Pirmasis skaitinys

Skaitinys iš Senojo Testamento Izaijo knygos

 

„Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,

kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.

Kas rytą jis žadina mano ausį,

kad klausyčiausi tarsi mokinys.

Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;

aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.

 Atsukau nugarą mane plakantiems,

atkišau žandus raunantiems man barzdą,

nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.

 Viešpats DIEVAS man padeda,

todėl aš nesu pažemintas.

Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,

žinau, kad nebūsiu sugėdintas.

Tai Dievo Žodis

 

22 psalmė

1. Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?

Tyčiojas iš manęs visi, kas mane mato, *
ir vaipydamiesi kraipo galvas:
„Viešpačiu pasikliovė, tegul jis ir gelbsti, – *
teišvaduoja, jeigu juo taip gėris!“ – P.

Šunys apgula mane iš visų pusių, *
piktadarių gaujos mane apspinta;
jie žeidžia man rankas ir kojas, *
galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. – P.

Mano drabužius tarpusavy dalijas, *
ir dėl mano apdaro meta jie burtus.
Bet tu, Viešpatie, nuo manęs nesitolink! *
Mano stiprybe, skubėk man padėti. – P.

Tada aš garsinsiu broliams ir seserims tavo vardą, *
šlovinsiu tave jų susirinkimuos.
Jūs, pagarbiai Viešpaties bijantieji, teikit jam šlovę! †
Visi Jokūbo palikuonys, duokit jam garbę! *

Visi Izraelio sūnūs, prieš jį drebėkit! – P.

 

Antrasis skaitinys

Skaitinys iš Laiško Filipiečiams

 

Jis, turėdamas Dievo prigimtį,

godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,

 bet apiplėšė pats save,

priimdamas tarno išvaizdą

ir tapdamas panašus į žmones.

Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;

 jis nusižemino,

tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

 Todėl ir Dievas jį išaukštino

ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,

 kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis

danguje, žemėje ir po žeme  ir kiekvienos lūpos

Dievo Tėvo šlovei išpažintų:

„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“

Tai Dievo Žodis

 

Evangelija

Skaitinysiš Šventosios Evangelijos pagal Matą

 

Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ¹⁵ ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių.  Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.

 Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“  Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais’“.  Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.

 Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo.  Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“.  Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“  Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.  Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.  Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai…“

 

 Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“.  Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi,  nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje“.

 Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.  Tada Jėzus jiems kalbėjo: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys.  O kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“.  Petras atsiliepė: „Jei net visi tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!“  Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“.  Bet Petras tvirtino: „Jei man reikėtų net mirti kartu su tavimi, vis tiek tavęs neišsiginsiu!“ Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

 

 Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti.  Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“  Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi?  Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.  Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

 Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos.  Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.  Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴⁶ Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

 Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“  Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį.  O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė.  Ir štai vienas iš Jėzaus palydovų ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.  Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“  Tą valandą Jėzus tarė būriui: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas, ir manęs nesuėmėte.  Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo.

 Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti,  tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du  ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“.  Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“  Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“  Jėzus atsakė: „Tu tai sakai. Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“  Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“

Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“

 Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu“.  Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai“. Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu“.  Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“  Po valandėlės prisiartino ten stovėjusieji ir sakė Petrui: „Tikrai tu vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda“.  Tuomet jis ėmė prisiekinėti ir dievagotis: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir tuojau pragydo gaidys.  Tada Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Jis išėjo laukan ir graudžiai pravirko.

Tai Viešpaties Žodis