pradėjo įsakinėti žmonėms išmesti knygas ir tikėti bei elgtis taip, kaip jie lie­pia; šitaip jie drįsta sėstis į paties Dievo sostą, tvarkyti sąžinės bei tikėjimo reikalus ir pagal savo menką protelį mokyti Šven­tosios Dvasios; ir vis tiek tvirtina, kad jiems šito nevalia pasa­kyti, ir reikalauja vadinti juos dar ir maloningaisiais valdovais.
Jie rašo ir leidžia įsakymus, tvirtindami, kad taip liepęs imperatorius, o jie norį būti krikščioniškai paklusnūs kunigaikščiai, lyg jie taip iš tikrųjų manytų ir jų akyse nebūtų matyti klastos. Juk reikėtų tik paklausyti, kaip gudriai jie imtų aiškinti, kodėl turi priešintis imperatoriui ir jo neklau­syti, jei šis atimtų iš jų kokią pilį ar miestą arba duotų dar kokį nors neteisėtą įsakymą. O dabar, kai kalbama apie vargšų niokojimą bei jų veržimosi prie Dievo žodžio slopinimą, tai vadinama paklusnumu imperatoriui. Anksčiau tokius žmones vadindavo galvažudžiais, o dabar juos reikia vadinti krikš­čioniškais ir paklusniais kunigaikščiais. Ir nė vienas iš jų nenori nei šito girdėti, nei ką nors atsakyti, kad ir kaip jų prašytum; o juk jiems patiems būtų tiesiog nepakenčiama, jeigu imperatorius ar kas kitas šitaip su jais elgtųsi. Tai tokie dabar yra kunigaikščiai, kurie valdo vokiškas imperijos že­mes; todėl viskas taip ir yra visose žemėse, kaip mes mato­me. Kadangi šitie kvailiai taip įsisiautėjo, kad pradėjo net naikinti krikščionių tikėjimą, neigti Dievo žodį ir piktinti dieviškąją didybę, aš nenoriu ir negaliu ilgiau ramiai žiūrėti į mano nemaloninguosius ponus ir piktuosius junkerius, bet tu­riu pasipriešinti jiems bent žodžiu. Jeigu jau aš nepabūgau jų stabo popiežiaus 9, kuris grasina atimsiąs iš manęs sielą ir dangų, tai turiu parodyti, kad nebijau nė jo žvynų bei pūslių, grasinančių atimti iš manęs kūną ir žemę. Tegul Dievas duoda, kad jie tol nirštų, kol neliks nė vieno pilkaskvernio vienuo­lio, ir tepadeda jis mums nenumirti nuo jų grasinimų. Amen
PIRMA DALIS
PASAULIETINĖ VALDŽIA
YRA DIEVO NUSTATYTA
Pirmiausia mes turime gerai pagrįsti pasaulietinį įstatymą ir kalaviją, kad niekas neabejotų, jog jis egzistuoja pasau­lyje Dievo valia ir pagal jo sutvarkymą. O tai pagrindžia Šventojo Rašto žodžiai: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, ir visokios veikiančios valdžios yra Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie prie­šinasi, užsitraukia teismą” (Rom 13, 1—2). Taip pat: „Būkite paklusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek ka­raliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų” (1 Pt 2, 13—14).
Šita kalavijo teisė buvo nuo pat pasaulio pradžios. Juk kai Kainas užmušė savo brolį Abelį, jis taip labai bijojo, kad ir jį nužudys, jog net Dievas specialiai tai uždraudė, neleido prieš jį panaudoti kalavijo, ir niekas neturėjo teisės jį nužu­dyti; o juk tos baimės jis nebūtų patyręs, jeigu nebūtų pats matęs ir girdėjęs iš Adomo, kad žmogžudžius reikia žudyti. Be to, po tvano Dievas tai dar kartą iš naujo aiškiai pabrėžė ir patvirtino, sakydamas: „Kas nors išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas” (Pr 9, 6). Ir šito negalima suprasti kaip Dievo siunčiamo persekiojimo ar bausmės žmogžudžiams; juk daug žmogžudžių per atgailavimą ar malonę lieka gyvi ir mirš­ta ne nuo kalavijo; tas sakinys kalba apie kalavijo teisę: žudikas yra nusipelnęs mirties, ir duota teisė nužudyti jį ka­laviju. Dėl to, kad kas nors sukliudė teisingumui ar kalavijas buvo aplaidus, Raštas nepasidaro klaidingas, kai sako: „Kas nors išlies žmogaus kraują, to kraujas bus išlietas”. Juk žmonės yra kalti, kad tokio Dievo duoto įstatymo nesilaikoma; juk ir kitiems Dievo įsakymams nusižengiama.
Be to, tai patvirtina ir Mozės įstatymas: „Jei kas tačiau užmuštų savo artimą panaudodamas klastą, tokį atitrauksi net nuo mano altoriaus, kad numirtų” (Iš 21, 14). O greta: „Gy­vybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, įdeginimą už įdeginimą, žaizdą už žaizdą, ran­dą už randą” (Iš 21, 23—25). Ir Kristus tai patvirtino, tardamas Petrui sode: „Kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo” (Mt 26, 52). Juk tai reiškia tą patį, kas parašyta Pradžios knygoje (9, 6): „Kas nors išlies žmogaus kraują” ir t. t. Nėra abejonės, kad Kristus savo žodžiais primena tai ir patvirtina. To paties moko ir Jonas Krikštytojas; kai samdyti kareiviai jo paklau­sė, ką turi daryti, jis atsakė: „Nieko neskriauskite, melagingai neskųskite, tenkinkitės savo alga”. Jeigu kalavijas nebūtų Dievo duotas, tai Jonas būtų liepęs kareiviams jo atsisakyti, nes jo pareiga buvo daryti žmones tobulus ir juos tikrai krikščio­niškai mokyti. Taigi yra pakankamai aišku ir tikra, jog Dievo yra tokia valia, kad pasaulietinis įstatymas ir kalavijas baus­tų piktuosius ir gintų doruosius.
Antra, atrodo, kad tam smarkiai prieštarauja Kristaus žo­džiai: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ,,Akis už akį” ir „dantis už dantį”. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, bet, jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi” (Mt 5, 38—41). Taip pat ir Paulius Laiške Romiečiams sako: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: „Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats““ (Rom 12, 19). Ir: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus” (Mt 5, 44). Ir: „Ne­atsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą” ir t. t. (1 Pt 3, 9). Šitie ir panašūs žodžiai skamba labai griežtai, at­rodo, kad Naujojo testamento krikščionys neturėtų turėti pasau­lietinio kalavijo.
Todėl sofistai ir sako, kad Kristus tais žodžiais panaikinęs Mozės įstatymą, ir paverčia tokius priesakus patarimais tobu­liesiems, ir taip padalija krikščionių mokymą ir bendruomenę į dvi dalis. Vieną dalį jie laiko tobulaisiais, palikdami jiems šiuos patarimus; o kitą dalį vadina netobulais ir palieka jiems įsakymus. Ir daro tai vien tik dėl savo nuodėmingumo, savo galva, negalėdami šito pagrįsti Raštu, ir nepastebi, kad Kris­tus toje pačioje vietoje taip griežtai įsako laikytis jo moky­mo, jog reikalauja, kad nepražūtų nė menkiausia jo dalelytė, ir pasmerkia pragarui tuos, kurie nemyli savo priešų. Todėl mes turime laikytis kitokios nuomonės ir sakyti, kad Kristaus žodžiai galioja visiems — tiek „tobuliems”, tiek „netobuliems”. Juk tobulumo ir netobulumo nepamatysi iš darbų, nei vieni, nei kiti nesudaro atskiros krikščionių grupės; tobulumas ir ne­tobulumas slypi širdyje, tikėjime ir meilėje; tas, kas daugiau tiki ir myli, yra tobulas, ar jis išore būtų vyras, ar moteris, kunigaikštis ar valstietis, vienuolis ar pasaulietis. Juk meilės ir tikėjimo išoriškai neparodo jokios sektos ir skirtumai.
Trečia, Adomo vaikus ir visus žmones mes turime skirstyti į dvi dalis: vieni priklauso Dievo, o kiti — pasaulio karalys­tei. Dievo karalystei priklauso visi tikrai tikintys Kristuje ir Kristaus valdžioje. Juk Kristus yra Dievo karalystės karalius ir valdovas, kaip rašoma 2-os psalmės 6-oje eilutėje ir visame Rašte; jis tam ir atėjo, kad pradėtų ir įsteigtų pasaulyje Dievo karalystę. Todėl jis ir sakė Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. <.. .> Kas tik brangina tiesą, klauso mano bal­so” (Jn 18, 36—37). Jis visą laiką evangelijoje primena apie Dievo karalystę ir sako: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus ka­ralystė” (Mt 3, 2). Taip pat: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės” (Mt 6, 33). Ir evangeliją jis vadina Dievo karalystės evangelija, nes ji moko Dievo karalystės, ją valdo ir palaiko.
Taigi matai, kad šitiems žmonėms nereikia pasaulietinio ka­lavijo ir įstatymo. Jeigu visas pasaulis susidėtų iš tikrų krikš­čionių, tai yra iš tikrų tikinčiųjų, tai jokie kunigaikščiai, kara­liai, valdovai, kalavijai ar įstatymai nebūtų nei reikalingi, nei naudingi (kam jiems jų reikėtų?); jie turi širdyse Šventąją Dvasią, kuri juos moko ir veda taip, kad jie niekam nedaro skriaudos, visus myli, mielai ir su džiaugsmu pakelia kiek­vieno jiems daromą skriaudą ar net mirtį. Ten, kur Viešpatauja vien tik geradarystė ir pakenčiamos visos skriaudos, nereikalingi ginčai, kivirčai, teismai, teisėjai, bausmės, įstaty­mai ir kalavijas. Todėl ir neįmanoma, kad tarp krikščionių būtų kas veikti pasaulietiniam kalavijui ir įstatymui, nes jie patys savaime daro daug daugiau, negu galėtų reikalauti bet koks įstatymas ar mokymas. Taip ir Paulius sako: „Įstatymas skirtas ne teisiamajam, bet nusikaltėliams” (1 Tim 1, 9). Ko­dėl gi? Todėl, kad teisusis pats daro viską, ko reikalauja bet koks įstatymas, ir dar daugiau. O neteisusis nedaro nieko ge­ra, todėl jam reikalingas įstatymas, kuris jį mokytų, spaustų ir verstų daryti gera. Geram medžiui nereikia jokio mokymo ar įstatymo, kad jis duotų gerus vaisius; pati jo prigimtis to­kia, kad jis duoda, ką turi duoti, be jokio įstatymo ar pamo­kymo. Juk būtų tikrai kvailas tas žmogus, kuris obeliai pri­rašytų pilną knygą įsakymų ir nurodymų, kaip jai auginti obuolius, o ne spyglius; juk ji pati savaime tai daro geriau, negu tas žmogus gali aprašyti ar įsakyti visomis savo knygo­mis. Taigi visi krikščionys per Dvasią ir tikėjimą yra savaime pašaukti daryti gera labiau, negu juos gali pamokyti visi įsta­tymai, ir jiems patiems nereikia jokio įstatymo ir teisės.
Dabar tu pasakysi: „Tai kodėl Dievas davė tiek daug įsta­tymų visiems žmonėms, o Kristus evangelijoje irgi dažnai mo­ko, ką reikia daryti?” Apie tai aš jau daug rašiau „Postilėje” ir kitur. Dabar, trumpai kalbant, Paulius 1-ajame laiške Timo­tiejui (1, 9) sako, kad „įstatymas skirtas nusikaltėliams”, tai yra tam, kad tie, kurie nėra krikščionys, įstatymu būtų išoriškai priverčiami nedaryti blogų darbų. Apie tai dar vėliau girdė­sime. Kadangi nė vienas žmogus iš prigimties nėra nei krikš­čionis, nei doras, o visi yra nusidėjėliai ir pikti, tai Dievas įstatymu visiems draudžia nevaržomai įgyvendinti savo pik­tumą darbais. Be to, šventasis Paulius Laiške Romiečiams (7, 7) bei Laiške Galatams (3, 19 ir 24) teigia, kad įstatymas dar turi ir mokyti pažinti nuodėmę, ir šitaip palenkti žmogų prie ma­lonės ir Kristaus tikėjimo. Taigi ir čia, Evangelijoje pagal Matą (5, 39), Kristus todėl moko nesipriešinti blogiui, kad paaiškintų įstatymą ir pamokytų, kaip tikras krikščionis turi elgtis. Apie tai dar vėliau girdėsime.
Ketvirta, pasaulio karalystei arba įstatymo valdžiai pri­klauso visi tie, kurie nėra krikščionys. Kadangi tikinčiųjų yra nedaug ir tik nedidelė dalis elgiasi krikščioniškai, nesipriešina blogiui ar net patys nedaro blogio, Dievas, greta krikščionybės bei savo karalystės, įsteigė jiems dar ir kitą valdžią ir ati­davė juos kalavijo galiai, kad jie niekaip negalėtų daryti savo piktybių, o jeigu ir darytų, tai ne be baimės, ne ramia ir lai­minga širdimi. Lygiai taip pat laukinis plėšrus žvėris yra sura­kinamas ir sukaustomas grandinėmis, kad jis, net ir labai norė­damas, negalėtų pjauti ir draskyti, kaip yra įpratęs; o švel­niam jaukiam gyvulėliui šito nereikia, jis ir be grandinių nepavojingas. Kadangi visas pasaulis yra piktas ir iš tūkstančių pasitaiko vos vienas kitas tikras krikščionis, tai, jei nebūtų įstatymų, visi vienas kitą suėstų, ir niekas negalėtų turėti nei žmonos, nei vaikų, negalėtų pramisti ir tarnauti Dievui, o pa­saulis taptų dykuma. Todėl Dievas įsteigė dvi karalystes: dva­sinę, kurią sudaro Šventosios Dvasios vienijami ir Kristaus valdomi krikščionys ir dori žmonės, ir pasaulietinę, kuri ver­čia nekrikščionis ir piktuosius saugoti išorinę taiką ir būti ramius, ar jie to nori, ar ne. Taip ir šventasis Paulius aiškina pasaulietinį kalaviją Laiške Romiečiams, sakydamas, kad jo bijoma ne gera darant, o pikta (Rom 13, 3). O Petras sako, kad „jis yra duotas nubausti piktadariams” (1 Pt 2, 14).
Įsivaizduok, jog kas nors pamėgintų valdyti pasaulį pagal evangeliją, panaikinti visus pasaulietinius įstatymus bei ka­laviją ir tvirtinti, kad visi esą pakrikštyti, taigi krikščionys, kuriems, pagal evangeliją, neturi būti ir nereikalingi įstatymai ir kalavijas. Nagi, atspėk, ką jis padarytų? Ogi paleistų lauki­nius plėšrius žvėris nuo grandinių, ir tie sudraskytų ir su­plėšytų visus, o jis tvirtintų, kad tai esą jo švelnūs, jaukūs gyvulėliai; bet aš greitai pajusčiau teisybę savo kailiu. Taigi piktieji, prisidengę krikščionių vardu, panaudotų piktam evangeliškąją laisvę, užsiiminėtų savo piktadarybėmis ir sakytų, kad jie esą krikščionys ir nepavaldūs jokiam įstatymui ir ka­lavijui; jau dabar kai kas taip siautėja ir kvailioja.
Tokiam reikėtų pasakyti: „Taip, tikra teisybė, kad krikš­čionys nėra pavaldūs jokiam įstatymui ir kalavijui, kad jiems jų nė nereikia; bet žiūrėk, pirmiausia duok mums pasaulį, pilną tikrų krikščionių, o tik tuomet galėsi jį krikščioniškai ir pagal evangeliją valdyti. Tačiau šito tu niekada nepadarysi, nes pasaulis ir minia yra ir bus nekrikščionys, nors ir būtų pakrikštyti ir vadintųsi krikščionimis. Krikščionys, kaip sako­ma, gyvena toli vienas nuo kito. Todėl pasaulyje negali būti, kad krikščioniška tvarka būtų taikoma visai žmonijai ar net vienam kraštui arba šiaip didesniam būriui, nes piktųjų vi­suomet yra daug daugiau negu dorųjų. Todėl ryžtis valdyti visą kraštą arba pasaulį pagal evangeliją būtų tas pat kaip ir tuomet, jei piemuo suvarytų į vieną tvartą vilkus, liūtus, erelius, avis ir leistų visiems laisvai vaikščioti bei sakytų: „Ganykitės, elkitės dorai ir taikiai sugyvenkite, tvartas at­viras, ganyklų visiems užteks, šunų ir lazdų galite nebijoti”. Avys, aišku, elgtųsi taikiai ir duotųsi taikiai ganomos bei valdomos; bet jos neilgai tegyventų, ir žvėrys suėstų vieni kitus.
Todėl abi šias karalystes reikia aiškiai skirti ir abiem leis­ti gyvuoti: vienai, kuri veda į dorą, ir kitai, kuri palaiko išorinę taiką ir užkerta kelią piktiems darbams; vienos iš jų pasauliui neužtenka be kitos. Juk be dvasinės Kristaus kara­lystės, vien per pasaulietinę, niekas negali pasidaryti doras Dievo akyse. Taigi Kristaus valdžia apima ne visus žmones; krikščionių visuomet yra mažuma, ir jie gyvena tarp nekrikš­čionių. Kur valdo vien tik pasaulietinė valdžia ar įstatymas, nors jie ir būtų paremti paties Dievo įsakymais, ten bus tiktai apsimetinėjimas. O ten, kur kraštą ir žmones valdo vien tik dvasinė valdžia, piktybė paleidžiama nuo vadžių ir atveriamas kelias visokiems plėšikavimams, nes pasaulis negali to nei priimti, nei suprasti.
Dabar matai, apie ką kalbėjo Kristus savo žodžiais, ku­riuos mes pirma citavome iš Evangelijos pagal Matą (5, 39), kad krikščionys neturi tarpusavyje nei bylinėtis, nei pripa­žinti pasaulietinio kalavijo. Iš tiesų Kristus tai sako tik savo brangiems krikščionims. Jie vieni šitai priima, šito laikosi ir nepaverčia šito patarimais kaip sofistai, o pačioje širdyje yra Dvasios taip sutvarkyti, kad niekam nedaro bloga ir mielai pakenčia kiekvieną kitų jiems daromą skriaudą. Jeigu visas pasaulis susidėtų iš krikščionių, tai tie žodžiai būtų skirti jiems visiems, jie taip ir elgtųsi. Bet kadangi pasaulis susideda iš nekrikščionių, tai jiems tie žodžiai nėra skirti, ir jie taip ne­daro, o priklauso antrajai valdžiai, kuri nekrikščionis išoriš­kai spaudžia ir verčia laikytis taikos ir gėrio.
Todėl Kristus nenešiojo kalavijo ir neįvedė jo savo kara­lystėje, nes jis yra krikščionių karalius ir valdo be jokio įstatymo, vien tik savo Šventąja Dvasia. Nors jis ir patvir­tina kalavijo teisę, pats jo nenaudoja, nes šis netarnauja jo karalystei, kuriai priklauso vien tik dorieji. Todėl anuo metu Dovydas negalėjo statyti šventyklos, nes jis buvo praliejęs daug kraujo ir nešiojo kalaviją; ne dėl to, kad jis būtų el­gęsis neteisingai, o todėl, kad jis negalėjo būti simboliu Kris­taus, kuris turėjo be kalavijo įkurti taikią karalystę. Šventyklą turėjo pastatyti Saliamonas, kurio vardas vokiškai reiškia „Frydrichas”, arba „taikusis”, ir kuris valdė taikią karalystę, kad šitaip būtų simboliškai pavaizduota tikroji taiki Kristaus, tikrojo Frydricho ir Saliamono, karalystė. Be to, statant šven­tyklą, nė karto nebuvo girdėti geležies skambėjimo, kaip sa­koma l-ojoje Karalių knygoje (6, 7). Ir viskas dėl to, kad Kristus turėjo be prievartos ir jėgos, be įstatymo ir kalavijo gauti savanorišką tautą. Apie tai kalba pranašai: ,,Tavo tauta susidės iš savanorių”; ,,Jie nekenks ir nežudys visame mano šventajame kalne” (Iz 11, 9): ,,Jie nusikals iš savo kalavijų žagrių ir iš savo iečių pjautuvų. Nė viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, ir jie nebesimokys daugiau kovoti” ir t. t. (Iz 2, 4). Kas norėtų taikyti šituos ir kitus Rašto žodžius vi­siems, tariantiems Kristaus vardą, tas tiesiog iškreiptų Raštą; jie yra pasakyti vien tik apie tikruosius krikščionis, kurie tar­pusavyje tikrai taip ir elgiasi.
Penkta. Tu pasakysi: ,,Jeigu krikščionims nereikalingas pa­saulietinis kalavijas bei įstatymas, tai kodėl Paulius Laiške Romiečiams sako visiems krikščionims: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnėms valdžioms” (Rom 13, 1)? Taip pat ir šventasis Petras 1-ajame laiške: „Būkite paklusnūs kiekvie­nai žmonių valdžiai” ir t. t. (1 Pt 2, 13), kaip jau minėjome anksčiau”. Atsakau: aš dabar pasakiau, kad krikščionims tarpusavyje, tarp saviškių ir sau nereikia jokio įstatymo ir ka­lavijo, nes jis jiems nei reikalingas, nei naudingas. Tačiau kadangi tikras krikščionis gyvena žemėje ne sau, o savo ar­timui, tai jis, vedamas savo dvasios, daro ir tai, ko jam pačiam nereikia, bet kas reikalinga ir naudinga jo artimui. Kadangi kalavijas atneša pasauliui didelę ir reikalingą naudą, padėda­mas išsaugoti taiką, nubausti nuodėmę ir sudrausti piktuosius, tai krikščionis labai noriai paklūsta kalavijo valdžiai, moka mokesčius, gerbia vyresnybę, tarnauja, padeda ir daro viską ką gali, stiprindamas valdžią, kad ji būtų veiksminga, kad ją visi gerbtų ir jos bijotų, nors jam pačiam jos ir nereikia, nors ji jam ir nereikalinga, nes jis rūpinasi tuo, kas kitiems nau­dinga ir gera, kaip moko Paulius Laiške Romiečiams (13, 7—10); lygiai taip pat jis daro ir kitus meilės darbus, kurių jam pa­čiam nereikia. Jis juk lanko ligonius ne tam, kad pats dėl to pasveiktų; jis maitina kitus ne dėl to, kad jam pačiam reikia valgio; taigi ir valdžiai jis tarnauja ne dėl to, kad jam jos reikėtų, o todėl, kad jos reikia kitiems, nes ji juos saugo ir neleidžia piktiesiems pasidaryti dar piktesniems. Juk dėl to jis nieko nenustoja, ir jam tokia tarnyba nedaro skriaudos, o pasauliui atneša didelę naudą. Jeigu jis to nedarytų, tai elgtųsi ne kaip krikščionis, be to, nusižengtų meilės įstaty­mui, rodytų blogą pavyzdį ir kitiems, nenorintiems pakęsti jo­kios vyresnybės, nors jie ir yra nekrikščionys; šitaip evange­lijai būtų užtraukta gėda, lyg ji mokytų maištauti ir ugdytų savanaudžius žmones, kurie niekam nenori būti naudingi ir tarnauti, nors iš tikrųjų ji daro krikščionį visų tarnu. Todėl Kristus davė staterą 10 (Mt 17, 27), kad jų nepapiktintų, nors jam to ir nereikėjo.
Taigi tu matai ir iš Kristaus žodžių, pasakytų Evangelijoje pagal Matą (5, 39), kurie buvo anksčiau cituoti, kad jis tikrai moko krikščionis neturėti tarpusavyje pasaulietinio kalavijo ir įstatymo; tačiau jis neuždraudžia tarnauti ir paklusti tiems, kurie turi pasaulietini kalaviją ir įstatymą. Dar daugiau, ka­dangi tau jo nereikia, ir tu neturi jo turėti, tai privalai tarnauti tiems, kurie dar nepasiekė tokių aukštumų kaip tu ir kuriems jo dar reikia. Nors tau ir nereikia, kad tavo priešas būtų nu­baustas, tai to dar reikia tavo ligotam artimui, ir tu turi jam padėti, kad jis galėtų gyventi ramybėje ir kad jo priešas būtų sudraustas; o to negalėtų būti, jei valdžia ir vyresnybė nebūtų gerbiama ir jei jos nebūtų bijomasi. Kristus nesako: „Netar­nauk ir nepaklusk valdžiai”, o tik moko: „Nesipriešink piktam žmogui”. Tarsi jis būtų norėjęs pasakyti: „Elkis taip, kad viską pakęstum ir kad tau nereikėtų, jog valdžia tau padėtų ar tarnautų, jog ji būtų tau reikalinga ar naudinga; priešingai, daryk taip, kad tu jai padėtum, tarnautum, būtum jai naudin­gas ir reikalingas. Aš noriu, jog tu būtum per daug aukštai ir per daug kilnus, kad jos tau reikėtų; jai turi reikėti tavęs”.
Šešta. Tu klausi: „Ar gali krikščionis nešioti pasaulietinį kalaviją ir bausti piktuosius, jeigu Kristaus žodžiai yra tokie griežti ir aiškūs („Nesipriešink piktam žmogui”), kad sofistai turėjo paversti juos patarimu?” Atsakau: tu ką tik girdėjai du dalykus. Pirma, kad tarp krikščionių negali būti kalavijo; todėl tu negali naudoti jo tarp krikščionių ir krikščionims, ku­riems jo nereikia. Klausti reikėtų tik apie antrąjį būrį, susi­dedantį iš nekrikščionių,— ar tu gali krikščioniškai naudoti ka­laviją jiems? Tai jau visai kitas reikalas, ir čia tu privalai kiek tik galėdamas kūnu, turtu, garbe bei siela tarnauti kalavijui ir jį remti. Mat tai yra darbas, kurio tau pačiam nereikia, bet kuris yra labai naudingas ir reikalingas visam pasauliui ir tavo artimui. Todėl, jeigu tu pastebėsi, jog kur nors trūksta budelio, teismo raštininko, teisėjo, valdovo ar kunigaikščio, ir jausiesi esąs tinkamas tai tarnybai, tai privalai pasisiūlyti ir siekti jos, kad taip labai reikalinga valdžia nebūtų nieki­nama, nesusilpnėtų ir nepražūtų, nes pasaulis be jos negali išsiversti. Privalai tai daryti todėl, kad šiuo atveju tu tarnausi ir dirbsi kitiems, būsi naudingas ne savo turtui ir garbei, o savo artimui, kitiems žmonėms; ir darysi tai ne todėl, kad norėtum atsikeršyti ar atsilyginti blogiu už blogį, o savo artimo labui bei kitų žmonių ramybės palaikymui ir apsaugojimui. Juk kai reikalas lies tave patį, tu būsi ištikimas evangelijai ir laiky­siesi Kristaus žodžio, taigi mielai iškęsi antrąjį antausi bei atiduosi su palaidine ir apsiaustą, jei tai lies tave ir tavo reikalą.
Taigi abu tuos dalykus galima gražiai suderinti, ir tu gali kartu vidujai ir išoriškai atiduoti duoklę ir Dievo, ir pasau­lio karalystei, gali kartu pakęsti blogį ir skriaudą ir vis dėlto bausti juos, gali kartu ir nesipriešinti blogiui, ir vis dėlto jam priešintis, nes vienu atveju tu žiūri savęs ir savo reikalo, o kitu — savo artimo ir jo reikalo. Kai tai liečia tave ir tavo reikalą, tu elgiesi pagal evangeliją ir dėl savęs pakeli skriau­dą kaip tikras krikščionis; kai tai liečia kitą ir jo reikalą, tu elgiesi pagal meilės įstatymą ir nepakenti skriaudos, da­romos tavo artimui; o šito evangelija ne tik nedraudžia, bet kitose vietose ir įsako taip daryti. Šitaip kalaviją naudojo visi šventieji nuo pat pasaulio pradžios, pradedant Adomu ir jo palikuonimis. Taip jį naudojo Abraomas, kai išgelbėjo savo brolio sūnų Lotą ir užmušė keturis karalius (Pr 14, 14—16), o jis buvo visiškai evangelinis žmogus. Taip šventasis prana­šas Samuelis užmušė karalių Agagą (1 Sam 15, 33), o Elijas — Baalio pranašus (1 Kar 18, 40). Taip elgėsi Mozė, Jozuė, Izraelio vaikai, Samsonas, Dovydas bei visi Senojo testamento karaliai ir kunigaikščiai, taip pat ir Danielius bei jo draugai Ananijas, Asarijas ir Misaelis Babilone, taip pat ir Juozapas Egipte ir t. t.
Tiems, kas norėtų tvirtinti, jog Senasis testamentas esąs panaikintas ir nebegaliojąs ir todėl, girdi, negalima krikščio­nims duoti tokių pavyzdžių, atsakysiu: tai netiesa. Juk šven­tasis Paulius sako: „Visi valgė to paties dvasinio maisto, ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo <.. .> iš uolos, o ta uola buvo Kristus” (1 Kor 10, 3—4), t. y. jie turėjo tą pačią Dvasią ir tikėjimą Kristumi kaip ir mes ir buvo tokie pat krikščionys kaip ir mes; todėl tai, kas buvo leista daryti jiems, leista daryti ir visiems krikščionims nuo pat pasaulio pradžios iki pabaigos. Juk laikas ir išoriniai pasikeitimai nieko nepakeičia tarp krikščionių. Neteisybė ir tai, jog Senasis testamentas yra taip panaikintas, kad jo nereikia laikytis, arba jog neteisingai elgiasi tas, kas jo vis tiek laikosi, kaip klaidingai teigė šven­tasis Jeronimas ir daugelis kitų; jis yra panaikintas tik ta prasme, kad galima laisvai pasirinkti, ar laikytis jo, ar ne, ir jis nėra privalomas sielos išganymui, kaip buvo anksčiau. Juk Paulius 1-ajame laiške Korintiečiams (7, 19) bei Laiške Galatams (6, 15) sako, kad ne apipjaustymas ar neapipjaustymas ką nors reiškia, o naujas kūnas Kristuje, t. y. kad ne nuodėmė būti neapipjaustytam, kaip manė žydai, ir ne nuodėmė būti apipjaustytam, kaip manė pagonys, bet kad abu dalykai yra pasirinktini ir geri, tik nereikia manyti, kad per tai galima pasidaryti doram ar nusipelnyti dangų. Taip yra ir su visais kitais Senojo testamento dalykais: nėra bloga jų nesilaikyti ir nėra bloga jų laikytis, bet ir viena, ir kita yra pasirinktini ir geri dalykai, ar darytum vienaip, ar kitaip. Tačiau jeigu jie būtų naudingi ar reikalingi artimo išganymui, tai jų visų reikėtų laikytis, nes kiekvienas privalo daryti tai, kas nau­dinga ir reikalinga jo artimui, ar tai būtų iš Naujojo, ar iš Senojo testamento, ar žydiskas, ar pagoniškas dalykas, kaip moko Paulius 1-ajame laiške Korintiečiams (9, 19). Juk meilė apima viską ir yra virš visko, ji žiūri tik to, kas naudinga ir reikalinga artimui, neklausinėdama, ar tai sena, ar nauja. Taigi ir anie pavyzdžiai apie kalaviją yra pasirinktini, gali jais ir sekti, ir nesekti; tačiau jei pamatai, kad to reikia tavo artimui, tai meilė verčia tave būtinai daryti tai, kas šiaip jau yra ne­būtina ir ką gali pasirinktinai daryti arba nedaryti. Tiktai ne­manyk, kad per tai pasidarysi doras ar būsi išganytas, kaip žydai drįso manyti būsią išganyti per savo darbus, o palik tai tikėjimui, kuris tave ir be darbų padarys nauju žmogumi.
O kad tai galima įrodyti ir Naujuoju testamentu, aiškiai patvirtina pavyzdys Jono Krikštytojo (Lk 3, 14), kuris, be abejonės, turėjo liudyti, aiškinti ir mokyti apie Kristų. Taigi jo mokymas turėjo visiškai atitikti Naująjį testamentą ir būti evangelinis, nes jis turėjo atvesti pas Kristų tikrai tobulus žmones. Jonas Krikštytojas pripažįsta kareivių luomą ir sako, kad jie turį pasitenkinti savo alga. Jeigu būtų nekrikščioniška nešioti kalaviją, tai jis būtų turėjęs juos nubausti, liepti atsi­sakyti ir algos, ir kalavijo, nes kitaip būtų juos mokęs netikro krikščionių tikėjimo. Ir šventasis Petras, kai aiškino Korneli­jui apie Kristų (Apd 10, 34—48), neliepė jam mesti savo tar­nybos, o juk būtų turėjęs tai liepti, jeigu toji tarnyba būtų trukdžiusi Kornelijui būti krikščionimi. Be to, prieš krikštą ant Kornelijaus nusileidžia Šventoji Dvasia, o Lukas prieš šven­tojo Petro pamokslą giria jį kaip dorą žmogų ir visai nepeikia jo už tai, kad jis buvo šimtininkas ir tarnavo pagoniškam im­peratoriui. Taigi, ką Šventoji Dvasia leido Kornelijui ir už ką jo nebaudė, tai dera ir mums leisti ir už tai nebausti. Toks pat pavyzdys yra ir maurų karo vadas Eunuchas (Apd 8, 27 ir toliau), kurį evangelistas Pilypas atvertė ir pakrikštijo, bet leido jam ir toliau eiti savo tarnybą ir grįžti namo, nors be kalavijo jis nebūtų galėjęs būti toks galingas karalienės dva­riškis. Taip buvo ir su Kipro prokonsulu Sergijumi Pauliumi (Apd 13, 7—12), kurį šventasis Paulius atvertė, bet vis tiek paliko prokonsulu tarp pagonių ir pagonims. Taip elgėsi ir daugelis šventųjų kankinių, kurie klausė pagoniško Romos imperatoriaus, jo vedami ėjo į kovą, be abejonės, ir žmones žudė, kad būtų išsaugota taika; taip rašoma apie šv. Maurici­jų 11, Achacijų 12, Gereoną 13 ir daugelį kitų, tarnavusių impera­toriui Julianui 14. Apie tai aiškiai ir tvirtai liudija šv. Pauliaus Laiško Romiečiams tekstas, kur jis sako, kad valdžia yra iš Dievo (Rom 13, 1—2); taigi valdžia ne veltui nešioja kalaviją, ji yra Dievo tarnaitė, kuri tau daro gera, nes keršija daran­tiems bloga.
Būk geras, nedaryk nuodėmės ir nesakyk: ,,Krikščionis ne­gali naudotis tuo, kas yra paties Dievo darbas, tvarka ir kū­rinys”. Tada tu turėsi sakyti, kad krikščionis turi nevalgyti, negerti ir nevesti, nes visa tai irgi yra Dievo darbas ir jo tvarka. Jeigu tai yra Dievo darbas ir kūrinys, tai jis yra ge­ras, ir toks geras, kad kiekvienas juo gali krikščioniškai ir išganingai naudotis, kaip sako Paulius: ,,Kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina” tikintiesiems ir pa­žinusiems tiesą (1 Tim 4, 3—4). Iš visų Dievo kūrinių tu turi pripažinti ne tik valgį ir gėrimą, drabužį ir apavą, bet ir val­džią bei pavaldumą, apsaugą bei bausmę. Be to, summa summarum 15, jeigu čia šventasis Paulius sako, kad valdžia „yra Dievo tarnaitė” (Rom 13, 4), tai ją reikia laikyti tinkama ne tik pagonims, bet ir visiems žmonėms. Ką gi daugiau reiškia, jog ji yra Dievo tarnaitė, jei ne tai, kad jos prigimtis yra tokia, jog per ją galima tarnauti Dievui? Taigi būtų labai nekrikš­čioniška sakyti, kad yra toks būdas tarnauti Dievui, kuriuo krikščionis neturėtų ar neprivalėtų naudotis; juk tarnavimas Dievui niekam taip labai nepritinka kaip krikščionims, ir būtų labai gerai ir labai reikalinga, kad visi valdovai būtų tikri geri krikščionys, nes kalavijas ir valdžia, kaip ypatingas tar­navimas Dievui, krikščionims tinka labiau nei bet kam kitam pasaulyje.
Todėl tu privalai lygiai taip pat branginti kalaviją bei valdžią kaip ir moterystę ar žemdirbystę bei kokį kitą amatą, kuriuos irgi įsteigė Dievas. Kaip žmogus gali tarnauti Dievui moterystėje ar dirbdamas lauką, ar užsiimdamas kokiu nors kitu amatu kitų naudai ir kaip jis privalo tarnauti, jeigu to reikia jo artimui, taip jis gali tarnauti Dievui ir per valdžią ir privalo tarnauti, jei to reikia artimui, nes jie yra Dievo tarnai ir amatininkai, kurie baudžia blogį ir gina gėri. Tačiau to būtų galima ir nedaryti, jei tai nebūtų būtinai reikalinga, lygiai kaip galima ir atsisakyti moterystės ar žemdirbystės, jei tai nėra būtinai reikalinga.
Dabar tu paklausi: ,,O kodėl tuomet Kristus ir apaštalai ne­nešiojo kalavijo?” Atsakau: ogi pasakyk, kodėl jis nevedė ko­kios nors moteriškės arba nepasidarė batsiuviu ar siuvėju? Jeigu visos pareigos ir darbai būtų negeri dėl to, kad Kristus pats jų nedirbo, tai ką reikėtų daryti su visomis pareigomis ir darbais, išskyrus pamokslininko darbą, nes jis dirbo tik šitą vieną? Kristus atliko savo pareigą ir dirbo savo darbą; tačiau dėl to jis neatmetė jokių kitų darbų. Jam nepriderėjo nešioti kalavijo, nes jis turėjo daryti tik tą darbą, kuriuo valdoma jo karalystė ir kuriuo jai akivaizdžiai tarnaujama. Taigi jo kara­lystei nepriderėjo, kad jis būtų vedęs, batsiuvys, siuvėjas, žem­dirbys, kunigaikštis, budelis ar teismo tarnautojas, jai nepriderėjo nei kalavijas, nei pasaulietiniai įstatymai, o vien tik Dievo žodis ir Dvasia; per tai jo pavaldiniai valdomi iš vi­daus. Tą darbą jis ir dirbo anuomet ir tebedirba iki šiol, nuolat siųsdamas Dvasią ir Dievo žodį. O šioje tarnyboje juo turėjo sekti apaštalai bei visi dvasiniai vadovai. Juk jie turi tiek darbo su savo dvasiniu kalaviju, su Dievo žodžiu, jei nori kaip reikiant atlikti šį amatą, kad turi atsisakyti pasaulietinio ka­lavijo ir palikti jį kitiems, kuriems nereikia pamokslauti; nors, kaip sakyta, tai ir nėra priešinga jų luomui, nes kiekvienas turi žiūrėti savo tarnybos ir savo darbo. Todėl, nors Kristus ir ne­nešiojo kalavijo ir apie jį nemokė, užtenka to, kad jis jo neuždraudė ir nepanaikino, o patvirtino. Lygiai taip pat, kaip už­tenka to, kad jis ne panaikino, o patvirtino moterystę, nors pats nebuvo vedęs ir nieko apie tai nemokė. Juk jis turėjo dirbti vien tik tą darbą ir eiti tas pareigas, kurios tarnautų vien tik jo karalystei, kad neatsirastų būtinai sektino pavyz­džio ir nekiltų preteksto mokyti ir tikėti, jog Dievo karalystė negali egzistuoti be santuokos ir kalavijo ar panašių išorinių dalykų (nes Kristaus pavyzdžiu yra būtina sekti); juk Dievo karalystė egzistuoja vien tik per Dievo žodį bei Dvasią, ir tai bu­vo ir turėjo būti Kristaus, kaip aukščiausiojo šios karalystės karaliaus, tikroji tarnyba. O kadangi ne visi krikščionys turi šitą tarnybą (nors ir gali ją turėti), tai visai gerai, kad jie turi kokią kitą, išorinę, kuria irgi galima tarnauti Dievui.
Iš viso to aišku, kaip reikia teisingai suprasti Kristaus žo­džius: „Nesipriešink piktam žmogui” ir t. t. (Mt 5, 39) Būtent taip, jog krikščionis turi mokėti iškęsti visą blogį bei skriau­das, nekeršyti už save ir neginti savęs prieš teismą, kad jam pačiam apskritai neturi būti reikalinga pasaulietinė valdžia ir įstatymai. Tačiau dėl kitų jis gali ir turi siekti keršto, teisin­gumo, apsaugos ir pagalbos kiek tik įstengdamas. Taigi valdžia turi ir jam padėti bei jį saugoti — arba pati, arba kitų paska­tinta, bet be jo paties skundo, prašymo ar paskatinimo. Jeigu ji to nedaro, tai krikščionis turi leistis skriaudžiamas ir plė­šiamas ir nesipriešinti blogiui, kaip to reikalauja Kristaus žo­džiai. Ir būk tikras, kad šis Kristaus mokymas yra ne patarimas tobuliesiems, kaip piktžodžiauja ir meluoja sofistai, o visuotinis ir griežtas įsakymas visiems krikščionims; turi žinoti, kad pa­gonys, prisidengę krikščionių vardu, yra visi tie, kurie keršija arba teisme bylinėjasi dėl savo turtų ar garbės; iš to nieko neišeis, sakau tau. Ir nežiūrėk minios bei visuotinių papročių, nes gali neabejoti, jog krikščionių žemėje yra nedaug; todėl Dievo žodis labai skiriasi nuo visuotinių papročių.
Dabar tu matai, kad Kristus nepanaikina įstatymo, kai kal­ba: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: ,,Akis už akį”. O aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui” ir t. t. Jis tik pa­aiškina, kaip reikia suprasti įstatymą, lyg norėtų pasakyti: „Jūs, žydai, manote, kad elgiatės teisingai ir gerai Dievo aki­vaizdoje, kai įstatymu atsiimate, kas jums priklauso, ir pasi­kliaujate tuo, jog Mozė sakė: „Akis už akį” ir t. t. Bet aš jums sakau, jog tokį įstatymą Mozė dėl to davė piktiesiems, nepriklausantiems Dievo karalystei, kad jie patys nekeršytų už save ar nedarytų ko nors dar blogesnio, o kad tokiu išoriniu įstatymu būtų priversti nedaryti pikta, kad jie išoriniu įstaty­mu ir vadovavimu būtų pajungti valdžiai. Tačiau jūs turite taip elgtis, kad jums tokio įstatymo nereikėtų ir kad jo neieš­kotumėte. Nors pasaulietinė valdžia ir turi turėti tokį įstaty­mą, kad galėtų pagal jį teisti netikinčiuosius, nors jis ir jums gali būti reikalingas, kad galėtumėte pagal jį teisti kitus, bet jums neturi jo reikėti jūsų pačių labui ir jūsų reikaluose ir neturite jo ieškoti, nes jums duota dangaus karalystė. Todėl privalote palikti žemės karalystę tam, kas bandytų ją iš jūsų atimti”.
Taigi matai, kad Kristus savo žodžiais nepanaikina Mozės įstatymo ir neuždraudžia pasaulietinės valdžios; jis tik atskiria savuosius, kad jiems jos tarpusavyje nereikėtų ir kad jie pa­liktų ją netikintiesiems, kuriems ji gali tarnauti ir šituo pa­saulietiniu įstatymu, nes anie yra nekrikščionys ir nieko ne­valia prievarta versti į krikščionybę. O kad Kristaus žodžiai skirti tik saviesiems, aišku iš to, kad jis vėliau (Mt 5, 44) sako, jog jie turi mylėti savo priešus ir būti tobuli kaip jų dangiš­kasis Tėvas. Tas, kas myli savo priešus ir yra tobulas, nesišaukia įstatymo, jam jo nereikia, jis nereikalauja akies už akį. Bet Kristus to neuždraudžia nekrikščionims, kurie nemyli savo priešų ir nori naudotis įstatymu; jis netgi padeda, kad tokie įstatymai nubaustų piktuosius, idant jie nepridarytų dar pik­tesnių darbų.
Taigi, mano nuomone, dabar Kristaus žodis jau suderina­mas su tomis Rašto vietomis, kurios įteisina kalaviją, ir suprasti tai reikėtų šitaip: nė vienas krikščionis neturi naudoti ir šauktis kalavijo savo labui ir savo reikaluose; tačiau kitų la­bui jis gali ir turi naudoti kalaviją ir jo šauktis, idant būtų sudrausta piktybė ir apsaugota dorybė. Visai taip pat, kaip Viešpats toje pačioje vietoje sako, kad krikščionis neturi duoti priesaikos, kad jo žodis turi būti: ,,,,Taip”, jei taip, „Ne”, jei ne” (Mt 5, 34—37), t. y. savo labui, savo valia ir savo noru jis neturi prisiekinėti. Tačiau kai to reikalauja būtinybė, nauda ir išganymas arba Dievo garbė, jis turi duoti priesaika; taip jis, tarnaudamas kitam, naudojasi uždrausta priesaika, kaip, tarnaudamas kitam, naudojasi uždraustu kalaviju. Ir Kristus bei Paulius dažnai prisiekinėja, kad žmonėms jų mokymas bei liudijimas būtų naudingas ir įtikimas. Ir dabar taip dažnai da­roma ir galima daryti sudarant sandėrius, sąjungas ir t. t. Apie tai kalbama 62-oje psalmėje: „Džiaugsis kiekvienas, kuris juo savo priesaiką remia” (Ps 62, 12).
Dabar tu toliau paklausi, ar ir teismo raštininkai, budeliai, juristai, gynėjai bei visi kiti to luomo atstovai gali būti krikš­čionys ir išganyti? Atsakau: jeigu valdžia ir kalavijas yra tar­navimas Dievui, kaip anksčiau buvo įrodyta, tai turi būti tar­navimas Dievui ir visa tai, kas reikalinga valdžiai, kad ji ga­lėtų naudoti kalaviją. Turi būti žmonės, kurie gaudo, kaltina, karia ir žudo piktuosius bei saugo, užtaria, gina ir gelbsti ge­ruosius. Todėl, jeigu jie tai daro ne ieškodami sau naudos, o tik padėdami įgyvendinti įstatymą ir valdžią, kad būtų su­drausti piktieji, tai jiems nėra jokio pavojaus, ir jie gali už­siimti tuo, kaip kiti užsiima kitokiais amatais, ir gali iš to maitintis. Juk, kaip sakyta, meilė neieško sau naudos ir ne­žiūri, ar darbas yra didelis, ar menkas, o tiktai rūpinasi, ar jis naudingas ir reikalingas artimui arba bendruomenei.
Tu, ko gera, paklausi: „Argi negali būti taip, kad aš naudosiuosi kalaviju savo labui ir savo reikaluose, bet ne dėl savo naudos, o tam, kad būtų nubausta piktybė?” Atsakau: toks stebuklas nėra neįmanomas, bet jis pasitaiko retai ir yra pavojingas. Taip gali pasitaikyti, jeigu dvasia yra labai didelė. Juk mes skaitome apie Samsoną, kad jis pasakė: „Kaip jie man padarė, taip aš jiems padariau” (Ts 15, 11). Nors tam ir prieš­tarauja: „Nesakyk: Kaip jis man padarė, taip aš jam darysiu” (Pat 24, 29) bei: „Nesakyk: atsilyginsiu piktu” (Pat 20, 22). Juk Samsoną Dievas pašaukė tam, kad jis kamuotų filistiečius ir išgelbėtų Izraelio vaikus. Nors jis ir pasinaudojo kaip pre­tekstu tuo, kad kovojo prieš juos dėl savo reikalo, bet darė tai ne keršydamas už save ar ieškodamas sau naudos, o tar­naudamas kitiems bei bausdamas filistiečius. Tačiau šituo pa­vyzdžiu niekas neseks, nebent jis būtų tikras krikščionis ir pilnas Dvasios. Jei protas ir bandytų taip daryti, tai jis tik apsimetinės, kad nenori siekti sau naudos; iš tiesų tai bus ne­teisybė, nes be malonės tai yra neįmanoma. Todėl pirma pasi­daryk toks kaip Samsonas, tada ir galėsi daryti kaip jis.
ANTRA DALIS
KIEK APIMA PASAULIETINĖ VALDŽIA
Dabar mes priėjome svarbiausią šio pamokslo dalį. Po to, kai jau išsiaiškinome, kad pasaulietinė valdžia turi būti že­mėje, ir tai, kaip ja reikia krikščioniškai bei išganingai nau­dotis, turime išsiaiškinti ir tai, kiek toli turi siekti jos ranka, kad ji neužgriebtų per daug ir neimtų kištis į Dievo karalystę bei valdymą. O tai labai svarbu žinoti. Mat nepakenčiama ir baisi blogybė kyla iš to, kad valdžiai duodama per daug erd­vės, nors nėra gerai ir tuomet, kai ji per daug apribota. Vie­nur ji baudžia per silpnai, kitur — per smarkiai. Vis dėlto ge­riau, kai ji nusideda, per mažai bausdama, nes visuomet geriau palikti gyvą plėšiką negu nužudyti dorą žmogų; juk banditų pasaulyje yra ir turi būti, o dorųjų yra mažai.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad dvi Adomo vaikų dalys, iš kurių viena gyvena Dievo karalystėje ir yra valdoma Kristaus, o kita — pasaulio karalystėje ir turi klausyti valdžios (kaip anksčiau kalbėjome), turi ir dvejopus įstatymus. Juk kiekvie­na karalystė turi turėti savo įstatymus ir savo teisę, ir be įstatymų negali gyvuoti jokia karalystė bei valdžia; tai pa­kankamai įrodo kasdieninis patyrimas. Pasaulietinė valdžia turi įstatymus, kurie neaprėpia nieko daugiau, tik kūną, turtą ir viską, kas žemėje yra išoriška. Juk Dievas negali ir nenori niekam kitam leisti valdyti sielų, išskyrus patį save. Todėl ten, kur pasaulietinė valdžia išdrįsta duoti įstatymus sielai, ji kišasi į Dievo valdžią ir tiktai suvedžioja bei pražudo sielas. Mes parodysime tai labai aiškiai, kad visiems būtų akivaizdu; tegu mūsų junkeriai, kunigaikščiai ir vyskupai pamato, kokie jie yra kvailiai, bandydami savo įstatymais bei įsakymais privers­ti žmones tikėti vienaip ar kitaip.
Jeigu koks nors žmogus primeta sielai įstatymą, verčiantį ją tikėti vienaip arba kitaip, žodžiu, taip, kaip liepia anas žmo­gus, tai čia, aišku, ne Dievo žodis. O jeigu tai ne Dievo žodis, tai nežinia, ar Dievas to nori, nes ko jis neįsakė, dėl to ne­galima būti tikram, kad jam tai patinka; netgi galima būti tik­ram, kad Dievui tai nepatinka. Mat jis nori, kad mūsų tikėjimas būtų pagrįstas vien tiktai jo dieviškuoju žodžiu, kaip jis sako: „Ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią” (Mt 16, 18) ir: „Manosios avys klauso mano balso ir pažįsta mane” (Jn 10, 27); „Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta sve­timųjų balso” (Jn 10, 5). Tad aišku, kad pasaulietinė valdžia tokiais nuodėmingais įstatymais gena žmones į amžiną mirtį, nes verčia tikėti tuo, kas neva yra teisinga ir tikrai patinka Dievui, o tai juk dar visai neaišku ir net aišku, kad jam tai nepatinka, nes apie tai neturime aiškaus Dievo žodžio. Juk tas, kas tiki, kad teisybė yra tai, kas neteisinga arba neaišku, neigia tiesą, kuri yra pats Dievas, ir tiki melais bei klaidomis, laiko esant teisinga tai, kas yra neteisinga.
Todėl yra be galo kvaila, kai jie įsako tikėti bažnyčia, tė­vais, susirinkimais, nors juose ir nėra Dievo žodžio. Velnio apaštalai to reikalauja, o ne bažnyčia, nes bažnyčia nieko ne­įsako, nebūdama tikra, kad tai Dievo žodis. Taip sako ir šv. Petras 1-ajame laiške: „Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žo­džius” (1 Pt 4, 11). O jie dar labai negreit įrodys, kad susirin­kimų nutarimai yra Dievo žodis. Bet dar kvailiau yra sakyti, kad taip tiki karaliai, kunigaikščiai ir minia. Klausyk, juk mes pakrikštyti ne karalių, kunigaikščių ar minios, o Kristaus ir paties Dievo vardu; ir vadinamės mes ne karaliais, kunigaikš­čiais ar minia, o krikščionimis. Sielai niekas negali ir neturi teisės įsakinėti, išskyrus tą, kuris gali jai parodyti kelią į dan­gų. Bet žmogus to negali padaryti, tai gali vien tik Dievas. Todėl visais klausimais, liečiančiais sielų išganymą, negalima mokyti nei priimti nieko daugiau, tiktai Dievo žodį. Taigi, kad ir kokie jie būtų kvailiai, vis tiek turi pripažinti, jog negali valdyti sielų. Juk nė vienas žmogus negali sielos nužudyti ar suteikti jai gyvybės, negali nuvesti jos į dangų arba į pra­garą. O jeigu jie mumis nenorės tikėti, tai Kristus pakan­kamai griežtai paliudys, sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare” (Mt 10, 28). Mano nuomo­ne, čia siela pakankamai aiškiai atimta iš visų žmonių val­džios ir paskelbta pavaldžia vien tik Dievui.
Dabar pasakyk, kiek proto turi turėti galva, kuri duoda įsakymus ten, kur neturi jokios valdžios? Kas nepalaikytų be­pročiu to, kuris imtų įsakinėti mėnuliui šviesti tada, kai jis panorės? Kaip šaunu būtų, jeigu leipcigiečiai užsigeistų įsa­kinėti mums Vitenberge arba mes pamėgintume įsakinėti leipcigiečiams! Tokie įsakinėtojai kaip padėkos ženklą tikrai gautų dovanų čiaudulį sukeliančių žolelių, kad prasivalytų smegenis ir išsigydytų nuo slogos. Tačiau mūsų imperatoriai ir išmintingi kunigaikščiai elgiasi būtent taip: leidžiasi vedami — aklas veda neregį — popiežiaus, vyskupų bei sofistų ir klauso jų, kai tie pataria įsakyti savo pavaldiniams tikėti be Dievo žodžio, kaip tik jiems šaus į galvą, bet vis tiek nori vadintis krikščioniškais kunigaikščiais; sergėk mus nuo to, Dieve! Juk ir taip aišku, kad bet kuri valdžia turi ir gali veikti tik ten, kur ji gali ma­tyti, pažinti, spręsti, teisti, tvarkyti ir keisti. Koks gi būtų tas teisėjas, kuris mėgintų aklai spręsti kokią nors bylą, kurios jis nematė ir apie kurią nieko negirdėjo? O dabar pasakyk, kaip žmogus gali įžvelgti, pažinti, spręsti, teisti bei keisti šir­dis? Juk tai yra tiktai Dievo galioje, kaip pasakyta: ,,Tu gi kiaurai permatai širdis, Dieve teisusis” (Ps 7, 10). Taip pat ir: „Viešpats — tautų aukščiausias Teisėjas” (Ps 7, 9). Ir Apaštalų darbuose: „Dievas, kuris skaito žmonių širdyse” (Apd 15, 8). Ir Jeremijo pranašystėje: „Širdis už visa nedoresnė ir neištiriama; kas ją pažins? Aš Viešpats, kurs tyrinėju širdis ir mė­ginu inkstus” (Jei 17, 9—10). Teismas, priimdamas koki nors sprendimą, turi būti visiškai tikras ir viską aiškiai matyti. Ta­čiau sielos minčių bei polinkių niekas negali įžvelgti, tiktai Dievas, todėl tuščias ir neįmanomas dalykas yra kam nors įsa­kyti ar prievarta versti jį vienaip ar kitaip tikėti. Čia reikia kitokios galios, prievarta čia nieko negali padaryti. Todėl aš negaliu atsistebėti tais baisiais kvailiais, juo labiau kad jie patys nuolat kartoja: De occultis non iudicat Ecclesia —„baž­nyčia nesprendžia apie paslėptus dalykus”. Jeigu jau bažnyčia savo dvasine valdžia tvarko tik viešus reikalus, tai kaip drįsta pamišusi pasaulietinė valdžia spręsti bei tvarkyti tokius slap­tus, dvasinius, nematomus dalykus kaip tikėjimas?
Taigi kiekvienas pats atsako už tai, kaip jis tiki, ir turi pats rūpintis, kad tikėtų teisingai. Kaip niekas negali už mane nueiti į dangų arba į pragarą, taip niekas negali už mane ir tikėti arba netikėti; kaip jis negali man nei atverti, nei užverti dangaus ar pragaro vartų, taip jis negali ir priversti manęs tikėti ar netikėti. Kadangi tai, kaip žmogus tiki ar netiki, yra kiekvieno sąžinės reikalas ir pasaulietinei valdžiai dėl to nėra jokios žalos, ji turi būti patenkinta, žiūrėti savo reikalų ir leisti žmonėms tikėti vienaip ar kitaip, taip, kaip jie gali ir nori, ir neturi nė vieno prievarta versti. Juk tikėjimas yra laisvas dalykas, ir nevalia nė vieno varu versti tikėti. Jis yra Dievo darbas Dvasioje, jau nekalbant apie tai, kad pasaulie­tinė valdžia neturėtų į jį prievarta versti ar jį skleisti. Todėl ir atsirado visiems žinomas posakis, kurį mini ir Augustinas: „Negalima ir nevalia nė vieno varu versti tikėti”.
Be to, tie kvaili ir menki žmogeliai nemato, kokio visai tuš­čio ir neįmanomo darbo jie imasi. Juk, kad ir kaip griežtai jie įsakinėtų ir kad ir kiek siautėtų, jie negali nieko daugiau pa­siekti, kaip tik priversti žmones klausyti jų lūpomis bei ranka; juk širdies jie negali valdyti, nors ir persiplėštų. Teisingai sako priežodis: „Už mintis muitas neimamas”. Ką gi jie padaro, mė­gindami pasiekti, kad žmonės tikėtų širdimi, ir matydami, jog tai neįmanoma? Jie priverčia silpnąsias sąžines meluoti, atsi­žadėti ir šnekėti kitaip, negu jos mano savo širdyse, ir šitaip apsikrauna baisiomis svetimomis nuodėmėmis. Juk visos tos me­lagystės ir netikri tikėjimo išpažinimai, kuriuos daro tos silp­nos sąžinės, gula ant tų, kurie prievarta juos išgauna. Būtų daug pakenčiamiau, jeigu, kai pavaldiniai klysta, valdovai ir leistų jiems klysti, o ne verstų juos meluoti ir kalbėti ne tai, ką jie mano širdyse; negerai stengtis įveikti blogį dar blogesnėmis priemonėmis.
Bet ar nori žinoti, kodėl Dievas pasiuntė tokį prakeikimą, kad pasaulietiniai valdovai ėmė taip baisiai siautėti? Aš tau pasakysiu. Dievas sumaišė jiems protą ir nori padaryti jiems galą, lygiai kaip ir dvasiniams valdovams. Juk mano nemaloningieji ponai, popiežius bei vyskupai, turėjo būti tikri vys­kupai ir skelbti Dievo žodį; jie šito nedaro, o pavirto pasau­lietiniais valdovais, kurie valdo įstatymais, liečiančiais tik kūną ir turtą. Šauniai jie viską apvertė aukštyn kojomis. Užuot iš vidaus valdę sielas, naudodamiesi Dievo žodžiu, jie išoriškai valdo pilis, miestus, žemę bei žmones ir neapsakomomis žudy­nėmis kamuoja sielas. Taip ir pasaulietiniai valdovai turėjo iš­oriškai valdyti žemę bei žmones, bet jie to nedaro. Jie nieko daugiau nemokėjo, kaip tik kamuoti ir skriausti, užkrauti vieną muitą po kito, vienus mokesčius po kitų, vienoje vietoje paleisti mešką, o kitoje — vilką, nepripažinti jokio įstatymo, iš­tikimybės bei tiesos ir elgtis taip, kad net plėšikams ir galva­žudžiams to būtų buvę jau per daug, todėl jų pasaulietinė val­džia yra taip žemai puolusi, kaip ir dvasinių tironų valdžia. Todėl Dievas jiems taip sumaišo protą, kad jie elgiasi priešin­gai negu reikia ir mėgina dvasiškai valdyti žmones, kaip pir­mieji nori turėti pasaulietinę valdžią; pasaulietiniai valdovai kuo ramiausiai kraunasi sau ant sąžinės svetimas nuodėmes, Dievo ir visų žmonių neapykantą ir darys tai tol, kol patys pražus kartu su visais vyskupais, kunigais bei vienuoliais — kaip galvažudžiai su galvažudžiais,— o paskui dar suvers visą kaltę evangelijai ir, užuot išpažinę savo kaltes, piktins Dievą, sakydami, kad mūsų pamokslai šitai padarė. Dievui priešinga jų piktybė šito nusipelnė ir dabar nuolatos nusipelno; ir ro­mėnai taip elgėsi, kol buvo sunaikinti. Matai, dabar tu žinai Dievo sprendimą didiesiems ponams. Tačiau jie neturi tuo patikėti, kad tokio rimto Dievo sprendimo nesukliudytų įgyven­dinti jų atgaila.
Tu pasakysi: ,,O juk Paulius Laiške Romiečiams kalbėjo: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnėms valdžioms” (Rom 13, 1). O Petras 1-ajame laiške sako: ,,Būkite paklusnūs kiekvienai žmonių valdžiai” (1 Pt 2, 13)”. Atsakau: tu esi tei­sus, nes tie žodžiai skirti man. Šv. Paulius kalba apie aukštes­nes valdžias. O tu dabar girdėjai, kad sieloms niekas, išskyrus Dievą, negali turėti valdžios; todėl Paulius negalėjo kalbėti apie jokį kitokį paklusnumą kaip tik apie tą, kur gali veikti pasaulietinė valdžia. Vadinasi, jis kalba ne apie tikėjimą, ne apie tai, kad pasaulietinė valdžia turi įsakinėti, kaip tikėti; jis kalba apie išorines gėrybes, kurias ta valdžia turi tvarkyti ir valdyti žemėje. Tai visai aiškiai išreiškia ir jo žodžiai, nes jis tiek valdžiai, tiek paklusnumui nurodo jų ribas, sakydamas: ,,Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį — mokestį, kam muitą — muitą, kam baimę — baimę, kam pagarbą — pagarba” (Rom 13, 7). Matai, kad pasaulietinis paklusnumas bei valdžia apima tik išorinius dalykus — mokesčius, muitą, pagarbą, bai­mę. Be to, sakydamas: ,,Juk vyresnybės bijoma, ne gera da­rant, o pikta” (Rom 13, 4), jis vėl apriboja valdžią: ji turi tai­syti ne tikėjimą ar Dievo žodį, o piktus darbus.
To siekia ir šventasis Petras, kalbėdamas apie „žmonių val­džią” (1 Pt 2, 13). Juk žmonių valdžia negali apimti dangaus ir sielos, ji gali veikti tik žemėje ir tvarkyti išorinius žmonių tarpusavio santykius ten, kur žmonės gali matyti, pažinti, teis­ti, spręsti, bausti ir gelbėti. Visa tai ir pats Kristus griežtai atskyrė ir trumpai išreiškė, sakydamas: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui” (Mt 22, 21). Jeigu ciesoriaus valdžia apimtų Dievo karalystę bei valdžią, tai jis nebūtų daręs šito skirtumo. Juk, kaip jau sakyta, siela yra nepavaldi imperatoriui, jis negali nei jos mokyti, nei jai vado­vauti, negali jos nei nužudyti, nei atgaivinti, nei surišti, nei atrišti, nei jos teisti, nei nuteisti, nei sulaikyti, nei paleisti (o juk turėtų tai galėti, jeigu turėtų valdžią jai įsakinėti bei duoti jai įstatymus); taip jis gali elgtis tik su kūnu, turtu bei garbe, nes tai yra jo valdžioje.
Visa tai jau daug seniau pasakė ir Dovydas vienu trumpu taikliu sakiniu: „Dangus yra Dievo buveinė, žmonėms jis ati­davė žemę” (Ps 113 B, 24). Vadinasi, tam, kas yra žemėje ir priklauso laikinajai žemės karalystei, žmogus yra gavęs val­džią iš Dievo; bet tai, kas priklauso dangui bei amžinajai ka­ralystei, yra tik dangiškojo valdovo valdžioje. Ir Mozė šito neužmiršo, sakydamas: „Tarė Dievas: Padarykime žmogų <…>, ir jis tevaldo jūros žuvis, ir dangaus paukščius, ir žvėris” (Pi1, 26). Žmonėms čia suteikiama tik išorinė valdžia. O svarbiausi yra žodžiai, kuriuos pasakė šv. Petras: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių” (Apd 5, 29). Šitaip jis aiškiai apribojo pasaulietinę valdžią. Juk jeigu reikėtų klausyti visko, ko reikalauja pasaulietinė valdžia, tai nebūtų reikėję sakyti: ,,Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių”.
Taigi, jeigu tavo kunigaikštis ar pasaulietinis valdovas tau liepia palaikyti popiežių, tikėti vienaip ar kitaip arba liepia tau išmesti knygas, tu privalai šitaip atsakyti: ,,Netinka Liu­ciferiui sėdėti šalia Dievo. Mielasis valdove, aš privalau jūsų klausyti kūnu ir turtu, ir jeigu jūs savo valdžia kaip nors ap­ribosite mane žemėje, tai aš šito laikysiuos. Bet jeigu jūs liep­site man tikėti ir išmesti knygas, tai aš jūsų neklausysiu, nes jūs šiuo atveju elgiatės kaip tironas ir per aukštai šokate, įsa­kydamas tai, kam jūs neturite nei teisės, nei galios ir t.t.” Jeigu jis iš tavęs už tai atims turtą ir nubaus tave už toki nepaklus­numą, tai tu būsi palaimintas ir dėkok Dievui, kad esi vertas nukentėti dėl dieviškojo žodžio. Tegul jis, kvailys, siautėja — atsiras ir jam teisėjas. Sakau tau: jeigu nesipriešinsi ir jam nusileisi, jei duosiesi, kad jis atimtų iš tavęs tikėjimą ar kny­gas, tai iš tikrųjų išsižadėsi Dievo. Štai aš tau duosiu pavyzdį: Meisene, Bavarijoje, Markoje bei kitose vietose tironai išleido įsakymą, kad Naujuosius testamentus reikia pristatyti į val­džios namus. Šiuo atveju jų pavaldiniai turi taip elgtis: neati­duoti nė lapelio, nė mažiausios raidelės, kad neprarastų išganymo. Juk tas, kas tai padarys, pasielgs taip, lyg atiduotų Kristų į Erodo rankas. Juk tie tironai elgiasi kaip Kristaus žudikai, kaip Erodas. Tačiau jūs turite pakęsti, jeigu jie ateis į jūsų namus ir jėga atims knygas ar turtą. Blogiui nereikia priešin­tis, jį reikia iškęsti; tačiau negalima jam pritarti, o juo la­biau — jam tarnauti, jo klausyti ar jam paklusti nors vienu žingsniu, nors menkiausiu piršto pakrutinimu. Mat tokie ti­ronai elgiasi kaip ir pritinka pasaulietiniams valdovams, jie yra „pagoniški” valdovai; o pasaulis yra Dievo priešas; todėl jie ir turi daryti tai, kas nepatinka Dievui ir patinka pasauliui, kad neprarastų savo luomo garbės ir išliktų pasaulietiniais val­dovais. Todėl nesistebėk, kad jie siautėja ir kvailioja prieš evangeliją; jie turi atitikti savo titulus ir vardą.
Žinok, kad nuo pat pasaulio pradžios protingas valdovas visada buvo retas paukštis, o doras valdovas — dar retesnis. Dažniausiai jie būna didžiausi kvailiai arba pikčiausi galvažudžiai žemėje; todėl iš jų visuomet reikia tikėtis paties blogiau­sio ir nesitikėti daug gera, ypač dvasiniuose reikaluose, lie­čiančiuose sielos išganymą. Juk jie yra Dievo kalėjimo pri­žiūrėtojai ir budeliai, ir jo dieviškas pyktis naudojasi jais, kad nubaustų piktuosius ir palaikytų išorinę ramybę. Mūsų Dievas yra didis valdovas, todėl jis turi turėti tokius kilmingus ir turtingus budelius bei teismo tarnautojus ir nori, kad jie gautų visokių turtų bei visų žmonių pagarbos ir baimės gausybę ir perteklių. Jo dieviškajai valiai patinka, kad mes vadintume jo budelius maloningaisiais valdovais, pultume jiems po kojų ir kuo nuolankiausiai jiems paklustume, kol jie neima varyti savo amato per daug smarkiai ir neužsimano iš budelių pasidaryti piemenimis. O jeigu pasitaiko, kad kunigaikštis yra protingas, doras arba krikščionis, tai jau yra vienas iš didelių stebuklų ir nepaprastai brangus dieviškos malonės ženklas tai šaliai. Mat dažniausiai yra taip, kaip sako Izaijas: „Aš duosiu jiems kunigaikščiais vaikus, ir išlepusieji Viešpataus jiems” (Iz 3, 4); taip pat ir Ozėjas: „Aš duosiu tau karalių savo narse ir vėl atimsiu savo užsidegime” (Oz 13, 11). Pasaulis yra per daug blo­gas ir nevertas turėti daug protingų ir dorų valdovų. Varlėms reikalingi gandrai.
Dabar tu vėl pasakysi: „Juk pasaulietinė valdžia neverčia tikėti, ji tik išoriškai saugo, kad žmonės nebūtų suvedžiojami netikrų mokymų; kaipgi kitaip reikėtų apsiginti nuo eretikų?” Atsakau: tai turi daryti vyskupai, jiems ši pareiga yra uždėta, o ne valdovams. Juk erezijos niekuomet negalima įveikti prie­varta, tam reikalingos kitokios priemonės, ir kova bei ginčas čia vyksta ne kalaviju. Čia turi kovoti Dievo žodis; jei jis to nepadarys, tai jau tikrai to nepasieks pasaulietinė valdžia, nors ir visą pasaulį paskandintų kraujuje. Erezija yra dvasinis dalykas, jos nesukaposi geležimi, nesudeginsi ugnyje, nepa­skandinsi vandenyje. Tai gali padaryti tiktai Dievo žodis, kaip sako Paulius: „Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet dieviškai pajėgūs griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet ko­kią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jų pagalba priverčiame kiekvieną protaujantį žmogų paklusti Kristui” (2 Kor 10, 4—5). Be to, niekuomet tikėjimas bei erezijos nebūna tokie stiprūs kaip tuomet, kai prieš juos kovojama ne naudo­jantis Dievo žodžiu, o imantis tik prievartos. Juk visi mano, kad tokia prievarta gina tikrai neteisingą reikalą ir elgiasi neteisėtai, nes ji nesinaudoja Dievo žodžiu ir nieko daugiau negali, kaip tik įsakinėti, remdamasi vien tik jėga, kaip daro neprotingi gyvuliai. Juk ir pasaulietiniuose dalykuose negalima imtis prievartos, kol neteisybė pirma nebus įrodyta pagal įstatymą. Juo labiau negalima be jokios teisės ir nesiremiant Dievo žodžiu imtis prievartos tokiuose aukštuose dvasiniuose dalykuose!
Tad matai, kokie šaunūs ir protingi tie junkeriai! Jie nori išgyvendinti ereziją, o nieko daugiau nedaro, tik stiprina savo priešininkus, pačius save daro įtartinus, o anuos — pateisina­mus. Mielasis, jeigu nori išgyvendinti ereziją, tai turi rasti to­kią priemonę, kad galėtum ją visų pirma išrauti iš širdžių ir įtikinti žmones savo valia nuo jos nusigręžti; o šito tu prie­varta nepasieksi, tik sustiprinsi ją. Kokia tau nauda iš to, kad tu stiprinsi ereziją širdyse ir tik išoriškai susilpninsi ją šne­kose, versdamas meluoti? O Dievo žodis apšviečia širdis; tuo­met širdį savaime palieka visos erezijos bei klaidos. Tokį ere­zijų išnaikinimą pranašavo Izaijas: „Jis užgaus žemę savo bur­nos rykšte, jis užmuš bedievį savo lūpų papūtimu” (Iz 11, 4). Taigi matai — lūpomis reikia pasiekti, kad bedieviai būtų už­mušti ir atversti. Summa summarum: tokie valdovai ir tironai nežino, kad kovoti su erezija — tai kovoti su velniu, kuris ap­sėda širdis klaidomis, kaip sako Paulius: ,,Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su <.. .> šių tamsybių pasaulio val­dovais ir dvasinėmis blogio jėgomis” ir t. t. (Ef 6, 12). Todėl, kol žmonės neatsisako velnio ir neišveja jo iš savo širdies, naikindamas kalaviju ar ugnimi jo įrankius, aš padarau jam tik tiek žalos, kaip kovodamas su šiaudu prieš žaibą. Visa tai įtikinamai parodė Jobas, sakydamas, kad velniui geležis yra kaip šiaudai (Job 41, 18) ir kad jis nebijo jokios jėgos žemėje. Tai gerai matome ir iš savo patirties. Nors ir visus žydus bei eretikus prievarta sudegintume, vis tiek nė vieno iš jų ne­įveiksim ir neatversim.
Tačiau tokiame pasaulyje turi būti ir tokių kunigaikščių, kad viena dalis atitiktų kitą. Vyskupai turi apleisti Dievo žodį ir nevaldyti juo sielų, o palikti tą darbą kunigaikščiams, kad jie jas valdytų kalaviju. Savo ruožtu pasaulietiniai valdovai turi palikti ramybėje sukčius, plėšikus, svetimoteriautojus, žmogžudžius ir kitokius piktadarius ir patys daryti tokius nu­sikaltimus, o paskui leisti vyskupams bausti už tai laiškais apie atskyrimą nuo bažnyčios, taigi apversti viską aukštyn kojomis, sielas valdyti geležimi, o kūnus — raštais; pasaulietiniai val­dovai turi tvarkyti dvasinius dalykus, o dvasiniai — pasaulie­tinius. Ką gi daugiau velnias veiktų pasaulyje, jeigu šitaip nekvailiotų ir nevaidintų maskarado su savo tarnais? O tokie tarnai yra mūsų kunigaikščiai, kurie gina tikėjimą ir muša turkus. Taip, jie yra šaunūs velnio bendrininkai, kuriais jis gali pasikliauti: jie nemažai nuveiks savo išmintingumu — tik­rai nusisuks sau sprandus, o šalį ir liaudį įstums į vargą bei sielvartą.
Tiems apakusiems žmonėms norėčiau patarti atkreipti dė­mesį į vieną trumputį sakinį iš 106-osios psalmės: „Effundit contemptum super principes” 16 (Ps 106, 40). Prisiekiu Dievu, jeigu jūs nepasirūpinsite, kad šitas posakis nebūtų pritaikytas jums, tai pražūsite, nors kiekvienas iš jūsų ir būtų toks ga­lingas kaip turkas, ir nieko nepadės visas jūsų siautėjimas ir įniršis. Juk nedaug tėra kunigaikščių, kurie nebūtų laikomi kvailiais bei galvažudžiais. Jie ir patys tai įrodo, o paprastas žmogus viską supranta, ir bausmė kunigaikščiams, kurią Dievas vadina contemptum 17, jau galingai veržiasi iš minios bei pa­prastų žmonių; bijau, kad jos nebus galima niekaip sulaikyti, jeigu kunigaikščiai neims vėl elgtis kaip kunigaikščiai ir ne­pradės vėl su protu ir tvarkingai valdyti.
Žmonės nebekęs ilgiau, jie negali ir nenori kęsti jūsų ti­ronijos ir savivalės. Brangūs kunigaikščiai ir valdovai, jūs turite apie tai pagalvoti, nes Dievas nebenori ilgiau to kęsti. Dabar pasaulis jau ne tas kaip anksčiau, kai jūs gainiojote ir medžiojote žmones kaip žvėris. Todėl atsisakykite savo pik­tadarybių ir prievartos ir stenkitės elgtis teisėtai, o Dievo žo­džiui leiskite eiti savo keliu, tuo, kuriuo jis nori, turi ir privalo eiti ir kurio jūs vis tiek nepakeisite. Jeigu pasirodys erezija, kovokite su ja, kaip ir pridera, Dievo žodžiu. O jeigu jūs im­site mosuoti kalaviju, tai žiūrėkite, kad kartais neateitų kas nors ir nelieptų įsikišti jo į makštis visai ne Dievo vardu.
Tu gal norėsi pasakyti: ,,Jeigu tarp krikščionių negali būti pasaulietinio kalavijo, tai kaip juos tada reikia išoriškai val­dyti? Juk ir tarp krikščionių turi būti vyresnybė!” Atsakau: tarp krikščionių neturi ir negali būti jokios vyresnybės, o kiek­vienas yra pavaldus kitam, kaip sako Paulius Laiške Romie­čiams: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba” (Rom 12, 10). Taip pat ir Petras 1-ajame laiške: „Visi būkite apsivilkę nuolan­kumu vieni kitiems” (1 Pt 5, 5). To nori ir Kristus: „Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje” (Lk 14, 10). Tarp krikščionių nėra kito valdovo, išskyrus patį Kristų, ir tik jį vieną. O kokia gali būti tarp jų vyresnybė, jeigu jie visi lygūs ir turi vienodas teises, galią, turtą bei garbę, jei nė vienas iš jų nenori būti kito valdovas, o visi nori būti vieni kitų pavaldiniai? Juk, net ir labai norėdamas, negalėtum tarp tokių žmonių įvesti jokios vyresnybės, nes iš tikrųjų neįmanoma, kad butų valdovų ten, kur nė vienas nenori ir negali būti valdovu. O ten, kur žmonės ne tokie, jie nėra ir tikri krikš­čionys.
O kas gi tuomet yra kunigai ir vyskupai? Atsakau: jų rei­kalas — ne valdžia ir prievarta, o tarnavimas bei tarnyba, nes jie nėra nei aukštesni, nei geresni už kitus krikščionis. Todėl jie ir neturi teisės duoti kitiems jokių įstatymų ar įsakymų be pačių žmonių valios ir sutikimo, jų valdymas yra ne kas kita kaip tik skelbimas Dievo žodžio, kuriuo remdamiesi jie vadovauja krikščionims ir įveikia erezijas. Juk, kaip sakyta, krikščionių negalima valdyti niekuo kitu, išskyrus Dievo žodį. Krikščionys turi būti valdomi per tikėjimą, o ne išoriniais dar­bais. O tikėjimas gali ateiti ne per žmonių, bet tik per Dievo žodį, kaip sako Paulius Laiške Romiečiams: „Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas—kai skelbiami Kristaus žodžiai” (Rom 10, 17). O tie, kurie netiki, nėra krikščionys, jie ir priklauso ne Kristaus, bet pasaulio karalystei ir turi būti valdomi kalaviju bei išorine valdžia. Krikščionys savaime ir be prievartos daro visokį gėrį, jiems patiems užtenka Dievo žodžio. Bet apie tai aš jau ir šiaip dažnai ir daug esu rašęs.
8 Johanas (1469—1532) — Saksonijos hercogas, nuo 1525 m. Saksonijos kurfiurstas, susidorojimo su sukilusiais Tiūringijos valstiečiais organizatorius, vienas iš T. Miuncerio persekiotojų.
9 Popiežius čia suprantamas kaip Antikristas, kaip Leviatanas. Plg.: „Jo kūnas kaip nulieti skydai, sujungtas vienas kitą spaudžiančiais žvynais” (Job 41, 6).
10 Stateras — senovės graikų moneta, kalta iš aukso ar sidabro ir lygi maždaug dviem drachmoms.
11 Sv. Mauricijus (Mauritius, III a. antroji pusė) vadovavo Romos im­peratoriaus Marko Aurelijaus Valerijaus Maksimiano (Maximianus, 240— 310), o ne Juliano, kaip rašo M. Liuteris, į Galiją pasiųstam legionui, ku­ris turėjo susidoroti su krikščionimis. Tačiau Mauricijus savo pareigų neatliko ir buvo nužudytas.
12 Achacijus (Achatius, III—IV a.) — romėnų imperatoriaus Maksimiano karvedys, nukankintas Bizantijoje.
13 Gereonas — romėnų imperatoriaus Maksimiano legiono karys.
14 Julianas Apostata (Atskalūnas) (Julianus Apostata, 331 ar 332—363) — Romos imperatorius nuo 361 m., mėginęs reformuoti pagoniškąją romėnų religiją ir grąžinti jai viešpataujančią padėtį. Julianas panaikino krikščionių dvasininkų privilegijas, uždraudė jiems dėstyti mokyklose. M. Liuteris klysta, rašydamas, kad šv. Mauricijus, Achacijus ir Gereonas tarnavo Julianui. Pa­gal jų gyvenimo metus, jie buvo imperatoriaus Maksimiano amžininkai ir tarnavo jam, o ne Julianui (žr. 11, 12 ir 13 paaiškinimus).
15 Summa summarum (lot.) — bendra išvada.
16 „Jis ima niekint didžiūnus” (lot.).
17 Contemptum (lot.) — panieka.

Versta iš: Luther’s Werke für das christliche Haus. Vierte Folge. Vermischte Schriften.— Leipzig, 1924, S. 227—262. Vertė Antanas Gailius

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. Vilnius, „Mintis“, 1984, p. 298-324.