1546 metų sausio dvidešimt aštuntą dieną Liuteris atvyko į
Eislėbeną ir, nors sunkiai sirgdamas, dalyvavo susirinkimuose,
kurie truko iki vasario septynioliktos dienos. Jis keturis kartus
pamokslavo ir peržiūrėjo tam tikrus Bažnyčios potvarkius. Tos
dienos vakarą Liuteris daug kalbėjo apie savo artėjančią mirtį.
Kažkas jo paklausė, ar jie atpažins vienas kitą aname pasaulyje.
Jis atsakė manantis, jog taip. Išeinantį jį išlydėjo namų šeimi-
ninkas su sūnumis. Liuteris priėjo prie lango ir ilgokai ten
pastovėjo tyliai melsdamasis. Prie jo prisidėjo dar du draugai,
kuriems jis pasisakė norįs nusnūsti bent pusvalandį, kad geriau
pasijustų. Prigulęs ant lovos, išmiegojo pusantros valandos.
Prabudęs buvusiems kambaryje tarė: „Ką? Jūs vis dar čia? Ar
nenorėtumėte, brangūs bičiuliai, patys pailsėti?” Jie pasakė,
kad pasiliks su juo. Tuomet Liuteris pradėjo melstis: „I Tavo
rankas atiduodu savo dvasią: Tu atpirkai mane, o Viešpatie,
tiesos Dieve.”
Paprašęs kitų melstis, kad būtų skelbiama Evangelija, jis vėl
miegojo maždaug valandą. Prabudęs pasisakė jaučiąsis labai blogai.
Daktaras Jonas stengėsi jį padrąsinti, sakydamas, kad jam bus su-
teikta pagalba. Bet Liuteris atsakė, jog jaučiasi vis blogiau ir vėl ėmė
melstis:,,O mano Tėve, Tu, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dieve,
Tu, visos paguodos Šaltini, dėkoju Tau, kad apreiškei man savo
mylimą Sūnų, kuriuo aš tikiu, kurį skelbiau, išpažinau ir garsinau,
kurį mylėjau ir garbinau. Pavedu savo sielą Tau, o mano Viešpatie
Jėzau Kristau! Aš tuojau paliksiu šį žemišką kūną, iškeliausiu iš šio
gyvenimo, bet žinau, kad gyvensiu amžinai su Tavimi.”
Paskui trissyk pakartojo: „Į Tavo rankas atiduodu savo dvasią:
Tu atpirkai mane, o Viešpatie, tiesos Dieve.” Tuomet užmerkė
akis ir vėl padėjo galvą ant pagalvės. Buvo mėginta jį atgaivinti
ir užduotas klausimas: „Gerbiamas tėve, ar miršti tvirtas tikėjime,
kurį skelbei?” Liuteris atsimerkė, pažvelgė į daktarą Joną ir tvirtai
bei aiškiai atsakė:,,Taip.” Tada vėl užmigo. Jo alsavimas darėsi vis
silpnesnis. Pagaliau giliai atsidusęs didysis Reformatorius mirė.
Jo kūnas švino karste buvo nugabentas į Vitenbergą. Ten
1546 metų vasario dvidešimt antrą dieną ypač iškilmingai palai-
dotas. Jis ilsisi pilies bažnyčioje, sakyklos papėdėje.
***
(Ištrauka iš J.H. Merle DeAubigne knygos “Martyno Liuterio Gyvenimas ir Laikai”)