Pirmasis skaitinys
iš Senojo Testamento Pirmosios Samuelio knygos (1, 20–22. 24–28 )
Hana tapo nėščia ir, atėjus jos metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes ji sakė: „Aš VIEŠPATĮ jo prašiau“.
Vyras Elkana ir visa jo šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti savo įžado. Bet Hana nėjo. Savo vyrui ji sakė: „Kai tik berniukas bus nutrauktas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten amžinai. Aš jį atnašausiu kaip nazirą visam laikui“. Kai nujunkė, ji pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors jis buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilo’e. Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį. „Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu esi gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia tavo akivaizdoje stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI. Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS man suteikė, ko iš jo prašiau. Todėl aš savo ruožtu skolinu jį VIEŠPAČIUI. Kol gyvas, jis bus paskolintas VIEŠPAČIUI“.
Ir ji paliko jį ten VIEŠPAČIUI.
Tai Dievo Žodis
84 Psalmė
- Laimingi, kurie tavo Namuose gyvena, Viešpatie!
Galybių Viešpatie, kokios mielos tavo buveinės, †
Viešpaties šventovės kiemų aš trokštu ir ilgiuosi; *
mano širdis ir kūnas gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. – P.
Kokie laimingi, kurie tavo Namuose gyvena, *
visada tave šlovindami giesme!
Laimingas žmogus, užuovėją tavyje atradęs, *
kurio širdis pakeliui į Ziono kalną. – P.
O Viešpatie, Galybių Dieve, išgirsk mano maldą; *
klausykis, Dieve Jokūbo!
Dieve, maloniai pažvelk į mūsų skydą, *
pasižiūrėk į savo pateptojo veidą! – P
Antrasis skaitinys
Skatinys iš pirmojo Jono laiško (3, 1–2. 21–24)
Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas:
mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!
Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.
Mes – Dievo vaikai
Mylimieji,
mes dabar esame Dievo vaikai,
bet dar nepasirodė, kas būsime.
Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį,
nes matysime jį tokį, koks jis yra.
Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia,
mes ramiai pasitikime Dievu
ir gauname iš jo, ko prašome,
nes laikomės jo įsakymų
ir darome, kas jam patinka.
O štai jo įsakymas:
kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą
ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta.
Kas laikosi jo įsakymų,
pasilieka Dieve ir Dievas jame.
O kad jis mumyse pasilieka,
mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė.
Tai Dievo Žodis
Evangelija
Skaitinys iš Šventosios Evangelijos pagal Luką (2, 41–52)
Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
Tai Viešpaties Žodis
