Pirmasis skaitinys
Skaitinys iš Senojo Testamento Izaijo knygos
„Iš tikrųjų mano tarnui seksis,
jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas.
Kaip daugelis juo baisėjosi, –
jo išvaizda buvo nežmoniškai sudarkyta,
o jo pavidalas nebepanašus į žmogų, –
taip jis nustebins daugelį tautų,
dėl jo karaliai stovės netekę žado.
Jie išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta,
suvoks, ko niekad nebuvo girdėję“.
Tai Dievo Žodis
31 psalmė
- Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.
Pas tave, Viešpatie, užuovėjos ieškau, *
neleisk man niekados nusivilti!
Tu esi teisusis, tad mane išgelbėk! †
Tau patikiu savo dvasią, – *
tu mane atperki, Viešpatie, ištikimasis Dieve. – P.
Virtau pajuoka visiems savo priešams, †
bjaurisi net kaimynai, baisisi mano pažįstami, – *
sprunka šalin nuo manęs, kelyje vos pamatę.
Išbrauktas iš visų atminties lyg būčiau miręs, – *
panašus į sudaužytą indą. – P.
Bet aš tavimi pasitikiu, Viešpatie, – *
ir sakau: „Tu – mano Dievas.“
Tavo rankoje mano likimas, – †
gelbėk mane nuo priešų, *
nuo persekiotojų mano. – P.
Gerumo šviesa sužėrėk savo tarnui, *
gelbėk mane savo ištikimąja meile.
Drąsias ir tvirtas širdis turėkit *
visi, kurie Viešpačiu tikit! – P.
Antrasis skaitinys
Skaitinys iš Apaštalo Pauliaus Laiško Žydams
Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus. Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.
Tai Dievo Žodis
Evangelija
Skaitinys iš Šventosios Evangelijos pagal Joną
Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus dažnai ten susieidavo su savo mokiniais. Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė „Jėzaus Nazariečio!“ Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Jėzaus Nazariečio“. Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“. Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“. Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Šis atsakė: „O, ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ Tas išsigynė: „Ne, ne!“ Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
Tai Viešpaties Žodis
