Pirmasis skaitinys
Saitinys iš Senojo Testamento Izaijo Knygos
Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį,
kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius.
Kas rytą jis žadina mano ausį,
kad klausyčiausi tarsi mokinys.
Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis.
Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
Atsukau nugarą mane plakantiems,
atkišau žandus raunantiems man barzdą,
nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido.
Viešpats DIEVAS man padeda,
todėl aš nesu pažemintas.
Nutaisiau veidą, kietą kaip titnagas,
ir žinau, kad nebūsiu sugėdintas.
Mano gynėjas arti;
kas drįs su manimi bylinėtis?
Stokime vienas prieš kitą teisman!
Kas kelia bylą prieš mane?
Tegu man prisistato!
Štai Viešpats DIEVAS man padeda;
kas gi mane pasmerks?
Jie visi sutrūnys kaip drabužis,
kandys juos sugrauš.“
Kas iš jūsų bijo VIEŠPATIES
ir paklūsta jo tarno balsui?
Kas gyvena naktyje be šviesos,
pasitikėdamas VIEŠPATIES vardu
ir neabejodamas savo Dievu?
Tai Dievo Žodis
116 Psalmė
Myliu VIEŠPATĮ, nes jis girdi
ir klausosi mano maldavimų.
Jis girdi mane,
tad šauksiuosi jo, kol tik būsiu gyvas.
Mirties kilpos apraizgė mane,
Šeolo kančios apėmė,
buvau pilnas sielvarto ir nerimo.
Tada šaukiausi VIEŠPATIES vardu:
„O VIEŠPATIE, maldauju tave,
gelbėk mano gyvastį!“
VIEŠPATS maloningas ir teisus,
mūsų Dievas gailestingas.
VIEŠPATS gina bejėgius;
kai buvau pavojuje, jis mane išgelbėjo.
Nusiramink, mano širdie,
nes Dievas buvo man geras.
Jis išgelbėjo mane nuo mirties,
nušluostė man ašaras,
neleido mano kojoms paslysti.
Todėl einu savo keliu VIEŠPATIES Artume
gyvųjų šalyje.
Antrasis skaitinys
Skaitinys iš Jokūbo laiško
Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame.
Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną. Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome ir visą jų kūną. Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų genami, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas. Kiekvieną žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų padermę tramdo ir sutramdo žmonių padermė. O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka vis nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Bet taip, mano broliai, neturi būti! Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį? Argi gali, broliai, figmedis išauginti alyvas, o vynmedis figas? Taip pat ir sūrus vanduo negali duoti saldaus.
Tai Dievo Žodis
Evangelija
Skaitinys iš Šventosios Evangelijos pagal Morkų
Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus. Kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti dar kuriuo iš pranašų.“ Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas.“ Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti.
Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.
Tai Viešpaties Žodis
