Pirmasis Skaitinys
Skaitinys iš Senojo testamento Pradžios knygos
Matydami mirusį tėvą, Juozapo broliai pradėjo baimintis: „Galbūt Juozapas dar griežia ant mūsų dantį ir panorės atkeršyti už visa pikta, kurį mes jam padarėme?“ Jie užkalbino Juozapą, sakydami: „Prieš mirdamas mūsų tėvas paliepė: ‘Sakykite Juozapui: ‘Aš prašau tave atleisti nusikaltimą ir nuodėmę savo broliams, kurie taip nedorai su tavimi pasielgė.’’ Taigi dabar prašome atleisti tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą!“ Jiems taip bekalbant, Juozapas apsiverkė. Tada pradėjo verkti ir jo broliai; jie parpuolė prieš jį ir sakė: „Mes tavo vergai!“ Bet Juozapas atsakė: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje? Be to, nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera išlaikyti daugelį žmonių, kaip šiandien jis ir daro. Taigi būkite be baimės. Aš pats aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius.“ Taip maloniai kalbėdamas, jis juos įtikino.
Tai Dievo žodis.
103 Psalmė
Dovydo.
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela,
ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela,
ir nepamiršk, koks jis geras!
Jis atleidžia visas tavo nuodėmes
ir išgydo visas tavo ligas.
Jis atperka tavo gyvastį iš kapo
ir apgaubia tave meile ir gailestingumu,
Ne visą laiką jis barsis
nei bus supykęs per amžius.
Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį
nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.
Kaip aukštai nuo žemės dangūs,
taip didi jo ištikimoji meilė pagarbiai jo bijantiesiems.
Kaip toli Rytai nuo Vakarų,
taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.
Antrasis skaitinys
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus
Laiško romiečiams.
Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, esame Viešpaties. Juk Kristus numirė ir atgijo, idant būtų ir gyvųjų, ir mirusiųjų Viešpats.
Tai Dievo žodis.
Evangelija
Iš šventosios Evangelijos pagal Matą
Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.’ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“
Tai Viešpaties žodis.
