At­vi­ras Mar­ty­no Liu­te­rio laiškas po­piežiui Le­o­nui X
(Išsiųstas 1520 m., kartu su traktatu „Apie krikščionio laisvę”)

Švie­siau­sia­jam Die­ve, tėvui Leo X, Ro­mos po­piežiui, linkėda­mas visų pa­lai­mi­nimų Kris­tu­je Jėzu­je, mūsų Viešpa­ty­je, amen!

Šve­nč­iau­siasis Tėve!

Gi­nč­ai ir ne­su­ta­ri­mai, ku­rių jau tre­ti me­tai su­si­lau­kiu iš kai ku­rių bai­sių šio amžiaus žmo­nių, kar­tais ve­rč­ia ma­ne at­sigręžti į Ta­ve ir mąs­ty­ti apie Ta­ve. Ka­dan­gi ma­no­ma, jog Tu esi vie­nin­telė šių gi­nčų te­ma, todėl ne­ga­liu be pa­lio­vos apie Ta­ve ne­gal­vo­ti. Nors aš dėl kai ku­rių Ta­vo ne­gar­bingų pad­laižių, puo­la­nčių ma­ne be jo­kios prie­žas­ties, esu ve­rč­ia­mas kreip­tis į lais­vą krikš­čio­nišką su­važia­vi­mą, šauk­da­ma­sis tei­sin­gu­mo.Tuo la­biau, kad nie­ka­da ne­lai­kiau savęs sve­ti­mu Tau, iš visų jėgų linkėda­mas Tau ir Ta­vo Ro­mos sos­tui vis­ko ge­riau­sio, ir to uo­liai bei nuo­šir­džiai ieško­jau mal­do­je pas Die­vą. Tie­sa, jog iki šio­lei, kol bu­vau gąs­di­na­mas Ta­vo var­do di­dy­be ir valdžia, lei­dau sau nie­kin­ti ir žvelg­ti į Ta­ve iš­di­džiai. Bet yra kažkas to­kio, ko aš nedrįstu pa­nie­kin­ti ir kas ve­rč­ia ma­ne Tau vėl rašyti.

No­riu lais­vai ir at­vi­rai pri­si­pažin­ti, kad ma­no są­monėje ne­bu­vo nie­ko, kaip tik tai, jog, gal­vo­jant apie Ta­vo as­menį, vi­suo­met kalbėda­vau apie Ta­ve gar­bin­gai ir ge­rai, ir, jei aš da­riau ką nors ki­taip, ne­no­riu gir­tis, ta­čiau pa­si­ryžęs mie­lai at­si­sa­ky­ti savo leng­vabū­dišku­mo ir pik­tos iro­ni­jos bei pa­neig­ti ma­ne smer­kia­nč­iuo­sius. Aš pa­va­di­nau Ta­ve Da­nie­liu­mi Ba­bi­lo­ne; o kaip aš uo­liai gy­niau Ta­vo ne­kal­tu­mą prieš niekšą Sil­vest­rą* žino kiek­vie­nas, ku­ris skai­to ma­no raštus.

Iš tiesų Ta­vo mal­dos ir ge­ras var­das per daug ge­rai žino­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je, ap­rašyti dau­ge­lio pui­kių išsi­moks­li­nu­sių vyrų, kad kas nors, kad ir koks di­dis jis būtų, galėtų klas­ta į tai kėsin­tis. Ne­su toks kvai­las, kad vie­nas pu­lč­iau tą, kurį kiek­vie­nas gar­bi­na. Išties aš vi­suo­met sten­giau­si ir no­riu steng­tis nuo šiol taip pat ne­lies­ti net­gi tų, ku­rie pik­tai el­gia­si su kiek­vie­nu žmo­gu­mi. Ne­si­gi­li­nu į kitų nuodėmes, nes žinau, kad taip pat tu­riu rąs­tą sa­vo aky­je, ir dėl to, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne­galėčiau pir­ma­sis mes­ti ak­mens į pa­leis­tuvę (plg J­n 8, 1-11).

Aš, žino­ma, aštriai pul­da­vau, ta­č­iau tik kai ku­riuos ne­krikščio­niškus mo­ky­mus, ir bu­vau kan­dus sa­vo prie­ši­nin­kams, bet ne dėl jų pik­to gy­ve­ni­mo, o dėl jų veid­mai­niško mo­ky­mo, dėl ko aš vi­siškai ne­si­gai­liu ir esu pa­si­ryžęs ir to­liau pa­si­lik­ti to­ks pat uo­lu­s ir aštrus, ne­pai­sy­da­mas to, ką man kai ku­rie aiški­na, nes tu­riu Kris­taus pa­vyzdį, ku­ris taip pat aštriai va­di­na sa­vo priešinin­kus gy­va­čių išpe­ro­mis, veid­mai­niais, ak­lais, vel­nio vai­kais (Mt 23, 13.17.33; Jn 8, 44). Šventasis Pau­lius pa­va­di­no ma­gą Eli­mą vel­nio vai­ku, ku­ris bu­vo pil­nas pik­tu­mo ir ap­gaulės (Apd 3, 10), ir ki­tus ne­tik­rus apašta­lus pa­gal Die­vo žodį jis api­būdi­na kaip šunis, ap­ga­vi­kus ir klai­din­to­jus (Fil 3, 2; 2 Kor 11, 13; 2 Kor 2, 17). Jei vi­so to klau­sy­tum švel­nio­mis au­si­mis, pa­sa­ky­tum, jog ne­bu­vo kan­des­nio ir ne­kan­tres­nio kal­tin­to­jo kaip Pau­lius. O ar at­ras­tum ką nors kan­desnį už pra­našus? Bet šiais lai­kais mūsų au­sys ta­po to­kios jaut­rios dėl dau­gybės pa­taikūnų, kad kai tik vi­suo­se da­ly­kuo­se ne­sa­me gi­ria­mi, ima­me rėkti, jog mus skan­di­na. Ir tuo­met mes ne­ga­li­me at­si­gin­ti prieš tie­są, pa­si­tei­sin­da­mi pra­si­ma­ny­to­mis priežas­ti­mis—dėl kitų kan­du­mo, ne­pa­kan­tu­mo, ne­tak­tišku­mo. Ko­kia nau­da iš drus­kos, jei ji ne­tu­ri sūru­mo? Ko­kia nau­da iš ka­la­vi­jo ašmenų, jei jie ne­pjau­na? Pra­našas sa­ko: pra­keik­tas vy­ras, ku­ris Die­vo įsa­ky­mą vyk­do pa­viršuti­niškai (Jer 48, 10).

Todėl prašau, šven­ta­sis tėve Leo, išklau­sy­ti ma­ne po to, kai at­si­prašiau Tavęs šiuo laišku, ir tikėti ma­ni­mi, kai sa­kau, jog nie­ka­da ne­turėjau nie­ko pik­ta prieš Ta­ve as­me­niškai ir esu toks žmo­gus, ku­ris ne­pa­vy­di ir lin­ki Tau vi­so ko ge­riau­sio amžinai ir ku­ris ne­no­ri turėti su nie­kuo jo­kių gi­nčų, vaidų dėl žmo­nių as­me­ni­nių sa­vy­bių, bet vien tik dėl Die­vo žodžio tie­sos. Vi­suo­se ki­tuo­se da­ly­kuo­se aš nuo­lat linkęs kiek­vie­nam nu­si­leis­ti, bet Die­vo žodžio ne­no­riu ir ne­ga­liu ap­leis­ti ir pa­neig­ti. Jei kas nors tu­ri apie ma­ne ki­to­kią nuo­monę, tas klys­ta ir su­pran­ta ma­ne ne­tei­sin­gai.

Aš išties aštriai pa­lie­č­iau Ro­mos sos­tą, ku­ris va­di­na­mas Ro­mos dva­ru, apie kurį kal­bant, Tu pats ir bet kas kitas žemėje tu­ri pri­pažin­ti, kad jis yra pik­tes­nis ir bjau­res­nis už ka­dai­se bu­vu­sius So­do­mą, Go­mo­rą ar Ba­bi­lo­ną. Kaip aš pa­ste­biu, dėl jo pik­tu­mo neįma­no­ma jam nei pa­tar­ti, nei padėti. Jis ab­so­liu­č­iai su­gedęs ir be­vil­tiškas. Todėl ma­ne er­zi­na tai, kad Ta­vo var­do ir Ro­mos bažny­č­ios išori­nio spin­de­sio ap­gau­ta ir sužeis­ta vargšė tau­ta. Tam aš priešinau­si ir to­liau priešin­siuo­si tol, kol ma­no krikščio­niška dva­sia bus gy­va. Tai ne­reiškia, kad išdrįsiu ko­vo­ti dėl neįma­nomų da­lykų ar vil­tis, kad tik ma­no pa­stangų dėka bus kažkas pa­siek­ta to­je So­do­mo­je ar Ba­bi­lo­ne, ypač tol, kol tiek daug įtūžusių pa­taikūnų man priešta­rau­ja. Bet pri­pažįstu, jog esu sko­lin­gas visų krikščio­nių tar­nas, todėl man pri­de­ra jiems pa­tar­ti ir įspėti, kad jie nuo Ro­mos nai­kin­tojų blo­giau­siu at­ve­ju nu­kentėtų nežymiu skai­č­iu­mi ir pa­tirtų ne­reikšmin­gus nuos­to­lius.

Ka­dan­gi Tau nėra nežino­ma, kaip jau daug metų iš Ro­mos po vi­są pa­saulį plin­ta ne kas ki­ta, kaip žmo­nių kūnų, sielų ir tur­to nio­ko­ji­mas ir kenks­min­giau­sias vi­so to, kas blo­giau­sia, pa­vyz­dys. Vi­siems aki­vaiz­du ir kiek­vie­nas žino, kad Ro­mos bažny­č­ia, kažka­da bu­vu­si šven­čiau­sio­ji tarp bažny­čių, da­bar pa­si­darė žiau­riau­sia plė­ši­kų lin­dy­ne tarp visų lin­dy­nių, visų nuodėmių, mir­ties ir pra­kei­kimų gal­va ir im­pe­ri­ja, kad net pats an­ti­kris­tas, jei jis at­eitų, ne­galėtų nie­ko dau­giau pridėti prie šio blo­gio.

Tuo tar­pu Tu, šven­ta­sis tėve Leo, sėdi kaip avis tarp vilkų, kaip Da­nie­lius tarp liūtų, kaip Eze­chie­lis tarp skor­pionų. Kaip Tu vie­nas ga­li išstovėti prieš tiek daug lau­ki­nių pa­baisų? Net jei Tau padėtų trys ar­ba ke­tu­ri išsi­la­vinę ir die­vo­ti kar­di­no­lai,—kas jie tarp to­kios dau­gybės? Jūs būtumėte nu­nuo­dy­ti dar prieš tai, kol ban­dy­tumėte ką nors pa­keis­ti. Ro­mos ku­ri­ja jau žlu­go, nes ne­nu­mal­do­ma Die­vo rūstybė užgriu­vo ją. Ji yra priešiška ben­driems Bažny­č­ios su­važia­vi­mams, ji bi­jo Re­for­ma­ci­jos, ne­ga­li su­si­tvar­ky­ti su sa­vo pašėlu­siu, ne­krikščio­nišku gy­ve­ni­mo būdu, ir tai, kas yra pa­sa­ky­ta apie jos mo­ti­ną, se­ną Ba­bi­lo­no kekšę, tin­ka taip pat ir jai: “Mes gydėme Ba­bi­lo­ną, bet jis ne­pa­gi­jo; pa­li­ki­te jį” (Jer 51, 9).

Šių vargų pašali­ni­mas bu­vo Ta­vo ir kar­di­nolų pa­rei­ga, vie­nok tų ydų li­gos šai­po­si iš gy­dy­to­jo, ar­klys ir vežimas ne­klau­so vežiko. Ve­da­mas meilės Tau, aš vi­sa­da gailėjau­si, kad ta­pai po­piežiu­mi šiais lai­kais, nes Tu, die­vo­bai­min­ga­sis Leo, esi ver­tas būti po­piežiu­mi ge­res­niais lai­kais. Ro­mos ku­ri­ja ne­ver­ta Tavęs, ir po­piežiu­mi turėtų būti pik­to­ji dva­sia, nes da­bar ji išties val­do ta­me Ba­bi­lo­ne dau­giau nei Tu.

O, jei Die­vas pa­norėtų, kad Tu at­si­kra­ty­tum nuo pa­gyrū­niškų Ta­vo la­biau­siai iškry­pu­sių priešų tvir­ti­nimų,—lyg Ta­vo garbė eg­zis­tuo­ja kuk­lių dva­si­nin­ko pa­jamų ar Ta­vo tėvo pa­li­ki­mo dėka! Nie­kas ne­nu­si­pelnė to­kios pi­gios garbės, išsky­rus Ju­dą Is­ka­rio­tą ir į jį pa­našius, ku­rie at­stu­mia Die­vą. Pa­sa­kyk man, ko Tu pa­sie­kei ku­ri­jo­je? Kuo pik­tes­nis ir blo­ges­nis da­ro­si žmo­gus, tuo dau­giau ir stip­riau jis nau­do­ja Ta­vo var­dą tam, kad žalotų žmo­nių sie­las ir na­mus, dau­gintų nuodėmes ir nu­si­kals­ta­mu­mą, ko­votų prieš tikėji­mą ir tie­są. O, ne­lai­min­ga­sis Leo, tu sėdi pa­č­ia­me pa­vo­jin­giau­sia­me sos­te. Iš tikrųjų aš sa­kau tie­są, nes lin­kiu Tau ge­ro.

Jei šventasis Ber­nar­das* gailėjo­si sa­vo po­piežiaus Eu­ge­ni­jaus ta­da, kai Ro­mos ku­ri­ja, tie­sa jau ir tuo­met pa­kan­ka­mai iškry­pu­si, dar turėjo vil­ties pa­ge­rin­ti sa­vo val­dy­mą, kaip dau­giau turėtu­me gailėti Tavęs mes—tie, ku­rie jau tris šim­tus metų su­si­du­ria­me su to­kiu neįvei­kia­mu blo­gio ir su­ge­di­mo au­gi­mu? Ar ne tie­sa, kad po vi­sais dan­gu­mis nėra nie­ko la­biau pik­tes­nio, užnuo­dy­tesnio, šlykštes­nio nei Ro­mos ku­ri­ja? Ji pra­noks­ta turkų (t.y. musulmonų—vert.past.) be­die­vystę tiek, kad nors ka­dai­se ji ir bu­vo dan­gaus var­tai, tai da­bar yra pra­ga­ro nas­rai, ir, de­ja, to­kie nas­rai, ku­rių be Die­vo rūstybės nie­kas ne­ga­li užver­ti. Todėl ne­lie­ka nie­ko ki­ta, kaip tik perspėti kai ku­riuos, kad jie nebūtų pra­ry­ti Ro­mos nasrų.

Da­bar ma­tai, ma­no šven­ta­sis tėve, priežastį, kodėl aš taip kie­tai išsto­jau prieš tą žudantį sos­tą. Aš bu­vau taip to­li nuo to, kad nirščiau ant Tavęs, jog net tikėjau­si nu­si­pel­ny­ti Ta­vo ma­lonės ir padėkos ir veik­ti Ta­vo nau­dai, jei tik galėčiau sėkmin­gai pul­ti tą kalėji­mą, ku­ris yra Ta­vo pra­ga­ras. Nes ma­nau, kad Tu, Ta­vo išgelbėji­mas ir dau­ge­lio kitų išgelbėji­mas yra vie­nin­te­lis da­ly­kas, kurį pro­tin­gi ir išsi­la­vinę žmonės ga­li priešpa­sta­ty­ti Ta­vo be­die­viškos ku­ri­jos be­tvar­kei. Žmonės, vi­saip ken­kian­tys ku­ri­jai ir at­skleidžiantys jos gėdą, at­lie­ka dar­bą, kurį Tu turėtum da­ry­ti; tie, ku­rie ją pra­kei­kinėja,—gar­bi­na Kristų. Trum­pai sa­kant, jie vi­si yra ge­ri krikščio­nys, ne­pri­klau­san­tys Ro­mai.

No­riu pa­sa­ky­ti dar šį tą. Ma­no šir­dy­je nie­ka­da ne­ki­lo no­ras triukšmau­ti prieš Ro­mos ku­ri­ją ar­ba kažką apie ją dis­ku­tuo­ti. Bet kai pa­ma­č­iau, kad vi­sos pa­stan­gos jai padėti be­vil­tiškos, ėmiau ją nie­kin­ti, nu­siu­n­čiau jai sky­rybų raštą (Įst 24, 1) ir pa­sa­kiau: “Su­die, my­li­moji Ro­ma, nuo šiol ir to­liau te­be­sielk ne­tei­siai ir dar la­biau su­si­tepk” (plg Apr 22, 11). Po to at­sidėjau ra­miam ir nuo­lan­kiam Šven­to­jo Rašto stu­di­ja­vi­mui, kad galėčiau padėti tiems, tarp ku­rių gy­ve­nu. Kai šios ma­no stu­di­jos pa­si­rodė ne to­kios jau ne­vai­sin­gos, pik­to­ji dva­sia atvėrė sa­vo akis ir pa­stebėjo tai; ji vik­riai sukėlė sa­vo tar­nui Jo­ha­nui Ekui, ypa­tin­gam Kris­taus ir Tie­sos priešui, be­pro­tišką garbės troški­mą ir to­kiu būdu pa­ska­ti­no jį įtrauk­ti ma­ne į dis­pu­tą, pri­kišant man vie­no ne­di­de­lio žode­lio, pa­sa­ky­to apie Ro­mos po­piežijos viršenybę, reikšmę. Po to tas sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tis pa­gyrū­nas, ki­birkščiuo­da­mas ir griežda­mas dan­ti­mis, pa­reiškė, kad jis at­si­sa­kytų vis­ko dėlei Die­vo šlovės ir šven­tos Ro­mos bažny­č­ios garbės. Vil­da­ma­sis, jog viešai įžei­siu Ta­vo valdžią, bu­vo įsi­ti­kinęs per­ga­le prieš ma­ne. Jis bu­vo ne tiek su­sirū­pinęs Pet­ro viršenybės tei­gi­mu, kiek sa­vo ly­de­rystės tar­p mūsų laik­me­č­io te­ologų de­monst­ra­vi­mu. Siek­da­mas šio tiks­lo, svar­biu pra­našumu laikė per­galę prieš dak­ta­rą Liu­terį. Kai de­ba­tai so­fis­tams ne­pa­vy­ko, neįtikėti­nas pa­mišimas apėmė šį žmogų, nes pa­manė, jog jis vie­nin­te­lis kal­tas dėl to, kad aš at­skleidžiau Ro­mos sos­to ne­garbę ir gėdą.

Leisk man, šven­ta­sis tėve, išdėsty­ti prieš Ta­ve ma­no by­lą ir ap­kal­tin­ti Ta­vo tik­rus priešus. Tau, ne­abe­jo­ti­nai, žino­ma, kaip su ma­ni­mi pa­si­elgė Augs­bur­ge Ta­vo le­ga­tas kar­di­no­las Ka­je­to­nas (To­mas de Vio fon Ca­e­ta ypač aštriai išsto­jo prieš Liu­terį 1518 metais spa­lio 7 dieną Augs­bur­go dis­pu­te—vert. past.), yra įžūlus ir ne­tei­sin­gas. Ka­i aš iš pa­gar­bos Ta­vo var­dui vi­są rei­ka­lą ati­da­viau į jo ran­kas, jis ne­pa­bandė su­da­ry­ti tai­kos. Jis galėjo tai pa­da­ry­ti ištar­da­mas tik vie­ną žodį, nes tuo me­tu aš žadėjau ra­miai tylėti dėl to, kad dis­ku­si­ja baigtųsi, su są­ly­ga, kad ma­no priešinin­kams būtų įsa­ky­ta pa­si­elg­ti taip pat. Ta­č­iau, ka­dan­gi bu­vo garbėtroška, jis pa­nie­ki­no ma­no pa­si­ūly­mą, išdrįso pa­tei­sin­ti ma­no priešinin­kus, neišstodamas prieš juos, o man įsa­ky­da­mas at­sižadėti, nors tai ir neįėjo į jo įga­lio­ji­mus. Kai rei­ka­lai klostėsi ga­na ne­blo­gai, jis sa­vo ty­č­inėmis pik­ta­da­rybėmis la­bai juos ap­sun­ki­no. Tai­gi Liu­te­ris ne­kal­tas dėl to, kas įvy­ko vėliau. Kal­tas kar­di­no­las Ka­je­to­nas, ku­ris ne­lei­do man tylėti, ko aš taip nuoširdžiai jo ta­da prašiau. Ką gi aš turėjau da­ry­ti?

Po to sekė Ka­ro­lis fon Mil­ti­cas*, taip pat Ta­vo Švie­sybės nun­ci­jus, ku­ris įdėjo daug pa­stangų, at­vyk­da­mas ir išvyk­dmas daug kartų, ta­č­iau nie­ko ne­pa­ge­ri­no to­je si­tu­a­ci­jo­je, ku­rią Ka­je­to­nas išdidžiai ir gru­biai pažeidė. Ga­liausiai, su švie­siau­sio­jo kur­fiurs­to Frid­ri­cho Sak­so pa­gal­ba, su­rengė ke­le­tą po­kal­bių* su ma­ni­mi. Čia aš vėl tylėjau Ta­vo var­do gar­bei ir bu­vau pa­si­rengęs pa­klus­ti kaip teisėjams Tri­ro ar­ba Naum­bur­go ar­ki­vys­ku­pams. Bet tuo me­tu, kai vis­kas klostėsi ge­ra lin­kme, su Leip­ci­go dis­pu­tu įsi­kišo dar di­des­nis Ta­vo priešas Jo­ha­nas Ekas, kurį jis sukėlė prieš dak­ta­rą Karlšta­dą. Kai vėl iški­lo klau­si­mas dėl po­piežiaus viršenybės, jis ne­tikėtai at­sigręžė į ma­ne ir vi­siškai su­griovė mūsų tai­kos su­si­ta­ri­mą. Tuo me­tu Ka­ro­lis laukė. Dis­pu­tas bu­vo pa­skir­tas ir išrink­ti teisėjai, bet vėl ne­bu­vo nie­ko nu­spręsta, ir tai manęs visai ne­ste­bi­na. Ekas sa­vo me­lu, at­vi­rais laiškais ir slap­to­mis in­tri­go­mis dar la­biau vis­ką su­ga­di­no, su­pai­nio­jo ir su­daužė, ir vie­to­je ga­li­mo išspren­di­mo užkūrė dar di­desnį laužą. Nes jis ieško­jo šlovės, o ne tie­sos. Ir aš vėl pa­da­riau vis­ką, kas nuo manęs pri­klausė.

Aš su­pran­tu, kad to­kiu at­ve­ju į švie­są neiškiltų nė mažiau­sia užuo­mi­na apie iškry­pu­sius Ro­mos pa­pro­­čius, bet dėl vis­ko, kas būtų da­ro­ma blo­go, būč­iau kal­tas ne aš, bet Ekas, užsibrėžęs užda­vinį ne pa­gal sa­vo jėgas. Ne­pro­tin­gai ieško­da­mas sa­vo šlovės, jis gėdin­gai at­skleidė Ro­mos ne­do­ry­bes vi­sam pa­sau­liui.

Šis žmo­gus, šven­ta­sis tėve Leo, yra Ta­vo ir Ro­mos ku­ri­jos priešas. Vien tik iš jo pa­vyzdžio kiek­vie­nas ga­li pa­si­mo­ky­ti, kad nėra žalin­ges­nio priešo už pa­taik­ūną. Ką jis pa­darė sa­vo pa­tai­ka­vi­mu, jeigu ne tik blogį, ku­rio ne­galėtų pa­da­ry­ti net ka­ra­lius? Ro­mos ku­ri­jos var­das šian­dien vi­sa­me pa­sau­ly­je bai­siai dvo­kia, po­piežiaus val­džia blanks­ta, Ro­mos ne­mokšišku­mas, kažka­da aukštin­tas, da­bar ją kom­pro­mi­tuo­ja. Vi­so to mes būtu­me ne­iš­gir­dę, jei­gu Ekas nebūtų pažeidęs tai­kos su­si­ta­ri­mo, su­da­ry­to tarp Ka­ro­lio ir manęs. Tą jis pats da­bar jau­č­ia ir, nors jau per vėlu ir be­pras­miška, yra ne­pa­ten­kin­tas, kad ma­no kny­gelė išvy­do die­nos švie­są. Jam apie tai derėjo pa­gal­vo­ti ta­da, kai lyg links­mai žven­gian­tis žir­gas jis be­pro­tiškai siekė sa­vo šlovės ir pa­si­rin­ko sa­vo nau­dą Ta­vo­sios są­skai­ta. Šis tuščia­gar­bis žmo­gus manė, kad aš, pri­si­bi­jo­da­mas Ta­vo var­do, su­sto­siu, nu­til­siu ir jam nu­sileisiu, ka­dan­gi ne­su tik­ras, jog vi­siškai pa­si­kliau­nu sa­vo pro­tu ir moks­lišku­mu. Da­bar, kai ma­to, jog ne­nu­ti­lau, jis gai­li­si sa­vo ne­do­va­no­ti­no leng­vabū­dišku­mo, bet per vėlu, ir jis tai su­pran­ta,—jei iš tikrųjų, pa­ga­liau, jam tai su­vo­kia­ma,—kad dan­gu­je yra Tas, ku­ris išdi­diems prie­šina­si, o nuo­lan­kiems tei­kia ma­lonę (1 Pt 5, 5).

Ka­dan­gi iš to dis­pu­to ne­turėjo­me jo­kios nau­dos, išsky­rus dar di­desnę pai­nia­vą Ro­mos įro­dinėji­muo­se, Ka­ro­lis Mil­ti­cas, mėgin­da­mas tre­č­ią kar­tą su­da­ry­ti tai­ką, kreipėsi į ma­no or­di­no tėvus*, su­si­rin­ku­sius į sa­vo ta­ry­bą, ir norėjo gau­ti jų pa­ra­mą nutildant po­le­mi­ką, išau­gu­sią iki pa­vo­jin­go ir gąsdinančio mas­to. Ka­dan­gi, iš Die­vo ge­ru­mo, jie ne­turėjo ga­li­mybės veik­ti prieš ma­ne fi­zi­niais me­to­dais, kai ku­rie drą­ses­ni iš jų bu­vo pa­siųsti pas ma­ne. Tie žmonės rei­ka­la­vo manęs išreikšti pa­gar­bą Ta­vo as­me­niui, šven­ta­sis tėve, ir lo­ja­lia­me laiške ap­gin­ti Ta­vo, o šiuo at­ve­ju ir ma­no, ne­kal­tu­mą. Jie kalbėjo, kad rei­ka­las dar nėra be­vil­tiškas, jei­gu tik šven­ta­sis tėvas Leo X pa­norės ir iš sa­vo įgim­to ir vi­siems žino­mo kil­niašir­dišku­mo į jį įsi­kiš. Ka­dan­gi aš vi­suo­met siū­liau tai­ką ir jos troškau, kad galėčiau pa­sišvęsti ra­mioms ir tai­kioms stu­di­joms, su džiaugs­mu ir dėkin­gu­mu pa­lai­kiau šį pa­si­ūly­mą di­de­le ma­lo­ne man ir tikėjau­si, kad mūsų vil­tys išsi­pil­dys.

Tai­gi, aš at­ei­nu, šven­ta­sis tėve Leo, ir, gulėda­mas prie Ta­vo kojų, meldžiu, kiek tai įma­no­ma, kad Tu įsi­kištum ir su­stab­dy­tum tuos pa­taik­ūnus, tai­kos priešus, nors jie ir me­la­gin­gai ap­si­me­tinėja taik­da­riais. Ta­č­iau te nie­kas ne­gal­vo­ja, kad aš at­sižadėsiu sa­vo mo­ky­mo. Dar dau­giau—aš ne­ga­liu pak­ęsti jo­kių nu­sta­tytų Šven­tojo Rašto aiški­ni­mo tai­syk­lių, nes Die­vo žodis, skel­bian­tis vi­sišką laisvę, yra ne­su­ra­ki­na­mas (2 Tim 2, 9). Jei šie du mo­men­tai pri­pažįsta­mi, tai nėra nie­ko, ko aš ne­pa­da­ry­č­iau su didžiau­siu no­ru ar­ba su kuo aš ne­galėčiau su­si­tai­ky­ti. Aš ne­ke­nč­iu ki­vi­rčų. Nie­kam ne­me­siu iššūkio. Ki­ta ver­tus, ne­no­riu, kad ki­ti mestų iššūkį man. Jei jie tai da­ro, tai Die­vas no­ri, kad aš ne­tylėčiau ir ne­nu­sto­č­iau rašęs. Už­ten­­ka šiam dis­pu­tui iškilti prieš Ta­ve ir Ta­vo Švie­sybė trum­­pais žodžiais galėtų nu­til­dy­ti ir pa­nai­kin­ti vi­sus tuos ki­vi­rč­us ir pri­vers­ti abi pu­ses nu­rim­ti ir su­si­tai­ky­ti. Tai būtent aš vi­sa­da ir troškau išgirs­ti.

Todėl, ma­no šven­ta­sis tėve, ne­klau­sy­ki­te tų saldžių si­renų, gie­da­nčių apie tai, kad Tu esi ne pa­pras­tas žmo­gus, bet pus­die­vis, ga­lin­tis įsa­kinėti ir rei­ka­lau­ti vis­ko, ko pa­norėsi. Taip ne­at­si­tiks, ir Tu ne­turėsi to­kios val­džios. Tu esi visų Die­vo vergų ver­gas (ser­vus ser­vo­rum), ir Ta­vo padėtis bai­sesnė ir var­gin­gesnė, nei visų žmo­nių žemėje. Ne­si­duok ap­gau­na­mas tų, ku­rie Tau me­luo­ja ir veid­mai­niau­ja, sa­ky­da­mi, kad Tu—pa­sau­lio val­do­vas, tu­rin­tis ne­leis­ti nie­kam va­din­tis krikščio­ni­mi tol, kol pri­pažins ta­vo valdžią ir plepės apie tai, jog Tau pri­klau­so valdžia dan­gu­je, pra­ga­re ir skais­tyk­lo­je. Jie yra ta­vo priešai, no­rin­tys pražudy­ti ta­vo sie­lą, kaip sa­ko pra­našas Izai­jas: “Ma­no my­li­ma tau­ta! Ta­vo va­dai su­vedžio­ja ta­ve ir ve­da klai­din­gu ke­liu” (Iz 3, 12)*. Klys­ta vi­si, ku­rie sa­ko, kad Tu esi aukščiau Bažny­tinio su­si­rin­ki­mo (t.y. visuo­tinis katalikų hierarchijos suvažiavimas—vert. past.) ir vi­sos krikščio­nybės. Klys­ta tie, ku­rie tik tau vie­nam su­tei­kia teisę aiškin­ti Raštą. Pri­si­deng­da­mi Ta­vo var­du, jie nie­ko dau­giau ne­sie­kia, kaip tik at­ras­ti pri­ta­ri­mą vi­siems sa­vo ne­krikščio­niškiems veiks­mams Bažny­č­io­je. De­ja! Pik­to­ji dva­sia taip jau su­vedžio­jo daug Ta­vo pirm­takų. Trum­piau sa­kant, ne­tikėk nie­kuo, kas Ta­ve aukšti­na, bet tik tais, ku­rie Ta­ve pažemi­na. Toks Die­vo teis­mas, kaip pa­rašyta: “Jis nu­metė ga­liū­nus nuo sostų ir iš­aukš­ti­no žemuo­sius“ (Lk 1, 52).

Ma­tai, kaip skiriasi Kris­tus ir Jo pa­sekėjai, nors vi­si jie norėtų būti Jo vie­ti­nin­kais. Žmo­gus yra vie­ti­nin­kas tik tuo at­ve­ju, jei to, ku­ris yra aukščiau, nėra. Jei­gu po­piežius val­do, o Kris­taus nėra ir Jis ne­gy­ve­na jo šir­dy­je, tai kas gi jis dau­giau, jei ne Kris­taus vie­ti­nin­kas? Kas gi tuo­met yra Bažny­č­ia, val­do­ma to­kio vie­ti­nin­ko, jei ne žmo­nių be Kris­taus su­si­būri­mas? Kas gi tuo­met iš tikrųjų yra toks po­piežius, jei­gu ne an­ti­kris­tas ir sta­bas? Žymiai ge­riau darė apašta­lai, va­dinę sa­ve juo­se gy­ve­na­nč­io Kris­taus tar­nais, o ne ne­sa­nč­io Kris­taus vie­ti­nin­kais.

Galbūt aš esu įžūlus, mėgin­da­mas pa­mo­ky­ti tokį aukštą as­menį, iš ku­rio kiek­vie­nas tu­ri mo­ky­tis ir ku­ris įta­ko­ja vi­sus ka­ra­lių ir teisėjų sos­tus, kaip gi­ria­si ta­vo pašaipūs pa­taik­ūnai. Ta­č­iau aš se­ku šventojo Ber­nar­do ir jo kny­gos, skir­tos po­piežiui Eu­ge­ni­jui, pa­vyzdžiu,—kny­gos, ku­rią vi­si po­piežiai turėtų mokėti atmin­ti­nai. Aš se­ku jo pa­vyzdžiu ne todėl, kad sie­kč­iau ta­ve pa­mo­ky­ti, bet ska­ti­na­mas ty­ro ir išti­ki­mo rūpe­sč­io bei pa­rei­gos, ver­č­ia­n­č­ios mus rūpin­tis visų mūsų ar­timų rei­ka­lais, net ta­da, kai jie ap­sau­go­ti, ir ne­leidžia­nč­ios kreip­ti dėme­sio į ti­tu­lą, ka­dan­gi tas rūpes­tis lie­č­ia tik pa­vo­jus, su ku­riais jie su­si­du­ria, ar­ba nau­dą, ku­rią jie ga­li turėti. Aš žinau, kad Ta­vo Švie­sybė la­bai ap­krau­ta dar­bais ir pa­ti­ria puo­li­mus Ro­mo­je, tai yra lyg jūro­je Tu esi ap­sup­tas ne­su­skai­č­iuo­jamų pa­vojų ir gy­ve­ni bei dir­bi šia­me var­ge taip, kad Tau rei­ka­lin­ga net mažiau­sia mažiau­sio krikščio­nio pa­gal­ba. Todėl ne­lai­kau kvai­lys­te to, jog užmirštu Ta­vo išaukštin­tą tar­nystę ir vyk­dau tai, ko rei­ka­lau­ja iš manęs bro­liška meilė. Ne­no­riu Tau pa­tai­kau­ti to­kiuo­se rim­tuo­se ir pa­vo­jin­guo­se rei­ka­luo­se. Jei­gu kai ku­rie žmonės ne­su­pran­ta to, kad šia­me rei­ka­le aš esu Ta­vo drau­gas ir nuo­lan­kiau­sias pa­val­di­nys, tai pa­ga­liau yra Ieškan­tis ir Tei­sian­tis (pgl. J­n 8, 50).

Ga­liausiai, kad ne­at­ei­č­iau tuščio­mis ran­ko­mis pas Ta­vo Švie­sybę, siu­nč­iu Tau šią kuk­lią kny­gutę*, skir­tą Tau, kaip tai­kos ir ge­ros vil­ties žen­klą. Iš šios kny­gos Ta­vo Švie­sybė galės spręsti, kuo mie­liau norėčiau užsi­im­ti ir ka­me pa­siek­ti ge­rų re­zul­tatų, jei Ta­vo be­die­viai pa­taik­ūnai tai man leistų at­ei­ty­je. Tai ne­di­delė kny­gelė, kaip ma­ty­ti iš jos ap­im­ties. Ta­č­iau jo­je trum­pai ap­rašytas vi­sas krikščio­niškas gy­ve­ni­mas, jei su­pra­si jos prasmę. Esu vargšas žmo­gus ir ne­ga­liu pa­si­ūly­ti Tau ki­tos do­va­nos, bet Tau ir ne­rei­kia turtėti ki­to­mis do­va­no­mis, išsky­rus dva­sinėmis. Te­sau­go Viešpats Jėzus Kris­tus Ta­vo Švie­sybę per amžius. Amen.

Vi­ten­ber­gas, 1520 metų rugsėjo 6 diena

* Kal­ba­ma apie do­mi­ni­ko­ną Sil­vest­rą Ma­zo­linį (1456 – 1523) iš Prie­ro, ve­dusį dia­lo­gą su Liu­te­riu. Liu­te­ris po­le­mi­za­vo su Ma­zo­li­niu po to, kai 1518 m. ge­gužės 30 d. pastarasis nu­siuntė sa­vo te­zių ko­men­ta­rus po­piežiui. Sa­vo tri­juo­se an­ti­liu­te­riškuo­se trak­ta­tuo­se Ma­zo­li­nis įro­dinėjo, kad po­piežius yra ne tik Bažny­č­ios, bet vi­so pa­sau­lio gal­va.
* *Jis po­piežiui Eu­ge­ni­jui III (1145—1153), sa­vo mo­ki­niui, pa­skyrė sa­vo vei­ka­lą, ku­ria­me apžvelgė po­piežiaus pa­rei­gas ir pa­vo­jus, su­si­ju­sius su šiuo pos­tu.
* * Sak­so­ni­jos ba­jo­ras, ra­ginęs Liu­terį ne­pa­si­sa­ky­ti dis­ku­si­jo­je dėl in­dul­gen­cijų, jei jo opo­nen­tai taip pat tylės.
* *T.y. disputai Ol­den­bur­ge 1519 metais.
* * T. y. au­gus­ti­jonų vie­nuo­ly­no vy­res­niuo­sius
* * Visos šiame traktate naudojamos Šventojo Rašto vietos verstos iš Die Bibel nach der Übersetzung Martin Luthers, Stuttgart, 1985.
* * T.y. traktatą Apie krikščio­nio laisvę.

Iš vokiečių kalbos vertė Deimantas Karvelis

ã Leidykla „Tikėjimo žodis“

Deimantas Karvelis,
Traktato “Apie krikščionio laisvę” pasirodymo aplinkybės
Dr. Martyno Liuterio biografija.