Pirmasis Skaitinys

 

Skaitinys iš Senojo testamento Izaijo knygos

 

O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, –

to, kuris ateina su linksmąja žinia,

skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną,

garsindamas išganymą, sakydamas Zionui:

„Viešpatauja tavo Dievas!“

 Klausykis! Tavo sargybiniai šaukia,

džiūgauja drauge,

nes jie mato savo pačių akimis

VIEŠPATĮ, grįžtantį į Zioną.

 Drauge pratrūkite džiaugsmo

giesme, Jeruzalės griuvėsiai,

nes VIEŠPATS paguodė savo tautą,

atpirko Jeruzalę.

 VIEŠPATS iškėlė savo šventąją ranką

visų tautų akyse.

Visi žemės pakraščiai išvys

mūsų Dievo išganymą.

Tai Dievo žodis.

 

98 Psalmė

 

I

Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę,

nes jis padarė nuostabių dalykų.

Jo dešinė ir šventumo petys laimėjo pergalę.

 VIEŠPATS paskelbė savo išganymą,

tautoms parodė savo teisumą.

 Jis atsiminė savo gerumą ir ištikimybę Izraelio namams,

visi žemės pakraščiai pamatė mūsų Dievo išganymą.

II

 Visos šalys, džiaugsmingai giedokite VIEŠPAČIUI, –

užveskite džiugias šlovės giesmes!

 Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI su lyra;

lyra pritarkite savo skambiai giesmei.

Trimitais ir rago gaudesiu

kelkite džiugųjį klegesį Karaliaus, VIEŠPATIES, Artume.

 

Antrasis skaitinys

 

Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško žydams.

 

 Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą.

Šventojo Rašto įrodymai

 Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta:

Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!

Ir vėl:

Aš jam būsiu tėvas,

o jis bus man sūnus.

 Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako:

„Tepagarbina jį visi Dievo angelai“.

Tai Dievo žodis.

 

Evangelija

 

Iš šventosios Evangelijos pagal Joną

 

Pradžioje buvo Žodis.

Tas Žodis buvo pas Dievą,

ir Žodis buvo Dievas.

 Jis pradžioje buvo pas Dievą.

 Visa per jį atsirado,

ir be jo neatsirado nieko,

kas tik yra atsiradę.

 Jame buvo gyvybė,

ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.

 Šviesa spindi tamsoje,

ir tamsa jos neužgožė.

 Buvo Dievo siųstas žmogus,

vardu Jonas.

 Jis atėjo kaip liudytojas,

kad paliudytų šviesą

ir kad visi per jį įtikėtų.

Jis pats nebuvo šviesa,

bet turėjo liudyti apie šviesą.

 Buvo tikroji šviesa,

kuri apšviečia kiekvieną žmogų,

ir ji atėjo į šį pasaulį.

 Jis buvo pasaulyje,

ir pasaulis per jį atsiradęs,

bet pasaulis jo nepažino.

 Pas savuosius atėjo,

o savieji jo nepriėmė.

 Visiems, kurie jį priėmė,

jis davė galią tapti Dievo vaikais –

tiems, kurie tiki jo vardą,

kurie ne iš kraujo

ir ne iš kūno norų

ir ne iš vyro norų,

bet iš Dievo užgimę.

 Tas Žodis tapo kūnu

ir gyveno tarp mūsų;

mes regėjome jo šlovę –

šlovę Tėvo viengimio Sūnaus,

pilno malonės ir tiesos.

 Jonas apie jį liudija ir šaukia:

„Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau;

tas, kuris paskui mane ateis,

pirmiau už mane yra buvęs,

nes jis už mane pirmesnis“.

 Tikrai, iš jo pilnatvės

visi mes esame gavę

malonę po malonės.

 Kaip Įstatymas duotas per Mozę,

taip tiesa ir malonė

atėjo per Jėzų Kristų.

 Dievo niekas niekada nėra matęs,

tiktai viengimis Sūnus – Dievas,

Tėvo prieglobstyje esantis,

mums jį atskleidė.

Tai Viešpaties žodis.