Pirmasis Skaitinys

Skaitinys iš Senojo testamento Izaijo Knygos

 

„Viešpats DIEVAS man davė iškalbų liežuvį,

kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.

Kas rytą jis žadina mano ausį,

kad klausyčiausi tarsi mokinys.

 Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis;

aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.

 Atsukau nugarą mane plakantiems,

atkišau žandus raunantiems man barzdą,

nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.

 Viešpats DIEVAS man padeda,

todėl aš nesu pažemintas.

Nutaisiau savo veidą kietą kaip titnagas,

žinau, kad nebūsiu sugėdintas.

Tai Dievo žodis.

 

22 Psalmė

 

 

Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi

ir šaipydamiesi kraipo galvas.

 „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, –

tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“

 Juk mane šunys apgula iš visų pusių,

nedorėlių gauja mane apspinta;

jie drasko man rankas ir kojas;

 galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.

Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,

dalijasi tarp savęs mano drabužius

ir dėl mano apdaro kaulelius meta.

III

 Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!

Mano stiprybe, skubėk man padėti!

I

Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims,

šlovinsiu tave jų sueigose.

 Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji,

jį šlovinkite!

Jūs, visi Jokūbo palikuonys,

garbę jam duokite!

Jūs, visi Izraelio vaikai,

prieš jį drebėkite!

 

Antrasis skaitinys

 

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
laiško Filipičiams

 

 Jis, turėdamas Dievo prigimtį,

godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,

 bet apiplėšė pats save,

priimdamas tarno išvaizdą

ir tapdamas panašus į žmones.

Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;

 jis nusižemino,

tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

 Todėl ir Dievas jį išaukštino

ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,

 kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis

danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos

Dievo Tėvo šlovei išpažintų:

„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“

Tai Dievo žodis.

 

Evangelija

 

Iš šventosios Evangelijos pagal Morkų

 

 Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius,  tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins’“. Nuėję jiedu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.  Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė:

„Osana!

 Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!

Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei!

Osana aukštybėse!“

Tai Viešpaties žodis.