Mes privalome turėti galimybę laisvai garbinti savo Dievą

Dalinamės liuteronų kunigo Peter Burfeind iš Maršalo miesto Mičigano valstijoje (JAV) straipsniu. Straipsnis parašytas 2020 m. balandžio 18 d. Laikraštyje „Christian News“ šis straipsnis buvo publikuotas 2020 m. balandžio 27 d. Manome, jog kunigo P. Burfeind išdėstytos mintys šių dienų iššūkių bei pasirinkimų akivaizdoje rimtam apmąstymui kviečia ir Lietuvos bažnyčios tikinčiuosius.

„Mes privalome turėti galimybę laisvai garbinti savo Dievą“
Velykų rytą aš atsikėliau ankstyvosioms pamaldoms taip, kaip ir per bet kurias kitas Velykas. Ir kaip bet kurį kitą sekmadienį. Taip, teisingai: čia kalbu ir apie kelias paskutiniąsias savaites, ir apie kelias artimiausias savaites ateityje.
Aš esu Agnus Dei liuteronų bažnyčios kunigas Maršalo mieste, Mičigano valstijoje. Mes laikome pamaldas. Puikiai žinau, kad priklausau tai mažumai kunigų, kurie pasirinko laikyti krikščioniškas pamaldas per COVID-19 karantiną. Kodėl aš tai darau?
Trumpas atsakymas: todėl, kad būtent tai krikščionys ir daro. Mes renkamės pamaldoms. Mes tai darome nuo pat pirmųjų Velykų, kada mokiniai buvo susirinkę aukštutiniame kambaryje ir Jėzus pasirodė jiems. Arba per pirmąsias Sekmines, kai Viešpaties dieną (sekmadienį) mokiniai vėl buvo aukštutiniame kambaryje ir Šventoji Dvasia nužengė ant jų.
Per pirmąsias Velykas susirinkę mokiniai buvo pilni baimės. Bet Jėzus visada mokė: „Nebijokite“. Taip, mes turime bijoti Viešpaties Dievo, bet nieko daugiau šioje žemėje. Atėjęs pas juos tą Velykų vakarą, Jis tarė: „Ramybė jums“.
Jėzus gerai žinojo, kad Jo žinia ir netgi pats Jo asmuo buvo tarsi liga. Jis jau labai seniai buvo pasakęs psalmėse, iš anksto kalbėdamas apie savo nukryžiavimą: „Mano draugai ir bičiuliai laikosi atokiai dėl mano opų, net mano artimieji iš tolo težiūri“ (Psalmė 38, 12 eil.).
Jėzus visados mokė, kad Jo vardo išpažinimas gali lemti, jog žmogus praras savo gyvybę. Tai buvo tiesa senovės Romos imperijos laikais, praėjusio amžiaus Tarybų Sąjungoje bei kitose Rytų bloko šalyse, o ir šiandien ne vienoje pasaulio šalyje tai yra aiškiai matoma tikrovė.
Tikėjimas, paslėptas širdyje, užvožtas indu, išlaiko asmeninį saugumą, tačiau susirinkimas Eucharistijai, kur mes skelbiame Viešpaties mirtį, kol Jis ateis, nepalieka pasauliui jokių abejonių. Vėlgi – juk tiesiog tai krikščionys ir daro. Ir dėl to jie visados patekdavo į bėdą.
Aš suprantu ir remiu tuos krikščionis – ypatingai, aukštos rizikos grupei priklausančius asmenis – kurie lieka namie dėl saviizoliacijos. Visi mes esame suaugę žmonės ir turime priėjimą prie tos pačios informacijos kaip ir mūsų vyriausybės vadovai – mes žiūrime žinias. Mes esame pakankamai išmintingi, kad atskirtume karštuosius taškus nuo ne tokių karštų taškų. Mes suprantame skaitiklius ir vardiklius ir, kaip suaugę žmonės, esame gerai pasirengę atlikti savo asmeninį rizikos įvertinimą. Mes juk tai darome kiekvieną kartą išvažiuodami į kelią. Ir mes žinome, kada turime apsaugoti save ir kitus. Mes tai darome, pavyzdžiui, kai sergame gripu. Bet aš meldžiu, kad šis beprecedentis karantinas neleistų pas mus įsigalėti naujam mąstymui, kalbant tiek apie mūsų visuomenę, tiek apie bažnyčią.
Kalbant apie mūsų visuomenę, aš tikiuosi, kad mes nepasiekėme to taško, kur rūpestis dėl visuomenės sveikatos trypia Jungtinių Valstijų konstituciją ir Teisių deklaraciją. Tikiuosi, kad netampame žmonėmis, kurie susigūžia iš baimės ir vaikiško paklusnumo, vos tik tariamas „ekspertas“ apkeri mus kokiu nors moksliniu modeliu (kuris pastoviai keičiasi). Tikiuosi, kad policija supranta, jog jie yra teisėsaugos pareigūnai, o ne atskirų asmenų kaprizingų nurodymų vykdytojai. Tikiuosi, kad dar neturime precedento, kai žmogus persekiojamas ne dėl to, ką padarė, bet dėl to, kad visuomenė primeta jam savo baubus.
Kalbant apie bažnyčią, aš tikiuosi, kad mes nepriimame tos minties, jog esame „neesminis reikalas“ – kas tai per melas būtų Jėzaus žodžių šviesoje, kai Jis pats sakė: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“ (Mato ev. 4 sk., 4 eil.)! Tikiuosi, kad nepriimame kaip normalaus dalyko to, kad „visuomenės sveikata“ pateisina bažnyčios uždarymą, nes kas bus, kai kas nors sugalvos „visuomenės sveikatą“ apibrėžti dar plačiau?! Tikiuosi, kad tokia sąvoka, kaip “namų bažnyčia per internetą“, nepakeis viešo susirinkimo, kaip kad krikščionys pradeda mąstyti: „Ei, kodėl mes to nedarome visą laiką.“ Kai kurie netgi svarsto apie namų komuniją, kurią bažnyčios dvasininkai pašventintų internetu. Tai jau prieštarauja viskam, ką tik reiškia bažnyčia.
Prisiminkime krikščioniškojo tikėjimo šerdį ir esmę. Mūsų Viešpats matė pasaulį, sloginamą prigimtinės nuodėmės, vedančios į neišvengiamą mirtį, ir Jis atėjo mūsų kūne. Būdamas žemėje, Jis lietė ligonius bei raupsuotuosius, ir taip – Jis nešė jų negalias iki pat kryžiaus, ir tikrai žinojo, kad dėl šito Jis mirs.
Jis mokė mus mylėti savo artimus, o palyginime apie Gerąjį Samarietį – kur prisilietimas prie beveik mirusio žmogaus galėjo paversti prisilietusįjį nešvariu – Jėzus mokė, kad mūsų artimas yra žmogus su kūnu ir krauju arti mūsų, besišaukiantis mūsų žmogiško prisilietimo. Jis plovė savo mokinių nešvarias kojas.
Eucharistija negali vykti be susirinkusių žmonių, kurie su savo kūnu ir krauju būtų aplink Viešpaties kūną ir kraują. Bažnyčia surenka žmones kartu ir veda per Kristų pas mūsų Tėvą. Taip, mes nešame vienas kito nuodėmes bei negalias, kaip ir Kristus nešė mūsų.
Kai kurie sako, kad artimo meilė reikalauja, jog liktume namie, vengdami perduoti kitiems tai, kas galėtų juos nužudyti. Vėlgi aš neniekinu krikščionių, kurie laikosi tokio požiūrio.
Bet yra ir kitokių nuomonių, ir šioje šalyje mes turime teisę laikytis šių nuomonių bei pagal jas elgtis. Tokia būtų nuomonė, kad, atsižvelgiant į mažą mirtingumo dažnį, karštųjų taškų identifikavimą pagal nuolat pateikiamus duomenis bei tinkamų apsaugos priemonių laikymąsi, mes galime iš esmės sušvelninti rinkimosi bažnyčioje riziką. Mes atliekame tokią rizikos įvertinimo procedūrą, kai einame į maisto prekių parduotuvę – argi ėjimas į maisto prekių parduotuvę nesukelia rizikos mūsų artimui? Bet mes tai priimame, kadangi valgymas ir gėrimas yra esminiai dalykai. O bažnyčia tai jau ne esminis?
Arba dar svarbiau: mes galime padaryti išvadą, kad Dievo meilė yra svarbesnė už artimo meilę – taip, kaip ir Dievo klausyti reikia labiau nei žmonių. Mes negalime sustabdyti trečiojo įsakymo galiojimo: „Atmink Sabato dieną, kad ją švęstum“.
Ačiū Dievui, mūsų valstijos (Mičigano) gubernatorė Vitmer (Whitmer), išleisdama daugelį įstaigų uždarymo nurodymų, bažnyčias paliko ramybėje – ji žino JAV konstitucijos Pirmąją pataisą (Pirmoji pataisa gina tris svarbias laisves: kalbos laisvę, susirinkimų laisvę ir religijos laisvę). Bet kartais socio-etinis grupinis mąstymas gali būti pavojingesnis negu savo įgaliojimus viršijantys valdininkai.
Kai praėjusią savaitę ruošiausi ankstyvosioms Velykų pamaldoms, girdėjau tris kartus giedantį gaidį. Tai sukėlė nerimą. Tai man priminė evangelijose užrašytą pasakojimą, kaip Petras išsižadėjo Jėzaus. Pagalvojau: argi bažnyčia, atšaukdama savo tarnavimus, neatkartoja Petro minties, t.y., baimės būti siejamai su savo Viešpačiu? Per Velykas?
Ką gi, jei ir taip, tai mes turime Viešpatį, kuris tris kartus atstatė Petrą. Tris kartus Jis klausė Petro, ar šis Jį myli, ir Petras kiekvieną kartą atsakė: „Tu žinai, kad tave myliu“. Kas mus beištiktų šiais nematytais laikais, aš tikiu Viešpačiu, kuris visus dalykus turi savo rankose ir visa daro labui tų, kurie Jį myli.