Pirmasis skaitinys
Skaitinys iš Senojo Testamento Amoso knygos
Vargas tiems, kurie Zione savimi patenkinti,
ir tiems, kurie ant Samarijos kalno saugiai jaučiasi, –
vargas tautų pirmūnės žymūnams,
kuriais kliaujasi Izraelio namai!
Vargas tiems, kurie guli dramblio kaulo lovose,
dykaduoniauja savo guoliuose,
valgo ėriukus, paimtus iš kaimenės,
ir veršius iš gardo!
Jie rėkauja dainos posmus,
pritariant arfai,
ir tarsi Dovydas išranda sau muzikos įrankius.
Jie geria vyną taurėmis
ir tepasi rinktiniais aliejais,
tačiau dėl Juozapo žūties nesisieloja!
Todėl dabar jie pirmieji išeis į tremtį,
pasibaigs dykaduonių lėbavimas.
Tai Dievo Žodis
146 psalmė
- Šlovink Viešpatį, mano siela!
Amžiais jis savo pažado laikos, *
gina teises nuskriaustųjų,
alkaniems parūpina duonos. *
Viešpats kalinius išvaduoja. – P.
Viešpats atveria akis akliesiems. *
Viešpats pakelia gyvenimo palaužtuosius,
Viešpats myli teisiuosius. *
Viešpats ateivius saugo. – P.
Globoja našlaitį ir našlę, *
bet supainioja nedorėlių kelią.
Viešpats viešpataus per amžius, *
tavo Dievas per visas kartas, Zione! – P.
Antrasis skaitinys
Skaitinys iš Apaštalo Pauliaus Pirmojo Laiško Timotiejui
O tu, Dievo žmogau, bėk šalin nuo tų dalykų! Tu verčiau vykis teisumą, maldingumą, tikėjimą, meilę, ištvermę, romumą. Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kurį puikiai išpažinai daugelio liudytojų akyse. Aš tau įsakau dėl Dievo, kuris visiems duoda gyvybę, ir dėl Kristaus Jėzaus, kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą, kad išlaikytum įsakymą be dėmės ir be priekaišto iki pasirodant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Jį skirtu laiku apreikš
palaimintasis, vienintelis Valdovas,
karalių Karalius ir viešpačių Viešpats,
vienatinis Nemirtingasis,
kuris gyvena neprieinamoje šviesoje,
kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti.
Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.
Tai Dievo Žodis
Evangelija
Skaitinys iš Šventosios Evangelijos pagal Luką
Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.
Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.
Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“.
Tai Viešpaties Žodis
